Z. Vaišvila. Romualdas Ozolas: …žmogus negali būti Dievas (28)

Alkas.lt, A.Sartanavičiaus nuotr.

Alkas.lt, A.Sartanavičiaus nuotr.

Zigmo Vaišvilos pranešimas apie R. Ozolo veiklą nuo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo iki Aukščiausiosios Tarybos perskaitytas Lietuvos mokslų akademijoje 2015–05–08 d. vykusios konferencijos, skirtos Romualdo Ozolo atminimui.

1988 m. spalio 22 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime pasakyta Romualdo Ozolo kalba šiandien atsiskleidžia dar prasmingiau. Pradėkime nuo jo diagnozės pasibaisėtinai sergančiam pasauliui: „…žmogus negali būti Dievas, ir bet kuri jo pretenzija į dieviškumą tampa nežmoniškumu. Žmogus turi vėl išmokti gyventi ne tiktai sau – štai kur ta didžioji mūsų ateities kančia ir viltis.“ Drįstu teigti, kad šiandien pasaulis serga nė kiek ne mažiau. R. Ozolas taip pat nebuvo Dievas, nebuvo ir neklystantis. Vienas Sąjūdžio steigėjų ir simbolių savo buvimu mums uždavė daug ir sudėtingų klausimų, į kuriuos atsakymų ieškosime dar ilgai. Romualdo taip ir nespėjome suprasti bei įvertinti.

Steigiamasis suvažiavimas, rinkdamas Sąjūdžio Seimo tarybą, žinojo ir suprato R. Ozolo indėlio į Sąjūdžio steigimą svarbą ir suteikė jam didžiausią pasitikėjimo kreditą – 193 balsus. K. D. Prunskienei – 192, V. Landsbergiui – 187, Br. Genzeliui – 180, S. Gedai – 179… Tačiau didžiausios pagarbos Romualdas nusipelnė, visų pirma, dėl to, kad nevengė prisiimti nedėkingiausios atsakomybės pačių sudėtingiausių Sąjūdžio ir mūsų Tautos išbandymų metu. Tie, kuriems šiandien viskas aišku, sunku bus suprasti mano kalbą. Reikėjo ne tik gyventi tuo metu, bet ir būti sūkuryje tų, kuriems tekdavo priimti sprendimus, o mūsų sprendimų pasekmių tuomet nežinojome niekas. R. Ozolo stiprumas ir tuo pat metu pažeidžiamumas buvo jo priklausymas ir komunistų partijai, ir Sąjūdžiui. Iš vienos pusės, tai jam leisdavo tinkamai panaudoti savo žinias, nuovoką ir patirtį. Tačiau, iš kitos pusės, žmogiškąja prasme už visa tai jis skaudžiai ir nuolat mokėjo visą gyvenimą. Sąjūdžio ir LKP santykis, šio klausimo dviprasmybė šiame išbandymų kelyje lydėjo ir R. Ozolą, ir Sąjūdį, ir Lietuvą. Br. Genzelis, R. Ozolas ir R. Gudaitis buvo tie Sąjūdžio Seimo tarybos nariai, kurie 1989 m. gruodyje ryžtingai atskyrinėjo Lietuvos komunistus nuo TSKP. Man tuo metu buvo sunku pasakyti, ką tuo prarandame, ką įgyjame. Manau, Lietuva tuo metu dėl šio apsisprendimo daug laimėjo, tačiau vėliau nesugebėjo tinkamai tuo pasinaudoti. Dėl to ir mokame skaudžią istorinę kainą net šiandien.

Tačiau neįvertinti LKP atskyrimo nuo TSKP svarbos taip pat neleistina. Iškart po šio įvykio LKP ir A. Brazausko palankus vertinimas visuomenėje šoktelėjo iki 73%, о Sąjūdžio – nusileido iki 65%, V. Landsbergio – net iki 12%. 2009 m. lyg iš dangaus Lietuvai nuleistas V. Landsbergio projektas „Tebūnie Dalia – Lietuvos Dalia“ į daug ką mus, Sąjūdžio pirmeivius, privertė pažiūrėti visiškai kitomis akimis. Rėksmingi kaltinimai dėl priklausymo komunistų partijai ar garsiajam KGB ir gyvenimo tikrovė yra visiškai skirtingi dalykai. Ši pamoka Lietuvai tęsiama ir šiandien.

Pabandykime trumpai pažvelgti į šį kančių ir kūrybos džiaugsmo kupiną Romualdo Ozolo kelią.

1988 m. lapkričio 25 d. Sąjūdžio Seimo taryba į LPS įstatuose nenumatytas tarybos pirmininko pareigas dėl paaštrėjusios padėties pusmečiui išrinko V. Landsbergį, pirmininko pavaduotoju – R. Ozolą. Gal jau ir tuomet mūsų pasąmonėje suveikė tai, kad R. Ozolas buvo LKP nariu? Tačiau tai neatleidžia nuo atsakomybės mūsų visų, o svarbiausia – V. Landsbergio, privalėjusio po pusmečio susikeisti pareigomis su R. Ozolu. Romualdas sugebėdavo atsitraukti vardan bendro sprendimo, Vytautas – ne. Romualdo pasitikėjimu ir bendros atsakomybės supratimu V. Landsbergis ne tik piktnaudžiavo – įvykių raida atskleidė ir kitus, ne pačius gražiausius, jo tikslus bei asmenines savybes. 1989 m. gegužę Rašytojų sąjungoje vykęs tarybos posėdis, kurio metu jiedu turėjo apsikeisti pareigomis, buvo labai simptomatiškas. V. Landsbergis ne tik pasinaudojo mūsų visų užimtumu ruošiantis pirmajam TSRS liaudies deputatų suvažiavimui Maskvoje, bet ir smogė Romualdui žemiau juostos – apkaltino R. Ozolo kūdikį „Atgimimo‘ savaitraštį finansiniais reikalais. Posėdis baigėsi ne pirmininko pasikeitimo klausimu, o komisijos sudarymu „Atgimimo‘ veiklai patikrinti. Vytautui labai padėjo ir ūmi Romualdo reakcija į šį kaltinimą.

Pakalbėkime apie esminį Sąjūdžio apsisprendimo klausimą, kuriuo keliu siekti Nepriklausomybės. Principinis ir sunkus klausimas dėl pavojaus pripažinti okupacinę valdžią bei išduoti mūsų priverstinio inkorporavimo į TSRS nepripažinimo principą sprendėsi Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime – dalyvauti ar nedalyvauti okupacinės valdžios institucijų rinkimuose. Suvažiavimas priėmė Rezoliuciją Nr.21 „Dėl rinkimų“, kuria apsisprendė dalyvauti rinkimuose. Įvykių raida patvirtino šio rizikingo sprendimo teisingumą. Sunku buvo ir įsivaizduoti kitą taikų ir rezultatyvų neparlamentinį būdą valstybės nepriklausomybei atkurti.

Pirmasis išbandymas įvyko 1989 metų sausio 15 dieną, papildomuose rinkimuose renkant XI–ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatus. Sąjūdis tam ruošėsi rimtai. Pirmojoje sesijoje LPS Seimas 1988 m. lapkričio 13 d. šiuose rinkimuose dalyvauti pasiūlė daugiausia Seimo balsų surinkusiems LPS lyderiams: V. Landsbergiui – 178, A. Juozaičiui – 144, Z. Vaišvilai – 133, R. Ozolui – 123, V. Petkevičiui – 120, K. Motiekai. Sąjūdžio tarybos pirmininko rinkimai pakeitė Sąjūdyje R. Ozolo ir V. Landsbergio reitingus, tačiau rinkėjų požiūris patvirtino Romualdo Ozolo stiprumą – Šiaulių mieste antrą kartą jis įveikė LKP CK instruktorių Česlovą Juršėną (pirmą kartą Sąjūdžio keltas V. Petkevičius perėjo į LKP pusę, tačiau rinkimų barjero neįveikė). Vievio rinkiminėje apygardoje ir V. Landsbergis du kartus neįveikė šio barjero, nors ir surinko daugiausia balsų. Tuometinė rinkimų sistema neleido jam laimėti rinkimų, nes kandidato išrinkimui reikėjo daugiau kaip pusės sąraše esančių rinkėjų balsų. Sąjūdžio deputatai R. Ozolas ir K. Motieka ne iškart, bet 1989 m. gruodyje buvo išrinkti ir šios Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nariais, Z. Vaišvila – laikinosios komisijos saugumo ir gynybos įstatymų ruošimui pirmininko pavaduotoju.

Deputato statusas LPS deputatams ne tik suteikė galimybę dalyvauti įstatymų leidyboje, oficialiai gauti informaciją, bet ir parodė rinkėjams, kad jų atstovai parlamente gali veikti valstybės naudai ir atstovauti rinkėjus, reikalauti ir iš vietinės valdžios įvairių sprendimų.

LPS Seimo darbas tapo pirmaisiais atgimstančio Lietuvos parlamentarizmo žingsniais – ruošėme įstatymų projektus, programas, operatyviai kūrėme ir priiminėjome nutarimus aktualiais valstybės klausimais. LPS Seimas, Sąjūdžio vardu teikdamas įstatymų projektus, ne tik vykdė spaudimą Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai, bet ir mokė ją priiminėti įstatymus, vykdyti tarybinės Konstitucijos jai priskirtą įstatymų leidėjo ir vykdomosios valdžios kontrolės funkciją, iš beveik 350 AT deputatų Sąjūdžiui turint tik keletą jų. Be išrinktų K. Motiekos, R. Ozolo ir Z. Vaišvilos Sąjūdžio iniciatyvas aktyviai įgyvendindavo deputatai poetas Justinas Marcinkevičius, VISI studentė Jūratė Kupliauskienė, akademikas Vytautas Statulevičius, žodžiu, darbais ir moraliniu spaudimu talkino 1989 m. kovo mėnesį išrinkti Sąjūdžio kelti TSRS liaudies deputatai.

R. Ozolo vaidmuo šiuose baruose buvo vienas kertinių. Visų pirma, Konstitucijos keitimo, ruošimo ir argumentavimo klausimais. Kontraversiški Lietuvos TSR Konstitucijos keitimų ar naujos Konstitucijos priėmimo klausimai, Lietuvos TSR ir TSRS Konstitucijų santykis, Lietuvos TSR pilietybės klausimas ir jos santykis su TSRS pilietybe, Lietuvos TSR Konstitucijos 6–straipsnio, įtvirtinusio vienpartinę sistemą, pakeitimas, atvėręs kelią įvairių organizacijų ir partijų kūrimuisi bei daugiapartinės sistemos atsiradimui, dalyvavimas ar nedalyvavimas TSRS konstitucinės priežiūros komitete (prisiminkime garsųjį TSRS liaudies deputatų Lietuvos delegacijos išėjimą iš Kremliaus suvažiavimų rūmų, protestuojant dėl šio organo rinkimo), galų gale – Lietuvos Laikinojo pagrindinio įstatymo kūrimas per keletą dienų po XII–ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmojo turo 1990 m. vasario 24 d. laimėjimo. Visur R. Ozolas ne tik dalyvavo, jo erudicija ir drąsa leido jam dalyvauti šiame nedėkingame ir išskirtinės atsakomybės reikalaujančiame darbe.

Kritikuoti R. Ozolą ir kitus dėl šios atsakomybės prisiėmimo buvo nesunku ir tuomet, o šiandien – dar lengviau. Greitai pamiršome, kad Atgimimas vyko tikroje tarybinėje realybėje, kurioje reikėjo mokėti ir sugebėti žaisti pagal sistemos nustatytas formalias taisykles, tačiau laiku sustoti ir neperžengti pavojingos ribos. Panaši situacija buvo ir dėl ekonominio savarankiškumo įstatymo – kol TSRS liaudies deputatų suvažiavimas pribrendo jo priėmimui, situacija Lietuvoje jau buvo išsirutuliojusi iki realios galimybės atkurti nepriklausomybę. Vien tik kritikuoti R. Ozolą ar kitus Sąjūdžio žmones, nebijojusius atsakomybės ir realybės, buvo ir yra daug lengviau, nei patiems prisiimti šią atsakomybę, deklaruojant „gryną“ nuogą nepriklausomybės gynimo nuostatą. Turiu omenyje radikalų požiūrį Sąjūdyje, Lietuvos Laisvės Lygoje. Tačiau būkime sąžiningi ir prisiminkime žmonių požiūrį, santūrumą ir pasitikėjimą būtent Sąjūdžio subalansuota nuomone, o ne radikalais. Rezultato tikėtis galima buvo tik drauge su Tauta, o ne skelbiant gražius, bet nerealius įgyvendinti šūkius. Žmonėms reikėjo ir jų saugumo jausmo, pasitikėjimo tais, kurie juos kėlė Laisvei. Todėl šiandien būtina žemai nusilenkti Romualdui Ozolui – pagrindiniam Sąjūdžio pirmeiviui, nebijojusiam šio nedėkingo, bet būtino vaidmens.

XI–ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba priėmė ir 1989–01–25 d. Prezidiumo įsaką XI–2745 „Dėl Lietuvos TSR valstybinės kalbos vartojimo”; 1989–02–17 Prezidiumo įsaką „Dėl piliečių savanoriškų susivienijimų įstatų laikinos registravimo tvarkos”, 1989–11–03 įstatymą XI–3335 „Lietuvos TSR referendumo įstatymas”. Priminsiu, kad Sąjūdžio pavedimu Demokratų partija rinko parašus referendumui prieš TSRS kariškių dalyvavimą rinkimuose. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui buvo pateikta 422111 piliečių parašų, tačiau Prezidiumas atmetė net 296783 parašus. Surinkus dar virš 30000 parašų, AT Prezidiumui teko pripažinti, kad referendumą teks skelbti. Todėl LTSR teisingumo ministro P. Kūrio teikimu pati Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba panaikino savo nutarimus, leidusius rinkimuose dalyvauti tarybinių karinių dalinių kariškiams. Referendumo įstatymu vadovavosi ir Lietuvos Respublikos XII–ojo šaukimo Aukščiausioji Taryba, paskelbusi istorinę 1991 metų vasario 9–os dienos visuotinę apklausą dėl Lietuvos Nepriklausomybės, kurioje dalyvavo 84,43 proc. turinčių teisę balsuoti, iš kurių net 90,47 proc. balsavo „taip”.

Paminėtini ir 1989–11–23 įstatymas XI–3412 „Tautinių mažumų įstatymas”, 1989–11–03 įstatymas XI–3339 „Lietuvos TSR pilietybės įstatymas”. Pilietybės įstatymas buvo labai kontraversiškas ir pavojingas priverstinio Lietuvos inkorporavimo pripažinimo ar nepripažinimo prasme. Jo nuostatas su Latvijos ir Estijos liaudies frontais, kuriems dėl sudėtingos jų šalių demografinės padėties teko laikytis kategoriškų ir bekompromisių nuostatų šiuo klausimu, derinti vėlgi atsakomybę ir drąsą prisiimdavo, visų pirma, R. Ozolas.

1989–07–04 įstatymas XI–3066 „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“ ir paskutiniojoje XI–ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje 1990–02–06 d. priimtas Nuosavybės pagrindų įstatymas drauge su LTSR Konstitucijos pataisomis įteisino privačią nuosavybę. Būtina paminėti ir 1990–02–12 įstatymą XI–3676 „Vietos savivaldos pagrindų įstatymas“; 1990–02–13 įstatymą XI–3684 „Teismų santvarkos ir teisėjų statuto įstatymas“; 1990–02–13 įstatymą XI–3679 „Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Lietuvos banko įstatymas.“

1990 m. vasario 7 d. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą dėl 1939 m. TSRS – Vokietijos sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai panaikinimo (Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracijos; TSRS 1940 m. rugpjūčio 03 d. įstatymo „Dėl Lietuvos TSR priėmimo į TSRS“ paskelbimas neteisėtais ir negaliojančiais). Šie svarbūs nutarimai, be abejo, buvo priimti jau po to, kai II–sis TSRS liaudies deputatų suvažiavimas Maskvoje Pabaltijo deputatų iniciatyva jau buvo pripažinęs Ribentroppo – Molotovo 1939 m. rugpjūčio 23 d. slaptąjį protokolą („užmiršo“ paskutinįjį) neteisėtu ir negaliojančiu nuo jo pasirašymo momento. Tačiau šie nutarimai buvo labai svarbūs jau vien dėl to, kad suteikė teisinį pagrindą priimti LTSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimą dėl TSRS ginkluotųjų pajėgų statuso Lietuvoje ir Lietuvos TSR piliečių karinės tarnybos. Sąjūdžio požiūriu, jie taip pat buvo kompromisiniai, tačiau formaliai aukščiausios įstatymų leidėjo valdžios vardu leido paskelbti, kad „…bet kurie TSRS ginkluotųjų pajėgų veiksmai, galintys trukdyti Lietuvos TSR valstybinės valdžios ir valdymo organams vykdyti savo konstitucines funkcijas, bus vertinami kaip karinis kišimasis į Lietuvos TSR vidaus reikalus“.

Ir visur pirmosiose gretose buvo Romualdas Ozolas. Beje, priminsiu įdomią aplinkybę. 1990 m. vasario 7 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimo dėl 1939 m. TSRS – Vokietijos sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai panaikinimo projekte buvo ir TSRS liaudies deputato LPS Seimo tarybos pirmininko V. Landsbergio siūlymas pradėti TSRS Lietuvos TSR dvišales derybas su dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo. Lenkiu galvą prieš šį nutarimo projektą ruošusios komisijos pirmininką Lietuvos mokslų akademijos Prezidentą akademiką a.a. Jurą Požėlą, įtikinusį jo vadovaujamą komisiją atsisakyti šio nelogiško siūlymo.

Baigiant prisiminkime XII–ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko rinkimus 1990 m. kovo 11 d. Visų pirma, būtina suprasti paprastą tiesą – tai buvo ne asmenybių, o Lietuvos kelio pasirinkimas. Ar žingsnis po žingsnio žingsniuotume A. Brazausko deklaruotu persitvarkymo, derinamo su Kremliumi, keliu, ar eitume Sąjūdžio paskelbtu Nepriklausomybės atkūrimo keliu. Todėl Sąjūdžio deputatų suskaldymas būtų tapęs Sąjūdžio rinkiminės programos išdavyste. Trečią kartą kovo 10–ąją 23 val. susirinkę Sąjūdžio deputatai sutarė Aukščiausiosios Tarybos pirmininku siūlyti V. Landsbergį, o šis, jei būtų išrinktas pirmininku, savo pavaduotojais pasiūlė K. Motieką, R. Ozolą, Br. Kuzmicką ir kurį nors kaunietį – Č. Stankevičių ar A. Saudargą. Tuo metu bent aš nežinojau apie slaptą V. Landsbergio ir kauniečių susitarimą – arba tokie tai postai, arba šie balsuoja už A. Brazauską.

Kovo 11–oji dar paįvairino scenarijų. Sąjūdžio deputatai K. Antanavičius pasiūlė pirmininku rinkti K. Moteiką, o V. Jasukaitytė – R. Ozolą. R. Ozolas, laikydamasis sąjūdiečių susitarimo, atsisakė kandidatuoti ir pasiūlė V. Landsbergio kandidatūrą. Tuomet Sąjūdžio deputatas St. Kašauskas pasiūlė A. Brazausko kandidatūrą. Po diskusijų ir pertraukos Sąjūdžio deputatai, suprasdami atsakomybę dėl savo priesakų vykdymo, paliko vieną konkurentą A. Brazauskui – V. Landsbergį. Išrinktas pirmininku V. Landsbergis „pamiršo“ savo susitarimą su kolegomis sąjūdiečiais – savo pavaduotojais pasirinko K. Motieką, Br. Kuzmicką ir Č. Stankevičių.

Neaptarinėsiu šio amoralaus Vytauto Landsbergio žingsnio ne tik Romualdo Ozolo, bet ir visų juo tikėjusiųjų atžvilgiu. Priminsiu tos dienos išvakarėse Lietuvos radijo užsieniui pokalbį su R. Ozolu, kuris paprastai ir nuoširdžiai atsakė į klausimą, kaip jis jaučiasi lemtingų įvykių išvakarėse: „Mes jau ne išvakarėse, o pačiuose įvykiuose. Gal to dar nejaučiame. Turbūt daugeliui šis momentas praeis kasdieniškai, bet istorija ir yra tai, kas ateina paprastai, tyliai. Aš nenorėčiau triukšmo pompastikos. Pagaliau tai, ką išgyvename, nėra nauja. Visa tai mes visą tą laiką nuo 1940 m. turėjom…“

Nespėliosiu, kaip būtų susiklostęs Lietuvos ėjimas Sąjūdžio keliu, jei LPS Seimo tarybos ir Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (ne Atkuriamojo Seimo, kurio nebuvo ir būti negalėjo) pirmininku būtume išrinkę Romualdą Ozolą. Nedėkingas užsiėmimas spėlioti, kas būtų buvę, jei būtų buvę… Pacituosiu nešališkos Reginos Kalindraitės, sekusios tuos įvykius ir dienoraštyje įrašiusios savo šokiruojančiai pranašiškas mintis: „Dar Lietuvos radijas pranešė, kad ruošiamasi į Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigas siūlyti V. Landsbergį (LPS kandidatas) ir A. Brazauską (LPK kandidatas). Be reikalo V. Landsbergį. Nenorėčiau, kad šie žmonės būtų supriešinti, nors nenorėčiau, kad Pirmininku būtų ir A. Brazauskas… Rytdiena parodys. Kad tik V. Landsbergio išrinkimas nesukeltų parlamento ir visuomenės konflikto. Tokios „nelaimės“ nereikia.“ (Regina Kalindraitė. Sąjūdžio bylojimai. 1989–1992 metų užrašai. „Valstybės žinios“, 2008).

Baigiu tuo, kuo pradėjau – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime pasakyta Romualdo Ozolo kalba: „Kokia dramatiška yra mūsų padėtis, rodo tas faktas, kad savo katastrofišką būklę mes turime laikyti laimėjimu – juk dar visai neseniai atkakliai tebesuokta, jog viskas gražu ir gera mūsų brangioj Lietuvoj. Ne mažiau kraupus ir antras mūsų laimėjimas – pripažinimas, kad neturim Lietuvos kūrimo strategijos.“ Pasitikrinkime kalendorių – gal Romualdas Ozolas šią kalbą mums dar kartą perskaitė, prieš jam iškeliaujant į paskutiniąją kelionę šiais metais?

Todėl kviečiu visus vėl, kaip ir 1988 m. birželio 3–iąją, šioje Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje susirinkti ir šiemet gegužės 30 dieną į Forumą MŪSŲ VALSTYBĖS TIKSLAS.

Ačiū, Romualdai, kad Tu buvai savimi ir buvai su mumis.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , .

28 komentarai

  1. Vaitas:

    Geras priminimas: “Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime pasakyta Romualdo Ozolo kalba: „Kokia dramatiška yra mūsų padėtis, rodo tas faktas, kad savo katastrofišką būklę mes turime laikyti laimėjimu – juk dar visai neseniai atkakliai tebesuokta, jog viskas gražu ir gera mūsų brangioj Lietuvoj. Ne mažiau kraupus ir antras mūsų laimėjimas – pripažinimas, kad neturim Lietuvos kūrimo strategijos”.

  2. 1219 m. Lietuvos kunigaikščiai pasirašė sutartį su Haličo ir Volynės kunigaikštyste

    1236 m. Žiemgaloje, tikėtina kažkurioje Svalios pašonės pelkėtoje vietovėje (kažkodėl tapus Saulės mūšiu)
    pirmsyk teroristų-įsibrovėlių, būsimos “vakarų” civilizacijos samdinių ginkluotą būrį įmurkdom ir nukalam

    1295–1316 m. imperatoriaus Vytenio valdymas, – tik imperiniai jo Valstybės pagrindo išplėtimo pasiekimai,
    įskaitant 1305 m. įrašus: Vilniaus miesto grožį su Krokuvos lyginant, kažkodėl nepripažįstami; gal dėl pilies
    Naugarduko, – noro ten sostinę kurt (kol parėdymu Gediminui paties Vytenio, – dėl Panerių šventovių artumos
    ir tinkamumo būsimąjai Valstybės sostinei čia įkurdinti, – duotu, pradėta naujų Vilniaus pilių statyba)

    1410 m. liepos 15 d. Žalgirio mūšis.- euroteroristų pralaimėjimas jungtinei pažangesniosios žmonijos dalies
    lietuvių- jotvingių- prūsų–lenkų-gudų-galindų-čekų-rusų-totorių ir kitų tautų k o a l i c i n e i kariaunai

    1507–1508 m. pirmasis karas su Maskva.

    1529 m. Pirmasis Lietuvos statutas.

    1569 m. Liublino unija. (lenkų tautinės valstybės likusiosios menkos dalies iš/si/gelbėjimas priėmus lygiaverčiai…)

    1708–1711 m. maro epidemija Lietuvoje (jos paseka ir 1945 m. rugpjūčio 2 d. Potsdamo nutarimas
    – laikinam buvusios zalcburgiečiais atvykėliais apgyvendintos Prūsijos dalies administravimo paskyrimui iki …)

    1795 m. Trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas, – Lietuvos ir Lenkijos padalijimas, sunaikinęs šią valstybę
    (1569 m. geranoriško ir galbūt tuomet neišvengiamo Abiejų Tautų laikino susivienijmo Liubline graudi paseka)

    1864 m. lietuviškos spaudos draudimo pradžia.

    1904 05 07 panaikintas lietuviškos spaudos draudimas.

    1907 m. įkurtos Lietuvių mokslo draugija, Lietuvių Dailės draugija, Lietuvių švietimo draugijos: Kaune -„Saulė“, Vilniuje – „Rytas“, Sūduvos Pašešupio mieste (pravardu Marijampolė tebavadinamu?!) – „Žiburys“. Maskvoje
    po pirmojo nesėkmingo būsimų teroristų-perversminikų mėginimo 1905 m. (ką patvirtinę įvykiai po 1940 m.
    birželio 15 d.), sutartinai veikia “Neslavų tautų vienijimosi draugija” – suomius, estus, latvius bei lietuvius, vadu
    esant Konstantinui Lapinui, 1863 m. sukilimo dalyvių, bajorų Jurgelevičių palikuoniui, laisvei jų suvienytai telkusi.

    1918 02 16
    Lietuvos Taryba priėmė aktą, kuriuo paskelbtas Lietuvos nepriklausomos valstybės su sostine Vilniumi atkūrimas.
    Pirmuoju atsikūrusios Lietuvos valstybės vadovu tampa Lietuvos Tarybos pirmininkas Jonas Basanavičius, vėliau
    pirmininko pareigos Antanui Smetonai, – jau antrajam atkurtosios Lietuvos vadovui, – tą pat Vasario 16 perduotos.

    1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos sutartis ((įdomu, kad pagrindinėse mūsų datose nėr)

    1938 03 17 Lenkijos ultimatumas Lietuvai.

    1939 03 20 Vokietijos ultimatumas Lietuvai.

    1939 09 28 pasirašyta Vokietijos ir SSRS sienų ir draugystės sutartis, pagal kurią Lietuva atiteks SSRS.
    (pažymėtina, kad abiem šiems agresoriams slaptu 1939 09 23 susitarimu rugsėjo 1 d. pradėjus abipusią Lenkijos
    okupaciją pasidalijimą ir okupacijos padarinius įtvirtinus šia sutartimi, kaip a g r e s o r ė KARO sukėlėja -SSRS
    dar vis viešai nepaskelbta; aišku ir Suvalkų sutartis, bei Potsdamo nutarimai tapačiai lygiai t.p. nevykdomi vis)

    1940 06 14 SSRS ultimatumas Lietuvai.

    1940-1941/1944–1953 m. Sunaikinta ir išvežta į SSRS teroristinę vergiją apie 550000 Lietuvos gyventojų.
    (šiukštu tai vadinti primestu apgaule “tremčių” įvardu, kai ginkuotų represuojamųjų areštais sargybų konvojai
    gabenę iš Lietuvos į vergovę bei žūtį nuo vyrų atskyrus žmonas su vaikais ir nežinioje dešimtmečiais paliekant
    TEN s u i m t u o s i u s IŠ LIETUVOS)

    1988 06 03 susikūrė (nor rašoma, kad “įsteigtas”) – Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS).

    1990 03 11 atkurta Lietuvos valstybingumo nepriklausomybė

    1991 01 13 sugebėta beginklio pasipriešinimo dėka pasiekti P e r g a l ę priaš SSRS okupantų ir jų kolaborantų ginkluotąsias pajėgas, gyva atsikūrusią Lietuvos valstybę ginančių pilečių siena, savąja auka
    apsigina nuo svetimųjų ginkluotojų pajėgų atakų, vadovaujamų Michailo Gorbačiovo, atakų; amžina šlovė žuvusiems UŽ LAISVĘ, “mūsų ir jų Laisvę”! (Sausio 13-osios žudynių byloje eilė ir M. Gorbačiov atsakomybei)

    1993 08 31 Iš Lietuvos išvestas paskutinis Rusijos (t.y. buv. SSRS ginkluotų pajėgų) karinis dalinys.

    2004 03 29 Lietuva tapo ŠASO (NATO) Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos nare

    2004 05 01 Lietuva tapo Europos Sąjungos nare

    2015 01 01 Įvestas euras (tačiau 2014-01-24 Lietuvos Konstitucinio teismo nutartimi pakeitimai dėl
    Lietuvos Konstitucijos apie Lietuvos banko sąlygas pripažinti neturinčiais teisėtų galių ir Lietuvos Bankas
    yra tik Lietuvos Respublikos nuosavybė, todėl jokios teisės, ir pinigų emisiją, – mūsų galiojančia Konstitucija,
    – be paties Lietuvos Banko, vykdyti iš kitur, kitaip, ar kitu (ne Lietuvos) piniginiu vienetu, niekas neturįs

    2015 05 09 teikiamas šis atsiliepimas (svetimžodiškai -“ko-ment-ar/as”)

    2015 05 30 keista išlikusio (po valstybingumo atkūrimo 1990-03-11) Lietuvos sąjūdžio galimybių ir pareigos diena

    2016 (tikriausiai sausis-vasaris)
    išankstiniai Seimo rinkimai

    ***

    Štai tiek savaitgališkai aiškesnio pateikimo prie “įsisenėjusius” apmąstymų gerb. signataro Z. Vaišvilos čia pateiktų
    apie šviesios atminties mūsų bendražygio Romualdo Ozolo palikimo t i k s l i n g e s n į panaudojimą;
    ir mūsų atmintį, – jos turinį bei spragas, tautos siekų įgyvendinimo terpės naudojimą.

    Su Dievu

  3. suklysta:

    V. Landsbergio išrinkimas Seimo pirmininku buvo didžiulė klaida ir dar didesnė Lietuvos nelaimė. Dabar galime tik pirštus graužtis. A. Juozaitis tai įvardino seniai – istorinė klaida

  4. Tuo metu ne Landsbergis ar Brazauskas ką nors lėmė, o lėmė Sąjūdis, kuriuo buvo apie 80% Lietuvos. Nepriklausomybės atžvilgiu jis buvo vieningas ir ta vienybė buvo išlaikyta iki jos paskelbimo. Nevykdyti Sąjūdžio valios dėl Nepriklausomybės skelbimo jie paprasčiausiai negalėjo. Todėl tie svarstymai kas būtų buvę, jeigu AT pirmininku būtų buvęs išrinktas ne vienas, o kitas yra grynų gryniausios spekuliacijos. Nepriklausomybės paskelbimą jau kovo 11 d., o ne tarkim kokia savaite vėliau, lėmė tai, kad Maskva kovo 12 d. buvo numačiuosi patvirtinti išstojimo iš SSSR mechanizmą. Visi suprato, kad laukti šito mechanizmo siekiant Nepriklausomybės būtų nesąmonė – išdavystė. Prieš Nepriklausomybę buvo tik Burokevičius su savo šutve.

    • tikras lietuvis:

      Dar prisiminkim, kad Lietuva jau buvo nepriklausoma, nes LTSR AT 1990 02 06 nutarimu nusprendė, kad įstojimas į TSRS negalioja (kadangi buvo padarytas prievarta) ir paskelbė derybas su TSRS dėl išstojimo.
      Kovo 11 aktas ką padarė, tai tik anuliavo derybas dėl išstojimo, bet, prisiminus, kad visos be jokios išimties respublikos po to išėjo iš TSRS, tai dar nežinia kas būtų buvę ekonomiškai Lietuvai geriau: ar laikytis minėto 1990 02 06 AT nutarimo (nenutraukiant staiga ekonominių ryšių ir palaipsniui ekonomiką perorientuojant į Vakarus), ar geriau buvo 1990 03 11 (Estija, pvz., išėjo po metų, bet visąlaik pagal ekonomikos būklę yra priekyje mūsų ir ten nebuvo tokios suirutės kaip pas mus po kovo 11)?

      • Paskelbimas, kad įstojimas į SSSR negalioja teisiškai nėra tapatus Nepriklausomybės paskelbimui, nes tai dar nereiškia faktiniu nebuvimu joje.
        Šiuo atveju samprotauti, ar Lietuvai būtų buvę geriau Nepriklausomybės nepaskelbus iškart yra bergdžias dalykas, tiesiog vaikiška, nes tuokart viskas tegali būti grindžiama – argumentu “jeigu”…
        Manau, vykusius įvykius tegalime vertinti taip, kad Lietuvos Nepriklausomybę ir jos apgynimą, o kartu ir SSSR suirimą, lėmė būtent Nepriklausomybės paskelbimas iškart, Lietuvos atsilaikymas Sausio 13 d. bei Rugpjūčio 19 d. pučo Maskvoje žlugimas. Kas būtų buvę su Nepriklausomybe jos nepaskelbus iškart – sunku spręsti. Procesui besitęsiant, reakcija galėjo paimti viršų ir iš to belikti tik bandymas ją atgauti.
        Gi mažesnę suirutę Estijoje negu Lietuvoje lėmė jų vidiniai skirtumai – Estijoje Liaudies frontas kilo ir veikė kiek kitaip negu Lietuvoje Sąjūdis. Estijoje įstaigose ir organizacijose jis buvo keliamas ir valdomas jų vadovų, partorgų, t.y. – “iš viršaus”, o Lietuvoje atvirkščiai – Sąjūdis įstaigose ir organizacijose vyko dėl iniciatyvos “iš apačios” nustumiant jų vadovus, partorgus į antrą planą.

    • smarkiai suklysta:

      Kalbame ne apie Nepriklausomybės paskelbimo būtinumą, bet apie tai, kas dėjosi po šio paskelbimo ir kad klaida yra ta, jog Landsbergiui buvo suteiktos visos galios. Tada mes jo dar nepažinojome ir nežinojome jo tolesnių veiksmų. O šiandien jo tolesnius veiksmus mes galime įvardinti: tautos supriešinimas – ta velnio sėkla mus parsekioja iki šiandien, A.Šimėno paslaptingas dingimas ir Vagnoriaus atsiradimas – toliau visas Lietuvos žmonių turtas paleistas vėjais. Šiandien mes turime teisę manyti, kad tai buvo padaryta sąmoningai. Jeigu prie valstybės vairo būtų atsidūręs R. Ozolas taip nebūtų įvykę, nes šiam žmogui nerūpėjo “prichvatizacija” sau, Jis per visą savo gyvenimą nekaupė jokių turtų – tą mes galėjome įsitikinti per 25 metus.

      • tikras lietuvis:

        Viskas susiję: nepriklausomybės antrakartinis skelbimas kaip tik ir siejasi su tolesniu totalitariniu valdymu, kurio pagrindinis minusas: visiškas nežiūrėjimas kokios bus pasekmės kitiems, o darymas kas tik į galvą šauna.
        Pvz., teisės į žemę kilnojimas, kuris užveisė baisią korupciją ir padarė problemą teisingai neišsprendžiama: savų žemių žmonės atgauti negali, o landieji susikėlė jas ten, kur pelninga.

      • Buvo matyti, kad Landsbergis nėra tinkamas asmuo valstybei valdyti, tai negalėjo nejausti ir jis pats, o gal ir jautė, bet tokiu atveju garbingai po 1992 metų Seimo rinkimų iš politikos kažkodėl nepasitraukė, juolab, kad jau tuo metu apklausų reitingai rodė, jog galimybių būti išrinktas Prezidentu neturi. Tad jo tolimesnį pasilikimą politikoje laikau nevisai garbingu veiksmu.
        Ar į vadovus tiko R. Ozolas – kitas klausimas. Tik priminsiu, kad tuo metu Sąjūdyje vienodo lygio vadovų buvo dešimtys.

        • tikras lietuvis:

          Valdyti gal ir ne, bet tam tikru momentu kada reikėjo parodyti ryžtą, tai jis savo vaidmenį atliko.
          Valdymui arba ekonomikai labiau tinkamas buvo AMB, kuris, vėl gi, labiau tiko manevravimui su Rasieja, kad jie visai nenupuštų ir visai nesužvėrėtų.
          Taip, kad manau visi atliko savo vaidmenį.

          • Su Rusija jokių politinių “manevravimų” paskelbus Nepriklausomybę negalėjo ir negali būti – ji buvo ir yra imperija. Demokratinė šalis imperiniams veiksmams pritarti negali.
            Gi skelbiant Nepriklausomybę ir Landsbergis, ir Brazauskas, visi sąjūdininkai buvo savo vietoje.

            • tikras lietuvis:

              Manevravimas buvo: be AMB sugebėjimų nuramdyti stalinistus iš Moskovijos visi sąjūdžiai būtų buvę išvaikyti.

              • Nieko panašaus – stalinistus Lietuvoje tuo metu sutvarkė ne AMB, o pati Maskva. Antai, KGB pirmininkui Eismuntui pagrasinus 1988 metų liepos pradžioje Sąjūdžio iniciatyvinę grupę susemti Maskva tuojau pat atsiuntė į Vilnių Jakovlevą. Šis susitiko su Sąjūdžiu ir greitai po jo apsilankymo Eismuntas neteko pirmininko pareigų, baigėsi ir KGB komiteto vieši grasinimai Sąjūdžiui. Panašiai CK pirmojo sekretoriaus posto neteko ir Songaila, nusodinti tapo kiti neperestroikininkai. Nereikia priskirti AMB ne jo nuopelnų.

  5. Kemblys:

    Tauškaliai jūs tauškaliai…

    Zigmo Vaišvilos pranešimas:
    ,,1988 m. spalio 22 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime…”

    88 metais dar buvo ‘tsrs’, joje ‘kgb’, o ‘sąjūdis Gorbačiovo persitvarkymo politikai remti’ staiga… virsta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu – žiopli tie ‘kgb-biukai’ 🙂

  6. Vaitas:

    Na taip, anuomet dėl sovietinės reakcijos suaktyvinimo prieš Gorbačiovo persitvarkymo politiką prisibijojo ir Vakarų valstybių vadovai, baiminosi ir dėl kai kurių Lietuvos Sąjūdžio politikų aršaus kiršinimo. Apie tai ir Ozolo kalba apie dramatiška ir kraupią mūsų padėtį be Lietuvos kūrimo strategijos.

    • Perkūno Paukštis:

      Sąjūdis pirmiausia Lietuvoje kūrė strategiją tragediją – tai krikščionybę. Kone vienintelis Pagonis buvo R. Ozolas (beje, kaip ir nesižegnojantis Basanavičius smetoniniame laikotarpyje).

  7. Perkūno Paukštis:

    Romualdas Ozolas: …žmogus negali būti Dievas.
    —————————————————————
    Beje, šiuo teiginiu jis aiškiai Romos katalikų bendruomenininkams pasakė, kad jų Dievas negali būti žmogumi.
    Beje, iš esmės aišku, kodėl Landsbergis nemėgo Ozolo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: