R.Ozolas. Išeitis – abėcėlinis sąrašas?

Nors politinei padėčiai diena iš dienos keičiantis šis filosofo Romualdo Ozolo rašinys jau gali dvelkti vakar dienos nuotaikomis, tačiau, manome, kad nors ilgiau nei savaitę išlaikytas kolegų žiniasklaidininkų stalčiuose jis neprarado savo teigiamo užtaiso kaip vienas iš buvusių bandymų ieškoti atsakymų į nūdien visuomenei rūpimus klausimus ir gali pasitarnauti tolimesniems apmąstymams ieškant geriausių kelių į Vienybę ir Teisybę (Alkas.lt redakcija).

Istorikai sudėstys, kas kuo kaltas, kad gražiai prasidėjęs visuomenės telkimasis priešintis smurtu pamažu virstančiai valdančiųjų savivalei taip greitai išskydo į keletą tėkmių, nė iš tolo nebeprimenančių godotojo politinio cunamio, greičiau – įprastą politinę pelkę. Teisi ir dar kartą teisi Irena Vasinauskaitė: „Pokštams skirtas laikas senka“. Jeigu dar neišseko.

Ko gero – ne. Nes dar neįvyko visų tikrąjį nepritarimą valstybę nugyvendinusiems veikėjams reiškiančių politinių organizacijų susitikimas, galintis ir turintis surasti vieningo nacionalinio žygio į rinkimus formulę, kaip ragina ir kviečia rašytojas Šarūnas Navickis.

Kad ir ką kalbėtų aštriadančiai priešrinkiminės situacijos Lietuvoje komentatoriai, visi bent jau tyliai pripažįsta, kad dvasia žmonėse visai kita, negu prieš praėjusius rinkimus: tada žmonės pašaipiai sutiko, kad valdžią (bent jau) žaistų kiti (A. Valinskas ir C^o), dabar mielai ir beveik rimtai žaidžia patys (kreidelių TIE-SOS, juodieji lietsargiai ir kt.). Esama netgi ambicijas įveikusio trijų – Centro, Socialdemokratų ir Tautininkų – partijų susivienijimo „Už Lietuvą Lietuvoje“, kurio jungtinis sąrašas aiškiai ir nedviprasmiškai deklaruoja pasipriešinimą globalizmo nešamai tautų niokojimo tikrovei. Svarbiausia – visoje Lietuvoje jaučiama ribinė tautos ir valstybės situacija, reikalaujanti tokio pat visuotinio atsako, nes klausimas vienas: būti ar nebūti?

Tai, kas šiandien pamažu kyla iš Lietuvos  gelmių, dar nevadintina naujuoju sąjūdžiu. Lyginant su Sąjūdžio ištakomis – esame 1987 metuose, kai galvą kėlė įvairios kultūrinės organizacijos. Šiandien jos negali būti nepolitinės, negalvoti apie ėjimą valdžion, su kurios pagalba ir tegalima ką nors realiai pakeisti. Politinės organizacijos negali būti idėjiškai neapibrėžtos, todėl ir į vieną frontą jos negali susijungti taip sklandžiai, kaip 1988-siais žmonės susijungė Sąjūdyje.

Politiniai subjektai, galintys ir turintys jungtis sudarydami nacionalinį antisisteminį frontą, jau išryškėję – tai „Drąsos kelias“, „Už Lietuvą Lietuvoje“ ir „Lietuvos sąrašas“. Jie turi savo jau reitinguotus rinkiminius sąrašus, yra tarpusavy sutarę dėl elgesio rinkimų metu, dėl bendrų darbų, bet, kaip teisingai pastebi visi kalbantieji apie vienijimąsi, į rinkimus eina atskirais sąrašais, o tai yra toks rinkėjų dezorientavimas, kuris gali baigtis visiškai kitais rezultatais kiekvienam iš jų.

Šiame kontekste Irenos Vasinauskaitės pastaba, kad vieningas nacionalinis sąrašas gali būti abėcėlinis, yra principinė: nepažemindamas nė vieno pagal partijos vaizdinius aukščiausios vietos nusipelnančiojo, abėcėlinis sąrašas suvienija visus partinius sąrašus kandidatų abėcėlinės (ne)lygiavos būdu, neatimdamas nė iš vieno šimtas keturiasdešimt vieno kandidato galimybės rinkėjų būti išreitinguotam į visas renkančiųjų pasitikėjimo aukštybes.

Žinoma, partijos turėtų rimtai padirbėti, įrodinėdamos to ar kito savo nario nacionaliniame sąraše vertingumą ir patikimumą. Tačiau rinkėjas paprastai turi savo nuomonę, susidarytą nepriklausomai nuo partinės propagandos ir agitacijos, tad abėcėlinė lygiava vargu ar pasmerktų pralaimėjimui Ž ar V arba laimėjimui A ar B. Pagaliau pati naujovė, visiškai neįprasta mūsų „partinių sąrašų kamščių“ formavimo tradicijai, matyt, irgi paskatintų rinkėjus padirbėti atidžiau ir kruopščiau, ieškant pasirinkto kandidato pavardės pagal abėcėlės rinkėjui suteiktą laisvę.

Galimybė suformuoti vieningą nacionalinį sąrašą dar visiškai reali. Tenka tik pacituoti   Š. Navickio laiško kreipimąsi į partinių sąrašų vadovus: „Prašau Jūsų nesusmulkėti iki „trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“, bet padavus vieni kitiems rankas – o jei neišeina, tai ir sukandus dantis – šiandien padaryti viską, kas įmanoma, o jei to negana – ir tai, kas neįmanoma, bet reikalinga /…/. Trečio šanso istorija gali ir nebesuteikti“.

2012-07-18