A. Liekis. Svetimi lenkai: kada ir kodėl? (V) (2)

Algimantas Liekis | Alkas.lt nuotr.

Algimantas Liekis | Alkas.lt nuotr.

Tęsinys. Pirma dalis ČIA, antra dalis ČIA, trečia dalis ČIA, ketvirtas dalis ČIA.

Okupantų nužymėtomis ribomis…

Kovo 11–osios Lietuva atkurta su sienomis, kurias buvo nužymėjusi okupantė TSRS, paskelbus sieną su taip pat socializmą „kuriančia“ Lenkija, kaip TSRS valstybinė siena.       

2013 m. lapkričio 5d. Lietuvos ir užsienio žiniasklaidoje paskelbta, kad “padėtas taškas oficialiai įteisinant visą Lietuvos ir Lenkijos valstybės sienos dokumentaciją”. Pavyzdžiui, portalas „Delfi“ paskelbė: “ Istorinį dokumentą pasirašė abiejų šalių Sienos komisijų pirmininkai – Lenkijos sienos apsaugos tarnybos Tarptautinio bendradarbiavimo departamento viršininko pavaduotoja Magdelena Surmač (Magdalena Surmacz) ir Lietuvos Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado pavaduotojas, štabo viršininkas Valentinas Novikovas (…).

Iškilminga pasirašymo ceremonija vyko Druskininkuose, kur buvo organizuota XVII – oji Lietuvos bei Lenkijos vyriausiųjų sienos įgaliotinių konferencija. Istorinio dokumento pasirašymą stebėjo konferencijoje dalyvavę Lietuvos sienos su Lenkija vyriausiasis įgaliotinis, VSAT’o vadovas generolas Vainius Butinas, Lenkijos sienos su Lietuva vyriausiasis įgaliotinis, Sienos apsaugos tarnybos vyriausiasis komendantas, brigados generolas Dominikas Tračas (Dominik Tracz) ir kiti abiejų šalių pareigūnai.

1996 – ųjų kovą buvo pasirašyta tarpvalstybinė Lietuvos ir Lenkijos sutartis, kuri įpareigojo kompetentingas abiejų šalių institucijas parengti sienos dokumentaciją. Pirmasis Lietuvos ir Lenkijos sienos komisijos posėdis įvyko Varšuvoje 1999–aisiais. Po penkerių metų abi valstybės reikiamus dokumentus baigė rengti, tačiau negalėjo jų pasirašyti. To priežastis – nebuvo galutinai įteisinti trišaliai sienos sankirtos taškai: Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos – ties Maros upe Lazdijų rajone bei Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos – Vištytyje, Vilkaviškio rajone.

Lietuvos ir Lenkijos žinybų siekis ir pastangos įteisinti šiuos taškus realybe tapo 2012 m., kuomet abi šalys su Baltarusija ir Rusija pasirašė reikiamus dokumentus. Tiesa, prieš tai ir Lietuva, ir Lenkija turėjo iš naujo apžiūrėti ir įvertinti abiejų šalių sienos liniją bei parengti patikslintus žemėlapius. Mat pasienyje buvo įvykę nemažai infrastruktūros pasikeitimų, abiems valstybėms tapus Europos Sąjungos bei Šengeno erdvės narėmis – atsirado naujų kelių, nebeliko nuolat veikiančių pasienio kontrolės punktų, ir pan.

Siena su Lenkija yra trumpiausia iš visų Lietuvos sienos ruožų su kaimyninėmis valstybėmis – jos ilgis yra 104,3 km. Nuo 2007 m. gruodžio 21d. nuolatiniai pasienio tikrinimai prie abiejų valstybių, Šengeno erdvės narių, sienos nebevykdomi.“

Sienos tarp viena kitą gerbiančių valstybių nužymimos ir tvirtinamos tik po išsamių abipusių istorinių, geografinių, etnologinių ir kitokių tyrimų, kuriuose dalyvauja iš abiejų pusių atitinkamų sričių specialistai. Deja, sienos su Lenkija tyrimai beveik nebuvo daromi, o tik tik patikslintos nuorodos žemėlapiuose, nors ši siena tik buvusių Lietuvos okupantų nustatyta ir teisiniu požiūriu neturi galios nepriklausomybę išsikovojusiai Lietuvai. Priešingu atveju   aukščiau aprašytoji „iškilminga ceremonijoja Druskininkuose“ – lyg ir buvusių Lenkijos (Vilniaus ir jo krašto) bei TSRS okupacijų paneigimas.

Tiesa, ir 1996 m. kovo 5 d. vykusiame Lietuvos ir Lenkijos atstovų posėdyje dėl sienos buvo   susitarta, kad „Lietuvos ir Lenkijos sienos komisija naudosis sienos dokumentacija, parengta, remiantis 1945 m. rugpjūčio 16 d. Maskvoje pasirašyta Sutartimi tarp Lenkijos Respublikos ir TSRS dėl Lenkijos – TSRS valstybės sienos (…)“, nurodant prie Sutarties buvusius dokumentus: valstybės sienos eigos protokolinius aprašymus, valstybės sienos žemėlapius, sienos ženklų nužymėjimo protokolus ir kitus dokumentus, nustatančius (apibrėžiančius) valstybinės sienos padėtį.

1945 m. rugpjūčio 16 d.   Lenkija ir TSRS savo Sutarties  dėl valstybinės sienos pirmajame straipsnyje pažymėjo, kad vadovaujasi dar karo metais Kryme (Jaltos konferencijoje) TSRS ir Lenkijos vadovybės pasirašytais susitarimais Kryme, numatančiais, kad po karo siena tarp TSRS ir Lenkijos eis pagal buvusią Kerzono demarkacijos liniją (nužymėtą 1919 m. gruodį Antantės valstybių, norėjusių pristabdyti Lenkijos agresiją prieš Lietuvą ir Rusiją), priskiriant Lenkijai papildomas iki 8 km. pločio teritorijas (iš Lietuvos ir Baltarusijos – A.L.), o taip pat – pietines prūsų žemes (iki tol okupuotas ir kolonizuotas Vokietijos) iki TSRS atitenkančios Karaliaučiaus srities ribų. Tačiau tiek Kerzono linijos, tiek Jaltos susitarimų Lietuvos valstybė niekada nepripažino (ir negalėjo pripažinti, nes buvo okupuota), viskas buvo padaryta be Lietuvos valios, tik senųjų ir naujųjų imperialistų labui.

Kerzono linijaKeista, tačiau iki šiol tarp Lietuvos ir Lenkijos neegzistavo istoriškai ir teisiškai pagrįstų sienos ribų. Juk visais amžiais lenkai siekė tik silpninti Lietuvos valstybingumą, lenkinti ir pajungti savo įtakon šio krašto žmones, visaip trukdydavo nužymėti aiškią tarpvalstybinę sieną.

Sienos pagrįstumo klausimų beveik nenagrinėjo ir Lietuvos istorikai, apsiribodami tik Rytų Lietuvos ribų, tariamųjų „Vilniaus problemų“, klausimais. Jie tarsi užmiršo, kad toks „problemos“ traktavimas būtų labai patogus plėšikams, užgrobusiems svetimus namus ir reikalaujantiems „spręsti“ šeimininko teises; patogus ir lenkų šovinistams, norintiems atitraukti dėmesį nuo kitų jų okupuotų, kolonizuotų, aneksuotų pietinių ir vakarinių Lietuvos kraštų.

Joks okupantas, joks kolonizatorius neįgyja teisių į užimtas žemes, kol yra gyvas bent vienas tikrasis jų šeimininkas. Lietuvos valstybė, kaip sakyta atsikūrė tik dalyje savo etninių žemių, yra ne federacinė, o unitarinė ir tik lietuvių tautos valstybė, tad nesama ir „tautinių mažumų“, galinčių sudaryti savo teritorinius autonominius derinius. Yra tik tautinės bendrijos (lenkų, rusų, žydų ir kitų), gavusios prieglobstį lietuvių tautos sukurtoje ir apgintoje valstybėje, gyvenančios lietuvių ir jų protėvių žemėse.

Centralizuota Lietuvos valstybė susiformavo viena pirmųjų Rytų Europoje (XIII a.) ir buvo viena didžiausių ir galingiausių. Nuo jos susiformavimo pradžios prie sienų steigtos muitinės (LDK palaikė prekybos ryšius su daugelių valstybių; kunigaikštis Kęstutis 1343 m. specialią prekybos sutartį buvo pasirašęs net su Anglija), bet valstybės sienas specialiais ženklais imta žymėti tik nuo XIV a. Iki tol jos būdavo nusakomos pagal didikų, kunigaikščių ir kitų didžiūnų žemių ribas, jų savininkų parodymus. Tik įsikūrus Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinams, sustiprėjus lenkų ir rusų valstybėms, augant jų valdovų norams   didinti savo teritorijas, atsirado būtinybė tiksliai nužymėti ne tik dvarus, medžioklės plotus, bet ir Lietuvos valstybės ribas. Susitarimais ar prievarta ir iš kaimyninių valstybių buvo gaunami žodiniai ar rašytiniai pritarimai dėl nustatomų ribų.

Tarp pirmųjų Lietuvos sienų sutarčių buvo sutartys su Livonijos, Kryžiuočių ordinais, su Maskvos kunigaikščiais, o pietuose – su Osmanų valdovais. Su Lenkija siena laikytos lietuvių gentainių sūduvių (jotvingių) bei prūsų žemių ribos, siekusios Nemuno aukštupį, Bugo, Vyslos upes ir Baltijos pajūrį. Karų su lenkais, kryžiuočiais metu sūduvių, prūsų kraštus pavertus dykromis, jas palaipsniui ėmė kolonizuoti lenkai bei vokiečiai, asimiliuodami likusius   tikruosius šių kraštų gyventojus – lietuvius ir jų gentainius. Tose senosiose lietuvių protėvių žemėse susiformavusi Mazovijos kunigaikštystė su pusiau lietuvių ir lenkų protėviais 1358 m. ir   sudarė   bene   pirmąją rašytinę sutartį dėl pietinių LDK sienų.

Iš dalies Žemaitijos, vakarinės ir pietvakarinės Lietuvos sienos buvo įvardintos 1398 m. spalio 12 d. LDK kunigaikščio Vytauto derybose su kryžiuočių Ordino magistru Konradu fon Jungenu Salyne (saloje Nemune prieš Nevėžio žiotis) ir jų pasirašytoje sutartyje. Pagal tą sutartį buvo apibrėžtos Ordinui perduodamos Žemaitijos žemės, taip pat nemaža dalis Sūduvos (Jotvingijos), Palenkės (priklausiusios Lietuvai) žemių ribų, nurodant ir atstumus tarp gamtinių ar dirbtinių riboženklių (dažniausiai myliomis). Toje Sutartyje nurodytos sienų ribos iš dalies buvo atkartotos 1404 m. gegužės 5 d. vykusiose Lietuvos, Lenkijos ir Ordino atstovų derybose Racionže (Vyslos upės saloje netoli Racionžo pilies) ir jų metu pasirašytoje sutartyje dėl sienų.

Beje, tais metais vykusiose panašiose derybose klausyta ne tik liudininkų: jau ir lietuvių turėta atitinkamų teritorijų planų, žemėlapių. Tai patvirtina Lietuvos, Lenkijos bei Ordino atstovų 1421 m. vykęs susitikimas pas Romos popiežių Martyną V. Tąsyk Ordino pretenzijos į Lietuvos ir Lenkijos žemes svarstytos, naudojant LDK, Lenkijos ir Ordino žemėlapius.

Apie lietuvių protėvių žemes žinota jau senovės Romoje, Antikos pasaulyje. Tą liudija   II a. graikų mokslininko Klaudijaus Ptolomėjaus parašyta „Geografija“, kurios žemėlapiuose pavaizduota Baltijos jūra ir prie jos esančios kai kurios tautos. 1375 m. Katalonijoje (Ispanijoje) išleistame Europos žemėlapyje prie Baltijos jūros nurodyta Klaipėda bei keletas kitų vietovių, ir yra užrašas – „Lituane Paganis“ (Pagoniškoji Lietuva).

Lietuva nužymėta ir 1459 m. Venecijoje išleistame Fra Mauro pasaulio žemėlapyje. Bet savo tikslumu visus iki tol buvusius žemėlapius pralenkė 1595 m. G. Mercatoriaus (vok. Gerhard Kremer, 1512 – 1594), matematiko, geografo, kartografo sudarytas atlasas, kuriame nurodytos ir LDK ribos. Juo, atrodo, naudojosi ir Trakų bei Vilniaus vaivada, kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549 – 1616), ėmęsis rengti LDK (iki Liublino unijos) ir savo valdų planus bei žemėlapius. Jo 1613 m. išleistame žemėlapyje nurodytos net 547 gyvenvietės . Tačiau po Liublino unijos LDK sienomis, ypač su Lenkija, vis mažiau kas besidomėjo, laikydami Lietuvą ir Lenkiją viena valstybe. Tai ypač akivaizdu pasaulio kartografų darbuose – juose beveik nebenurodoma Lietuva kaip valstybė, tik kaip Lenkijos teritorijos dalis.

Prieš pat bendros Lietuvos – Lenkijos valstybės žlugimą Lietuvos šviesuoliai 1792 m. dar buvo įsteigę LDK ribų komisijos instituciją, turėjusią rengti žemės valdų planus, tikslinti juos, nužymėti ribas. Tačiau tos komisijos nuveiktų darbų ataskaitų archyvuose nepasisekė aptikti.

XVIII a. pabaigoje Lenkiją (kartu su LDK) pasidalijus kaimynėms – Rusijos, Prūsijos, Austrijos valstybėms, jos kraštų ir rajonų raida jau ėmė priklausyti nuo užėmusiųjų valstybių tikslų ir malonės. Didžioji dalis Lietuvos, atitekusios Rusijos imperijai, buvo padalinta į jos paskirtų gubernatorių valdomas Vilniaus ir Gardino gubernijas, vėliau nuo jų dar atskirta Kauno gubernija. Didžioji dalis lietuvių protėvių sūduvių, prūsų žemių pateko į Prūsijos valdžion, kita – Napoleono sudarytai Varšuvos kunigaikštystei, vėliau, jau po Napoleono žlugimo – Rusijos caro sudarytai Lenkijos karalystei; pietrytinė Lenkijos dalis atiteko Austrijai.

Patį nuožmiausią engimą teko patirti Rusijos imperijon patekusių lietuviškų gubernijų lietuviams: jiems teko atlaikyti ne tik lenkinimą, bet ir rusinimą, stipriausią ekonominę priespaudą;   vėliau buvo uždraustas ir lietuviškas raštas, net lietuviškos mokyklėlės. Bet tai buvo patogu lenkintojams, kurie visur bruko lenkiškas knygas, kalbą, stengėsi ir vaikams įkalti, kad patriotas tas, kuris kalba ir meldžiasi tik lenkiškai, kovoja dėl Lenkijos valstybės atkūrimo.

Visai kitaip buvo lenkiškuose kraštuose. Ypač Austrijos valdomuose. Ten visai nebuvo trukdoma puoselėti lenkiškosios kultūros, turėti savas, lenkiškas partijas, kitas organizacijas. Pirmojo pasaulinio karo metais ten buvo suformuoti net keletą šimtų tūkstančių ginkluotų lenkų turintys legionierių daliniai, vadovaujami buvusio traukinių plėšiko, Japonijos šnipo J. Pilsudskio, tariamai kovai prieš Antantės šalis.

Tos lenkų paramos vildamiesi, Vokietijos ir Austrijos imperatoriai 1916 m. lapkričio 5 d. paskelbė apie Lenkijos karalystės atkūrimą. Tačiau lenkai visaip išsisukinėjo nuo pagalbos savo geradariams frontuose prieš   Rusiją, Prancūziją, Angliją. Tik kai tapo visiškai aišku, kad karą laimi Antantė ir buvo nuverstas Vokietijos imperatorius, lenkai „sukilo“, ėmė pulti jau kaip Antantės sąjungininkai ir taip iš šalies   besitraukiančius   vokiečių, austrų kariuomenių dalinius. Tai lėmė, kad Taikos derybose Paryžiuje Lenkija irgi dalyvavo kaip Pirmojo pasaulinio karo nugalėtoja, tuo įgydama teisę būti pokarinio pasaulio reikalų sprendėja.

Visai kitokioje padėtyje, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, atsidūrė lietuvių tauta, pradėjusi kurti savo nepriklausomą valstybę. Po daugelį šimtmečių trūkusio lenkinimo, rusinimo, vokiečių okupacijos ir karų viską reikėjo pradėti nuo nulio – ir švietime, ir ekonomikoje, ir valstybės valdyme. O dar į kraštą ėmė veržtis bolševikinės Rusijos kariuomenė! Tuo tarpu lenkai, svajodami tik apie savo Lenkiją su pajungtomis buvusiomis LDK žemėmis, atsisakė padėti lietuviams kovose prieš rusų bolševikus. Juk, vieni juos įveikę, galėtų užimti ir visą Lietuvą, Gudiją, Ukrainą – buvusios LDK žemes (nors lietuviams ir pudrino smegenis, kad siekia tik atkurti LDK, o pasauliui – įveikti bolševizmą). Iš tikrųjų, tik svajojo sukurti galingą Lenkiją, sulenkindami ir paversdavo beteisėmis lietuvių, gudų, ukrainiečių tautas.

Lietuvių savanoriams atrėmus įsiveržusią rusų bolševikų kariuomenę ir ėmus ją stumti atgal, ją puolė ir Lenkijos kariuomenė. Rusus išstūmusi iš Vilniaus ir jo krašto, pati jį okupavo ir ėmė puldinėti lietuvius, kovojančius prieš bolševikus, o kiek vėliau – dar ir prieš įsiveržusius bermontininkus. Kadangi Antantės šalys organizavo ginkluotas intervencijas ir sąmokslus prieš Sovietų Rusiją ir buvo suinteresuotos Lenkijos, kaip atitvaros nuo Sovietų Rusijos, stiprinimu, 1919m. birželio 18 d. prancūzų maršalo Ferdinando Fošo (Foch) vadovaujama komisija atskyrė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenes demarkacine linija (ji turėjo eiti nuo Luko ligi Augustavo, jo kanalu iki Sapackinės, toliau pagal Varėnos – Vilniaus – Daugpilio geležinkelį), Lenkijai palikdama visas iki tol jos kariuomenės okupuotas lietuvių etnines žemes.

Lietuvos vyriausybė, laikydama šią liniją laikina, iki lenkų kariuomenė atsitrauks piečiau Augustavo, Suvalkų, Balstogės apskričių, sutiko. Bet lenkai nepaisė susitarimo ir puolė toliau pietrytinę Lietuvą. Rugpjūčio 3 d. maršalo F. Fošo komisija, padlaižiaudama lenkams, nustatė naują demarkacinę liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos, palikdama okupantams lenkams naujai jų užgrobtas lietuvių žemes – Vyžinius, Punską, Seinus ir kitas senąsias lietuvių gyvenvietes; lenkų gaujos veržėsi ir iš jų užgrobto Vilniaus – Ukmergės, Utenos ir kitomis kryptimis.

Tuomet, 1919 m. gruodžio 8 d., Paryžiaus taikos konferencijoje   buvo priimtas Anglijos užsienio reikalų ministro G. Kerzono (George Curzon, 1859 – 1925 m.) pasiūlymas nutiesti naują demarkacijos liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos bei tarp Lenkijos ir Rusijos. Ši linija istoriografijoje imta vadinti „Kerzono linija“. Nors Lietuvai buvo paliktas Vilnius ir jo kraštas, linija lenkams buvo priskirti senieji lietuvių kraštai – Punskas, Suvalkai, Augustavas, Kuznicos ir kiti. Bet rytuose pagal Kerzono liniją Lenkijai teko atitraukti savo kariuomenę maždaug iki dabartinių sienų su Baltarusija, Ukraina.

Dėl to, kad didžiąją dalį pietų Lietuvos – sūduvių žemių – šis anglų imperialistas priskyrė agresorei Lenkijai, nė vienas doras lietuvis nepritarė Kerzono linijai ir nemanė, kad kada nors jos laikysis nepriklausoma Lietuva (tuo tarpu minėta 2013 m. lapkričio 5 d. sutartimi Lietuvos atstovai ją pripažino, kaip tariamai buvusią teisėtą).

Viltį apsiginti nuo agresorių kiek vėliau ėmė teikti prasidėjusios derybos su Sovietų Rusija. Ji be jokių išlygų pripažino de jure nepriklausomos Lietuvos valstybingumą, o 1920 m. liepos 12 d. pasirašė taikos ir sienų sutartį su nepriklausoma Lietuva. Pagal ją Lietuvai buvo pripažintas ne tik Vilnius ir jo kraštas, bet ir toliau Rytuose esančios lietuvių etninės žemės, taip pat Lyda, Gardinas ir kitos Kerzono linijos atkirstos ir lenkų okupuotos teritorijos (gal irgi vildamosi vėliau tai okupuoti ir aneksuoti). Bet didžioji dalis jos, kaip ir Vilnius bei jo kraštas, tuo metu buvo užgrobtos lenkų. Iš kitos pusės tarptautinė padėtis lyg ir krypo Lietuvos naudai.

1920 m. pavasarį Lenkija pasiskelbė pasaulio gynėja nuo komunizmo ir pradėjo invaziją į Sovietų Rusiją, Ukrainą bei Gudiją; po poros mėnesių Rusija sukaupė jėgas ir ėmė lenkus vyti atgal. Sunerimę Lenkijos globėjai Vakaruose 1920 m. liepos 11 d. nusiuntė Rusijos vyriausybei reikalavimą, kad jos kariuomenė gerbtų Lenkijos suverenitetą ir neperžengtų G. Kerzono nurodytos (1919 m. pabaigoje) linijos.

Tačiau ne Rusija, nors ir sovietinė, pradėjo karą, o Lenkija. Ji norėjo sunaikinti ir prisijungti prie savęs Sovietų Rusiją. Suprantama, tarybinė kariuomenė nesustojo ir veržėsi tolyn, jau link Varšuvos. Lenkų kariuomenė buvo priversta palikti Vilnių bei jo kraštą, o išlaisvintas Lietuvos žemes perėmė Lietuvos kariuomenė. Tačiau Lenkijai gavus didelę paramą iš Antantės šalių, taip pat dėl blogo savo kariuomenės aprūpinimo ir kovos veiksmų koordinavimo rusų bolševikai prie Varšuvos pralaimėjo ir buvo priversti skubiai trauktis atgal.

Stumdami Rusijos kariuomenę lenkai nesustojo ir veržėsi į pietų Lietuvos žemes, nepaisydami, kad Lietuva tame Lenkijos – Rusijos kare buvo pasiskelbusi neutrali. Nors ir kaip pasiaukojančiai kovojo lietuviai prieš agresorius lenkus, ilgiau atsilaikyti prieš dešimteriopai gausesnę ir geriau ginkluotą užpuolikų kariuomenę nebuvo vilties. Spalio pradžioje lenkams vėl okupavus lietuvių žemes maždaug iki Kerzono linijos, spalio 7 d. Suvalkuose su Lietuva Suvalkuose buvo pasirašyta sutartis dėl karo veiksmų nutraukimo ir Vilniaus bei jo krašto pripažinimo Lietuvai. Tačiau ši sutartis lenkams tarnavo tik Vakarams apgauti, parodyti, kad jie yra ne agresoriai. Kadangi sutartis turėjo įsigalioti nuo spalio 10 d. , pagal J. Pilsudskio patvirtintus planus slapta į Lietuvą permesta lenkų kariuomenė spalio 8, 9 d. okupavo Vilnių ir jo kraštą, oficialiai pasauliui paskelbdama, kad valdžią Vilniuje ir krašte paėmė „vietiniai gyventojai“, nepatenkinti Lietuvos valdžia.

Apgaule ir smurtu užgrobę Vilnių ir jo kraštą, lenkai veržėsi toliau į nepriklausomos Lietuvos valstybę. Tik prie Širvintų ir Giedraičių lietuviai savanoriai atrėmė lenkų puolimus ir ėmė juos stumti atgal. Bet tai buvo ne pagal Vakarų planus: jų misijų atstovai privertė lietuvius sustabdyti lenkų vijimą ir vėl pasirašyti su jais paliaubų sutartis, nutiesti nurodytą tarp kariuomenių demarkacinę liniją, vėliau pavadinus ją neutraliąja zona, palikti Vilnių ir jo kraštą, taip pat didžiąją dalį Sūduvos agresoriams lenkams. Vėliau, 1923 m. kovo 15 d., Lenkijos reikalavimu JT ambasadorių konferencija vietoje neutraliosios zonos, ją padalinusi per pusę, pravedė administracinę liniją, kuri išliko iki pat naujų karų ir okupacijų. O po Antrojo pasaulinio karo Tarybų Sąjungai buvo patogi minėtoji Kerzono linija (ji labai patogi buvo ir okupantei Lenkijai), tad kaip „pagrindas“ ji tapo nurodyta ir straipsnio pradžioje minėtoje 1945 m. rugpjūčio 16 d. TSRS ir Lenkijos sienos sutarčiai.

Bet kadangi tiek Kerzono, tiek kitos „demarkacinės“ , „neutralios linijos“ neturėjo ir neturi jokios juridinės galios Lietuvai (kaip išvestos jai nedalyvaujant ir be jos sutikimo), kaip Lietuvos niekam neįpareigoja ir buvusių jos okupantų – TSRS ir Lenkijos – minėta pokariu nužymėta siena. Tad lyg ir be teisinių, istorinių teritorinių ir kitų tyrimų pagrindų lieka ir straipsnio pradžioje paminėti   sienos tarp Lietuvos ir Lenkijos dokumentai. Teoriškai lyg galiojančios yra sienos, nustatytos tik Melno sutartimi (1422 m.), patikslinimai padaryti iki Liublino unijos pasirašymo (1569 m.) – tai siena pagal Vyslos upę ir kiek šiauriau jos bei dabartinei Lenkijai priskirtinos Palenkės vaivadijos pietines ribas,   su senosiomis lietuvių protėvių gyvenvietėmis, kaip Seinai, Punskas, Suvalkai, Augustavas ir kitomis.

Išeitų, kad istoriškai lietuviai tuose ir Lenkijai valdomuose kraštuose nėra jokia „tautinė mažuma“, o tų kraštų autechtonai. Tuo tarpu lenkai Rytų Lietuvoje – tai tik atėjūnai lietuvių etninėse žemėse. Joks kolonizatorius, okupantas neįgyja teisių į užimtą kraštą, kaip neįgyja vagis ar plėšikas į užimtus   svetimus namus. Bet noras žinoti savo Tautos ir jos valstybės tikrąsias ribas, jų priminimas jokiu būdu nereiškia „tautinės nesantaiko“ ar ko panašaus kurstymo, o priėšingai, tik yra skatinimas tikrai lygia partneriškai, geranorškai draugystei tarpti.

Bus daugiau

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *