A. Liekis. Svetimi lenkai: kada ir kodėl? (II)

Tęsinys. Pirma dalis ČIA.

Ar aukos ir Žalgirio mūšio laukuose pralietas kraujas sustiprino lietuvių tautą ir jos valstybės savarankiškumą? Deja… Jis, pirmiausia, gerokai sustiprino Lenkiją, kuriai ir atiteko didžioji tos pergalės vaisių dalis.Tą puikiai liudija po pergalės vykusių derybų ir pasitarimų rezultatai.

Vytautas nesulaukė žadėtos paramos iš lenkų, kad galutinai įveikus kryžiuočius: kai po poros savaičių lietuvių kariuomenė apsiautė kryžiuočių sostinę Marienburgą, per tą laiką vokiečiai jau buvo spėję tinkamai pasirengti gynybai. Taigi Lietuvos kariuomenė, ėmus trūkti maisto ir pašaro arkliams, gruodžio pradžioje buvo priversta atsitraukti.

Be to, atėjo žinios, kad padėti kryžiuočiams jūra perkelta didžiulė kalavijuočių kariuomenė, o taip pat pagalbon rengiasi riteriai iš kitų Europos valstybių. Turėjo įtakos ir tai, kad didžioji Lietuvos dalis (išskyrus Žemaitiją) tik neseniai vėl buvo priėmusi krikščionybę (kaip sakyta Lietuva buvo pradėjusi krikštytis beveik prieš 150 m., karaliaus Mindaugo laikais), ir Vakarų Europa vėl galėjo būti pakviesta „atremti“ pagonių lietuvių invaziją. Tuomet daugeliui Kryžiuočių ordinas asocijavosi su Romos popiežiumi ir jo valios vykdymu durklu. Ir pats Ordinas, kaip rašyta, buvo popiežių kūrinys ir tik jiems pavaldus – Šv. Marijos riterių (Ordo fratrum domus Sanctae Mariae Theutonicorum Ierosolimitanorum), įkurtas 1190 m. Trečiojo kryžiaus žygio į Palestiną metais. Jo nariai dėvėjo baltą apsiaustą su nupieštu ar išsiuvinėtu didžiuliu juodu kryžiumi ant nugaros. Pagal popiežių bules svarbiausias Ordino uždavinys buvo kartu su Šventosios Romos imperijos riteriais kovoti prieš visus   katalikų bažnyčios priešus, skleisti katalikybę, plėsti krikščioniškojo pasaulio valdas.

Tačiau Ordinui pralaimėjus kovas dėl Šventosios žemės (Palestinos), jo likučiai 1211 m. buvo įkurdinti Vengrijoje, viliantis iš jų paramos kovose su mongolais totoriais. Tiesa, Ordinas nebuvo linkęs lieti kraujo ir visokiomis intrigomis mėgino perimti Vengrijoje visą valdžią į savo rankas. Tai sukėlė vengrų karaliaus ir diduomenės pasipiktinimą ir 1225 m. Ordinas buvo išvytas iš šalies.

Juo pasinaudoti, kaip jau buvo rašyta nutarė lenkai, jų katalikų bažnyčios hierarchai, svajoję apie lietuvių ir jų gentainių – prūsų, sūduvių (jotvingių) ir kitų žemių prisijungimą. Tad lenkai, kad Ordino pagalba įsmeigtų lietuviams peilį į nugarą, 1226 m. perdavė jam valdyti Kulmo (Chelmo Mozūrijoje ) žemę, kaip bazę agresijai prieš pagonis – lietuvius, prūsus, sūduvius (jotvingius) ir kitus. Tik suktieji lenkų valdovai ir hierarchai nežinojo, jog beįsikuriantys kryžiuočiai jau turi popiežiaus Grigaliaus IX bulę ir Šventosios Romos imperatoriaus Frydricho II pažadą, kad visos žemės, kurias tik Ordinas nukariaus, bus paliktos tik jam valdyti.Taigi ir besikurianti Lietuvos valstybė popiežių jau buvo vokiečių Ordinui paskirta. Panašias teises popiežiai buvo suteikę ir kiek anksčiau (1202 m.) latvių žemėse įsikūrusiam Kalavijuočių ordinui, su kuriuo pirmiausia ir Lietuvos valstybei teko susiremti, bet, gerai nuo žemaičių, kuršių, lietuvių prie Šaulių (1236 m.), Durbės (1260 m.) ir dar keliose vietose gavę į kailį kalavijuočiai vengė tiesioginių susidūrimų su lietuviais ir jų gentainiais mūšių laukuose.

Nepasisekė kalavijuočiams užgrobti ir rusų protėvių žemių. 1242 m. žiemą jie buvo smarkai sumušti Naugardo kunigaikščio Aleksandro Nevskio kariuomenės ant Peipaus ežero ledo. Tačiau Kryžiuočių ordinas, visokeriopai remiamas ir skatinamas popiežių, Šventosios Romos imperijos ir kitų Vakarų šalių, veržėsi ir į lietuvių gentainių – prūsų, sūduvių (jotvingių) žemes, statydamas jose ne bažnyčias ir mokyklas, o sau pilis tolimesnei agresijai ir kolonizacijai.

Kryžiuočiai kardu ir ugnimi plėtė savo valdas pirmiausia lietuvių gentainių – prūsų ir sūduvių – žemėse, turėdami iš popiežių net išankstinius nuodėmių atleidimus. Ypač atkakliai agresoriams su kryžių ženklais priešinosi prūsai. Vienas iš jų vadų, Herkus Mantas, net kryžiuočių ir jų talkininkų okupuotuose prūsų kraštuose 1260 m. organizavo ginkluotą sukilimą, kuris tęsėsi 14 m., kol kryžiuočių, remiamų beveik visos „krikščioniškosios Europos” riterių, buvo nuslopintas. Vieno iš prūsų laisvės pasmaugėjų, Čekijos karaliaus Pšemyslo II Otkaro pastangomis 1255 metais senos prūsų gyvenvietės Tvankstės vietoje buvo pastatyta Karaliaučiaus pilis, skirta tolimesnei agresijai į lietuvių ir jų gentainių žemes.

Lenkų remiami kryžiuočiai, pavergę prūsus, išžudę sūduvius (jotvingius), atsigręžė ir į savo globėjus bei maitintojus. 1308 metais jie užėmė kai kurias lenkų valdytas žemes palei Vyslą, savo sostinę įkurdami senoje lietuvių protėvių gyvenvietėje Marienburge, toliau skverbėsi į Lenkijos Kujavijos ir kitas žemes.

Lenkams su kryžiuočiais išėjo panašiai kaip lakštingalai, leidusiai gegutei jos lizdelyje dėti kiaušinius – išperėti gegužiukai išstūmė iš lizdelio ir pačius jo susukėjus. Tačiau Lenkijos, kaip labai sau nuolankios šalies žlugimu ir perleidimu kryžiuočiams nebuvo suinteresuoti nei popiežiai, nei Šventosios Romos imperatoriai. Pirmiausia todėl, kad labai stiprėjo ir plėtėsi Lietuvos imperija, kuriai priklausė ir didelė dalis Konstantinopolio patriarchui paklususių Rytų slavų – gudų, ukrainiečių, rusų. Sugrąžinti juos „švento Tėvo“ valdžion buvo vienas svarbiausių katalikų bažnyčios ir žemiškosios Romos imperijos valdovų tikslų. Bet nesisekant jo įgyvendinti kalavijuočių–kryžiuočių kardais, okupuoti LDK, sumanyta įveikti „taikiu“ būdu: paverčiant ją popiežiams ištikimos Lenkijos provincija. Taip gimė planas ištekinti už Didžiojo kunigaikščio Jogailos Lenkijos karalaitę Jadvygą, uždedant Jogailai Lenkijos karūną ir   už tai pareikalaujant, kad galingoji Lietuvos valstybė (buvusi daugiau kaip trigubai didesnė už Lenkiją) kunigaikštystės teisėmis prisijungtų prie „Lenkijos karūnos“ ir leistų lenkų misionieriams ir kunigams apkrikštyti dar krašte esančius pagonis.

Jogaila ir jo svotai (tarp jų buvo ir būsimasis Lietuvos valdovas Vytautas Didysis) sutiko su šiuo planu, neįžvelgdami klastos, kad Vakaruose kunigaikštystės yra karalysčių dalimis, provincijomis pavaldžiomis karaliui. Nekreipta dėmesio į tai, kad Lenkijoje daugeliu atveju ir svarbiausias žodis priklauso ne karaliui, o katalikų bažnyčios hierarchams, ponų tarybai. Taigi ir po sutarties pasirašymo Krėvoje (1385 m.), po Jogailos vedybų ir karūnacijos, lenkų kunigai ir misionieriai ėmė žiūrėti į galingąją Lietuvą kaip į jų valstybės provinciją, kurią būtina kuo greičiau „integruoti“ į Lenkiją, sulenkinti. Iš dalies tai paaiškina, kodėl karalius Jogaila Žalgirio mūšio lauke nesiryžo pradėti mūšio, vis laukdamas, gal „Šventosios Romos“ globotiniai – kryžiuočiai pasiūlys taiką, o kai šio pasiūlymo nesulaukė, pagal kai kuriuos šaltinius pirmosioms kryžiuočių atakoms atremti išstatė lietuvių pulkus (jų sunaikinimas – Vytauto Didžiojo pralaimėjimas ir garantuotų Jogailai vienvaldiškumą abejose valstybėse). Tačiau kryžiuočiai pralaimėjo, ir Vytauto Didžiojo autoritetas labai iškilo. O kad jis dar labiau nepadidėtų, kad Lietuva netaptų dar galingesnė ir neatgautų savo protėvių – prūsų, sūduvių žemių, lenkai ir ėmė trukdyti užimti jose esančias okupantų pilis. Nesulaukęs iš lenkų paramos, Vytautas po poros mėnesių buvo priverstas nutraukti kryžiuočių sostinės Marienburgo apgultį, taip ir nešturmavęs jos. Yra kai kurių duomenų, kad Vytautas Didysis neužbaigė pergalingojo žygio ir todėl, kad kryžiuočiai ir toliau galėtų likti tam tikru skydu, saugančiu Lietuvą nuo Lenkijos įsigalėjimo, o taip pat būti atrama prieš mongolų–totorių agresiją ir stiprėjančią Maskvos kunigaikštystę. Esama ir tokių užuominų, kad slaptose derybose kryžiuočiai siūlę sugrąžinti Lietuvai visą Žemaitiją ir Klaipėdos kraštą, užimtas Sūduvos (jotvingių) žemes, ir pan.

Bet kaip ten bebūtų, bet derybose dėl Žalgirio mūšio rezultatų Lietuva atrodė ne kaip nugalėtoja, o geriausiu atveju – tik kaip tariamosios nugalėtojos Lenkijos pagalbininkė. Beveik visose derybose dalyvaudavo ir popiežių pasiuntiniai, kurie darė viską, kad išsaugotų Kryžiuočių ordiną, apgintų jo ir lenkų interesus. Tai ypač akivaizdu iš 1411 m. vasario 1 d. Torunėje pasirašytos Lietuvos–Lenkijos ir Kryžiuočių ordino taikos sutarties bei kitų dokumentų. Pagal juos Lietuva atgavo Žemaitiją tik iki karaliaus Jogailos ir iki Vytauto Didžiojo mirties; Klaipėda ir jos kraštas bei Nemuno žemupys toliau buvo paliktas Ordinui valdyti. Tiesa, menka dalis okupuotų žemių buvo grąžinta ir Lenkijai, bet už tai Ordinas jai turėjo sumokėti apie 20 tonų sidabro kontribucijos. Tačiau įdomiausia, kad kryžiuočiai pasižadėjo ateityje nepulti Lenkijos, deja, tik ne Lietuvos. Tai buvo patvirtinta 1413 m. spalio 2 d. Horodlėje pasirašytose sutartyse tarp Lietuvos ir Lenkijos valdovų, tarp abiejų šalių ponų ir bajorų atstovų. Vytauto Didžiojo ir karaliaus Jogailos pasirašytame akte nurodoma, kad Lenkijos karalius Jogaila, norėdamas „apsaugoti Lietuvą nuo Vokiečių ordino (…), iš naujo prijungia Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę prie Lenkijos karalystės (…)“.

Kai kurie istoriniai šaltiniai tartum patvirtina, kad po Žalgirio pergalės lenkai visaip trukdė lietuviams galutinai įveikti Ordiną ir su juo buvo sudarę sutartį tam, kad galėtų priversti LDK neatsisakyti Krėvos unijos, o tuo pačiu visapusiškai remti katalikų Bažnyčią ir   jai sudaryti įvairias privilegijas. Lenkų ponai ir hierarchai, žinodami, kad dauguma Lietuvos didikų yra savarankiškos Lietuvos gynėjai ir neleis įsigalėti lenkų ir jų bažnyčios hierarchų valdžiai, ėmėsi savo pusėn traukti naujai besiformuojantį Lietuvoje bajorų luomą. Lenkai skelbėsi tariamais jo gynėjais, reikalavo šiam luomui tokių pat teisių, kaip ir Lenkijoje, t.y. dalyvauti valstybės valdyme (kaip ir didikams).

Kad Lietuvos bajorai turėtų tokias pat teises, kaip ir Lenkijoje, derybų Horodlėje metu lenkai perdavė Lietuvai 47 savo bajorų herbus, o Lietuvos bajorai, dalyvavę šiame susitikime, pasirašė aktą, kuriame pasižadėjo: „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystes bajorai, atsidėkodami Lenkijos bajorams už jų įsipareigojimą remti, pasižada, kad LDK bus unijoje su Lenkijos karalyste ir be lenkų bajorų žinios nepradės karo (…)“. Gėda ir šiandieną po tiek šimtmečių   skaityti tą Lietuvos bajorų ir kitų valdančiųjų pasirašytus padlaižišką – išdavikišką lenkams aktą: „(…) pažadame, užtikriname, laiduojame ir savo priesaika griežtai įsipareigojame niekada neišduoti minėtų Karalystės ponų, kilmingųjų bei vyresniųjų ir pačios minėtos Lenkijos Karalystės jokiuose pavojuose ir nelaimėse (…). Taip pat pasižadame, kaip jau sakyta, kad mirus minėtam ponui Vytautui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, nerinksime, neimsime ir nepripažinsime Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ar valdovu jokio asmens, išskyrus tą, kurį nuspręs išrinkti (….)Lenkijos Karalystės pirmieji asmenys, ponai, kilmingieji ir vyresnieji (….). Atlikta Horodlės pilyje, prie Bugo upės, per susirinkimą,   kitaip visuotinį suvažiavimą, antrą spalio mėnesio dieną, tūkstantis keturi šimtai tryliktais Viešpaties metais ir t.t.“

Nemažiau pražūtingas Lietuvos valstybės savarankiškumui buvo ir kitas pasirašytas aktas – „Valdovų, Lenkijos karaliaus Lietuvos aukščiausiojo kunigaikščio Vladislovo Jogailos ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Aleksandro Vytauto, aktas“: (…) remdamiesi visa valdžia ir teise (….), kaip teisėti valdovai, dar kartą vėl įtraukiame, įliejame, padarome nuosavybe, sujungiame, prijungiame, susiejame ir visam laikui prišliejame prie minėtos Lenkijos Karalystės nutardami, kad jos su visomis jų valdomis, žemėmis, kunigaikštystėmis, apskritimis, sritimis, priklausinias ir su visa teise visiems laikams neatšaukiamai ir neišardomai visuomet yra sujungtos su Lenkijos Karalystės karūna (…)“.

Vytautas toliau įsipareigojo , kad į aukštus LDK postus bus skiriami „(….) tik katalikų tikėjimo išpažinėjai, pavaldūs Šventajai Romos bažnyčiai ir t.t. (…). Taip pat priduriame, kad minintieji Lietuvos ponai bei kilmingieji ir t.t. po Aleksandro, kitaip Vytauto, dabartinio didžiojo kunigaikščio, mirties neturės ir nerinks Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir valdovu jokio asmens, išskyrus tą, kurį nuspręs rinkti, paskirti ir įkurti Lenkijos karalius arba jo įpėdiniai Lenkijos ir Lietuvos žemių pirmųjų asmenų patarimu (…)“.

Kai kas teigia, kad Lietuvos valdovų ir bajorų Horodlėje pasirašyti aktai – tai ir tuo meto Lietuvos diplomatijos mažaraštiškumo  ir abejingumo savo valstybės savarankiškumui ir likimui, silpnaprotiškumo  liudijimas.

Iš esmės tokie Lietuvos bajorų įsipareigojimai Horodlėje buvo Lietuvos valstybės išdavystė. Šiandien jų pavardės turėtų būti išrašytos prie įėjimo į Grūto parką. Jie nusipelno ne mažiau paniekos už tuos, kurie 1940 m. vasarą atvežė „Stalino saulę“ į Lietuvą.

Skaitant tokius anų laikų Lietuvą valdančijų sluoksnių pasirašytus dokumentus, nemažai kam atrodo, kad jie tada buvo arba nusigėrę, arba durnaropėms apšerti, arba visiški nemokšos. Šie dokumentai ir  sudarė lenkams galimybę menkinti Lietuvos valstybės galybę ir vis labiau versti ją savo provincija.

Tiesa, po dešimtmečio Vytautas Didysis ir jo ponų Taryba lyg lyg išsiblaiviusi  ir ėmėsi žygių LDK savarankiškumui nuo Lenkijos padidinti. Pirmiausia paskelbdami Lietuvą karalyste, nes karalystė negali kam nors priklausyti, būti pavaldžia. Prasidėjus popiežiaus ir Šventosios Romos imperatoriaus Zigmanto nesutarimams, pastarasis ir buvo paraginęs Vytautą karūnuotis karaliumi. Apie tai, kaip aukščiau rašyta, buvo paskelbta 1429 m. sausio 6–29 dienomis Lucko pilyje (Luckas, Vilnius ir Žemaitija buvo LDK vyskupysčių centrais) pačio Vytauto Didžiojo organizuotoje puotoje – pasitarime. Čia dalyvavo per 13 tūkst. svečių, tarp jų – Vokietijos, Čekijos, Nyderlandų, Austrijos, Vengrijos, Šiaurės Italijos valdovai, Kryžiuočių ordino magistrai ir komtūrai, Maskvos, Tverės, Riazanės didieji kunigaikščiai, mongolų–totorių Aukso ordos chanai ir kiti. Vieną pasitarimų dieną Šventosios Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis paskelbė siūląs Vytautą Didįjį karūnuotis Lietuvos valstybės karaliumi. Šią žinią visų valstybių atstovai sutiko audringais pritarimo šauksmais. Tik lenkų ponai ir vyskupai (neaišku, ar tarp jų buvo karalius Jogaila), ėmė klykti ir trypti kojomis, esą nepritarią tokiam pasiūlymui. Girdi, Lietuva kaip kunigaikštystė yra unijos ryšiais susieta su Lenkijos karalyste ir niekada jų nenutrauks. Tuo tarpu   Vytauto karūnavimasis grėsė taip ilgai lenkų puoselėtų planų žlugimui: Lietuvos ištrūkimu iš „ištikimosios bažnyčios tarnaitės“ – Lenkijos globos, o tuo pačiu ir galimybių praradimas plėsti savo valdžią ir įtaką Rytų slavams. Tad nepasisekus įkalbėti Vytauto atsisakyti karūnos, lenkų sąmokslininkai nusprendė pagrobti karūną ir kitą karališkąją atributiką, vežamą nuo imperatoriaus Zigmanto. Lenkų plėšikai ir vagys, apmokėti ponų ir jų bažnyčios hierarchų, užduotį įvykdė – pagrobė ir antrą imperatoriaus siunčiamą karūną bei kitas karališkąsias regalijas. Neaišku, ar Vytautas Didysis trečią kartą siuntė pasiuntinius karūnai atgabenti, bet spalio 27 d. mirė Trakuose, nukritęs nuo žirgo. Būta kalbų, jog jis buvęs lenkų šnipų apnuodytas.

Vytauto Didžiojo pastangas atsieti Lietuvą nuo Lenkijos po jo mirties mėgino tęsti Didžiuoju kunigaikščiu tapęs Jogailos brolis Švitrigaila. Tik jis, kaip rašyta pralaimėjo su savo šalininkais mūšį su lenkais ir „unijininkams“ prie Ukmergės (1435 m.) ir turėjo gelbėtis, bėgdamas į savo valdomas slaviškas žemes (Kijevo, Lucko ir kt.).

Mėgino atgaivinti Vytauto Didžiojo pastangas Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis, po Švitrigailos tapęs Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu. Bet ir jis, besimeldžiantis Trakų koplyčioje, lenkų šnipų buvo nužudytas 1440 m. kovo 20 dieną. Tai buvo paskutinis garbingojo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kęstučio (1297–1382) sūnus (iš 7 turėtų). Su jo mirtimi jau nebeaptinkame valdovų, kurie būtų bent kiek pasistengę kovoti dėl savarankiškos Lietuvos, išsivaduoti iš priklausomumo Lenkijai pinklių.

(Bus daugiau)