Seime pristatoma paroda „1939–1940 m. Lietuvoje internuoti lenkai“

Lapkričio 22 d. 14.30 val. Seimo II rūmų parodų galerijoje bus pristatyta paroda „1939-1940m. Lietuvoje internuoti lenkai“. Parodą pristatys Seimo narys Arvydas Anušauskas, krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Janušas Skolimovskis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius dr. Arūnas Bubnys ir Lenkijos tautos atminties instituto (IPN) direktoriaus pavaduotoja Agnieška Rudzinska.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui ir Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejui bendradarbiaujant su Tautos atminties institutu (IPN, Lenkija) šiais metais parengta kilnojamoji paroda „1939–1940 m. Lietuvoje internuoti lenkai“. Parodoje panaudota medžiaga iš Lenkijos, Lietuvos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos mokslinių institutų, archyvų, muziejų ir privačių asmenų kolekcijų.

Dvidešimtyje chronologiškai išdėstytų parodos stendų eksponuojamos fotografijos, spaudos publikacijos, dokumentai, žemėlapiai, schemos ir daiktai atspindi tragišką Lenkijos valstybės politinę situaciją po 1939 m. rugpjūčio 23 d. Ribentropo ir Molotovo pakto pasirašymo, Lenkijos gynimą 1939 m. rugsėjo mėn., kariškių ir civilių gyventojų pasitraukimą į Lietuvą, Lietuvos poziciją Lenkijos atžvilgiu 1939 m. rugsėjo mėn., internavimo stovyklų sistemos kūrimą ir išsidėstymą 1939-1940 m., kasdieninį gyvenimą internavimo stovyklose, pogrindinę ir kūrybinę internuotųjų veiklą, internavimo stovyklų administracijos pareigūnų biografijas, Lietuvos lenkų pagalbą internuotiesiems ir karo pabėgėliams bei internavimo stovyklų vadovybės ir pačių internuotųjų likimą po Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio mėn.

1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkiją užpuolė nacistinė Vokietija, rugsėjo 17 d. – Sovietų Sąjunga. Apsiginti prieš dvi grobuoniškas valstybes be sąjungininkų pagalbos buvo neįmanoma. Po nesėkmingo Lenkijos gynimo prasidėjo masinis karių ir civilių gyventojų traukimasis iš okupuotos šalies.

Lietuvos vyriausybė nepaisydama Lenkijos grobuoniško poelgio okupuojant Vilnių geraširdiškai nusprendė priglausti gausius lenkų pabėgėlius.  1939 m. rugsėjo pabaigoje Lietuvos sieną kirto apie 15 000 lenkų. Didžioji jų dauguma buvo kariai ir policininkai, kurie pagal tarptautinę karo teisę buvo internuoti. Pirmosios internuotųjų stovyklos skubiai buvo įkurtos ištuštėjusiuose Birštono, Kulautuvos ir Palangos kurortuose, Alytuje, Kuršėnuose ir Rokiškyje. Vėliau internuotieji buvo perkelti į keturias dideles stovyklas Kalvarijoje, Ukmergėje, Vilkaviškyje ir Kaune. Internuotaisiais, vadovaujantis tarptautinėmis sutartimis, rūpinosi Lietuvos vyriausybė, civiliais pabėgėliais – Lietuvos Raudonasis Kryžius, padedamas Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus. Lietuvos vyriausybė ir įvairios organizacijos ragino Lietuvos gyventojus padėti kaimyninės valstybės karo pabėgėliams ir juos paremti. Į šį kvietimą atsiliepė daug Lietuvos gyventojų. Su dideliu entuziazmu civiliais karo pabėgėliais rūpinosi, maisto ir drabužių paketus internuotiesiems ruošė Lietuvoje gyvenę lenkai ir žydai.

Kasdieninį internuotųjų gyvenimą stovyklose reglamentavo griežta dienotvarkė, paremta karine disciplina. Stovyklų gyventojai turėjo užsiimti darbine ir kultūrine veikla. Stovyklose būdavo iškilmingai minimos valstybinės šventės, organizuojami chorų pasirodymai, veikė savišvietos būreliai ir bibliotekos. Ypatingu pasiekimu tapo savo leidinio ir teatro įsteigimas Kalvarijos internuotųjų stovykloje. Nepaisant visų anksčiau minėtų stovyklų administracijos pastangų sukurti internuotiesiems normalias gyvenimo sąlygas, dauguma jų dėl priverstinio išsiskyrimo su artimaisiais jautėsi prislėgti, išgyveno dėl savo valstybės praradimo, nes nematė jokių politinės situacijos gerėjimo perspektyvų. Šios ir kitos priežastys skatino stovyklų gyventojus ieškoti išeičių. Viena  iš jų – jau pirmosiomis savaitėmis internavimo stovyklose susikūrusios pogrindinės organizacijos, kurių veikla daugiausia buvo sutelkta į internuotųjų moralės ir patriotizmo palaikymą. Kitas sprendimo būdas – pabėgimas iš internavimo stovyklos ir bandymai pasitraukti į Vakarus. Nepaisant to, kad Lietuvos valdžia, siekdama sumažinti internuotųjų skaičių, nuolat paleisdavo iš stovyklų asmenis, kurie būdavo pripažinti netinkamais karinei tarnybai arba kurie buvo priėmę Lietuvos pilietybę, pabėgimai nesiliovė. Internuotųjų skaičius stovyklose per 1939–1940 m. sumažėjo nuo 15 000 iki 4 372. Pastarieji 1940 m. birželį SSRS okupavus Lietuvą pateko į Sovietų Sąjungos valdžios rankas ir buvo išvežti į Kozelsko ir Juchnovo (Kalugos sr.) lagerius. Vėliau pateko į lagerius už poliarinio rato. Represijų neišvengė ir internavimo stovyklų pareigūnai. Dauguma jų buvo išsiųsti į lagerius, tik keliems pavyko pasitraukti į Vakarus.

2011 m. lenkų kalba parengta paroda pirmą kartą visuomenei pristatyta Lenkijos Respublikos Seime. Dabar paroda pradeda savo kelionę po Lietuvą. Paroda Seimo II rūmų parodų galerijoje bus eksponuojama iki gruodžio 3 dienos, įėjimas laisvas, kviečiame susipažinti.