Zoonozėmis vadinamos ligos, bendros gyvūnams ir žmonėms, kurios gali būti perduodamos tiesioginio kontakto būdu (glostant, maitinant gyvūną iš rankų) ar netiesiogiai (per užterštą aplinką). Jas sukelia virusai, bakterijos, pirmuonys, grybeliai ir kirmėlės. Priskaičiuojama daugiau kaip 200 zoonozinių ligų, kuriomis žmonės užsikrečia nuo gyvūnų. Dažniausiai Lietuvoje pasitaiko echinokokozė, toksokarozė, toksoplazmozė, salmoneliozė, kampilobakteriozė bei kitos bakterinės ir grybelinės ligos.
Zoonozių sukėlėjai (salmonelės, kampilobakterijos, listerijos ir kt.) plačiai paplitę mus supančioje aplinkoje, jie gali sutrikdyti žmonių ir gyvūnų sveikatą, sukelti ekonominių nuostolių. Didesnę riziką užsikrėsti tokiomis ligomis turi žmonės, laikantys namuose gyvūnus augintinius, nes net ir sveiki gyvūnai gali būti tam tikrų ligų sukėlėjų nešiotojai.
„Neatsakingi gyvūnų laikytojai, kurie pavyzdžiui, leidžia savo šunims šlapintis ant pastatų sienų, suoliukų, turi suvokti, jog tokiu būdu gadinamas visuomenės turtas, teršiama aplinka ir didinama ligų rizika kitiems visuomenės nariams. Gyvūnų augintojai turi atsakingai laikytis elgesio su gyvūnais principų, neteršti aplinkos, nepažeisti kitų asmenų teisių ir interesų. Norisi tikėti, kad augant žmonių sąmoningumui, gerės ir jų augintinių elgesys“, – komentavo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo pavaduotoja Rasa Sirutkaitytė.
Pasak R.Sirutkaitytės, siekiant apsaugoti visuomenę nuo zoonozinių ligų, gyvūnų augintinių laikytojai privalo:
− reguliariai, kartą per ketvirtį, dehelmintizuoti (pašalinti, išnaikinti parazitines kirmėles) augintinius, profilaktiškai juos gydyti nuo išorinių parazitų, reguliariai vakcinuoti nuo užkrečiamųjų ligų;
− nešerti šunų ir kačių termiškai neapdorota mėsa, subproduktais (kepenimis, plaučiais ir kt.);
− pastebėjus gyvūno sveikatos sutrikimų ar pakitusį elgesį (kasymąsi, kosulį, viduriavimą ir pan.), nedelsiant pasirūpinti, kad augintinį apžiūrėtų veterinarijos gydytojas;
− nevedžioti gyvūnų augintinių vaikų žaidimų aikštelėse, smėlio dėžėse, sporto aikštynuose, stadionuose, paplūdimiuose ar kitose žmonių susibūrimų vietose;
− neiti su gyvūnais į vietas, teritorijas ar patalpas, pažymėtas draudžiamuoju ženklu;
− vedžioti šunis tam skirtose aikštelėse ar bent jau atokesniuose gamtos kampeliuose;
− užtikrinti, kad augintiniai neterštų miesto žaliųjų erdvių ar šaligatvių, drausminti šunis, kad šie nesišlapintų ant pastatų sienų, suoliukų, želdinių ir pan., rinkti šunų ekskrementus, juos išmesti į specialiai įrengtas dėžes.
