Kovo 11-ąją Vilniuje, ant pėsčiųjų tilto į Vingio parką, grupė jaunų žmonių šventė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Jie laikė trispalves, o ant tilto turėklų buvo iškėlę plakatą „Lietuva lietuviams“ su Vyčio ir Vinco Kudirkos atvaizdais.
Šis užrašas nepatiko Vilniaus universiteto docentui Konstantinui Andrijauskui. Pamatęs plakatą važiuodamas Geležinio Vilko gatve, jis grįžo prie tilto ir jį nuplėšė. Kai akcijos dalyviai mėgino plakatą atgauti, kilo grumtynės. Plakato savininką Kęstutį Tamašauską tą pačią dieną greitoji medicinos pagalba išvežė į ligoninę.
S. Buškevičius. Kodėl visa nacionalinė žiniasklaida tyli dėl šio įvykio? PAPILDYTA
Dėl įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas. K. Andrijauskui buvo pareikšti įtarimai dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Tačiau spalio 9 d. Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras Gaudentas Balčiūnas nusprendė tyrimą nutraukti.
Taigi turime keistą padėtį. Svetimą plakatą žmogus nuplėšė sąmoningai ir to neneigia. Prokuroras pripažįsta, kad jis neturėjo teisės taip elgtis. Tačiau baudžiamoji atsakomybė už šį įvykį jam netaikoma. Ar bent už savavališką plakato nuplėšimą bus kokių nors teisinių padarinių?
Savavališkas plakato nuplėšimas – be jokių teisinių padarinių?
Atidžiai perskaičius 35 puslapių prokuroro nutarimą, pirmiausia krinta į akis tai, kad plakatas nuplėštas ne atsitiktinai. K. Andrijauskas prisipažino norėjęs jį pašalinti, nes užrašą „Lietuva lietuviams“ laikė ekstremistiniu ir kurstančiu neapykantą.
Policijos pareigūnų kūno kamerų įrašuose užfiksuotas jo paties pasakojimas: pamatęs plakatą važiuodamas automobiliu, jis apsisuko, pasistatė automobilį ir nuėjo prie tilto. Taigi nepatikusį užrašą jis nutarė pašalinti pats.
Prokuroro nutarime tiesiai pasakyta: „K. Andrijausko subjektyvus plakato turinio vertinimas nesuteikė jam teisės savavališkai nuimti kitam asmeniui priklausantį daiktą“.
Regis, aiškiau ir nepasakysi. Jeigu žmogus mano, kad kito piliečio plakatas neteisėtas, jis gali kreiptis į policiją. Bet negali pats spręsti, kokius užrašus kitiems leidžiama rodyti viešai.
Vis dėlto prokuroras padarė išvadą, kad plakato nuplėšimo nepakanka baudžiamajai atsakomybei už viešosios tvarkos pažeidimą. Teisiniu požiūriu tai suprantama: ne kiekvienas neteisėtas veiksmas yra nusikaltimas. Tačiau tuo klausimas nesibaigia.
Nutarime aprašyta, kad po įvykio plakate su Vyčio ir Vinco Kudirkos atvaizdais užfiksuotas maždaug šešių centimetrų įplyšimas, purvas ir avalynės pėdsakai. Prokuroras nenustatė, kad K. Andrijauskas plakatą būtų tyčia sugadinęs. Tačiau pats jo nuplėšimo ir vilkimo žeme faktas užfiksuotas vaizdo įraše.
Tad kodėl nutarime nieko nepasakyta apie galimą administracinę atsakomybę? Ar toks elgesys buvo vertintas pagal Administracinių nusižengimų kodeksą? Ar svarstyta perduoti medžiagą policijai dėl galimo administracinio nusižengimo?
Galbūt šie klausimai buvo sprendžiami atskirai. Tačiau iš mums pateikto nutarimo to nematyti.
Jeigu savavališkas plakato nuplėšimas pripažintas neteisėtu, visuomenė turi teisę žinoti, ar už tai apskritai numatyta atsakomybė.
Šonkaulio lūžis nustatytas, tačiau smūgis neįrodytas
Kitas klausimas – grumtynių metu Kęstučio Tamašausko patirti sužalojimai. Iškart po įvykio jis buvo išvežtas į ligoninę, o vėlesnio medicininio ištyrimo metu nustatytas kairės pusės šonkaulio kremzlinio galo lūžis. Teismo medicinos specialistai jį įvertino kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Tačiau prokuroras nutraukė šią tyrimo dalį, nes nepakako įrodymų, kad sužalojimą sukėlė būtent tyčinis K. Andrijausko smūgis. Liudytojai grumtynes prisiminė nevienodai, o vaizdo įrašai esą neleido patikimai nustatyti paties smūgio. Teigiama, kad ir medicinos specialistų išvados taip pat neatmetė galimybės, kad lūžis atsirado griūvant ar dar prieš įvykį.
Nuotraukos iš įvykio vietos. Nuotraukose matome užpuoliko sulaikymą ir užpuoliką sulaikiusio ir policijai perdavusio asmens sužalojimus bei jų medicininį patvirtinimą.
Čia būtina pripažinti: jei kaltės nepavyko įrodyti, bausti negalima. Nekaltumo prezumpcija privalo galioti visiems, nepriklausomai nuo jų pažiūrų ar pareigų.
Tačiau ir šiuo atveju svarbi įvykių seka. Ginčas bei grumtynės prasidėjo ne tarp renginio dalyvių: tai K. Andrijauskas savavališkai nuplėšė svetimą plakatą, o akcijos dalyviai mėgino jį susigrąžinti.
Ar vertinant viešosios tvarkos pažeidimą pakankamai atsižvelgta į patį konfliktą sukėlusį veiksmą? O gal bandoma įteigti, kad ir be Andrijausko smurtinio įsikišimo šventės dalyviai vienas kitą žalojo?…
Ar žmogaus teisės viešoje akcijoje baigiasi ten, kur praeiviui nepatinka jos šūkis?
O jeigu būtų nuplėštas tautinės ar lytinės mažumos plakatas?
Pamėginkime įsivaizduoti kitą padėtį. Vilniaus centre vyksta tautinės mažumos renginys arba lytinių (seksualinių) mažumų teises ginanti akcija. Dalyviai iškelia plakatus. Prieina žmogus, kuriam jų šūkiai nepriimtini, ir vieną plakatą nuplėšia, sumurkdo purve bei aptalžo mažumų gynėją…
Ar tokį poelgį vertintume lygiai taip pat? Ar ir tuomet būtų svarstoma, ar svetimo plakato nuplėšimas buvo pakankamai įžūlus, kiek truko grumtynės ir kiek žmonių pasijuto sutrikdyti?
Nesakau, kad žinau, kaip teisėsauga pasielgtų. Tačiau norėčiau būti tikras, jog visiems piliečiams yra taikomi tie patys vertinimo matai.
2024 m. kovo 1 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti 2750 eurų baudą žmogui, kuris socialiniame tinkle paskelbė šešių žodžių komentarą, niekinusį tuometį Seimo narį Tomą Vytautą Raskevičių dėl jo lytinės orientacijos. Teismas neįžvelgė kurstymo fiziškai susidoroti, bet paliko galioti atsakomybę už viešą niekinimą.
Žinoma, tai kita veika ir kitas Baudžiamojo kodekso straipsnis. Šių bylų negalima laikyti tapačiomis. Vis dėlto šis pavyzdys primena, kad valstybė viešą neapykantos raišką gali vertinti labai rimtai – net kai kalbama apie vieną trumpą komentarą.
Yra ir kita, artimesnė viešosios tvarkos požiūriu, byla. 2025 m. gegužę Vilniaus apygardos teismas paliko galioti nuosprendį taip vadinamų „LGBT eitynių“ dalyviui, smurtavusiam prieš tradicines šeimos vertybes palaikančio susirinkimo dalyvius. Jam skirta vienų metų laisvės apribojimo bausmė.
Toje byloje konkretūs smurto veiksmai buvo įrodyti, todėl jos baigtis savaime nereiškia, kad K. Andrijausko byloje turėjo būti priimtas toks pat sprendimas. Tačiau ji rodo ir tai, kad teisėsauga gali apginti nuo smurto skirtingų įsitikinimų žmones.
Būtent to ir norisi: ne išimčių saviems ar svetimiems, o vienodos pagarbos kiekvieno piliečio teisėms.
Ar tautiniai įsitikinimai verti mažesnės pagarbos?
Apie Kovo 11-osios įvykį „Alkas.lt“ jau rašėme. Kovo 15 d. Stanislovas Buškevičius klausė, kodėl visa nacionalinė žiniasklaida tyli dėl šio įvykio. Kovo 18 d. jis iškėlė dvejopų standartų klausimą.
O balandžio 25 d. Vilniuje užpulti prieš masinę imigraciją protestavę jaunuoliai. Kaukėti vyrai tuomet smogė vienam protestuotojui, atėmė plakatą ir pabėgo. Policija pradėjo atskirą ikiteisminį tyrimą.
Šių įvykių aplinkybės skirtingos, vien iš jų negalima spręsti, kaip teisėsauga vertina visus panašius atvejus. Tačiau abu jie kelia tą patį klausimą: ar piliečiai gali saugiai ir taikiai reikšti tautinius bei politinius įsitikinimus?
Visi neprivalo pritarti šūkiui „Lietuva lietuviams“. Vieniems jis siejasi su tautinio atgimimo istorija, kitiems kelia neigiamų sąsajų. Dėl jo galima ginčytis, jį kritikuoti ir aiškinti, kodėl jis atrodo nepriimtinas.
Bet jei užrašas kam nors nepatinka, tai dar nesuteikia teisės jo nuplėšti. O jeigu manoma, kad plakatas pažeidžia įstatymą, tai turi spręsti ne praeivis, bet įgaliojimus turinčios valstybės institucijos.
Juk vienodai turėtų būti ginamas ir tautinės mažumos, ir religinės bendruomenės, ir bet kurios politinės krypties žmonių susirinkimas. Kitaip teisė viešai reikšti savo įsitikinimus priklausytų nuo to, ar šalia neatsiras žmogus, pasiryžęs ją sutrukdyti jėga.
Ar visiems galioja tie patys įstatymai?
Lietuvos Konstitucijos 29 straipsnis skelbia, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti dėl jo įsitikinimų ar pažiūrų.
Todėl ir K. Andrijausko elgesį reikia vertinti ne pagal jo politines nuostatas, pareigas ar visuomeninę padėtį, o pagal nustatytus veiksmus.
Prokuroras pripažino, kad savavališkai nuplėšti plakatą K. Andrijauskas neturėjo teisės. Tuo pačiu nusprendė, kad surinktų duomenų nepakanka jam inkriminuotam nesunkiam sveikatos sutrikdymui įrodyti, o vien nustatytas plakato nuėmimas neatitinka visų baudžiamojo viešosios tvarkos pažeidimo požymių.
Tačiau lieka neatsakytas klausimas: ar žmogui, kuris savavališkai trukdo kitam piliečiui viešai reikšti savo įsitikinimus, gali būti taikoma kokia nors atsakomybė? Ir ar taip pat būtų vertinama, jei būtų nuplėštas kitos visuomenės grupės plakatas?
Prokuroro nutarimas gali būti skundžiamas aukštesniajam prokurorui. Todėl galutinis teisinis šio įvykio vertinimas dar gali keistis.
Svarbiausia, kad visiems būtų aišku: nesutikimas su svetimu šūkiu nesuteikia teisės jo naikinti ar savavališkai trukdyti viešai reikšti pažiūras. To nepaisantys turi atsakyti už savo veiksmus.
Ar Lietuvoje kiekvieno piliečio teisė viešai reikšti savo įsitikinimus ginama vienodai? Ar jos apsauga priklauso nuo to, kokį plakatą žmogus laiko rankose?
Teisinė valstybė negali veikti pagal taisyklę: saviems – supratimas, svetimiems – įstatymo griežtumas.
