A. Patackas. Kada užgis Treniotos randas? (26)

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Algirdas Patackas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Tautinio tinklalapio alkas.lt redakcija išspausdino Vydūno straipsnį „Krikščionija“[1], kuriame Vydūnas griežtai kritikuoja viso pasaulio „krikščioniją“, t. y. krikščionių bendruomenę, netgi teigdamas, kad visa apmąsčius, reikia pasakyti: krikščionijos nėra, seniai nebebuvo.

Mūsų dienose tai visai aiškiai pasirodo. Krikščionybė niekur nebelaikoma svarbiu bendru tūlų žmonių ir tautų dalyku. Visiškai kitokie, net krikščionybei priešingi dalykai telkia žmones. Krikščionybė yra prieš tuos dalykus visai menka. Apie pačią krikščionių religiją, o ne jos išpažinėjus, gerai paieškojus vis tik galima rasti teigiamų užuominų Pati krikščionybė pasiliko slėpiniu. Ir gyveno tiktai gyvomis kibirkštėlėmis pavienių žmonių sielose. o taip tyliai, pasauliui visai nenumanomai. Tos kibirkštėlės išlaikė tą aukštesnę gyvybę, kurią numanyti galima tūlų katalikų, protestantų ir kitų žmonių sielose, tačiau griežta krikščionijos kritika užgožia jas ir suteikia rašiniui aiškiai antikrikščionišką pobūdį. Šiaip alkas.lt yra padorus tinklapis, savotiškas pogrindinių daukantinės Lietuvos tinklapių lyderis, kuriame išlaikomas balansas tarp ikikrikščioniškosioss ir krikščioniškosios Lietuvos gerbėjų, tad ši redakcijos vardu patalpinta publikacija nuskambėjo disonansu, ir, aišku, susilaukė antikrikščioniškųjų tautinių radikalų džiūgavimo bei pritarimo.

Bet štai citatos iš kito Vydūno rašinio:

Tai, kas įvairiausiuose religijų mokymuose ir papročiuose buvo pripažinta turininga, veikdavo uždegamai. Krikščionybėje tai įsiliepsnojo. Nepaisant nuomonės skelbti ką nors visai nauja, atgyjanti religija dabar iškilo kaip energingas visuose žinomuose apreiškimuose rusenusios liepsnos kurstymas.

Religija vis aiškiau buvo pripažįstama kaip Dievo pajautimas žmoniškumo reiškinyje, ir ji skleidė Dievo atsivėrimą visiems žmonėms. Prieita prie išsamesnio, negu buvo iki tol skelbta, suvokimo, kad visa, kas esmingiausia, plaukia iš dieviškojo žmogaus, Dievo ir žmogaus sūnaus, gyvenimo ir esybės.

Taip krikščionybės religija tapo itin labai turininga. Todėl jos skelbimas padarė tokį nepaprastai didelį įspūdį. Galiausiai viskas atrodė taip, lyg visa žmonija per ją atgimsta aukštesniam žmoniškumui. Kad šitai neįvyko, yra įvairių priežasčių. Čia labai reikšmingas buvo didėjantis žmogaus sąmonės palinkimas į daiktiškumą. Ko gero vargu ar kokiame kitame žmonijos Šventajame Rašte Dievo išgyvenimas net atskiros žmogiškos asmenybės atžvilgiu perteiktas taip jaudinamai kaip krikščioniškame [2].

Dar kitame rašinyje Vydūnas itin pagarbiai ir originaliai atsiliepia apie šv. Mergelę Marijąi: Tikrai krikščioniškai tada galima tvirtinti, kad Dievas visur yra, netgi pragare (Ps 139. 8 kat. vertime Ps 138, 8). Bet niekas jo dar nėra matęs, {407} kaip tai skelbia Ev. Jn I, 18 ir I Jn 4, 12. Vis dėlto yra patirta, kad Jis apsireiškia žmoniškume ir Kristus žmoguje užgimsta. Tik tam ypatinga sąlyga yra reikalinga, būtent vidinė skaistybė, kuri žinoma kaip Marija, kuri, užplūsta Šventosios Dvasios, gimdo Dievo Apsireiškimą žmoniškume. Žmogui taip tada Dievas yra patiriamas“. Ir toliau „dabar žmonėms vis reikšmingesniu pasidaro slaptoji gyvenimo galia, sakyt gal reikėtų: Dievo Kvapas, vidinė slėpiningoji skaistybė, ale ne vien žmonių viduje, bet ir gamtoje. Taip tad kalba Marija pasauliui. Ji tiesiog žadina žmonėse šviesėjimą ir sveiką gyvumą. Žmonės tuo įgalinami įkilti į vidinį dangų, į Dievo valdžiavą. Skaityt reikėtų Lk 17, 21. Čia tad Dievo Motina jiems gimdo Kristų ir jie susivoksta Dievo malonės globoje [3].

Kaip suprasti šiuos du to paties autoriaus rašinius, iš esmės prieštaringus?

Dalykas tas, kad pirmasis rašytas 1914m., prasidėjus I-jam pasauliniam karui, o antrasis po trisdešimties metų, 1944-siais, besibaigiant II-jam pasauliniam karui. Pirmajį rašinį rašė dar nebrandus, esantis teosofų įtakoje būsimas mūsų mastytojas, antrajį – jau kūrybinių galių, pagilintų patirties, kupinas tautos vaidila. Išvis, Vydūno intelektualinė biografija verta atskiros studijos ir  daug kuo pamokanti:

Kai domiesi tokiais žmonėmis, tokiais mąstytojais – Šalkauskiu, Maceina, o ir ankstesniais – Vydūnu, Milašiumi (prie jų, paisant esmės logikos, galima priskirti ir Čiurlionį), gali atsekti tam tikrus dėsningumus. Suvedus į formulę tai atrodytų šitaip: esmę galima suvokti tik iš jos išėjus; būnant, esint esmėje, susivokti sunku. Esmės žmogui būtina pasivaikščioti, būtina kiek išeiti iš savęs – nors viena koja. Bet tik tam, kad vėl sugrįžtum atgal, tačiau jau su pilna sąmone, prabudęs, „sąmonės šviesoj“, anot Vydūno. Atskirų mūsų mąstytojų likimas, jų intelektualinės kelionės šitai patvirtina. Štai Vydūnas iki 40-ies beveik nerašė, bet užsiėmė savęs pažinimu – per ligą, per saviauklą, per senolių atmintį (Vydūno motina buvo kilusi iš senosios Ašmantų giminės, jos netgi senelis ir senelė buvo Ašmantas ir Ašmantaitė, ir šeimos genealogija buvo žinoma vos ne iki XVI amžiaus. Jau pati pavardė, dviejų sandų – ir mant- jungtis, jei tikėti prielaida apie mūsų vardų darybos principus [1 ], nurodo į mintį, mintijimą). Tik paskui atsiranda poreikis palyginti, patirti save tarp kitų, iškeliauti kaip tam pasakų Joneliui už devynių kalnų, devynių upių. Be šito mūsų žmogus negali, tai savotiškas “Jonelio kompleksas”. Vydūnas keliauja per Vokietijos universitetus, šio bei to mokydamasis vasaros atostogų metu – be jokios sistemos; už tai nebūtų pagirtas kartezianiečio, bet tai visai būtų suprantama ir logiška Vivekanandai. Paskui sugrįžta – į save, ir pradeda rašyti knygeles, nebe tokias, kaip anksčiau, kur dar nedaug Vydūno ir daug teosofijos. Tos jau išties jau vydūniškos knygelės yra “Gimdymo slėpiniai”, “Tautos gyvata” ir, žinoma, „Sąmonė“. Savo ankstyvųjų knygelių (jas galima atpažinti iš pabaigoje, užsklandoje įrašyto OM) jis, atrodo, nevertino dėl epigoniškumo ir teosofų įtakos. (Beje, Vydūnas griežtai protestavo, kai jį vadindavo teosofu – yra neatremiami įrodymai). Tik vėlesnėse, čia suminėtose knygose, jis prabyla pilnu balsu, ten jau skleidžiasi lietuviškosios esmės gelmės [5].

Tad ir paaiškėja anoji prieštara ir tam tikras alkas.lt redakcijos nenuoseklumas, kurį aštrinant diskusiją galima būtų pavadinti ir nesąžiningumu – pateikti seną rašinį už teisybę. Tačiau šito nesinori daryti, tikint, kad redakcija padarys išvadas. Juk Vydūnas, kuris yra tautininkų vaidila, yra pasakęs:

Mūsų laiku lietuvių tauta žymiai atsigauna. Ir tūli spėja, kad kiekviena atsigaunanti tauta grįžta prie senovės tikybos. Vienok visuomet negrįžtama prie buvusių formų. Grįžtama (einama) vien prie dvasios. Krikščionybė yra visa persunkta senovės Šviesos tikybos. Ir grįžimas senovės tikybon tegali reikšti aukštesnį šių dienų „tikybos“ išmanymą. Niekuomet nereikėtų griauti, kas kitam šventa, Visur reikia stengtis išvysti tą vieną visais amžiais apsireiškiančią Didybę ir Šventybę. Tuomet ji pastoja pavienio žmogaus ir tautos galybe ir atsigavimo galia. Nyks tuomet visi bandymai naikinti vienas kitą ir atsiras vis daugiau tarpimo ir augimo. Kiekvienas ir visa tauta pastos aukuras, kur švies ramioji gaivinančioji ir laiminančioji Amžinoji Ugnis [4].

Yra ir kita medalio pusė. Antai vienas toks filosofas pareiškia …iki krikšto Lietuva buvo net ne provincija, o išvis nežinia kas [6]. Arba dar „…nepalyginti iškilniau skambantis tos pozicijos variantas: mums, senai ir didingai baltų tautai, iš prosenovės atsinešusiai neapsakomą vertybių kraitį, ES ir narystė joje yra tik primestas ir nejaukus dalykas, savotiška kryžiuočių agresijos tąsa, kurios tikras lietuvis be prakeiksmo net nemini. Ir toliau niaurūs mąstytojai praneša, kad likę Europos Sąjungos nariais esame pasmerkti kaip tauta ir valstybė sunykti, o „išsivadavę“ iš jos, matyt, susigrąžinsime išeivius, atlietuvinsime Vilnijos lenkus, nevaržomi avėsime vyžas bei nagines, o puošimės tik gintaro karoliais (moterys) ir žalvarinėmis segėmis su žalčiais bei svastikomis (ir vyrai, ir moterys) [7].

Jam pritariantys istorikai, susispietę daugiausia Istorijos institute, pagoniškoje, ikikrikščioniškoje Lietuvoje temato barbarybę ir žiaurumus – pagonys vežimais veža nukirstas galvas, Pilėnų gynėjai susidegino iš bailumo, jokios Birutės nebuvo, o Lietuvos istoriją dera pradėti ne nuo Kvedlinburgo analų Lituos, bet nuo krikšto. Šis katalikiškasis snobizmas tampa vis labiau vyraujančiu diskursu, tinka į vieną porą su liokajiško pobūdžio polonofilija bei liberastija. Būtent snobizmas – žiūrima į gerbiančius ne tik krikščionišką paveldą iš pretenzingų neva intelektualinių aukštumų, iš briuselinio Babelio bokšto.

Paprastai šis snobizmas gerai dera su gerais etatais, daugiau mažiau užtikrinta socialine padėtimi, progenderistiniu kvapeliu, konformistine, patogia ir liberalia krikščionybės samprata, suaugimu su valdiško pobūdžio „elitu“. Jei tai vyresnio amžiaus personažai, tai paprastai anų laikų koegzistavimo su valdžia patirtį būna sėkmingai pernešę į šiuos laikus, su užuominomis apie buvusią Neringos kavinės tipo „kultūrinę rezistenciją“ su kavute ir taurele konjako. Į elementarų klausimą, iš kur gi tada radosi krikštui pribrendusi Lietuva, vengiama atsakyti. Juk buvo krikštijamos ne laukinės gentys, ne tautos – genčių sambūriai (Latvijos ir Estijos pavyzdys), bet tvirta valstybė, pagoniška valstybė, ir jos valdovai buvo ne tik krikšto iniciatoriai, bet ir patys betarpiškai dalyvavo tautos krikštijime. Nedaug trūksta, kad būtų patylomis pritarta teikusiam apsilankyti Lietuvoje Radvilų palikuoniui, jog Mindaugo karūnavimas karaliumi tėra mitas, kas visai derėtų prie lenkiško ultraniekinančio požiūrio į Lietuvos istorijos atsparos stulpus.

…Antai neseniai lankiausi Belovežo sengirėje, kur yra vadinamasis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių takas (szliach Wielkich ksiąząt litevskich). Juo eidami matome milžiniškus ąžuolus, pavadintus LDK vardais. Ir štai lentelėje prie karaliui Mindaugui skirto ąžuolo parašyta – didysis kunigaikštis Mendoga. (Į savo raštą Lenkijos kultūros ministrei atsakymo tebelaukiu…)

Šių dienų kvaitulyje, kai Lietuva nebežino, kas ji tokia, kai lietuviškoji krikščionija jau yra apkrėsta briuseliniu maru, o esmingoji, daukantiškoji Lietuva suvaryta į pogrindžius, vaižgantiškieji tautininkai galėtų būti aiškiai artikuliuota jėga, kuri turėtų atstovauti patikrintas istorijoje vertybes – tautiškumą ir religingumą. Deja, tik teoriškai. Dramatiškas, tragiškas ir pamokantis pavyzdys, kaip nereikia krikštyti tautas, tebėra gyva žaizda, nors praėjo keli šimtai metų. Kai kur jis jau tapęs randu, Treniotos, Mindaugo žudiko randu, tebemaudžiančiu, bet jau yra ir tokių tikrosios Lietuvos salelių, kur šis randas yra visiškai užgijęs ir nebeskaudantis. Belieka viltis, kad šios salelės kada nors bus suaustos į vieną audinį, ir virs naujos ir tuo pačiu archainės Lietuvos glūdinčia gelmine jėga.

_____________________

1. www.alkas.lt, 2015-01-14 (Vydūnas. Raštai, IV tomas).
2. Vydūnas. Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius, Raštai, IV t.
3. Algirdas Patackas. Filosofo tragizmas ir lietuviškos minties drama, Pastogės Lietuva. Vilnius: Aidai, p. 111–112.
4. Šiaurės Atėnai, 2014-04-14, nr. 14.
5. Vytautas Ališauskas. Laiškas redaktoriui, N. Židinys. 2014, nr. 5, p. 2.
6. Vytautas Ališauskas. Laiškas redaktoriui. N. Židinys. 2013, nr. 5, p. 305.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: