A. Patackas. Auxtheias Vissagistis

Viename išsamiausių senosios baltų religijos šaltinių – XVI a. Jono Lasickio „Apie Žemaičių dievus“ (1) yra aprašyta dievybė AUXTHEIAS VISSAGISTIS, kurią Jonas Lasickis interpretuoja kaip Deus omnipotens (Dievas Visagalis), t.y. kaip ikikrikščioniškosios religijos monoteistinį Dievą, kas atitinka idealistinės krypties religijotyrininkų nuomonei, jog seniausia, archainė religijos forma buvo monoteizmas (t. v. pirminis monoteizmas, skiriant jį nuo vėlesnio monoteizmo, atnešto pranašų bei religinių didvyrių, tokių kaip Mahometas ir kt.).

Šis vienintelis rašytiniuose šaltiniuose fiksuotas baltų religijos Dievo teonimas iki šiol nėra įtikinamai išaiškintas. Jis yra tuo svarbesnis, kad paremia nuomonę apie baltų religijos monoteistinį pobūdį, bei – kas nepaprastai intriguoja – gali užvesti ant kelio tyrinėjant, kaip ir iš kur krikščioniškoje teologijoje susiformavo trinitarinė Dievo samprata. Jos nei pėdsakų nerasime judaizme, su kuriuo dažnai pernelyg tiesmukiškai siejama krikščionybė, neįžvelgiant kitų, visų pirma Indoeuropos religijų įtakos. Šitaip baltų religijos tyrinėjimai būtų įvesdinti į tarptautinį kontekstą ir patikslintas jos statusas, kaip vienos seniausių Indoeuropos religijų (juk jeigu turime išlaikę seniausią ir dar tebegyvą kalbą, tai logiška būtų manyti, kad turėjome ir vieną archajiškiausių religijų).

J.Lasickis, kaip jau sakyta, interpretuoja Auxtheias Vissagistis kaip Deus omnipotens (Dievas Visagalis). Juo sekantys lietuvių tyrėjų variantai – Aukštėjas Visagalįs (M. Daukša, J. Jurginis), Aukščiausias Visagalintis (M. Akelaitis), taip pat V. Manhardo (Wilhelm Mannhardt), V. Jaskievičiaus (Walter Charles Jaskiewicz) bandymai neįtikina. Praleidę išsamesnę tyrinėjimų ir traktavimo bandymų apžvalgą, taip pat pirmųjų dviejų sandų analizę, kuri nekelia didelių problemų (Auxtheias – Aukštėjas, Aukščiausias; Vissa – visa, t.y. „visų Aukščiausias“), pateiksime dar dvi pastangas, liečiančias trečiąjį teonimo sandą, kuris, kaip žinia, kelia daugiausiai rūpesčių tyrinėtojams. Taigi, dėl –gistis:

a) sandą -gistis, atrodo, galima būtų kildinti ir iš gaisa(s). Gaisas yra reiškinys, kai matoma pašvaistė, bet pats šviesos šaltinis lieka nematomas. LKŽ nurodo: gaĩsas (gaisà): 1-4. pašvaistė, žara, šviesumas, šviesa, žiburys; 5. oras, oro erdvė („…kregždės skraido aukštai po gaisą – bus gražus oras“). Plg. LKŽ švaisa – 1. šviesos sklidimas, šviesa; 2. pašvaistė. Veiksmažodžiai iš šių daiktavardžių būtų gaisa(s) – gįsti; švaisa (šviesa) – švisti. Tad Visagistis – visa nušviečiantis, gaisuojantis? visa-oris? Šiaip ar taip, šis variantas, surištas su šviesa, švytėjimu yra iš tų, kurie yra tinkami Aukščiausiojo manifestacijai, taip pat atitinka trečiojo Švenčiausiosios Trejybės asmens – Šventosios Dvasios, Sanctus Spiritus, vaizdinei charakteristikai bei ikonografinei tradicijai.

b) Simono Stanevičiaus pasakėčioje Lapė ir žąsys rasime tokią eilutę – „Pritink lapei su paukščiais sandoroj gyti…(t. y. gyventi – mūsų past.)“. „ Gyti“ tad, išeitų, yra arba „gyventi“ sinonimas, arba tas pats žodis, tik gerokai „aptrumpintas“. „Gyti“ prašosi palyginimo su Bhavadgita; taip pat su „gyti“ (darytis sveikesniu, gyvesniu – plg . rusų „жить“). Tad „gyvenimas“ turėjo dabar beveik jau pamirštą, tik pas Stanevičių išlikusį sinonimą „gysnis“ arba, gal būt, „gystis“(nukalėme pagal slavų „жизнь“, t.p. Dalio žodyne ir slenge randamą „ жисть“). Plg. darybą pūsti (pustyti) /pusnis. Pagal triūsti/triūsas, krušti/kruša darybų analogijas galimas variantas yra ir „gysas“, „gysa“.

Tad turėtume gysnis, gystis, gysas, gysa kaip žodžio gyvenimas pakaitalus, pakeliui pagilinant semantinio krūmo „gyti, gydyti, gydytojas“ prasmių lauką.

Grįžtant prie AUXTHEIAS VISSAGISTIS, turėtume du variantus:

Aukščiausias, visa kam gyvastį duodantis, gaivinantis

Aukščiausias, visagyvastis, t. y. visą laiką esąs, gyvuojantis, neturintis pradžios.

Beje, artimas būtent šiai etimologinei pastangai buvo bandymas –gisti sieti su „esá, esti“ – Aukštėjas visad esąs, Visad-estis (2), kurio tačiau tenka atsisakyti, atradus naujas, įtikinamesnes galimybes.

*

Kaip jau rašyta aukščiau, šis sandas pretenduotų į Šventosios Dvasios, trečiojo Švenčiausiosios Trejybės asmens provaizdį ikikristinėse religijose. Senovinėje XIX a. maldaknygėje, kur kalba dar nesuliteratūrinta, Šv. Dvasios pagarbinimo giesmėje (Veni Sancte Spiritus) rasime: „Ateik širdžių šviesybe, ateik  palinksmintoja, duszių aplankytoja, gaivinanti saldybe“. Litanijoje „apie Dvasią Szvencziausią“ rašoma: „Dvasia S., ugnis apszvietanti, Dvasia S., atgaivintoja“ (sunormintame variante „amžinoji šviesa, šventoji ugnie, gyvybės versme“). Kartojasi šviesos ir gaivesio motyvai, kurie stebėtinai koreliuojasi su aukščiau pateiktais gaiso ir gysties senžodžiais, vartotais ikikristinėje baltų teologijoje.

Rimtą postūmį AUXTHEIAS VISSAGISTIS byloje žada Vytauto Ališausko, buvusio Lietuvos ambasadoriaus prie Šventojo sosto Vatikano archyvuose atrastas bei „Naujajame Židinyje“ (3) publikuotas tekstas iš Krokuvoje surašytos ir Romon pasiųstos Lenkijos jėzuitų istorijos, pavadintos „Kuriais metais, kokia proga ir kieno sumanymu Draugija įsikūrė Lenkijos Karalystėje“ (Quo anno, qua occasione, quo authore, Societas ingressa sit in Regnum Poloniae). Šis tekstas – tai jėzuitų misionierių ataskaita iš kelionės 1619m. į tris Lietuvos (tikriausiai rytų Lietuvos ) vietoves. Joje yra išvardintos devynios dievybės, kurias garbino lietuviai kaimiečiai, surašytos, matyt, pagal svarbą: Karalus Dungaus, Ƶempats, Jsodas, Nuosetas, Dimsipats, Galb Dewe, Diewogindiwe, Aukie, Dirwoksznis.

Straipsnio autorius, nagrinėdamas svarbiausiąjį teonimą „Karalus Dungaus“ atmeta prielaidą, kad tai galbūt mėnulis, kam galima pritarti, ir teigia, kad tai tas pats Lasickio jau aprašytas AUXTHEIAS VISSAGISTIS : „Karalus Dungaus mūsų kataloge įvardintas pirmas. Iškart po jo – derlingumo ir ūkio sferai priklausantis Žemėpatis (Zempats)[…]. Ši sąsaja vėl akina žvelgti į mislingajį Lasickio Auxtheias Vissaggistis. Anot Lasickio, „šalia to, kuris yra jiems (=žemaičiams valstiečiams) Dievas Auxtheias Vissagistis, – visagalis ir aukščiausias Dievas, – tie, kurie dar nepažino tikrojo krikščionių dievo, garbina daugybę zemopacios, tai yra žeminių (dievybių)“.

Taip pat V.Ališauskas atmeta bandymus traktuoti Lasickio AUKŠTĖJĄ VISAGISTĮ kaip krikščioniškojo Dievo įtakoje sukurtą teonimą, kam irgi galima tik pritarti („…pats Lasickis, atrodo, skiria Aukštėją ir „tikrąjį krikščionių Dievą“). Ką gi, galima tik sveikinti pagaliau pripažinus teisybę, nes ankstesniame Vytauto Ališausko veikale (4) dar buvo laikomasi įsitvirtinusios iki šiol nuomonės, kad šis teonimas yra įtakotas krikščionybės, yra krikščioniška epiklezė, kreipinys į Dievą. Tačiau ištarus „a“, reiktų ištarti ir „b“, tai yra pripažinti, kad susidūrėme su unikaliu pirminio monoteizmo reliktu, ir rastu ne kur nors Afrikoje ar Andamanų salose, o viduryje Europos. Šitam pripažinimui autoriui neužteko ryžto (ar suveikė baimė būti užpultam idealistinės krypties religijotyroje priešininkų) – “ …žinoma, kalba apie valstietiškoje mitologijoje išlikusią aukščiausios dievybės sampratą ir realų kultą nereiškia, kad turime grįžti prie pirmykščio monoteizmo teorijos, tačiau taip pat reikia pripažinti, jog ide. *Dyeus laikyti viso labo „švytinčio dangaus personifikacija“ tėra duoklė atgyvenusiam animizmui. -*Dyeus – „dievų ir žmonių Tėvas“ – yra galutinis religinės patirties referencijos taškas“. Taigi, nors ir atmetama sisteminė klaida, [kurią darė daugelis lietuviškų autorių (N. Vėlius, N. Laurinkienė ir kt.), kai pramonoteistinis baltų religijos Dievas yra suvokiamas ne kaip pirminio monoteizmo įrodymas, o vadinamas aukščiausiuoju baltų dievų panteono dievu – dangaus dievu, t. y. dievų „viršininku“], bet pripažinti, kad susidurta su aiškiu pirminio monoteizmo faktu kažkodėl nesiryžtama. Juk lietuvių Dievas (latvių Deivs, prūsų Okopirms) nieko bendro su politeistine dievų piramide, susiformavusia irstant pirminiam monoteizmui, neturi. Šitai seniai yra įrodęs Vladimiras Toporovas (5,6), kas visiškai atitinka ir sustiprina idealistinės Vienos mokyklos* antropologų įžvalgas apie archainę viendievystę. Vis tik autoriui reikia padėkoti už dar vieno svarbaus mūsų senosios religijos šaltinio įvedimą į religijotyrinį diskursą.

Vietoje epilogo:

Galime didžiuotis, kad išsaugojome ne tik archajiškiausią Indoeuropos kalbą, bet ir archajiškiausią religijos formą. Argi ne sensacija, kad pirminis Dievas yra randamas ne kur nors tarp Afrikos bušmenų, Andamanų salų čiabuvių ar Sibiro tautelės – ketų, bet čia pat, Europoje? Dar daugiau –  baltiškoje dievybės trinitariškumo nuovokoje ne tik randame visus būsimos Trejybės atremties taškus, bet ir ikikrikščioniškosios religinės minties paliudijimą, kur dieviškasis Logos dar tebėra kaip pažadas, kaip būsena, kur Kristus tebeesti kaip Ethos. Šitaip baltų religija įsirašo, įneša savo dalį į pasaulio religijų chronologinę evoliuciją. Matome, kokias archaikos pažinimo galimybes atveria vienas vienintelis išgelbėtas, atsimintas žodis, ir kaip nepaprastai brangiai kainuoja kiekvienas toks prarasdintas žodis, kurio netekimas gali visiems laikams paskandinti ištisus mūsų savimonės klodus ir archipelagus.

LITERATŪRA

1. Jonas Lasickis. Apie Žemaičių dievus. Vilnius, 1969, p. 18.
2. Algirdas Patackas, Saulė ir kryžius, savilaida, rotoprintas, 1989, p. 47-51. Rasite ČIA.
3. Vytautas Ališauskas, Dievai po Lietuvos dangum, Naujasis Židinys-Aidai, 2012 m. Nr. 2.
4. Vytautas Ališauskas, Jono Lasickio pasakojimas apie žemaičių dievus,Vilnius, Aidai, 2012, p. 45.
5. В. Н. Топоров, Заметки по балтийской мифологии, Балто-славянский сборник,  Москва, 1972, p. 289-314.
6. В. Н. Топоров, В. В. Иванов, балтийская мифология. Мифы народов мира, (A-K), Moсквa, 1982, p. 154.
________________
*apie Vienos kultūrinės-istorinės mokyklos instituciją ANTHROPOS INSTITUTE žr. ČIA.

Straipsni skelbtas žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“, 2012 m. Nr. 5.