Ž. Šaknys. Lietuvos etnografinių sričių simboliai: kalendorinės šventės

Lietuvių šnekamojoje kalboje neretai išgirsi žodžius „aukštaitis“, „žemaitis“, „dzūkas“, „suvalkietis“, kai kada (tiesa, vis dažniau) ir „lietuvininkas“, „mažlietuvis“. Taip nusakoma žmonių kilmė, paveldima iš tėvų ir / ar (ypač jei tėvai – iš skirtingų kraštų, o žmonės nuo mažens gyvena kitoje etnografinėje srityje (regione)) įgyjama gyvenant viename ar kitame Lietuvos krašte. Rečiau vienai ar kitai etnografinei sričiai save gali priskirti žmonės, gimę dideliame mieste ar nelietuviai. Etnografinė sritis (regionas) svarbi konstruojant etninio tapatumo jausmus. Etnografiniam regionui suteikiama savita prasmė, vertė, jo žadinamas dvasinis ir emocinis prisirišimas prie gimtosios žemės leidžia palaikyti glaudesnius ryšius su gimtine.

Vienas iš esminių etnografinio regiono simbolių – kalendorinės šventės. Tačiau kaip išskirti tik tai etnografinei sričiai būdingus simbolius? Tai nėra lengva užduotis. Klausinėjant vietinius žmones visuose penkiuose Lietuvos etnografiniuose regionuose galima sulaukti panašių atsakymų: „Brangiausia šventė – Kalėdos, Velykos, linksmiausios – Užgavėnės ir Joninės.“ Kaip išskirti vienam ar kitam regionui būdingas specifines šventes? Pasirinkau kitą būdą tai nustatyti – rinkdamas etnografinę medžiagą, ją kartografuodamas ir atskleisdamas vienam ar kitam regionui būdingus savitumus. Remdamasis 1988–2014 m. etnografinių lauko tyrimų metu sukauptais duomenimis, pabandžiau atskleisti kiekvienai Lietuvos etnografinei sričiai būdingus XIX a. pabaigoje–XX a. pirmojoje pusėje gyvavusius kalendorinių švenčių papročius.

Tam tikros šventės jaunus žmones suburdavo į vaikštynes, kurių metu būdavo aplankomos kaimynų sodybos ir už išsakytus linkėjimus, suteiktą pramogą jauni vyrai būdavo apdovanojami vaišėmis, kai kada ir pinigais. Viena iš tokių vaikštynių formų – persirengėlių vaikštynės. Išskirtinė ritualinių metų šventė – Užgavėnės buvo svarbi visos Lietuvos žemdirbiams, tačiau persirengėlių vaikštynės labiausiai būdingos Žemaitijai. Tarpukariu kompaktiškas šio papročio arealas sutapo su Žemaitijos etnografinio regiono ribomis, nors seniausius duomenis apie persirengėlių vaikštynes turime iš Mažosios Lietuvos. 1428 m. datuotame Heinricho Berinbergerio pamokyme nurodoma, kad „Žemutinėje Prūsijoje per vestuves ir Užgavėnes vyksta velnių šokiai, o garbingi žmonės leidžia moterims persirengti vyriškais drabužiais, berniokiškais paltais ir panašiai – kad Dievo yra uždrausta“. Tiesa, šiuose Užgavėnių papročiuose specifinių lietuviškų bruožų įžvelgti būtų sunku. Kaip ir daugelyje kitų Vakarų Europos šalių, Lietuvoje per Užgavėnes nukentėdavo netekėjusios merginos: persirengėliai eidavo pirkti senmergių, tikrindavo jų riebumą, versdavo per prijuostę bučiuoti žemę ir kitaip šaipydavosi. Be dažniausių personažų „žydų“, eidavo „ubagai“, „čigonai“, „kareiviai“, „giltinės“, „meška“, „gervė“, „velniai“, Kanapinis, Lašininis ir kt. Jie atlikdavo tiems personažams būdingus arba bendrus Užgavėnių dvasią atitinkančius vaidmenis. Tarpukariu, Arūno Vaicekausko teigimu, Platelių apylinkėse Užgavėnių persirengėlių vaikštynės trukdavo dvi dienas – pirmadienį ir antradienį prieš Pelenų dieną (pirmąją eidavo ubagais, antrąją – žydais). Pirmąją dieną persirengdavo vaikai, moterys, o antrąją – eidavo jauni vyrai. Plateliuose (Plungės r.), Grūšlaukyje (Kretingos r.) dviejų dienų Užgavėnių persirengimo paprotys fiksuotas ir 2009 m. ekspedicijos metu.

Šiuo metu Užgavėnių persirengėlių paprotys gyvuoja visoje Lietuvoje. Jas „lietuviškai“ (tai yra žemaitiškai) švenčia ir net dvidešimt dviejose (išsamesni tyrimai, matyt, nurodytų didesnį skaičių) užsienio šalių lietuvių bendruomenėse (tokiose šalyse kaip Danija, Estija, Liuksemburgas, Šveicarija, Vengrija ir kt.). Gyvąja tradicija galime vadinti tik žemaičių Užgavėnes. Pagal žemaitišką scenarijų buvo suformuotos ir žiemos palydų šventės, dar sovietmečiu paplitusios visoje Lietuvoje. Atgavus nepriklausomybę Užgavėnių persirengėlių papročiai išplito ir už Lietuvos ribų, ypač tai susiję su emigrantų pagausėjimu daugelyje Europos ir netgi kitų žemynų šalių, kuriose lietuviai skaičiuojami ne tūkstančiais, o šimtais ar tik dešimtimis.

Persirengėliai buvo būdingi ir Suvalkijoje. Tačiau ten vaikštynės prasidėdavo nuo antrosios Kalėdų dienos ir kartais trukdavo iki Trijų karalių. Pagrindinis persirengėlių grupės personažas buvo iš vieno, kartais iš dviejų vyrų suformuotas arklys – šyvis. Pagrindinis personažas turėjo iš vietos stuboje peršokti suolą ar įsibėgėjęs – stalą; tik tokiu atveju persirengėlių grupė buvo įleidžiama į stubą. Tarpukariu šyvio šokdinimo paprotys apėmė teritoriškai siaurą Suvalkijos arealą. Pastaruoju metu šyvio šokdinimo paprotys dar fiksuotas Gražiškiuose (Vilkaviškio r.), per laikotarpį nuo Kalėdų iki Trijų karalių ten persirengėliai aplanko keliolika kaimų. Beje, persirengėlis vaizduojamas Gražiškių miestelio herbe. Tai rodo šio papročio svarbą.

Tradiciškai šyvio šokdintojų sambūris, kaip ir kitos persirengėlių grupės, buvo vyriškojo jaunimo apeiginė funkcija (Angelė Vyšniauskaitė, „Apie šyvio šokdinimo paprotį Suvalkijoje“, Liaudies kultūra, 2001, Nr. 6, p. 33–34). 1917 m. gimusios pateikėjos iš Gražiškių teigimu, jos jaunystėje šyvį jau šokdino vyrai ir moterys. Vaikščiodavo maždaug penkiolikos žmonių grupė. Be šyvio, dar eidavo žmonės, persirengę gandru, meška, čigonu, čigone, ožiu, daktaru, kareiviais (šeši persirengėliai). Eidavo ir muzikantas. Šyvis turėdavo peršokti suolą, tada persirengėliai gaudavo dovanų (Gražiškiai, autoriaus užrašyta 2006.IX.7).

Sunkiausia išskirti vieną šventę Aukštaitijoje. Tai didžiausias Lietuvos etnografinis regionas, apimantis beveik keturiasdešimt nuošimčių Lietuvos teritorijos. 2004 m. Panevėžyje vykusioje konferencijoje „Aukštaičių identiteto paieškos“ priėjau prie išvados, kad XIX a. pabaigoje–XX a. pirmojoje pusėje Aukštaitijoje išsiskyrė Sekminių kolektyvinių papročių kompleksas. Tai Aukštaitijos šiaurės vakaruose paplitę Sambariai, regiono pietryčiuose – Kupolės, Rytų Aukštaitijoje ilgiausiai išlikę Sekminių sambariai parugėje ir beveik vien Aukštaitijoje žinomas Sekminių kiaušinienės kepimas. Sekminės, kurių nėra net Lietuvos atmintinų dienų sąraše, galėtų tapti aukštaičius vienijančia švente, o iš šių švenčių išskirčiau Sambarius*. Tai net tris dienas trukdavęs ir didžiausią kompaktiško paplitimo arealą iki tarpukario išlaikęs paprotys. Jis žinomas iš XVI a. šaltinių, tačiau ir prieš penkis šimtmečius fiksuotas Aukštaitijoje – Vilkijos, Kėdainių, Žemaitkiemio apylinkėse. Skiriamasis šventės bruožas – šia proga daromas sudėtinis alus. Tarpukariu jaunimas prieš mėnesį atgabendavo miežių aludariui ar ūkininkui, pas kurį rinkdavosi. Į šventę merginos atsinešdavo maisto: pyrago, kiaušinių, kukulaičių. Paprastai į Sambarius sueidavo vieno kaimo jaunimas, pasikviesdavo muzikantą. Kaip ir kituose Sekminių sambūriuose, buvo šokama, einami rateliai, žaidžiama, dainuojama ir vaišinamasi. Savo Sambarius atskirai ruošdavo ir suaugusieji, ir piemenys, kartais atskirai vykdavo samdinių ir ūkininko vaikų Sambariai. Kartais buvo rengiami ir bendri Sambariai. Kraštotyrininkas Vincas Vaitiekūnas rašė, kad Sambariai suburdavo visus sodžiaus žmones, nepriklausomai nuo amžiaus ir socialinės padėties. Pasak tyrinėtojo, juose ,,dalyvaudavo visas sodžius. Tiksliai nutardavo, kiek kiekviena šeimyna galėdavo pasikviesti prašaliečių (ne to kaimo gyventojų). Gėlėmis, vainikais išpuošdavo trobos vidų, kiemą, sodą, pasikviesdavo muzikantą (armonika, smuikas, klarnetas) ir prasidėdavo šventė. Visais atžvilgiais. Visuose kampuose. Seni. Jauni. Sveiki. Kuproti. Visi. Visi. Dienų rūpesčiai – darbas, vargas, pareigos – į šalį atidedami, užmirštami. Net piemenys, ir tie, bandą parginę, vakare sugarmėdavo į vaišes. Tik gyvulius sutvarkyti pavakary moterys valandėlei išsiskirstydavo…“

Dzūkija išsiskiria Velykų papročiais. Velykų antros dienos išvakarėse jauni vyrai susiburdavo į lalautojų grupes. Ir nors pirmieji liudijimai apie velykinį lalavimą žinomi iš Mažosios Lietuvos, XX a. pirmosios pusės etnografiniai aprašai rodo, kad struktūriškai sudėtingiausias šis paprotys buvo Dzūkijoje. Šioje etnografinėje srityje, be tradicinių giesmių ir linkėjimų šeimininkams, dar ir XX a. pirmojoje pusėje vyriausiai netekėjusiai šeimos merginai buvo giedama speciali giesmė – lalinka. Už sveikinimus ir linkėjimus vyrai gaudavo margučių, būdavo pavaišinami. Ir nors XX a. antrojoje pusėje eidavo vis jaunesni lalautojai, o aktyviausiomis vaikštynių dalyvėmis jau tapo mergaitės, velykinį lalavimą galima laikyti išskirtiniu Dzūkijos etnografinio regiono simboliu. Netgi dabar kai kuriose šio regiono vietovėse šį reiškinį galima vadinti gyvąja tradicija, nenuslopinta netgi sovietinės okupacijos metais, tiesa, patyrusia modifikacijų.

1890 m. anglų antropologas Džeimsas Džordžas Frezeris  (James George Frazer) rašė: „Daugelyje Prūsijos ir Lietuvos vietų vasaros saulėgrąžos išvakarėse gyventojai kuria didžiulius laužus. Visos kalvos, kiek tik akys aprėpia, žėri ugnimis.“ XIX a. Joninių laužai buvo paplitę Mažojoje ir Šiaurės Lietuvoje. Tarpukariu, kai metinėmis šventėmis Jonines paskelbė „Jaunosios Lietuvos“ ir Šaulių sąjungos, Joninių laužai pradėti kurti ir kitur. Tačiau šis simbolis, be jokių abejonių, reprezentuoja Mažosios Lietuvos regioną. Ten Joninių pramogos buvo ypač sureikšmintos. Didelę reikšmę turėjo Martyno Jankaus ir kitų Mažosios Lietuvos šviesuolių iniciatyva nuo 1884 m. rengiamos Rambyno Joninės. Šiai šventei ir kitiems lietuviškiems renginiams 1896 m. lietuvininkai nupirko net dalį Rambyno kalno, deja, jį visą sutrukdė išpirkti Pirmasis pasaulinis karas. Pasak M. Jankaus dukters Elzės Jankutės, Lietuvos Nepriklausomybės laikais, ypač Klaipėdos kraštui susijungus su Didžiąja Lietuva, bent dešimteriopai padaugėjo ir Rambyno Joninių lankytojų. Kai kuriais metais jų būdavo net dešimt tūkstančių (Elzė Jankutė, „Joninės Rambyno kalne“, in: Mažosios Lietuvos garbinga praeitis, liūdna dabartis ir neaiški ateitis, sudarytojas Vilius Pėteraitis, Vilnius: Mažosios Lietuvos fondas, 2003, t. 2, kn. 2, p. 11–12). Per Joninių įvaizdį ant šventojo Rambyno kalno Lietuvoje siekta akcentuoti garbingą Lietuvos praeitį, ją įvertinti deramiau ir aukščiau už daugelio Lietuvos regionų gyventojų konfesinius skirtumus, taip pat norėta sparčiau ir natūraliau įsitvirtinti atgautame Klaipėdos krašte.

Taigi nusakydamas išskirtinius etnografinių sričių kalendorinių švenčių simbolius akcentuočiau Žemaitijos Užgavėnių, Suvalkijos Kalėdų persirengėlių vaikštynes, Aukštaitijos Sekminių sudėtinio alaus Sambarius, Dzūkijos Velykų lalavimus ir Mažosios Lietuvos Joninių apeiginius laužus. Šie simboliai apima penkias svarbiausias kalendorines šventes. Kaip žinoma, Seimo nutarimu 2015 m., be kitų, paskelbti Etnografinių regionų (sričių, kraštų, žemių, galimi ir kiti lietuviškos kilmės šio reiškinio įvardijimai ir nusakymai) metais. Manau, kad šiame straipsnyje glaustai pristatyti etnografinių kalendorinių švenčių simboliai galėtų būti deramai paminėti Etnografinių regionų metų renginiuose ir šventėse.

___________
* Kalbėdamas apie Sambarius, turiu omeny pavasario pabaigoje–vasaros pradžioje rengiamas šventes, o ne rudeninius sambarius, kurie minėtu laiku jau buvo nunykę.