Sekminės (video)

Šiandien Sekminės. Tai pavasario didžiųjų darbų užbaigimas ir įžanga į vasaros darbus. Bet ar žinote, kad Kėdainių krašto žmonės per Sekmines ne tik virtinius valgydavo, bet ir kiaušinius dažydavo? Apie Sekmines, kaip jos buvo švenčiamos mūsų krašte, pasakoja Kėdainių krašto muziejaus etnografė Regina Lukminienė.

Sekminių apeigos siejamos su augmenijos garbinimu. Didelę reikšmę turėjo jauni berželiai, kuriem buvo priskiriama stipri vegetacinė bei augimo jėga, tikint, kad berželio gyvybingumas galįs persiduoti žemei, gyvuliams, žmonėms. Sekminėms juos žmonės nešėsi į namus, puošė kambarius, kiemus, kaišė laukus. Berželio vegetacinė galia per jo garbinimo apeigas stebuklingai turėjo persiduoti kitai augalijai, ypač javams. Berželiai įkasami abipus vartų, durų, bent šakelė užkišama už durų staktos.

„Vyrai turėdavo iš miško parvežti berželių, berželių šakų. Reikėdavo prie namo durų pastatyti po porą berželių, dar po mažesnį berželį, įmerktą molinėj puodynėj su vandeniu, pastatydavo gale lovos, berželių šakelėm apkaišydavo visus balkius, šventus paveikslus. Po savaitės apdžiūvusius berželius užkiša kur po stogu, kad ateinančiais metais turėtų Velykom kuo dažyti kiaušinius, o kai kas tiesiog suriša vantas arba šluotas. Kaimo moterys, merginos beržų vainikais apipindavo visus kaimo kryžius“ (M. Riaubienė Pašėtės kaimas).

„Sekminių rytą visi skubėdavo į bažnyčią. Bažnyčion eidavom į Žeimius, nes ten būdavo atlaidai. O žmonių prisirenka ne tik pilna bažnyčia, bet ir šventorius pilnas. Prie kiekvieno pilioriaus, prie altoriaus ir prie durų stovėdavo po berželį, altoriuje primerkta daugybė gėlių. Berželiai turėjo išbūti iki paskutinių mišparų, o tada visi išeidami iš bažnyčios nusilauždavo tų berželių po šakytę ir parsinešę namo padėdavo kur nors sausai. Mes tai visada užkišdavom už šventų paveikslų. Jei kas miršta, tai reikia berželio šakelę (dar verbos pridėjus) padėti po pagalve. O jei praeidavo metai ir niekas nemirdavo, tai sudegindavo tą šakelę“ ( A. Ramanauskienė Beinaičių kaimas).

Per Sekmines pagerbiamos karvės, piemenukai, skerdžius. Karvės apkaišomos berželių šakomis, berželių vainikais, buvo tikima, kad berželio šakomis ir gėlėmis išpuoštos karvės bus pieningesnės.

Pagarba karvei buvo sietina su augalija, toks pagerbimas sietinas siekiant užtikrinti jos pieningumą. Parginus apvainikuotą bandą, šeimininkės piemenėlius ir skerdžių pasitikdavo dovanomis, o šie susirinkę maistą darydavo vaišes.

„Vakare piemenys baliavoja, dainas dainuoja, šoka. Kepdavo pautienę. Agi lašinių padeda ant petelnės, išplaka kiaušinius, įpila pieno, kas norėdavo – ir miltų šaukštą“(J. Grigienė Kunionių kaimas).

„Prisisrinkę visokių gėrybių, piemenys rinkdavosi kur nors vienon vieton ir darydavo balių, žaisdavo ripką, linksmindavosi“ (J. Rutkauskas Kazokų kaimas).

„Piemenys per Sekmines surenka patys i ten suranda kokią vietą, gryčiukę i baliavoja. Apdovanodavo ir skerdžių“ ( B. Butkienė Pėdžių kaimas).

„Skerdžius pereidavo per kaimą su kaše, surinkdavo kiaušinius. Buvo balius, kepdavo pautienę“( V. Stackevičienė Bajėnų kaimas).

Norėdami nulemti gyvulių vaisingumą, gausinti derlių lėmė, kad kėdainiečiai iki šių dienų išlaikė gyvąją tradiciją per Sekmines dažyti kiaušinius.

„Sekminėm dažydavome kiaušinius. Daugiausiai dažydavome iš berželių šluotų- žalsva spalva, ramunėlių- geltona spalva”( O. Sigurskienė Paberžės k.).

“Per Sekmines dažydavo taip pat visokių spalvų, kaip kas sugeba. Ir mes dažydavome.

Kiekviena šeimininkė piemenukams už vainikuotą karvę turi kokią dovanėlę, tai gabaliuką lašiukų, tai bulkutę, tai kiaušinių duoda, ne baltus, dažytus“ (B. Makčinskas Kampų kaimas.).

„Sekminėm visada dažydavom kiaušinius. Velykom dažydavom kapą, o Atvelykiui ir Sekminėm mažiau, po trisdešimt, keturiasdešimt kiaušinių. Mažiau gal dėl to, kad ir vištos mažiau dėdavo, ir daržai jau yra. Anksčiau dažydavome berželių lapais arba svogūnų lukštais, o dabar daugiausiai jau pirktiniais dažais. Per Sekmines kiaušinius tik mušdavom. Ridenti nebuvo mados, tai jau Velykų žaidimas“( V. Racevičienė Janušavos kaimas).

„Dar nuo Velykų turėdavo pasilikę dažo, todėl ir per Sekmines dažydavo kiaušinius“( Z. Daugvilienė Miegėnų kaimas).

„Ant stalo būdavo pridėta mėsos, pyrago, sūrio, sviesto, moliniame dubenėlyje − primargintų su beržų vantom ar svogūnų lukštais kiaušinių, kurie pridengti būdavo beržo šakele. Mama tą šakelę nuimdavo ir įmerkdavo šalia kitų šakų. Šeimyna rinkdavosi, čiupinėdavo, žiūrinėdavo, pakol išsirinkdavo patį drūčiausią su glotniu smaigaliu margutį. Sakydavo kieno stipriausias kiaušinis, tas ilgai gyvens“ ( A. Ramanauskienė Beinaičių kaimas).

Tikėta, kad derlius priklauso ir nuo rugių lankymo papročio. Lauką dažnai apeidavo šeimininkas. Tai tarsi apsaugos rato kerai. Šis apėjimo veiksmas turėjo ginti javą nuo galimų sausų, krušų, amarų. Po šių apeigų būdavo vaišinamasi, šokama, dainuojama.

„Pirmą Sekminių dieną vyrai eidavo į laukus, apvažinėdavo, apvaikščiodavo apžiūrėdavo, kaip auga javai, po to vaišindavosi gira, alumi“ (V. Racevičienė Janušavos kaimas).

„Laukus lankydavo. Eidavom su šeimom. Eidavo ta ežia ir žiūrėdavo, koks derlius. Dainuodavo dainas mama, merginos“ (J. Ramuckis Kunionių kaimas).

„Eidavom pasivaikščioti į laukus. Eidavo vyrai ir moterys. Apeina savo žemę, kaimynų apžiūri, suseina su kaimynais, susėda ant ežės pasikalbėti. Jaunimas padainuodavo“ (E. Pacauskienė Šaravų kaimas).

„Sambarius kaimas ruošdavosi iš anksto. Vyrai darydavo alų, o moterys ruošdavo įvairius patiekalus, paskui visas kaimas eidavo į kokį didelį klojimą ar tiesiog ant lauko ir vašindavosi, šokdavo, žaisdavo“ ( M. Pacevičienė Medininkų kaimas).

„Per Sekmines eidavo į laukus žiūrėt, kaip auga būsimas derlius. Kai eidavo per rugius, kviečius tik neleisdavo laikyt kišenėse rankų, o liepdavo jas kilnot, kad keltųsi, augtų derlius“ (E. Žukauskas Šventybrasčio kaimas).

„Per Sekmines naktigonėj vaišindavosi dažytais kiaušiniais, lašinukais. Vieni atsineša kumpio, kiti dešros tos plonesnės. Per Sekmines ugnis kūrendavosi visą naktį, dainuodavome dainas“ ( B. Makčinskas Kampų kaimas).

Ilgainiui paprotys apeiti javų lauką pasikeitė − per Sekmines laukus pašventindavo kunigas, visi kalbėdavo maldas, prašydami dievo palaimos javams ir visai augalijai.

Pavasario kalendorinių švenčių papročiuose svarbus vaidmuo tenka vandeniui. Sekminėse vanduo garbinamas, tikima jo stebuklinga galia. Tą dieną bažnyčiose šventinamas vanduo, galima maudytis, piemenėliai, karvės ir net šeimininkės laistomos vandeniu.

„Einant namo kiekvienas prisipildavo sau buteliuką šventinto vandens. Parsinešę namo pildavo į šulinį, pašlakstydavo valgius, namus, duodavo truputį visiems išgerti, kad visi būtų sveiki ir būtinai pasilikdavo, kad turėtų kuo pakrapyti sunkiam ligoniui. Nuo Sekminių jau ir maudytis buvo galima nes kunigai pašventindavo vandenį. O iki tol negalima buvo maudytis, sakydavo, kad laumės įtrauks. Piemenį, kuris ganydavo tą dieną karves, prisitaikydavo kur nuo aukšto perpilti vandeniu. Teko ir man vieną kartą. Brolis užlipo ant aukšto ir pylė kokį litrą vandens. Aš labai užpykau, kad tiek daug. O sulieti piemenį reikia, kad karvės duotų daugiau pieno“.( A. Ramanauskienė Beinaičių kaimas).

„Mama nuo Velykų turi švento vandens, karves, piemenukus pakrapija, peržegnoja, kad dievas padėtų viską ir vaikams ir gyvuliams“ (E. Sereikienė Pakruostės kaimas).

„Kai pargindavo namo, tai karvę mama apliedavo vandeniu, kad karvės daugiau duotų pieno“ (O. Sigurskienė Kaukalnių kaimas).

„Piemenukas per Sekmines apliedavo šeimininkę už tai, kad pavaišintų“ (Jonas Ramuckis Kunionių kaimas).

Laistymas vandeniu sietinas ne tik su vasaros pradžios sakaraliojo laiko stebuklinėmis savybėmis, nulemti augantiems javams taip reikalingą drėgmę, bet ir su šiuo laiku itin svarbios dar vienos skystos stebuklingos substancijos – pieno palyginimu. Todėl Sekminių vaišėse gausu pieniškų patiekalų. Kėdainių krašte buvo tradicija, kad kiekvienas būtinai turėdavo suvalgyti po septynis virtinius.

Sekminių valgiai

Sekminių virtiniai

Miltai, vanduo, kiaušinis, šaukštas aliejaus ar kitų riebalų.

Virtiniams naudojami kvietiniai įvairaus malimo miltai. Miltus, druską, vandenį išplaktą kiaušinį, riebalus suminkyti į apykietę tešlą. Ant iškočiotos tešlos uždėti įdaro, apkloti kitu iškočiotos tešlos gabalu ir stikline išspausti virtinius. Virtinius dėti į verdantį pasūdytą vandenį ir virti, kol iškyla. Išgriebti kiaurasamčiu ir išdėlioti ant specialios lentos, kad nesuliptų. Valgomi su spirgų, sviesto ir grietinės padažu.

Varškės įdaras: varškė, grietinė, druska, mėtų ar peletrūnų, cukraus.

Varškę sutrinti, supilti grietinę, kiaušinius, druskos, įdėti mėtų ar peletrūno, druskos, cukraus ir viską išmaišyti. (Kėdainių r.).

Varškės sūris

Suraugiam pieną, į jį įpilam saldaus pieno ir pašildom. Jei per rūgštu, įpilam grietinėlės. Supilus į sūrmaišį, panardinam 2−3 kartus į karštą vandenį, tada ant viršaus susidaro toks kaip glaistas, nepelija. (Kunionių k.).

Sūris su kiaušiniu

Sutraukti varškę ir į ją įdėjus suplaktą kiaušinį, cukraus, pakaitinti. Įdėti į puodą su vandeniu ir kaitinti tol, kol atšoka. Trynį išplakt su cukrumi, o baltymus atskirai (Kunionių k.).

Riebus sūris

Į sutrauktą varškę įdėti sviesto ir pakaitinti (įdėti puodą su vandeniu ir pakaitinti tol, kol atšoks). Tokius riebesnius sūrius tinka ir džiovinti. Anksčiau sudėdavo į pintą dėklą (kuriame yra lentynėlių) ir prieš saulę džiovindavo. Gerdavo su kava ( Bajėnų k.).

Kiaušinienė

Kiaušinius, druską ir pieną išplakti. Keptuvėje įkaitinti riebalus, supilti išplaktus kiaušinius ir ant mažos ugnies kepti, kol sutirštės. Duodant į stalą, pabarstyti svogūnų laiškais.

Sekminių barščiai

Iš burokėlių išverdami barščiai, įmušami kiaušiniai, užbalinama pienu (Kunionių k.)

Rūgštynių sriuba

Išverdamos rūgštynės, pagal skonį įberiama druskos, supilama svieste smulkiai supjaustyti ir apkepinti svogūnai, įpjaustomi keli kietai išvirti kiaušiniai, sriubai šiek tiek praaušus, supilamas „užkulas“: išsukamas kiaušinio trynis su juodais pipirais. Valgydavo su duona (Medėkšių, Josvainių kaimai).

Ragaišis

Ragaišį kepdavo iš rupių kvietinių ar miežinių miltų, kai kur į juos dėdavo ir pusiau virtų bulvių.

Šeimininkės turėdavo specialų kubiliuką tešlai maišyti. Iš paraugintos tešlos darydavo apvalius kepaliukus ir kepdavo krosnyje (Kėdainių r.)

Plikytas pyragas

Pusę miltų užplikyti verdančiu pienu ir gerai išplakti, kad neliktų gumuliukų. Kai tešla ataušta, sudėti žiupsnelį cukraus, išleistas mieles ir šiltai uždengus palikti, kad pakiltų. Nuslūgusią tešlą išplakti, suberti likusius miltus, druską, supilti su likusiu cukrumi išplaktus trynius. Baigiant minkyti, supilti ištirpintus riebalus ir išplaktus baltymus. Minkyti, kol atsiras oro pūslelių ir tešla nebelips prie rankų. Tešlos paviršių sulyginti, aptepti riebalais, tešlą šiltai uždengti ir palaikyti šiltai. Kol pakyla. Sudėti į kepimo indus ir dar kartą pakildinti. Aptepti kiaušiniu ir kepti apie valandą (Kėdainių r.).

Kėdainių krašto televizijos kalbinė laida apie Sekmines: