Sunkųjį metalą kobaltą galime vertinti dvejopai. Viena vertus, dėl išskirtinių savybių jis plačiai naudojamas įvairiose srityse – nuo meno iki medicinos, nuo telefonų iki elektromobilių. Kita vertus, netinkamai tvarkomas kobaltas tampa kenksmingas ir aplinkai, ir žmogui.
O ar žinote, ką bendra kobaltas turi su mitinėmis būtybėmis koboldais? Ir kad geologai, tyrinėdami žemės gelmes, kartu su mineralais atranda ir senovinių pasakojimų?
Koboldai – kalnakasių baimė
Šimtmečius kobalto junginiai buvo naudojami kaip pigmentai, suteikiantys giliai mėlyną spalvą. Senovės persai, egiptiečiai ir kinai kobaltu dažė stiklo karoliukus, keramiką ir glazūrą. Tiesa, žmonės ilgai nežinojo, kad šią spalvą suteikia būtent kobaltas. Manyta, kad mėlyną atspalvį lemia bismutas – vienas tuo metu žinomų metalų.
Kobalto istorija
„Galima sakyti, kad oficiali kobalto istorija prasidėjo viduramžių Europos kasyklose. Tais laikais tikras vokiečių kalnakasių prakeiksmas buvo koboldai“, – pasakoja Lietuvos geologijos tarnybos žinovai.
Legendose šios goblinus primenančios būtybės gyveno požemiuose, krėtė išdaigas, slėpė rūdas, sukeldavo griūtis ir nuodydavo kalnakasius. Kai kalnakasiai rasdavo į sidabro rūdą panašios medžiagos, bet išgauti sidabro nepavykdavo, jie manydavo, kad čia pasidarbavo koboldai.
Iš šių būtybių kilo ir cheminio elemento kobalto pavadinimas. XVII a. vokiečių kalnakasiai tokią „negerą“ rūdą vadino koboldų rūda. Vėliau mokslininkai nustatė, kad joje slypi naujas cheminis elementas, ir pavadino jį kobaltu.
Nuo kobalto mėlynos iki baterijų
Šiandien kobaltas nebėra mistinė medžiaga. Jo savybės gerai žinomos, o panaudojimo sritys labai plačios. Kobaltas – svarbi kai kurių ličio jonų baterijų, naudojamų telefonuose, kompiuteriuose, elektriniuose paspirtukuose ir elektromobiliuose, sudedamoji dalis.
Kobalto turintys superlydiniai naudojami aviacijos ir kosmoso pramonėje, turbinų ir reaktyvinių variklių gamyboje, nes jie atsparūs aukštai temperatūrai ir dilimui. Kobaltas naudojamas ir kaip katalizatorius naftos perdirbimo bei chemijos pramonėje.
Kobaltas turi ir meniškąją pusę
Kobalto oksidas suteikia stiklui ir keramikai sodrią mėlyną spalvą. Kobalto mėlyną pamėgo garsūs dailininkai – ją naudojo Vincentas van Gogas (Goghas), Pieras Augustas Renoiras (Pierre Auguste Renoir) ir kiti menininkai.
Dar viena svarbi sritis – medicina. Radioaktyvusis kobalto-60 izotopas naudojamas vėžio gydymui, taip pat medicinos įrangai sterilizuoti.
Kobaltas būtinas ir gyvybei: vitaminas B12, svarbus nervų sistemos veiklai ir kraujo formavimuisi, savo molekulėje turi kobalto atomą.
Žmonės šio vitamino gauna iš gyvūninės kilmės gaminių – kiaušinių, žuvies, mėsos, pieno produktų. Atrajojantys gyvūnai, pavyzdžiui, karvės, avys, ožkos ar elniai, gauna kobalto iš augalų, o jų skrandžio bakterijos padeda jį paversti vitaminu B12.
Kai vertingas metalas tampa tarša
Vis dėlto senieji kalnakasiai koboldų (dabar sakytume – kobalto junginių) bijojo ne be reikalo. Nors mažais kiekiais kobaltas būtinas, per didelis jo kiekis kūne gali būti žalingas. Ne mažiau svarbus ir poveikis aplinkai.
„Jei kobalto turinčios atliekos – baterijos, akumuliatoriai, elektronikos prietaisai – patenka į mišrias komunalines atliekas, o vėliau į netinkamai tvarkomą sąvartyną ar aplinką, metalai gali patekti į dirvožemį ir vandenį“, – primena LGT žinovai.
Sunkieji metalai neišnyksta taip, kaip suyra maisto atliekos ar popierius. Jie gali ilgai išlikti aplinkoje, kauptis grunte, patekti į augalus, vandenį ir gyvuosius kūnus.
Ką galime padaryti?
Kobalto istorija šiandien turi labai praktišką pamoką. Tai, kas prasidėjo požemiuose kaip pasakojimas apie koboldus, dabar tęsiasi mūsų namuose, stalčiuose ir šiukšliadėžėse.
Nebeveikiantis telefonas ar kompiuteris, išsikrovusi baterija ar elektrinio paspirtuko akumuliatorius nėra paprastos šiukšlės. Tai daiktai, kuriuose yra vertingų, bet kartu ir aplinkai jautrių medžiagų.
Kad sumažintume taršos kobaltu ir kitais sunkiaisiais metalais pavojų:
visų rūšių baterijas atiduokime į specialias baterijų surinkimo vietas;
seną elektroniką pristatykime į elektronikos atliekų surinkimo vietas;
automobilių ir kitų transporto priemonių akumuliatorius perduokime specializuotoms surinkimo vietoms;
nelaikykime senų baterijų, akumuliatorių ir elektronikos atliekų garažuose, sandėliukuose ar kieme.
Kobaltas primena, kad geologija nėra tik akmenys, rūdos ir mineralai. Ji yra ir mūsų kasdienybėje. Tačiau kiekvienas iš Žemės gelmių išgautas metalas turi savo kainą, todėl svarbu, kad panaudotas jis netaptų tarša.
Koboldų šiandien gal ir nebijome, bet neatsakingai išmestos baterijos gali pridaryti labai tikrų bėdų.
