T. Šernas. Aš nesu Charlie (16)

Tomas-Sernas-Scanpix-nuotr

Tomas Šernas | „Scanpix“ nuotr.

Pasaulį eilinį kartą sukrėtė faktas, kad žmonės už savo įsitikinimų reiškimą gali būti persekiojami ar net nužudyti. Šį kartą nukentėjo satyrinio leidinio „Charlie Hebdo“ bendradarbiai. Rytų europiečiai per šimtmečius yra įpratę prie minties, kad piliečių varžymus vykdo valstybė. Šiuo atveju viskas atvirkščiai – nepatenkinti ekstremistiški piliečiai patys varžo kitus ekstremistiškus piliečius ir tokį ekstremizmą toleruojančią valstybę. Nepaisant to, faktas išlieka toks pats – žmonės šiuolaikinėje Europoje gali nukentėti dėl to, ką jie skelbia. Televizija parodė, kaip grupės žmonių išreiškia užuojautą ir solidarumą, rankose laikydami žvakeles ir užrašą „Je suis Charlie” (Aš esu Charlie).

Šioje vietoje noriu paskelbti – aš nesu Charlie. Kodėl? Nes aš nesitapatinu su Charlie. Aš – krikščionis. Aš myliu Charlie, o meilei reikalinga distancija, reikalinga, kad būtų meilės subjektų perskyra. Dar daugiau už „Charlie Hebdo” atminimą myliu nacių Vokietijos liaudies švietimo ir propagandos ministro Jozefas Gebelsas (Joseph Goebbels) atminimą.

Jie tokie žaviai panašūs. Tik Charlie mažai valdžios ir galimybių turėjo. O šiaip, savo veiklos stiliumi labai panašūs. Charlie ir Josepho kontora savo propagandoje naudojo liaudžiai patinkamą „argumentaciją“, šiurkštų humorą, karikatūras, vienodai šaipėsi iš religijos, žydų, homoseksualų, vienodai įžūliai nesiskaitė su priemonėmis, vienodai įtikėjo savo melais ir vienodai išliko užkietėję savo pozicijose iki pat juos ištikusios mirties.

Nors ir myliu jų atminimą krikščioniškai, kaip priešų, bet nesitapatinu nei su J.Goebbelsu ir jo vadovaujama kontora, nei su „Charlie Hebdo“. Kodėl? Nes krikščionis nėra toks naivus (kaip ir prokuroras ar propagandinio karo specialistas), kad nesusivoktų, kai kalbama apie ko nors skelbimą ir ko nors padarymą.

Pradžioje buvo žodis, ar ne? Taip įsakymą „Nežudyk“ Jėzus Kristus gerokai patikslino: „Jūs girdėjote, kad protėviams buvo pasakyta: „Nežudyk“; o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O Aš jums sakau: kas be reikalo pyksta ant savo brolio, turės atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: „Pusgalvi“, turės stoti prieš sinedrioną. O kas sako: „Beproti“, tas smerktinas į pragaro ugnį.” Mt.5(21-22)

Tai reiškia, kad nemeilė, nepagarba, panieka, tyčiojimasis jau yra žudymas. Juk Lietuvos mokyklose kovojama prieš vaikiškas patyčias, kurios realiai žaloja asmenį, kartais ir visai nužudo morališkai ar net fiziškai. Jeigu tai yra suvokiama ir Lietuvoje kovojama net su vaikiškomis patyčiomis, tai nuolat su neapykanta besityčiojantys iš judaizmo, krikščionybės ir islamo suaugę asmenys kažkodėl yra toleruojami bei saugojami Prancūzijos valstybės.

Esamą situaciją sukūrė ilgametės Prancūzijos imperinės ambicijos, revoliucijos pagimdytas atsainumas viskam, kas religiška, kas neįtelpa į kultūrinio-socialinio pranašumo doktriną sociologijoje ir arogantiškos politikos rėmus. Gal klystu, bet arogantiškos kultūros ir politikos išraiškos simboline viršūne tapo tas pieštukas iš ekstremistinio leidinio „Charlie Hebdo“.

Sąmoningas tyčiojimasis iš religijos yra tyčiojimasis ne iš kvailų abstrakcijų, bet iš žmonių. Juk žmogus siekia pažinti galutinį savo būties pagrindą (Dievą). Tai yra asmeniška, jautru ir svarbu.

Dievas sukūrė žmogų pagal savo (begalinės būties ir laisvės) paveikslą. Žmogus turi laisvą valią. Jis gali pasirinkti. Tai sudaro žmogaus (kaip Dievo paveikslo) neišmatuojamą orumą. Religinės sąsajos yra pačios tvirčiausios, kokios gali egzistuoti žmonių visuomenėje. O žmogaus laisvos valios įsisamoninimas yra neįmanomas be žmogaus atsakomybės suvokimo. Būtent tokios atsakomybės su psichopatine piktdžiuga kratėsi „Charlie“ ir Josepho kontoros.  O tai – ne europinė žodžio laisvė.

Politikuojantys Europos biurokratai po žudynių redakcijoje sutrikę bando sakyti maždaug tai: visi turi teisę skelbti savo nuomonę, net kai skelbiama nuomonė nepatinka kokiai nors socialinei grupei. Labai paprasta – tris pasaulines religijas, jų teologiją, pasaulėjautą, konfesijas ir denominacijas, kūrybą ir lūkesčius, tragedijas ir viltis, branginamą istoriją ir milijonų žmonių asmenines vertybes supaprastinti į du žodelius  „socialinė grupė“. Paprasta ir patogu, bet ar išmintinga?

Biblijoje, pirmajame Testamente, kuris yra šventa knyga judėjams, krikščionims ir musulmonams, Psalmių knygoje sakoma:  „Palaimintas žmogus, kuris nesielgia, kaip pataria bedieviai, nestoja į nusidėjėlių kelią, nesėdi su apjuokėjais,..“ Ps.1,1

Žodžiai „nesėdi su apjuokėjais“ reiškia, kad teisingas žmogus nesudaro asmeninės ar politinės bendrystės su apjuokėjais ir su jais nesusitapatina. Todėl reikėtų išreikšti pagarbą Lietuvos bei Europos socialinės demokratijos atstovams, kurie turėjo žmogiško jautrumo ir politinės išminties nesitapatinti su „Charlie“, o jų pirmtakai nesitapatinti su Josephu  ir Co. Deja, tie, kurių partijų programose yra įrašytas rūpinimasis ir pagarba tradicinėms žmonių vertybėms, lengviau tapatinasi su „Charlie“, ar jų pirmtakai – su Josephu ir Co.

Negalima toleruoti terorizmo bet kokia forma. Palaikau, kaip ir dauguma Lietuvos piliečių, prezidentę  D.Grybauskaitę, kuri drąsiai įvardino terorizmo formas ir jų skatinimą, smerkiu žudymą, bet nesu „Charlie“ ir tuo didžiuojuosi. Aš nesu vienas. Mūsų šimtai ir tūkstančiai. Lietuvoje turbūt šimtai tūkstančių, visoje Europoje – milijonai.

Kategorijos: Akiračiai, Kultūra, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Religija, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .

16 komentarų

  1. Ir aš ne Šcharlie:

    Pritariu Tomui.

    • Giedrius:

      Teks pakartot raštiškai, gerb. Tomai
      (kas lietuvių papročiu nėra įprasta)
      “Tiesiog viskam savas laikas, sava erdvė, sava žinia, sava globa, bei… savi žodžiai;
      o mūsų tikėjimo žodžiai yra seniausiai beskambą šioje erdvėje. Ją, juos ir visa, gali
      kuo pagarbiau, kuo tinkamiau iš seniausio pasaulyje tikėjimo apeigyno skelbt. Skleist.
      Atsakingai, atsakingiausiai ir su aukščiausia pagarba – su visais už, ir su visai prieš,
      su visais taip, ir su tapačiais ne, kaip diena naktimi keičiama, kaip šviesa tamsoje
      gimstanti ir į tamsą grįžus vėl kylanti.. kasdien, kasmet… ”

      ALKE jau taip buvo atsiliepta;
      todėl dabar tik apie atsakomybę (ir dėl atminties, žuvusių ir Sausį, ir Liepą bendražygių)
      kalba; apie atsakomybę, – asmeninę atsakomybę ir už prisipažinimą “Aš esu ne Charlie”,
      taip užvardintą lietuviškai skaityt sakyt būtina (užuot įdedant “Aš nesu….) be savinaigos
      ar savineigio, net nežinia kaip dar tiksliau tą išrišti, Paties liuciferiškos atminties įvardą
      Gebelsu permušant kokiu tai pavyzdžiu meilės subjekto be distancijos, kad ir toje pat
      Vokietijoje A.Merkel “meile Stalinui” … lentynose už eurus tūnančia buteliuose “Stalinskaya
      vodka”. Gėris ir blogis – tai ne ekstremizmo reiškiniai, apraiškos ar raiška: už – prieš, ar
      myliu – nemyliu, busiu – nebūsiu… Esu

      Su viskuo ESU,
      tikybiškai lietuviškai nei atskiriant, nei išskiriant (ir be jokių parašymų, ypač knyginių-biblijinių).
      Esam mudu Tomai tik vienoje knygoje (kol kas) – abu, viename puslapyje, kurį sykiu rašėme,
      parašėme, į s i p a r e i g o j o m e ir įvykdėme, – kaip savanoriai. Tą knygą žinai, tuoj bus net
      trečia jos laida; tame pat puslapyje ir Tavąja ranka, ir manąja surašyti įrašai; …taip supuolę.

      Todėl, gerbdamas Patį dar labiau, – ir dėl pareigos, ir ypač ryžto, bei atsakomybės, – kaip
      bendražygį, galiu padėkot už “…žmogaus laisvos valios įsisamoninimas yra neįmanomas be
      žmogaus atsakomybės suvokimo…” įrašą ČIA, dėl tikybinės valios sąsajų tvirtybės aukštumų
      visuomenės sandaroje iškėlimo ir būtinybės jomis remtis mums, tą skaitantiems. Bet
      ŽMOGUS
      LAISVĖ
      VALIA
      SĄMONĖ
      BŪTIS
      GALIMYBĖ
      ATSAKOMYBĖ
      …tame sakinyje vien SUVOKIMU
      šio aptariamojo sukrėtimo, – įvykio Paryžiuje priežasčių, aplinkybių ar sąsajų atskleist niekaip,
      – na niekaip negali. Ir todėl teisės neturime “mėtyti” (ar liept) savu pavyzdžiu, – būk-nebūk,
      esu-nesu, myliu-nemyliu. “Mėtyti” čia omenyje yra skleisti savąją mintį įrašytu žodžiu;
      juk taip paprasta, – savosios būties pagrindu (dieviškumo išraiška kaip skelbi t.p. ČIA),
      – pereidamas į “Šventąsias knygas” arba Dievo (na trijų pasaulinių tikybų dievų)
      žodžio ar žodžio Dievui raštinė raišką, tarsi sugretini socialinių grupių raiškos lūkesčius ir
      “Charlie Hebdo” nejučia į vieną gretą įstatai. Įstatai tiesiog vien vertinimo veidrodiškajai
      apraiškai, tuo sukeldamas pagrįstas žmogiškąsias abejones: negi Gebelso pvz. galim
      priimti taip…, kaip ir Jėzaus pvz., …t.y. atvirkščiai; bet jei dėl (po) atminimo meilės pas Patį
      skaitome “Nežudyk” Jėzaus Kristaus patikslinimą dėl a t s a k o m y b ė s, tai suglumę dėl
      trilypumo Charli-gebelsinio pavyzdžio esame dar labiau (ir ne dėl Gebelso, asmens), mat
      šioje vietoje jau į vien į susitapatinimo suvokimą grįžtama.

      Painu, susivokti gali tik tikintis, giliai tikintis žmogus, ir iš pačių tyriausių savosios sielos
      gelmių tikybą tą perėmęs. Tad jis, ir tik jis, jo sielos aukštuma ramiai atskirs pašaipų
      grubumo santykio ribas nuo patyčių užribių. Siela, sielovada, dieviškumas tai nėra vien
      apmatas ar kažkokia materija, ypač knygos forma įgalint jai suteikt ar nukreipt dieviškumo
      palaikymo turinį ar formą.
      Kažkaip sunku įsivaizduoti, bet kokį Dievą rašantį knygas, ar atvirkščiai – knygą, kuri
      paprastą, darnų ir sielai žmonijos atliepiantį asmeninį dieviškumo santykį atskleistų.

      Čia galbūt tas sugrįžimo į Dvasinius tautos namus klausimas,
      kurio atsakymas ir ESAME
      kiekvienas.

  2. Perkūno Paukštis:

    Aižėjančioje korporacinėje krikščionybėje pamokslai negelbsti, tad (pagaliau) imamasi geopolitinių kovų. Tačiau krikščionių patriotizmas visvien baigiasi ties savojo Vado garbinimu ir klerikalų armijos išlaikymu.

  3. algirdas patackas:

    Tiksliai, Tomai. Kitiems – pasistenkime pakilti virš ego vardan vienybės, kai reikia ginti kiekvienam žmogui šventus dalykus.

  4. emigrante:

    Dekui,gerbiamas Tomai!
    Is tiesu ,tyciotis is to kas zmonems sventa yra ir sventvagyste.
    Juk sakoma kad zmogu kaip ir muse kartais galima uzmusti laikrasciu……
    Idomu ka savo pirmuose puslapiuose skelbe visi Charlie kai buvo masiskai bombarduojami Palestinos
    gyvenamieji rajonai kur zuvo desimtys tukstanciu niekuo nenusikaltusiu zmoniu is kuriu beveik puse buvo vaikai o dalis is ju net 1 metu nesulauke???

  5. Ugnė:

    Manau kiekvienas Lietuvos gyventojas, taip pat ir aš, suprantama, nepaprastai Jumis didžiuojamės.O prie šio straipsnio, jei galima, norėčiau pridurti dėl paskutinių sakinių: “mūsų (krikščionių) šimtai ir tūkstančiai…” šiek tiek gaila. Nors tai, suprantama, yra kiekvieno asmens, šiuo atveju, Jūsų pozicija. Vis tik manau, kad vertingiausia Lietuvai yra tai, kas yra Lietuvos. T.y. – pagonybė. Ir būtent pirmiausia dėl to, kad lietuviai yra nykstanti tauta. Taigi katalikų kunigai, suvokiantys dvasinę žmogaus prigimtį, ypač Lietuvoj, būtų gražu, prie visos didžiausios pagarbos Jų tikėjimui, kad palaikytų dvasiškai atgimstantį autentišką lietuvių pagonių tikėjimą. Nors tikrai mūsų nėra šimtai tūkstančių … neabejotinai. Taip, gal čia kažkiek nukrypau nuo Jūsų temos. Su pagarba Jums.

  6. Ricardas Kliucinskas:

    Jeigu “laisve “yra laisve tyciotis is kitos tikybos zmoniu sventu jausmu, as tikrai nevaiksciosiu susikabines rankomis so tokios laisves gynejais ne tik Paruziuje..
    Ricardas

  7. Publijus:

    Šiandien susitapatinantys su Charlie tvirtina,kad tai tebuvo ironija,atseit ji buvo skirta fundamentalistams pašiepti.Bet kiekviena ironija turi turėti savo tiesą ir savo teisingumo sampratą.O kokią tiesą gali turėti šaipymasis iš pranašų?Bet tai nereiškia,kad mes galim sutikti,jog ateitų neraštingas piemuo su Kalašnikovu ir diktuotų visam civilizuotam pasauliui kaip jis turi elgtis.Daugelis dėl to kaltina Islamą,ir vadina tai civilizacijų susidūrimu.Islamas čia tikrai ne prie ko,kaip ne prie ko buvo Krikščionybė inkvizicijos laikais.Atskiro žmogaus tikėjimas yra aukščiausia vertybė.Nusikaltimais tai tampa tada,kai religija paverčiama žmogžudžių ideologija.Taip yra šiandien su Islamo fundamentalizmu,”Allach akbar”taip buvo ir kai fašizmas ėjo su šūkiu,”Dievas su mumis”.Taip šiandien elgiasi Donbaso teroristai,kurie vienu balsu tvirtina,kad gina Rusiją ir”Pravoslavnujų verų.”Ir jam visiškai nesvarbu,kad pats jis tiki tik Kalašnikovu,o Rusiją gina svetimoje valstybėje žudydamas tuos pačius rusus.Jis tai daro Dievo vardu ir sustabdyti tai galėtų tik sveikas protas,kurio mažėjimas netgi vakarų visuomenėse jau tapo pačia didžiausia katastrofa.Todėl Charlie tragedija,manau yra ta,kad visuomenėje neatsirado jėgos sustabdyti juos be tragedijos.Be tos baigties,kurios nematyti galėjo tik aklas.

  8. Bartas:

    Ar labai nukentėsiu , jeigu pasakysiu , kad tas nukvaišes, nykstantis- baltos rasos , europinis pasaulis pažeidė savo sugalvotą riksmą; ” žmogaus teisės” . Pažeidė kitos žmonijos dalies pasaulėžiūros , tikėjimo šventus jausmus. Aš tuos “teroristus” pateisinu. Už klaidas Europa, vakarai turi atsakyti. Žiaurus esu – pripažįstu.

  9. Atgalinis pranešimas: Je suis CHARLIE. Geim over? | Alkas.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: