D. Stancikas. Apie drąsą ir patirtį (8)

Dalius Stancikas | bernardinai.lt, E.Levin nuotr.

Dalius Stancikas | bernardinai.lt, E.Levin nuotr.

Per gerus penkerius Dalios Grybauskaitės prezidentavimo metus joks kitas jos pasisakymas nesulaukė tokių prieštaringų vertinimų, kaip Rusijos išvadinimas bailia teroristine valstybe, slepiančia savo karą su Ukraina.

Būtų gerai, jei Lietuvos prezidentė pašvelnintų savo komjaunuolišką įkarštį, nekompleksuotų dėl savo sovietų praeities, kuri, matyt, priverčia ją būti šventesnę už Romos popiežių“, – toks buvo Rusijos užsienio reikalų ministerijos atsakas, šalia to dar uždarant Lietuvos automobiliams įvažiavimą į Rusiją.

Po G20 viršūnių susitikimo retorikos eskalavimas pasiekė pavojingą lygį“, – taip Vokietijos diplomatijos vadovas įspėjo, kad reikėtų vengti nereikalingo griežtumo pareiškimuose apie Maskvos politiką.

Tuo tarpu dalis Ukrainos žiniasklaidos sveikino tokį „drąsų Lietuvos prezidentės vertinimą“, o signataras Algirdas Patackas šaukė „bravo“: „kai baigsis trečiasis pasaulinis karas, kai žmonija – tikėkimės – apgydys žaizdas, galėsime didžiuotis, kad būtent mūsų valstybės vadovė pirmoji tiesiai ir šviesiai įvardijo kas yra kas.

„Perdėtai karinga mūsų Prezidentės retorika – tepalas, reikalingas Putino propagandos mašinai“, – tvirtino pirmasis atkurtos Lietuvos švietimo ministras Darius Kuolys, šį pasisakymą vertindamas kaip dar vieną mįslingą ir prieštaringą mūsų prezidentės politinį žingsnį: „Mums taip ir liko neaišku, kodėl pirmosios kadencijos pradžioje Dalia Grybauskaitė atsisakė Prahoje vakarieniauti su JAV prezidentu Baraku Obama. Sunku suprasti, ir kodėl šių metų vasarį būdama Pietų Korėjoje D. Grybauskaitė ir Viktoro Janukovyčiaus, ir prieš jo režimą sukilusių ukrainiečių veiksmus pavadino „nebepateisinamais ir nusikalstamais: pasmerkimai abiem pusėms yra neišvengiami.“

Buvęs užsienio reikalų ministras Povilas Gylys kėlė klausimą: „Ar Dalios Grybauskaitės pasirinktas kalbėjimo stilius atitinka nacionalinius Lietuvos interesus“, o ilgametis „Laisvosios Europos radijo“ apžvalgininkas Kęstutis Girnius nuogąstavo, kad „Lietuva neturi racionalios politikos Rusijos atžvilgiu, kad ji vėl pasidavė „regiono lyderio“ vilionėms. Rusija vaizduojama kaip itin pavojinga, neprognozuojama valstybė, beveik laukinis žvėris, bet kartu stengiamasi ją įvaryti į kampą, kur ji jaustųsi priversta griebtis kraštutinių priemonių. Jei nuoširdžiai manoma, kad Rusija ketina pulti Lietuvą, ar protinga Kremlių provokuoti ir suteikti dingsčių agresijai? Ar nebūtų racionaliau savo rūpesčiais pirmiausiai pasidalyti su partneriais, o ne su žiniasklaida; sužinoti, ką galvoja šalys, kurių vadovai turi tiesioginių kontaktų su Putinu, o ne jiems patarinėti, kaip elgtis, patiems nieko nežinant; ir pamąstyti, ar mes patys netampame savo paties informacijos karo aukomis.“

Jaunas karys nori žūti už tėvynę, patyręs karys nori apginti Tėvynę – ši išmintis turbūt labiausiai tiktų apibendrinti visus vertinimus.

Taigi, kokių tikslų siekia Lietuva, jos valdžia, įsiveldama į žodžių mūšį su Rusija: nori pasirodyti drąsiausia tarp NATO narių ir taip visą ugnį prisiimti į save? Bent žodžiais padėti broliškai Ukrainai? Ar padrąsinti kitas NATO šalis ginti Ukrainą ir taip apginti ir Lietuvą, nes kaip sakė Prezidentė, po Ukrainos okupacijos ateis ir mūsų eilė?

Penktadienį viename vakarėlyje visų, gyrusių ypatingą mūsų Prezidentės drąsą, klausiau tik vieno: ar jūs asmeniškai pasiruošęs rytoj vykti į Ukrainos frontą, nes drąsius žodžius reikia patvirtinti ir drąsiais poelgiais, kitaip jie įgauna dviveidišką prasmę? Po to, kai antradienį Lietuva ir Ukraina sutarė formuoti bendrą karinę Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos brigadą, visiems drąsiems „jauniems kariams“ tapo žymiai paprasčiau konkrečiais veiksmais apginti savo Prezidentės ryžtą.

Tačiau, anot minėto posakio, „patyrusiems kariams“, kokiais įsivaizduočiau valstybės vadovus – vyriausius ginkluotųjų pajėgų vadus, be drąsos dar reikėtų ir strateginio mąstymo.

Neretai kaltindami Vakarų lyderius bailumu ar savanaudiškumu (mes, savaime suprantama, tokie nesame) dėl neva menkų sankcijų Rusijai (tos sankcijos, beje, kaip tik ir rodo, kad ir be Lietuvos drąsaus pranešimo Vakarai mato, kas iš tiesų kariauja Ukrainoje) neįžvelgiame esmės: sankcijos taikomos ne visai Rusijai, bet atskiriems valdžios ar verslo atstovams, ar bendrovėms, taip aiškiai pabrėžiant atskirtį tarp karą Ukrainoje pradėjusio Kremliaus ir kitų rusų. Tuo tarpu Kremliaus propaganda elgiasi priešingai, bandydama suvienyti savo piliečius tokiais lozungais, kaip „mus puola priešas NATO“, „NATO nori diktuoti Rusijai“, „Krymas – mūsų“, „Vakarų fašizmas nepraeis“ ir pan. Rusai disidentai, Antrojo pasaulinio karo dalyviai, pasakojo, kaip jie savanoriais ėjo į karą su Sovietų Sąjungą užpuolusia nacistine Vokietija, nes tuomet visus – stalinistus ir jų priešininkus – suvienijo bendras aukštesnis tikslas – apginti tėvynę. Panašiai ir dabar: Kremliaus agresija Ukrainoje padidino V. Putino reitingus tik todėl, kad jis išgalvotos grėsmės akivaizdoje susitapatino su valstybe, veikė pagal žinomą rusišką posakį „našych bjut“ („mūsiškius puola“).

Iš čia ir klausimas: ar visos Rusijos sulyginimas su teroristine valstybe nėra parankus telkiančiai Kremliaus ideologijai –  jei mes, visi rusai, esame teroristai, tai jie mus visus ir nori sunaikinti?

Tačiau tai, kad visos Rusijos negalime vadinti „teroristine valstybe“,  aiškiai rodo antradienį paskelbti Levados centro apklausos duomenys: daugiau nei pusė – 58 proc. rusų yra prieš karinį Maskvos kišimąsi į situaciją Ukrainoje. Už Rusijos karinių dalinių įvedimą į Ukrainą pasisako mažiau nei ketvirtadalis – 23 proc. apklaustųjų. Levados tyrimų centro analitikai teigia, kad nors dauguma rusų vis dar palaiko V. Putino politiką, rusai tapo kritiškesni savo valdžios politikai Ukrainos atžvilgiu, taip pat gerokai padaugėjo tų, kurie už kraujo praliejimą Rytų Ukrainoje kaltina savo valdžią.

JAV valdžia labai aiškiai nurodo, kodėl neskuba remti Ukrainos ginklais: ne iš bailumo ar savanaudiškumo, o iš apdairumo – nenorima leisti V. Putinui toliau vienyti žmones aplink „priešo NATO“ įvaizdį, nuo kurio ginklų neva krenta rusai „taikdariai“. Gal Pentagonas elgtųsi ir kitaip, jei Rusija nevaldytų tiek daug branduolinių ginklų, tačiau dabar apsiriboja perduodamas Ukrainai radarus, leidžiančius iškart nustatyti, iš kur šaudomas priešas, bei apmokydamas ukrainiečius bendrose pratybose.

Kadangi abejoju, kad po trečiojo pasaulinio (neišvengiamai – branduolinio) karo, kurį mini A. Patackas, dar kas nors liktų iš mūsų planetos, todėl manau, jog tėra vienas kelias pakeisti Rusiją – padėti jai pačiai apsivalyti iš vidaus (tą sufleruoja ir Sovietų sąjungos žlugimo patirtis). Nes iš tiesų V. Putinas ir jo korumpuoti sėbrai Kremliuje bijo ne NATO, o to, kas nutiko apsivogusiam Ukrainos prezidentui V. Janukovyčiui – savo neapsikentusios liaudies maišto.

Todėl Lietuvos politika Rusijos atžvilgiu ir turėtų apsiriboti dviem labai konkrečiais akcentais: pirma, visais įmanomais būdais reikėtų aiškinti rusams, kad Lietuva ir Vakarai remia Ukrainą ne bandydama sužlugdyti Rusiją, kad lygiai taip pat padėtume ir rusams kovojant su putiniška valdžia, kuri išnaudoja savo tautą panašiai, kaip ir pabėgusi Ukrainos prezidento klika. Todėl ir Vakarų sankcijos taikomos tokiai valdžiai, o ne paprastiems rusams. Pamenu, Sąjūdžio laikais nemažai rusų įsiklausydavo į argumentus, kad net ir būdama savo teritorija mažesnė Rusija gali tapti stipresnė ir patrauklesnė valstybė. Įsiklausydavo, kol į valdžią neatėjo KGB pulkininkas V. Putinas, okupavęs nepriklausomybę paskelbusią Čečėniją ir vėl sugrąžinęs didžiarusiškąjį šovinizmą.

Iš kitos pusės, Lietuva visuose tarptautiniuose forumuose turėtų nuolat priminti pasauliui, kad Ukrainos vientisumą turi besąlygiškai ginti visa tarptautinė bendruomenė, nes tik su šia sąlyga Ukraina atsisakė turėto branduolinio ginklo (1994 m. Budapešto sutartis). Jei Ukrainos vientisumas nebus atkurtas, visos branduolinio nusiginklavimo programos, visos tarptautinės sutartys neteks jokios prasmės, būtent todėl Ukrainos klausimas yra ypatingos svarbos klausimas visoms tautoms ir valstybėms – taip pat ir Rusijai. Nes tai visos Žemės gyventojų saugumo, išlikimo klausimas.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *