V. Portnikovas. Ačiū Putinui už Radą, arba Kaip Vladimiras Putinas ukrainiečius pavertė susitelkusia nacija (9)

ukrainieciai-profile.ru-nuotr-K100

profile.ru nuotr.

Būtent Vladimiras Putinas, ir niekas kitas, sugebėjo paversti Ukrainos Rytų ir Pietų gyventojus susitelkusios politinės nacijos nariais, pasirengusiais ginti savo šalį nuo agresoriaus ir nebeskiriančiais savęs nuo bendrapiliečių iš Vakarų ir Centro. Jevgenijaus Kotenko nuotr.

Prieš keletą dienų iki Ukrainos parlamento rinkimų ekspertai iš pilietinio tinklo „Opora“ (liet. „Atrama“ – red. past.) sudarė kolektyvinį kandidato į naująją Aukščiausiąją Radą portretą – tai esąs 45 metų amžiaus kijevietis Aleksandras. Jei kas man pavestų sudaryti kolektyvinį ukrainiečio rinkėjo portretą, juo, kad ir kaip tai skamba paradoksaliai, taptų 62 metų maskvietis Vladimiras, dirbantis Rusijos Federacijos prezidentu ir visiškai negalintis šiuose rinkimuose balsuoti, tačiau padaręs viską – kas įmanoma ir neįmanoma, kad Ukrainos parlamentas galų gale taptų tikru parlamentu.

Ir tai joks perdėjimas. Per 23 metų formalios Ukrainos nepriklausomybės laikotarpį konfrontacija prezidento ir parlamento rinkimuose vyko ne tiek pagal regioninę, kiek pagal civilizacinę takoskyrą. Tie, kurie siekė, kad paskubomis į nepriklausomą Ukrainą pervardinta sovietinė respublika kuo greičiau taptų tikra valstybe, konfrontavo su tais, kurie matė šalies ateitį sąjungoje su Rusija, o patį valstybingumą suprato kaip laikiną reiškinį.

Iki 2004-ųjų metų prorusiškoji partija dėl dosnios paramos iš Maskvos, „dujų adatos“ ir ukrainiečių „oligarchų“ ryšių su rusų kolegomis ir Kremliumi tiek sustiprėjo, jog gavo Regionų partijos pavadinimą, lyderį – Viktorą Janukovyčių, ir totalios kontrolės ne tik Donbaso regione, bet ir visuose Ukrainos rytuose galimybę. Netgi 2004 metų Maidanas, atvedęs Viktorą Juščenką į pergalę prezidento rinkimuose, mažai ką pakeitė: Janukovyčius grįžo į premjero krėslą tiesiog po keleto mėnesių, o 2010 metais tapo ir prezidentu.

Net 2013–2014 metų Maidanas, sunaikinęs kriminalinį režimą, neatvedė prie šios takoskyros padalytų pusių tarpusavio supratimo. Naujojo Maidano šalininkai buvo daugiausia vakarinių ir centrinių šalies sričių gyventojai. Šalies rytai nuo pirmųjų protesto judėjimo dienų į Maidaną žiūrėjo atsargiai ir, nusivylę Janukovičiaus pabėgimu, jau ėmė dairytis į šalis ieškodami naujų lyderių – ir jais turėjo tapti tikrai ne Maidano vadai…

Žodžiu, viskas klostėsi taip, jog per naujus šalies prezidento ir parlamento rinkimus senoji takoskyra turėjo išlikti ir net sutvirtėti. Šalies Vakarai ir Centras būtų linkęs rinktis europietišką integraciją ir kurti iš tiesų nepriklausomą šalį, Rytai ir Pietūs būtų prisiminę apie stojančias gamyklas, giminaičius Rusijos Briansko srityje, rusų kalbą ir didelę bendrą šalį, kurią mes kažkodėl praradome. Vakarai ir Centras būtų ieškoję naujų lyderių savo siekiams įgyvendinti ir kūrę naujus politinius projektus, o Rytai … būtų balsavę už tą, už ką jie iš tikrųjų balsavo visus pastaruosius 15 metų – už Putiną.

Ir tada į žaidimą nusprendė įsitraukti pats Putinas, kuriam, tikriausiai, nusibodo būti amžinai renkamam ir kuris dabar nusprendė pats tapti ukrainiečių rinkėju. Vladimirui Vladimirovičiui pavyko ir jis, be jokios abejonės, įeis į istorijos vadovėlius – tik ne į rusiškuosius, o į ukrainietiškuosius. Todėl, kad būtent Vladimiras Putinas, ir niekas kitas, sugebėjo paversti Ukrainos Rytų ir Pietų gyventojus susitelkusios politinės nacijos nariais, pasirengusiais ginti savo šalį nuo agresoriaus ir nebeskiriančiais savęs nuo bendrapiliečių iš Vakarų ir Centro. Joks, net pats masiškiausias Maidanas nebūtų galėjęs pasiekti tokio rezultato. O Putinas – sugebėjo.

Jei mes rimtai kalbėsime apie esminius naujojo ir senojo Ukrainos parlamento skirtumus, mes, be abejo, pastebėsime, kad oligarchų įtaka Aukščiausioje Radoje išliko, taip pat išliko nemažai rinkėjams įgrisusių personažų, o populizmas, kurio visuomet buvo per daug, šiuose rinkimuose tiesiogine to žodžio prasme viršijo skalės rodmenis. Ir rasime tik vieną esminį skirtumą – visa tai vyksta išskirtinai ukrainietiško politinio lauko ribose, o ne kaip proukrainietiškos ir prorusiškos stovyklų priešprieša. Nieko prorusiško praktiškai nebėra, ir jau niekada nebebus. Tai ir yra prezidento Putino paslauga ukrainiečių tautai.

Kad suprastume, kodėl jam tai pavyko, reikia išmanyti Ukrainos Rytų ir Pietų gyventojų psichologiją, kuri vis dėlto skiriasi nuo rusiškosios. Štai, pavyzdžiui, „kolektyvinis Dnepropetrovskas“ – miestas su didelėmis ambicijomis, siekiantis užsiimti dideliais projektais ir valdyti dideles valstybes. Ir, reikia pripažinti, dnepropetrovskiečiams tai neretai pavykdavo – prisiminkime Leonido Brežnevo Sovietų Sąjungą arba Vladimiro Ščerbickio ir Leonido Kučmos Ukrainą. Ukrainos Padneprė – tai veidrodinis Rusijos imperijos atvaizdas, neatsitiktinai Potiomkinas svajojo apie trečiąją jos sostinę būtent Jekaterinoslave. Bet kas būna, jei iš žmonių su tokiomis ambicijomis jūs atimate teritoriją? Teisingai, jie tampa įžeistos šalies patriotais. Kaip kalba ir dainuoja Dnepropetrovske – pas mus atėjo Tėvynė.

Bet Krymo aneksijos neužteko pietų Ukrainai, „kolektyvinei Odesai“. Odesa mėgsta prašmatnų, nerūpestingą gyvenimą, iškylas jūroje, uosto prekybą, paplūdimius ir restoranus. Į aplinkui vykstančią valstybininkų trintį ji visada žiūrėjo ironiškai. Bet Lugansko ir Donecko žūtis, kai jie tiesiog per keletą dienų pavirto į miestus-pamėkles ir tapo menkai iš Maskvos kontroliuojamų ginkluotų gaujų priebėga, padarė iš odesiečių Ukrainos patriotus vos per keletą dienų. Mar jei odesietis užmerks akis ir įsivaizduos sudegintą Deribasovskaja gatvę, ištuštėjusį uostą ir žygio ligoninę Arkadijoje – jokia Rusija jam niekados nebebus reikalinga.

Bet ir tai dar ne viskas. Turiu įtarimų – beje, neblogai patvirtinamų ankstesnių rinkimų rezultatų, kad Donbaso ir Krymo rinkėjų net tokio pobūdžio Rusijos prezidento veiksmai nepaveiktų. Ir jie toliau balsuotų už tuos, kurie eksploatavo draugystės su Maskva lozungą kaip pagrindinį politinį kozirį. Bet Vladimiras Vladimirovičius tiksliu smūgiu atkirto nuo pagrindinės Ukrainos dalies vietoves, kuriose gyvena labiausiai prorusiška Ukrainos gyventojų dalis. Netgi įžymųjį Novoazovsko puolimą Vladimiras Vladimirovičius įvykdė tiksliai tada, kai Ukrainos kariuomenė išlaisvino Slobožanščiną ir Priazovę ir priėjo prie paties Donbaso.

Kartais man atrodo, kad Vladimiro Vladimirovičiaus ranką vedžioja asmeniškai pats Stepanas Andrejevičius. Ta prasme Bandera. Jis tikrai į kažkurį įsikūnijo – ar į Surkovą, ar į Volodiną, ar į Ivanovą, ar į visus kartu. Mat Stepano Andrejevičiaus svajonė buvo patriotiškas Ukrainos parlamentas, suprantantis iš Rusijos kylančią grėsmę, – parlamentas, kuriame prorusiškos jėgos būtų nuosekliai marginalizuotos ir neturėtų jokių galimybių ne tik kad ateiti į valdžią, bet ir daryti kokią nors įtaką šalies ateičiai. Parlamentas, kuriame net pačiam didžiausiam Maskvos simpatikui tektų apsimesti Ukrainos patriotu ir šaukti „Šlovė didvyriams“, kad tik galėtų išsaugoti prisiplėštą nuosavybę ir deputato mandatą. Ir štai Vladimiro Vladimirovičiaus pastangomis ši Stepano Andrejevičiaus svajonė galų gale išsipildė.

profile.ru

Iš rusų kalbos vertė Laisvūnas Šopauskas

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: