M. Kundrotas. Didieji koloradų atradimai (24)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Jau kuris laikas vyksta informacinis karas dėl Rusijos ir Ukrainos santykių vertinimų. Vienas šios kovos būdų – pateikti akivaizdžius, savaime suprantamus ar bent tikėtinus duomenis lyg didžiausius atradimus, drauge su prielaida, kad kitiems tų žinių trūksta arba jos tiesiog slepiamos. Iš akivaizdžių faktų kuriamos anaiptol ne tokios akivaizdžios išvados, vienus duomenis išpučiant, kitus sumenkinant arba tiesiog nutylint. Aptarkime dažniausius pavyzdžius Rusijos draugų pusėje.

1. Jungtinės Amerikos Valstijos Ukrainoje turi savų interesų. Žinoma, jog turi. Neturėtų – būtų keista. JAV siekia likti pasauline galybe, tad savų interesų turi daugelyje pasaulio taškų. Savaime suprantama, kad Amerikai geriau, jog Ukraina būtų jos, o ne jos geopolitinės varžovės – Rusijos sąjungininke. O gal turėtų būti kitaip? Absurdas prasideda tuomet, kai Amerikos interesų buvimu pradedama neigti ar teisinti Rusijos agresija prieš suverenią Ukrainos valstybę.

Ar Amerika aneksavo Krymą? Gal dabar Krymas – Amerikos valstija? Ar Amerika kursto terorizmą Donbase? Gal čia siautėjantys banditai laksto su Amerikos vėliava, iš Amerikos plūsta karinės pajėgos, Amerika atstovauja jų pozicijoms tarptautinės diplomatijos arenoje?

Žinoma, Rusijos šalininkai, dėl savo simbolinės dryžuotos juostelės taikliai praminti koloradais, atsakys, kad konflikto iniciatoriai – Amerika ir jos sukurstyti ukrainiečių „banderininkai“, o Donbaso „opolčencai“ – besiginančioji pusė. Lygiai taip pat Rusija tiesiog gynusi savo tautiečius ir savo valstybės interesus Kryme nuo Amerikos ir „banderininkų“ agresijos. Ką gi, tai jau kitas klausimas, prie kurio dar prieisime, bet šie teiginiai savaime nėra loginė išvada iš fakto, kad Amerika čia taip pat turi savų interesų.

2. Viskas prasidėjo nuo Maidano, kurį sukurstė Amerika. Pirmoji teiginio dalis – dalinis faktas, antroji – išvis ne faktas, o geriausiu atveju – prielaida. Sakydami „viskas prasidėjo“ iš esmės teigiame, kad iš pradžių buvo Maidano revoliucija, o po to – konfliktas su dalimi rusakalbių Ukrainos gyventojų ir pačia Rusija. Tai – faktas. Bet kas nusprendė, jog ilgalaikėje įvykių grandinėje atskaitos taškas turėtų būti Maidanas? Tai visiškai pasirinktinis sprendimas, priklausantis nuo išankstinės pozicijos, bet ne nuo plikų ir vertybiškai neutralių faktų.

Maidanas kilo ne tuščioje vietoje. Tai buvo atsakas, sprendimas ligtolinei situacijai. Ukrainiečiams įgriso korumpuotas, klientalistinis Viktoro Janukovičiaus režimas, kuris galų gale dar nusprendė galutinai įtraukti Ukrainą į Rusijos politinę, ekonominę ir kultūrinę erdvę. Tad lygiai taip pat galima sakyti, jog „viskas“ prasidėjo nuo V.Janukovičiaus, ir tai bus didesnė tiesa, nes toks teiginys apimtų kur kas ilgesnę atkarpą tęstinėje įvykių grandinėje.

Ar Amerika, ar kuri nors kita Vakarų valstybė, ar Europos Sąjunga rėmė ukrainiečių tautinį ir pilietinį judėjimą, ar ne – visiškai antraeilis klausimas. Juk ne jos sukūrė Ukrainą. Ivanas Mazepa rėmėsi švedais, Simonas Petliūra – lenkais, Stepanas Bandera kurį laiką rėmėsi vokiečiais. Kodėl dabartiniai ukrainiečių patriotai negalėtų remtis Amerika ar kuria nors kita Vakarų jėga? Tai – jų reikalas. Šiame kontekste svarbiausia pačių ukrainiečių teisė kurti savo tautinę valstybę ir nustatyti jos geopolitinį kursą. Jei Rusija šią teisę pažeidžia, o Amerika – nors ir labai vangiai – ją gina, tai kas šiuo atveju nusikaltėlis – Rusija ar Amerika?

Jei atskaitos tašku laikysime ukrainiečių tautos suverenumo teisę ir atitinkamą jos valią, tai įvykių seka bus maždaug tokia. Ukrainiečių tautos dauguma pasirinko kurti savo valstybingumą atskirai nuo Rusijos. Rusijai tai nepatiko. Nepatiko ir daliai surusėjusių ukrainiečių, o taip pat – ankstesnių okupacijų laikais atkeltų tikrųjų rusų. Bendromis pastangomis sukurtas separatistinis placdarmas, o tada Ukraina pasiuntė kariuomenę. Ji nebuvo siunčiama į kitus surusėjusius kraštus – Charkovą ar Dnepropetrovską. Ji pasiųsta ten, kur valdžią užgrobę Rusijos šalininkai pirmieji metė iššūkį Ukrainai. Šiame kontekste juos laikyti besiginančiąja puse – tiesiog nesusipratimas.

3. Prieš Ukrainą kariauja vietiniai sukilėliai ir iš svetur vykstantys savanoriai, o ne oficialiosios Rusijos karinės pajėgos. Dėl to Rusija nėra konflikto dalyvė ir atitinkamai nėra agresorė. Pirmas teiginys – „beveik“ faktas, antras – iš jo vedama interpretacija. Reikia pripažinti, jog ant šio kabliuko užkimba ir daugelis Rusijos kritikų, leisdamiesi į ginčus ir buhalterinius skaičiavimus – kiek Ukrainoje yra ar nėra „pasiklydusių“ Rusijos kareivių, tuo tarpu kai iš esmės šis klausimas – visiškai antraeilis.

Jei Lietuvoje būtų renkama parama Irako ir Levanto kalifatui, iš čia vyktų savanoriai, o dalis jų priklausytų Lietuvos kariuomenės pajėgoms, net jeigu patys vyktų kaip savanoriai, Lietuvos valstybė tai leistų ir dar teiktų jiems diplomatinę paramą tarptautinėje erdvėje – Lietuva būtų konflikto dalyvė. Galbūt tik iš dalies, bet būtų. Vis gi svarbiausias akis badantis faktas, jog pati Rusija ir asmeniškai dabartinis jos vadovas tokių „pusiau oficialių paramų“ ir „dalinių sąsajų“ atvejais taiko visiškai priešingus standartus, priklausomai nuo to, kurioje pusėje jie patys.

Prisiminkime, nuo ko prasidėjo Antrasis Čečėnijos karas, pasibaigęs Čečėnijos Respublikos Ičkerijos okupacija ir aneksija. Nuo atskirų čečėnų būrių išpuolių, įkaitų grobimų ir sprogimų Rusijos miestuose. Šiais atvejais net pusiau oficialios paramos nebūta. Čečėnijos valdžia visa tai besąlygiškai pasmerkė. Bet pretekstas atsirado. Šiuo atveju net ne tiek svarbūs tikėtini spėjimai, kad bent dalį šių išpuolių organizavo pačios Rusijos tarnybos. Vienaip ar kitaip teroristai susieti su Čečėnija ir tai tapo pretekstu naujam karui, okupacijai ir aneksijai.

Priešingai, kai iš Rusijos masiškai vyksta kazokų ir kadyrovininkų gaujos, kai tariamai „vietinių“ žmonių paskelbtose „respublikose“ aukščiausius postus užima atvykėliai, kai žymią dalį kovotojų sudaro Rusijos kariuomenės atstovai, o pati Rusija tarptautiniu lygiu atstovauja šių „respublikų“ pozicijoms, Rusija – pasirodo – jokia konflikto dalyvė. Jei ne kraujo klanai, šią situaciją galima būtų laikyti juokinga.

4. JAV taip pat vykdo imperialistines akcijas. Dažniausiai pavyzdžiais pasitelkiami Irakas, Libija ir Sirija. Iš tiesų Irake vyko masiniai susidorojimai su kurdais ir šiitais. Šiuo atveju tirono pašalinimas tiesiog sutapo su JAV geopolitiniais interesais. Ar po to viskas vyko teisingai – atskiras klausimas. Teisingiausia būtų bent jau pripažinti valstybingumą seniai to siekiantiems kurdams, bet čia kyla problema su strategine partnere Turkija. Suteikus valstybę Irako kurdams, liktų vien laiko klausimu, kada prie jos prisijungti nuspręstų Turkijos kurdai.

Sirijos ir ypač Libijos atvejai kiek kitokie. Tiek Muamaras Kadafis, tiek Bašaras Asadas – autoritariniai vadovai, nors vargu, ar tokie pat despotiški kaip Irako Sadamas Huseinas. Vis dėlto klausimas, kada šių valstybių gyventojai gyveno geriau – valdant jiems ar po to, Libijoje pašalinus ligtolinį vadovą, Sirijoje – sukursčius masinį pasipriešinimą ir apribojus vadovo galias.

Libija pasinėrė į visišką chaosą, gauja kovoja prieš gaują, liejasi kraujas, aidi sprogimai. Neliko net su kuo tartis, nes valstybės faktiškai jau nėra. O šiame chaose tarpsta jėgos, šimtąsyk pavojingesnės patiems Vakarams, nei M.Kadafis. Tarpsta al-Kaida. Sirijoje padėtis dar šiek tiek kontroliuojama, bet vėlgi – tiek, kiek ją kontroliuoja gerokai apsilpęs B.Asado režimas ir iš dalies – kurdai. Vis labiau stiprėja Irako ir Levanto kalifatas, faktiškai – Talibano ir al-Kaidos hibridas. O jo tikslas Nr.1 – sunaikinti „bedieviškus“ Vakarus.

Ne visi Amerikos žingsniai teisingi, net vertinant pačios Amerikos interesų atžvilgiu. Vis gi šis argumentas iš Rusijos imperializmo rėmėjų lūpų primena seną sovietinį anekdotą.

Armėnų radijo klausia: Kiek Sovietų Sąjungoje politinių kalinių?

Armėnų radijas atsako: O pas jus negrus muša!

Tokia argumentacija galima tik tada, kai pasaulį matai juodai baltą. Vienoje pusėje – Rusija, kitoje – Amerika. Bet palaukite, o kur Ukraina? Ir kur šiame kontekste Lietuva?

5. Įspraustas į kampą koloradas dažniausiai nusimeta paskutinę „objektyvumo“ kaukę ir atvirai pareiškia savo geopolitinį šališkumą. Kontrolinis jo argumentas: Vakaruose (jau ne tik Amerikoje) – homoseksualizmas, beribė migracija, laukinis kapitalizmas. Ką gi, aptarkime ir tai.

Laukinis kapitalizmas sėkmingai veikia ir Rusijoje. Nors dažnam „vatinukui“ Rusija – tai senoji „geroji“ Sovietų Sąjunga, iš tiesų ji tokia tik politiškai. Ekonomiškai ji mažai ką bendro turi su bet kokiu socializmu, net ir tokiu iškreiptu bei totalitariniu, koks jis buvo Sovietų Sąjungoje.

Rusijoje lygiai taip pat, kaip daugelyje šalių, visuomenė padalinta į didžturčius ir vargšus. Gal tik vidutiniojo sluoksnio čia mažiau, nei brandaus kapitalizmo šalyse, šiuo atžvilgiu Rusija artimesnė tikrajam laukiniam kapitalizmui – Lotynų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje. Dar vienas skirtumas nuo demokratinių kapitalistinių šalių – čia kapitalas pajungtas politiniam režimui. Vakaruose kas turi pinigų, tas turi valdžią. Rusijoje – po senovei – kas turi valdžią, tas turi pinigų.

Rusijos prezidentas ir jo aplinka – pasaulio didžturčių sąrašuose, kaip ir daugelio autoritarinių valstybių vadovai. Didžiumą šalies ūkio tvarko privatūs kapitalistai a la Abramovičius, tik vienintelis reikalavimas – jie privalo būti ištikimi valdančiajam politiniam režimui. Kas eina prieš arba tampa per daug įtakingas, keldamas grėsmę režimo vadams, baigia kaip Gusinskiai, Berezovskiai ir Chodorkovskiai. Užtai „vatinukams“ džiaugsmo, kaip sakoma, pilnos kelnės: tai šauni valdžiukė – dar vieną buržujų sutvarkė. O tikrovė tokia, kad geresnio gyvenimo žmonės vyksta ieškoti iš Rusijos į Vakarus, bet ne atvirkščiai.

Dėl migracijos – apsirinka tie, kas Vladimirą Putiną laiko nacionalistu. Nėra jis ir komunistas. Gal arčiausiai tiesos būtų apibrėžtis: imperinis fašistas. Maždaug Benito Musolinio tipo, tik be socialinio solidarumo. Rusijos imperija – daugiatautė ir multikultūrinė, kaip ir dauguma imperijų. Maskvoje ir Peterburge šeimininkauja kaukaziečiai ir azijiečiai, tuo pat metu, kai Kaukazą ir Aziją siekiama prispausti kietu imperijos kumščiu. Ne veltui daugelis rusų nacionalistų – prieš V.Putiną. Nežiūrint to, kad Rusijos imperijos plėtros ir konkrečiai Ukrainos atžvilgiu jų požiūriai skirtingi.

Aiškinantiems, kad geriau rusai, negu „babajai“, derėtų prisiminti, iš kur į Lietuvą atvyko patys pirmieji „babajai“. Ne iš Europos Sąjungos, ne iš Amerikos, o visai iš kitur. Atsidūrus Rusijos erdvėje šie procesai tik tęstųsi. O ir sustabdyti juos būtų gerokai sunkiau. Vakaruose, net Europos Sąjungoje dar įmanoma šiokia tokia demokratinė diskusija, taip pat ir šiuo klausimu, nors liberaliosios ir kairiosios jėgos ją vis labiau varžo. Rusijoje, kaip ir Sovietų Sąjungoje, nacionalizmas reiškia Baudžiamojo kodekso straipsnį.

Pagaliau – homoseksualizmas, gal pats mėgstamiausias, dažnai – pirmas ir paskutinis argumentas. Iš tiesų, Rusijoje draudžiama homoseksualizmo propaganda, vienalytės „šeimos“, homoseksualistams užkirstas kelias įsivaikinti. Vis gi net šioje plotmėje ne viskas taip gražu, kaip kartais vaizduojama. Vaikų namuose ir kariuomenėje iškrypimai ir net lytinė prievarta klesti, kaip sakoma, tik daina. Dar nuo senų „gerų“ sovietų laikų. Jei Vakaruose apie tai galima kalbėti – vėlgi, tam tikrose ribose, bet galima – tai Rusijoje panaši informacija tiesiog slopinama. Juk ji kenkia puikiam valstybės įvaizdžiui ir kursto visuomenėje sumaištį.

Antra vertus, net pripažįstant, kad šių iškrypimų mastai Rusijoje mažesni – o tai bus tiesa – lieka fundamentalus klausimas. Jei žmogžudys nėra tvirkintojas – ar dėl to jis liaujasi būti žmogžudžiu? Ar viena pozityvi iniciatyva – uždrausti homoseksualizmo plėtrą – atperka visą skurdą, visą kraują, mariomis liejamą Kaukaze ir Ukrainoje, visų laisvų žurnalistų ir politikų žūtis, tiesiog ore sklandančią vergovę, kai žmogus verčiamas mašina, už kurią mąsto valdžia?

Iš tiesų Vakarų pasaulyje – daug blogybių. Vis gi čia dar yra galimybė su jomis kovoti. Yra gausios ir stiprios jėgos, su kuriomis galima žengti išvien. Rusijoje kai kurių blogybių mažiau. Bet gausiau kitų. Ir su jomis kovoti lieka vis mažiau kam.

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .

24 komentarai

  1. Ona Voveriene:

    Mielas MARIAU,
    Ačiū už Jūsų straipsnį ir objektyvų dabartinio karo tarp Rusijos ir Ukrainos vertinimą. Savo konferencijoje turėjome viešnią iš Baltarusijos, ji lygiai taip pat aiškina situaciją, kaip ir Jūs. Labai prašyčiau paskelbti šitą straipsnį “Karštame komentare”. Mes, senukai, dori ir sąžiningi rinkėjai dskaitome tą laikraštį, nors ten autoriai, gerokai prorusiški. O ką darysi, jeigu mūsiškių lietuvių, rašančių yra labai nedaug. Visi suliberalėjo, sukomunistėjo, suglobalėjo. Ir tik mes, senukai ir labai mažas procentas jaunimo likome ištikimi Lietuvai ir Tautos idėjai. Bent mano – apie 3 tūkst. 400 “KK” skaitytojų skaito tą laikraštį. Ir aš ten rašau. Linkiu JUms sėkmės. Ir kelintąkartą tvirtinu – iš tų, kurie skaito tik internete balsuoti ateina tik 9,4 procento: kiti – politinė bala, kuriems rūpi tik pilvo ir papilvės malonumai. Ona Voverienė, Vilnius, 2014.09.15.

    • koktūs prisiminimai:

      Menu ponią Voverienę, kaip karštą prezidentės rėmėją rinkimų metu ir viskas tampa aišku dėl šios ponios. Tokios akcijos vadinasi “smegenų plovimas” nemąstančiai piliečių daliai. Kai kuriuose matymuose mūsų požiūriai nesutampa. Deja.

    • Amelija:

      Vajetau, ponia Voveriene, Jūs nusivažiavote iki tokio lygio laikraščio… Labai apgailestauju, juk Sąjūdžio metais buvote mūsų šviesulys. Neįtikėtina, kad Jūsų minčių nespausdina rimti leidiniai, o renkatės patį žemiausio lygio popiergalį. Kaip sako mano aplinkos žmonės, šito š… nepirksiu net katinui patiest, kad nepalaikyčiau Kremliaus agentų. Vajė vajė, ponia Voveriene, kas su jumis nutiko…

  2. Komentaras:

    Pona Voveriene, nekalbėkite visų senukų vardu- yra puikių ir blaivaus mąstymo žmonių jų tarpe, ne visi senukai nuolankiai bučuoja landsbergistams kulnus. O Marius…Nežnau, ar Marius pokvailis, ar parašė užsakytą straipsnį.

  3. Nuomonė:

    Tegul tas Kundrotas važiuoja į Ukrainą, ten daug idiotų, tai suras sau bendraminčių 🙂

  4. Marius:

    Nei žodžio apie dolerį, rezervines valiutas. Silpnas apžvalgininkas.

  5. LosAngeles:

    Nu jo, netiketai cia autorius… Klausimas tik vienas: tai tautininku pozicija, ar asmenine autoriaus?
    Siaip straipsnis skystas ir varantis i ‘vienus vartus’, kas daro ji visiskai nulines vertes. Liudna…

  6. Arnas:

    Sujudo koloradai, matyt – į reikiamą tašką pataikyta 😀

  7. Mindaugas:

    Arnai, laikas deginti koloradus, kaip Odesoje, ar teisingai jus suprantu?

  8. Perkūnpaukštis:

    Krikštytųjų karai.

  9. Tiesiai - šviesiai:

    Straipsnių rašinėjimu Mariau neišgelbėsi Tėvynės, geriau įsidarbink ir mokėk mokesčius valstybės labui pagaliau, nes net pensijos senatvėje negausi

  10. Kažin:

    Visgi aukščiau žiniasklaidinio galvojimo lygio nepakilta, taigi sekantiems įvykius joje rašinyje nieko naujo nepasakyta. Paviršius ir tiek…

  11. e:

    Na straipsnio pavadinimas pretenduoja į sarkazmą tačiau sąvoka „koloradai“ neabejotinai neša vietinės propagandos skonį kuris nedingsta visame straipsnyje ir nesijaučia jokio originalumo. Paliekame filosofija apie tai kas yra akivaizdūs faktai ir akivaizdžios žinios, taigi:
    1. Visi sutariame kad JAV turi interesų Ukrainoje, pats laikas pasikonkretinti kokių? Galima atsakyti vieno JAV stratego žodžiais: būtina ginklais remti Ukrainą, tai nepadės Ukrainai išspręsti situacijos, tačiau silpnina Rusiją. Žodžiu pasminga deginti Ukrainą jeigu tik tai kenks Rusijai.
    Na JAV tikrai neaneksavo Krymo, JAV aneksavo Ukrainą, o Krymą pričiupo Rusija kaip paguodos prizą. Turbūt nereikia aiškinti apie teisėtumą „demokratinio“ pasaulio pripažintos Ukrainos valdžios nuvertimą ir JAV teisingų ukrainietiškų politikų parinkimą. O kas blogai su Krymu, juk jo rusai niekur neišsiveš? Kraujo nebuvo, buvo referendumas. Buvo svetima armija? Bet juk dabar ji jau sava.
    2. Viskas prasidėjo nuo Janukovičiaus? Prie Juščenkos buvo demokratija, šalis klestėjo, korupcijos nebuvo ir ukrainiečiams tiesiog nusibodo tokia situacija, jie išsirinko Janukovičių ir viskas pabiro… O dabar ukrainiečiai vėl užsimanė tvarkos, tai paleido iš kalėjimo Timošenko, išsirinko Porošenko ir su Klomoiskiu kuris finansavo Maidaną atstatys vėl demokratiją, laisvę ir eis Europos keliu. Ar čia išvis galima kalbėti apie suverenitetą ir ką tauta pasirinko?
    3. Na taip separatistus remia Rusija gal ir oficialios Rusijos pajėgos. Bet kas iš to? Visi kas pretenduoja į geopolitinius žaidimus kažką tai remia ir visi yra agresoriai silpnesnių šalių atžvilgiu. Juk Ukrainiečius irgi remia tuo pačiu kuo ir Rusija remia separatistus.
    4. JAV imperializmas. Pasirodo kažkodėl tironai veisiasi tik ten kur yra naftos ir atsisako ją pardavinėti už dolerius ir investuoti atgal į JAV. Kas tironas o kas ne juk nusprendžia JAV. Ir nusprendžia tikrai ne pagal tai kiek koks tironas suvalgė vaikų ar išžagino moterų. Visi JAV žingsniai yra teisingi iš JAV interesų pusės jeigu supranti šių žingsnių motyvus. O pasakos apie tironus sueina tiems kurie užstrigę vaikystės pasakų siužetuose.
    5. Homoseksualizmas. Kam JAV reikalingas homoseksualizmas? Dar prieš 40 metų jo nereikėjo, o dabar reikia. Obama atviru tekstu žadėjo, kad gins homoseksualus visame pasaulyje. Kadangi jų nuo nieko nereikia ginti savaime aišku kad tikslas yra naikinti normalius. O ką Rusija? Pasižiūrėjus į Rusijos pop pasaulį (kuris deja formuoja pasaulėžiūrą) vyrauja toks pats išsigimilėškumas. O ką tu ,Mariau, kaip tautininkas, siūlai šiuo klausimu daryti Lietuvoje?

    • Perkūnpaukštis:

      Kažin ar jis tau atsakys, nes ruošiasi karui.

    • LosAngeles:

      Labai jau nepatogus (ir akivaizdus) tamstos argumentai… Turbut atsakymo nebus 🙂

    • Arnas:

      1. Koloradų sąvoką naudoja tiek ukrainiečiai, tiek rusų disidentai. Ji labai taikli ir labai nervina pačius koloradus, o kitiems skaitytojams sukelia daug gardaus juoko.
      2. Jeigu Rusijos silpninimas naudingas Ukrainai ir Lietuvai, tai dzin, kad nuo to stiprės Amerika, Papua Gvinėja ar Tonga su Kiribačiu.
      3. JAV aneksavo Ukrainą? Tai rašo veiksnus žmogus, ar jau dispanseriuose internetus įvedė?
      4. Sovietų armija stovėjo Lietuvoje, kai vyko “Liaudies Seimo rinkimai”. Po to ji tapo sava, ar kaip?
      5. Nuo ko viskas prasidėjo… Tikriausiai nuo didžiojo visatos sprogimo, jeigu jau taip.
      6. Dėl JAV imperializmo viskas čia pasakyta, nors kai kam norėtųsi, kad būtų nutylimas, neigiamas arba teisinamas Rusijos imperializmas. Nevykusios kaukės.
      7. Dėl homoseksualizmo viskas pasakyta Kundroto straipsniuose ir oficialiuose tautininkų dokumentuose, kas moka skaityti, kaip aš, tas atsakymus randa.
      8. Pasirodo, Rusijoje taip pat klesti homoseksualizmas. Pažanga. Tiesiog Pažangos partiją ar frakciją galėtum kurti. Gal dar ne visai beviltiškas.

  12. Artojas:

    Mariaus, kaip tautininkų įdeologo, tautinė potekstė galėtų būti tvirtesnė.

  13. Atgalinis pranešimas: M. Kundrotas. Didysis koloradų dvilypumas | Alkas.lt

  14. Valdas:

    Daugiabučius namus Rusijoje sprogdino Putino kagėbistai, tai jau aiškėja, apie tai viešai prabilęs A. Litvinenka Kremliaus įsakymu skubiai nunuodytas…..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: