V. Šenderovičius: „Putinas paskelbė karą intelektui ir intelektualams ir – pasaulio siaubui – jį laimi“ (5)

Viktoras Šenderovičius | znak.com nuotr.

Viktoras Šenderovičius | znak.com nuotr.

Kokių rezultatų pasiekė Vladimiras Putinas per penkiolika savo valdymo metų – nuo tada, kai 1999-ųjų rugpjūtį tapo vyriausybės premjeru? Santykių su Vakarais pobūdis akivaizdžiai primena „šaltojo karo“ metus. Ir mūsų, ir Vakarų ekspertai mano, jog Rusija atsidūrė per žingsnį nuo plataus masto karo su Ukraina, o tai reiškia – ir su NATO. Vakarų sankcijos šalyje skatina infliacijos įsibėgėjimą, kainų ir mokesčių augimą, pensijų sankaupų įšaldymą – visa tai atsilieps trečdalio tėvynainių gyvenimo kokybei. […] Vien per pastarąjį pusmetį iš Rusijos ekonomikos „pabėgo“ 70 milijardų dolerių – daugiau, nei per visus praėjusius metus, o žinomas ekonomistas Sergejus Gurijevas prognozuoja plataus masto krizę, įvyksiančią 2018-aisiais – prezidento rinkimų metais. Šiame įvykių fone nesiliauja opozicijos atstovų sulaikymai bei jiems skiriami kaltinamieji nuosprendžiai. Prezidentas grasina, jog šalis pasitrauks iš Europos žmogaus teisių jurisdikcijos, o 30 nuošimčių Rusijos gyventojų, baimindamiesi represijų, neišdrįsta šalies vadovybei pareikšti savo nuomonės.

Pūlinys greitai pratrūks, Rusija atsidūrė ties lemtingo istorinio pasirinkimo slenksčiu, – įsitikinęs Viktoras Šenderovičius – populiarus rašytojas – satyrikas ir publicistas, legendinės „NTV“ televizijos programos „Lėlės“ („Куклы“) scenaristas, žinomos satyrinės laidos „Itogo“ autorius ir vedėjas (kartu su Igoriu Irtenjevu ir Andrejumi Bilžo), premijų „Teffi“ ir „Auksinis Ostapas“ laureatas, vienas iš aktyvistų, organizavusių opozicinį „Komitetą-2008“, turėjusį tikslą surengti laisvus ir demokratinius prezidento rinkimus. /…/

Viktorai Anatoljevičiau, Putinas – lemtinga asmenybė jūsų gyvenime, jūsų antagonistas: jūs rašote, jog būtent jis nurodė uždaryti programą „Lėlės“. Tačiau įsivaizduokite save jo vietoje: atėjo į valdžią per rūmų suokalbį, tenka kaip nors prisijaukinti biurokratiją, ir tada prasidėjo: valdininkų penėjimas, visuotinė korupcija, brežnevinis stilius: „gyveni pats – duok gyventi ir kitiems“, „galite vogti, tik nelieskite manęs“. Iš čia ir visokie suvaržymai „centre ir vietose“: prieš opoziciją, žodžio laisvę, rinkimus. Na, o kaip pasielgtumėte jūs, jei 2000-aisiais būtumėte Putino vietoje?

Jo vietoje aš niekuomet nebūsiu, tai visiškai neįmanoma, ir šia tema net nenoriu fantazuoti. Galiu tik pasakyti, ką reikėtų daryti mums: sugrįžti prie „dviračio“, kuris seniai – ir ne mūsų – išrastas, jis vadinasi „valdžių atskyrimu“, o trumpiau – „demokratija“: nepriklausomi teismai, laisva žiniasklaida, susirinkimų laisvė ir taip toliau. Kalbu apie visą europinės demokratijos mechanizmą, veikiantį šimtmečiais ir dešimtmečiais. Juk kažkodėl žmonės linkę išvažiuoti gyventi į Norvegiją, o ne į Somalį. O juk Norvegija – mūsų požiūriu – tai Murmansko sritis: toks pat klimatas. Reikalas tas, jog Norvegijoje tas demokratinis mechanizmas funkcionuoja, o Murmansko srityje – ne. Užtikrinu jus, tos vietovės daugiau niekuo nesiskiria. Tačiau net žuvis – ir ta iš Murmansko nuplaukė į Norvegiją, jau nekalbu apie iš paskos pasitraukusius jūreivius. Kuomet mes sugrąžinsime tą mechanizmą, tas vertybes, tuomet net arti neregėsime jokio Putino, nes jis paprasčiausiai nepereis išankstinės atrankos.

Jūsų knygoje „Razinos iš bandelės“ (rus. „Изюм из булки“) yra tokia frazė: „Mano vyresnysis brolis ir aš – pirmieji mūsų šeimoje, negavę lupti“. Juk tai visos Rusijos istorijos metafora! Bet ką reikštų – visai „nelupti“? Tegul auga tai, kas auga, ir taip, kaip auga? Ar jums neatrodo, kad jeigu Janukovyčius nebūtų išvaikęs Maidano, tokio siaubo šiandien Ukrainoje nebūtų? Ir gal Putinas teisus, kai varžo pilietines laisves, kurios mūsų sąlygomis tuojau pat gali išvirsti košmariška „rusiškąja liuosybe“?

Tai kad į „rusiškąją liuosybę“, kaip jūs įvardijate, ir atveda viską sau leidžianti valdžia bei jos nepagarba žmonėms. Būtent grįžtamojo ryšio stoka ir nepakankamos reformos, neišsivystę demokratiniai institutai ir privedė prie 1917-ųjų revoliucijos. Gyvenimas kinta nuolat, tačiau vienu atveju – evoliuciškai, palaipsniui, per dešimtmečius, kaip Europoje, o kitu – kuomet viskas griūva su trenksmu ir baisiomis kruvinomis aukomis. Štai ir atsakymas į jūsų klausimą: lupti galima, tik tiek, kad tai baigiasi tuo, jog tuoj prasidės jau antrasis rusų iškrypusio laiko amžius taip ir nepatyrus nė vienos dienos evoliucinio gyvenimo.

Jūsų „Razinose“ vienas įkaušęs tautietis prisipažįsta: „Ar galima turėti reikalų su šitokia tauta? Mums nėra vilties“. Ir išties – noriai ir efektyviai pas mus darbuojasi jau greičiau oligofrenai negu „normalūs“, o tie „normalieji“, pajutę savo vertę, dalykiškai kasa bulves svetimuose daržuose. Jūsų „Razinose“ visa tai aprašyta. Vadinasi, mūsų tautai reikia „tvirtos rankos“ ir „stebuklingo pendelio“ (futbolo terminas, reiškiantis stiprų ir taiklų spyrį į vartus – vertėjo past.)? Galbūt tą gerai suprato ir jūsų pašnekovas – taksi vairuotojas, kurio protėvis – Denikinui tarnavęs esaūlas – buvo, žinoma, sušaudytas, tačiau jis vis tiek liko įsitikinęs, jog „reikia Stalino“?

Na, jau kiek kartų tai išbandyta: jau ir visa sėdynė atmušta, koja, beje, taip pat, o mes vis dar toje pačioje vietoje. Kažkodėl kiti sugeba vystytis ir be autoritarinio „pendelio“, o mes kito būdo nežinome. Asortimentas neplatus: pirmasis patiekalas – „pendelis“, antrasis – „pendelis“, vietoje kompoto – dar „pendelis“. Pertraukos (beje, gana trumpos) metu, kasydamiesi sumuštą vietą, sakome: „Vyručiai, gal pabandome ką nors kita? – Ne, ne mūsų kelias“, – ir vėl naujas „pendelio“ seansas. Žinote, „pendelio“ išsiilgę žmonės apskritai yra mazochistai, kurie patiria malonumą nuo skausmo. Būtų geriau, jeigu jie pradėtų gydytis ir netaptų mūsų elitu, būtų geriau, kad ne jie nustatinėtų žaidimo taisykles.

„Žinote, „pendelio“ išsiilgę žmonės apskritai yra mazochistai, kurie patiria malonumą nuo skausmo“ | RIA Novosti, S. Kuznecovo nuotr.

„Žinote, „pendelio“ išsiilgę žmonės apskritai yra mazochistai, kurie patiria malonumą nuo skausmo“ | RIA Novosti, S. Kuznecovo nuotr.

Apie elitą. Prisiminiau garsią de Golio frazę: užkopus į aukščiausios valdžios Olimpą, aplinkui nebelieka nieko, išskyrus ledinį valstybinės būtinybės vėją. Ir kaip jiems, vargšams, būti tame Olimpe, jeigu ten nelieka vietos dorovei?

Tai priklauso nuo žaidimo taisyklių. Kuomet Olimpe atsidūręs žmogus ima manyti esąs Dievas, tuomet tai nelaimė ne tik šaliai, bet ir jam pačiam. Laimei, Vakaruose de Goliui dievu tapti neleido. Kažkurį laikotarpį jis manėsi toks esąs, bet suveikė grįžtamojo ryšio mechanizmai, ir de Goliui buvo priminta, kas jis toks, ir iš dievų jį pervedė į pensininkus, paprašė pailsėti nuo šio sunkaus, nepakeliamo darbo.

 „Suveikė grįžtamojo ryšio mechanizmai, de Goliui priminė, kas jis toks, ir iš dievų jį pervedė į pensininkus, paprašė pailsėti nuo šio sunkaus, nepakeliamo darbo“ |  beppegrillo.it nuotr.


„Suveikė grįžtamojo ryšio mechanizmai, de Goliui priminė, kas jis toks, ir iš dievų jį pervedė į pensininkus, paprašė pailsėti nuo šio sunkaus, nepakeliamo darbo“ | beppegrillo.it nuotr.

Štai skaitytojas Viktoras teiraujasi: „Ar realu išrinkti kitą prezidentą ir visiškai pakeisti Valstybės Dūmą, kol dar esame gyvi?“ Tiesą sakant, šis klausimas man priminė jūsų knygelę „Nedodumec“ – kuomet rinkimų metu jūsų, kandidato į Valstybės Dūmą, vienas rinkėjas paklausė: „O kas mums pastatys demokratiją?“

„Rogozinas paprasčiausiai neišsitektų apkasuose, o juose, kaip visada, bus patrankų mėsa – vaikai tų, kurie šiandien Putino reitingui užtikrina 85 nuošimčius palaikymo“ |  RIA Novosti, R. Sitdikovo nuotr.

„Rogozinas paprasčiausiai neišsitektų apkasuose, o juose, kaip visada, bus patrankų mėsa – vaikai tų, kurie šiandien Putino reitingui užtikrina 85 nuošimčius palaikymo“ | RIA Novosti, R. Sitdikovo nuotr.

Būtent taip. Ne, išties tai yra absoliučiai realu, tik reikia, jog tai taptų uždaviniu ne porai tūkstančių tokių marginalų kaip aš, netgi ne dešimčiai tūkstančių, net ne šimtui tūkstančių, kai dešimtys milijonų suvoks kaip pirmaeilį uždavinį išgelbėti savo vaikus. Ir šiuo metu mes kalbame būtent apie tai: esame ties didelio karo slenksčiu, tą visiškai žvaliai pripažįsta ir „Kremliaus šaltiniai“. Norėtųsi tuos „šaltinius“ pasiųsti – apskritai ir konkrečiai – į šį karą. Nes patys jie kariauti nesiruošia. Pavyzdžiui, Rogozinas (Dmitrijus Rogozinas – Rusijos politinis veikėjas, diplomatas, šiuo metu – RF vyriausybės vicepremjeras – vert. past.) paprasčiausiai neišsitektų apkasuose. Jis vis grasinosi eisiąs kariauti, ir aš labai nekantriai to laukiau – kada mes jį išvysime tuose apkasuose. Nesulaukiau – matyt, jis neišsiteko, pernelyg nusipenėjo. Apkasuose mes jų niekada nepamatysim, nes juose, kaip visada, bus patrankų mėsa – vaikai tų, kurie šiandien užtikrina 85 Putino reitingo nuošimčius. Mums jau yra tekę mokytis panašių dalykų, tik, deja, pamokų taip ir neišmokome.

Aš, pavyzdžiui, dar ir Duginą su didžiausiu malonumu pagriebčiau už barzdos ir įgrūsčiau į apkasą.

Na ką jūs, apie ką jūs kalbate! Ideologai mums verkiant reikalingi. Tauta kariaus, o Duginas jai aiškins, jog gyvybės aukojamos už imperiją. Duginas – pats vertingiausias mūsų rezervas. Prochanovas, Duginas – tokių „iniciatorių“ su keistenybėmis visur pakanka: „Didžioji Serbija“, „Didžioji Belgija“ – taip, labai daug yra tų „didžiųjų“. Ir tik „Europose“, kur gerai išmoktos Antrojo pasaulinio [karo] pamokos, tokie veikėjai dažniausiai lindi periferijoje ir retai išlenda į paviršių. O mūsų atveju jie – elitas.

Viktorai Anatoljevičiau, jeigu mes jau perėjome prie Ukrainos temos… Skaitytojas jūsų klausia, galima sakyti, kaip politologo: „Esu Rusijos Federacijos gyventojas ir man labiausiai norisi paklausti apie mūsų protą. Ar užteks išminties rusų ir ukrainiečių tautoms, ar įmanomas jų tarpusavio dialogas, kol „soste“ yra Putinas?“

Šiuo momentu rusų tauta procese nedalyvauja – nėra jokio grįžtamojo ryšio, ji nedalyvauja dialoge. Tenka apgailestauti, tačiau ji kol kas apskritai ne tauta, o tik gyventojų bendruomenė – kad taptų tauta, jai dar reikia vystytis, ir gana ilgą laiką.

„Tauta kariaus, o Duginas jai aiškins, jog gyvybės aukojamos už imperiją. Duginas – pats vertingiausias mūsų rezervas“ | RIA Novosti, A. Vilfo nuotr.

„Tauta kariaus, o Duginas jai aiškins, jog gyvybės aukojamos už imperiją. Duginas – pats vertingiausias mūsų rezervas“ | RIA Novosti, A. Vilfo nuotr.

Tam, kad šalis – Amerika arba Prancūzija – priimtų strateginį sprendimą ir įsiveltų į karą su kaimynine valstybe, pamesti protą turėtų ne tik vienas Obama, bet ir visas kongresas – mat ten efektyviai veikia daug ribojančių mechanizmų. O mūsų atveju reikėtų kreiptis ne į politologus, o į psichiatrus, nes visa, kas dabar vyksta, – vienos smegeninės klejonės. Todėl labai sunku ką nors nuspėti. Deja, patyrimas rodo, jog masės atsikvoši tik tada, kai tai jiems signalizuoja jų nuosavi pilvai. Kol kas to nematyti.

Štai Aleksandras klausia: „Kaip Putinas sureaguos į Vakarų sankcijas – susiprotės ar savo pyktį išlies ant nuosavos liaudies? Įves diktatūrą? O gal mes jau ją turime?“

Na, diktatūrą mes jau turime, ir tai visiškai akivaizdu. Mes jau esame gerokai arčiau Uzbekijos negu europinių demokratijų. Vos per pusmetį Rusija spėriai nužygiavo kelią iki atstumtos šalies statuso. Kalbėdami apie tolesnius Putino žingsnius, turime prisiminti, jog jis stiprus taktikas ir visiškai netikęs strategas, ir dar – jis kerštingas žmogus. Taip pat reikia suvokti, jog jis turi labai ribotą erdvę manevrui – tai visiškai akivaizdu.

Žinoma, šiuo metu Putino padėtis labai sunki – tokioje visiškai nesinorėtų atsidurti. Jeigu jis sustabdys karą, jeigu iš tikrųjų išves kariuomenę, liausis palaikyti separatistus, tuomet taps prakeiktuoju nevykėliu akyse tų, kuriuos pats ir įkaitino patriotine retorika, kuriuos jis ir padarė elitu. Dar neseniai Strelkovo tipo marginalai, kažkokie laikraščio „Zavtra“ publicistai, prisiskaitę, Dieve atleisk, Prochanovo tekstų, šiandien, įaudrinti Krymo ir Donbaso istorijų, visų tų „pyragų“ – jie pavirto mūsų elitu, taip pat ir „intelektualiniu“, girdi, juk mes jau laimime! Ir jeigu Putinas dabar atsitrauks, tuomet apie jokį 85-ių nuošimčių reitingą gali ir nesvajoti.

Kita vertus, jeigu jis ryšis eiti „va bank“ ir eskaluos įtampą, tarp įsiaudrinusių liumpenų toks reitingas kažkuriam laikui gal ir išsilaikytų, tačiau tuomet mes visi pajusime jau galutinių sankcijų rezultatus, ir pasekmės bus blogos. Jau net nekalbu apie tai, jog antruoju atveju Putinas kariaus ne su Ukrainos armija, o su NATO, ir tuomet apskritai viskas pasibaigs labai greitai ir su kur kas liūdnesnėmis pasekmėmis. Kartoju, mano manymu, klausimas yra toks: kokiu laipsniu yra išsikraustęs iš proto mūsų prezidentas? – atleiskite už atvirą formuluotę. Tai paaiškės artimiausiu metu. Jeigu jo neadekvatumo laipsnis toks, jog jis ryšis veikti kaktomuša, tuomet yra šansas, jog mūsų liaudis atsikvošės gana greitai.

Pamenate, kaip „Razinų“ herojus atsakė į jūsų siūlymą sunkmečiu padirbėti pagal savo specialybę? „O ką, – sako, – aš su malonumu. Pagal pirmąją specialybę aš artileristas“. Ar ne šiurpoka, jog „artileristai“ gali ištaškyti šalį?

Tai iš tikrųjų labai blogas variantas, bet bijau, kad jo išvengti bus sudėtinga. Aš sutinku su nuomone, jog po Putino [valdymo] bus blogiau nei jam valdant. Po Putino bus griūtis, nes jis viską padarė tam, kad civilizuotu būdu jo pakeisti būtų neįmanoma. Po Putino galėtų būti geriau, jeigu jis būtų pakeistas civilizuotu būdu, tačiau šis kelias jau atkirstas ir akivaizdu, jog savo valia Kremliaus jis nepaliks. Žinoma, po Putino bus tik blogiau, nes tuomet visi jie mums aiškins, kad dėl visko kalti demokratai ir kad būtų buvę geriau Putiną palikti. Reikia suprasti, jog 1945-aisiais Berlyną bombardavo kaip tik todėl, kad 1933-iaisiais ir vėliau, dėkodami už sotų gyvenimą, jie šaukė „heil!“ Jeigu žmonės nesuvokia priežasties ir pasekmės ryšių, tuomet jiems apie tai paaiškina istorija – vėl ir vėl. Deja, šiandien mes įžengiame į laikmetį, kuomet turėsime susimokėti už tuos šimtaprocentinius reitingus, už marškinėlius su Putino atvaizdu, už laisvų rinkimų atsisakymą, už atsiribojimą nuo opozicijos, nuo žmogaus laisvių, nepriklausomų teismų – už tai, jog tylėjome ir „prarijome“. Kuo greičiau mes atsipeikėsim, tuo mažesnę kainą sumokėsim.

„Reikia suprasti, jog 1945-aisiais Berlyną bombardavo kaip tik todėl, kad 1933-iaisiais ir vėliau, dėkodami už sotų gyvenimą, jie šaukė „heil!“ | 2.bp.blogspot.com nuotr.

„Reikia suprasti, jog 1945-aisiais Berlyną bombardavo kaip tik todėl, kad 1933-iaisiais ir vėliau, dėkodami už sotų gyvenimą, jie šaukė „heil!“ | 2.bp.blogspot.com nuotr.

Prisimenu dar vieno jūsų personažo siūlymą: „Šalia Floridos ant dugno reikia paguldyti povandeninį laivą su kovine amunicija ir kartu su ekipažu jį susprogdinti. Bus cunamis, ir jis nuplaus Floridą“… Gal tai tik reakcija į demonstratyvią Amerikos visagalybę (beje, jau „šlubuojančią“)? Viktorai Anatoljevičiau, „globalus“ klausimas: kaip manote, ar žmonijos lyderiams užteks proto ir nuovokos susitarti ir nesugriauti civilizacijos?

Pasakysiu sąžiningai, žmonija esu labai nusivylęs. Amerika – ne Etiopija, ne Centrinės Afrikos respublika ir ne Uzbekija. Bet, deja, visame pasaulyje tik nedaugelis mato išėjimą iš tunelio, kuriuo mes visi einame. Ir tie, kas mato, – neturi svertų, kurie galėtų visus likusius priversti pasukti reikiamon pusėn. Buvo ir Sacharovas, ir dar labai daug įžymių žmonių, tačiau jų buvo vienetai, palyginus su tuo tuneliu besiveržiančia mase. Kartą Brodskio paklausė (jam jau emigravus), dėl ko jis labiausiai sielojasi. Matyt, tikėjosi, jog jis skųsis dėl sovietų valdžios. Tačiau Brodskis atsakė, jog labiausiai jį liūdina žmogiškos širdies vulgarumas. Ir šia prasme mums tampa akivaizdu, jog nėra ypatingos vilties pasikliauti jokiomis Jungtinėmis Tautomis: ir meluojama, ir vagiama, ir žudoma – visuotinai ir tarpusavyje. Kai tai įvyksta Europoje, tuomet kas nors ima bruzdėti. Tarp kitko, atkreipkite dėmesį: ten pradėta bruzdėti tik tada, kai buvo numuštas lėktuvas, o juk iki to meto kelis mėnesius buvo liejamas kraujas, ir Merkel lyg niekur nieko glebėsčiavosi su „mūsų viskuo“. Prireikė numušto lėktuvo ir trijų šimtų žmonių aukų, kad Europa nors šiek tiek atsipeikėtų. Tačiau kraujas liejamas ne tik Europoje, bet ir Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, ir – nieko. Taigi, kartoju, ypatingų vilčių žmonijos atžvilgiu aš nepuoselėju.

„Ir Europoje pradėta bruzdėti tik tada, kai buvo numuštas lėktuvas, o juk iki to meto kelis mėnesius buvo liejamas kraujas, ir Merkel lyg niekur nieko glebėsčiavosi su „mūsų viskuo“. RIA Novosti, R. Jandolino nuotr.

„Ir Europoje pradėta bruzdėti tik tada, kai buvo numuštas lėktuvas, o juk iki to meto kelis mėnesius buvo liejamas kraujas, ir Merkel lyg niekur nieko glebėsčiavosi su „mūsų viskuo“. RIA Novosti, R. Jandolino nuotr.

Prisipažinsiu, mane ką tik sutrikdė jūsų žodžiai apie lainerį: juk dar niekas nieko neįrodė…

Niekas neįrodyta tiems, kurie nenori pažvelgti faktams į akis. O laineris buvo numuštas raketa, kurią paleido „sukilėliai“, o „sukilėliai“ – tai Rusija, ir Rusija už tai tiesiogiai atsakinga. Juk niekas nesako, jog jie arba Putinas rengėsi numušti tą lainerį, tačiau jis numuštas iš įrenginio, kurį kontroliavo „sukilėliai“, – galima laikyti, jog tai įrodyta; kas nenori matyti tiesos, tas – labai prašom – gali ir toliau maitintis Pirmuoju ir Antruoju kanalais. Už tai atsakinga Rusija – dėl to nėra jokių abejonių, būtent Rusija pradėjo intervenciją ir palaiko šį karą bei separatistus – ginkluote, kadrais, ideologiškai. Atsakinga yra Rusija. Jeigu mes nenorime to pripažinti, tuomet su pasauliu kalbėsime skirtingomis kalbomis ir vienas kito nesuprasime. Sakykit, ar mums to reikia? Ar mes sugebėsime išgyventi vieni? Ar mes to norime?

Viktorai Anatoljevičiau, kaip jūs manote, kodėl pas mus neprisimenama ir neįvertinama praeitis, kodėl iš jos nepasimokoma? Juk visa taip aišku, skaidru, akivaizdu – skaityk Čaadajevą ir Kliučevskį, daryk išvadas ir „pasielk atvirkščiai“. Kokia migla užkloja mums akis“? Kodėl pas mus, kaip pasakė viena herojė, „350 metų šitokio mėšlo“?

Žinote, yra tokia klišė: liaudies mentalitetas, tradicijos ir kitokie panašūs dalykai. Visu tuo mes labai mėgstame save pateisinti. Viena vertus, taip ir yra, kita vertus, šis mentalitetas – absoliučiai dirbtinis dalykas. Aiman, mokyklose vaikams nepasakoja, kas tokie buvo Čaadajevas, Kliučevskis, Sacharovas, todėl vakarietiškas, liberalus požiūris rusiškoje kultūroje yra laikomas marginaliu. Jeigu išeitume į gatvę ir paklaustume: „Kas toks Čaadajevas? Kas toks Kliučevskis?“, manau, geriausiu atveju tik vienas iš šimto galėtų atsakyti kažką aiškesnio. O Čaadajevo laiškus turbūt skaitė, geriausiu atveju, vienas iš dešimties tūkstančių. Užtat programą „Vremia“ žiūri beveik visi. Čia ir atsakymas į jūsų klausimą: nei Čaadajevas, nei Kliučevskis milijonams žmonių paprasčiausiai neegzistuoja, todėl jie negali mūsų ko nors išmokyti. Tenka apgailestauti, jog mes vėl ir vėl, iš kartos į kartą patvirtiname žymųjį Kliučevskio teiginį, jog istorija – ne mokytoja, o klasės prievaizdas, griežtai baudžiantis už neišmoktas pamokas.

„Programą „Vremia“ žiūri beveik visi. Nei Čaadajevas, nei Kliučevskis milijonams žmonių paprasčiausiai neegzistuoja, todėl jie negali mūsų ko nors išmokyti“ |  RIA Novosti, I. Pitalevo nuotr.

„Programą „Vremia“ žiūri beveik visi. Nei Čaadajevas, nei Kliučevskis milijonams žmonių paprasčiausiai neegzistuoja, todėl jie negali mūsų ko nors išmokyti“ | RIA Novosti, I. Pitalevo nuotr.

Viktorai Anatoljevičiau, dievai nematė to Kliučevskio, jis gyveno daugiau kaip prieš šimtą metų. Tačiau juk mes nepasimokėme net iš 30-ties metų senumo įvykių: sąstingio, nekonkurencingumo, pakrikimo ir suirimo. Būtent tai visiškai pribloškia!

Bernardas Šo yra pasakęs: pagrindinė istorijos pamoka yra ta, jog niekas nepasimoko iš istorijos pamokų. Tai mus tiesiogiai liečia. Tam, kad išmoktume savarankiškai atskirti grūdus nuo pelų, suvoktume mūsų problemų ištakas, reikia turėti minimalų išsilavinimą, arba bent norėti įsiklausyti į tuos, kurie tokį išsilavinimą yra įgiję. Šiandienės „išvados“ ir „istorijos pamokos“ – tai ne pačių žmonių suvokti dalykai, o tai, kas jiems buvo primesta iš šalies. Pastarojo ketvirčio amžiaus pagrindinė išvada, įdėta į galvas dešimtims milijonų žmonių, yra ta, jog „liberalai pražudė didžią šalį, kaltas Gaidaras, kaltas Čiubaisas, o demokratija mums apskritai netinka“.

Vadinasi, Medinskis ir Putinas sąmoningai kvaršina mums galvas su „vieninguoju istorijos vadovėliu“, „nacizmo propagandos uždraudimu“ – kad suformuotų šabloninį istorinį mąstymą?

Taip, žinoma, – stereotipinį, katastrofinį, ksenofobinį, atsilikusi mąstymą. Arba priešingai – „didžiai dvasingą“, „didžiai dorovingą“, „grįžimą prie šaknų“. Kaip kam patinka. Tik pažymėsiu, jog pakanka peržvelgti lygiai prieš šimtmetį išleistų rusiškų laikraščių puslapius (turima omeny Pirmojo pasaulinio karo pradžia – znak.com past.), kad pamatytume visiškai tokį patį „patriotinį pakilimą“, tą patį visuotinį džiūgavimą dėl to, jog Rusija susigrąžina savąjį lyderio vaidmenį ir tuoj tuoj „visiems parodys“. Tik čia reiktų prisiminti, jog po 1914-ųjų atėjo 15-ieji, po to 16-ieji metai, o tada atėjo eilė ir 1917-iesiems. Tačiau norint situaciją ekstrapoliuoti, ją suprasti ir daryti išvadas, reikia taip pat gebėti nors minimaliai fantazuoti, jau nekalbant apie sugretinimo galimybes. Galinčių sau tai leisti yra, tačiau jų iš tolo neįsileidžia į televiziją, todėl eilinį kartą žiūrovų galvos ir vėl tirštai prikemšamos pseudopatriotinės propagandos. Žinoma, Medinskis (dabartinis RF kultūros ministras – vert. past.) su Putinu visiškai sąmoningai ugdo tokius mankurtus: kam jiems reikalingi žmonės su aukštuoju išsilavinimu?

„Medinskis su Putinu visiškai sąmoningai ugdo tokius mankurtus: kam jiems reikalingi žmonės su aukštuoju išsilavinimu?“ | RIA Novosti, A. Nikolskio nuotr.

„Medinskis su Putinu visiškai sąmoningai ugdo tokius mankurtus: kam jiems reikalingi žmonės su aukštuoju išsilavinimu?“ | RIA Novosti, A. Nikolskio nuotr.

Kai kas prisimena periodą, kai uždarant „kiselioviškąjį NTV“ ir likviduojant programą „Lėles“, jūs buvote pjudomas, ir viena moteris iš Penzos jums parašė: „Viktorai! Atvažiuokit pas mane, čia jūsų niekas nesuras“. Vadinasi, kuo jums blogiau, tuo meiliau jus priima liaudis. Galbūt, tai tokia jums tekusi lemtis? Galbūt, jei „neišsiskirtumėte“, o „būtumėte kaip visi“, „su visais dalytumėtės“ – tuomet ir būtumėte saugus?

Mes juk visi dalijamės bendru likimu. Šnekuosi su jumis iš maskvietiško Marjino rajono, pačios demokratiškiausios ir „liaudiškiausios“ vietovės, į kokią man buvo lemta pakliūti. Kadangi aš jau čia, tai automatiškai dalijuosi ir liaudies likimu – norėčiau to ar ne. Tačiau kai mes vartojame žodį „liaudis“, dažniausiai galvojame apie tam tikrą šiurkštų įdiržusi subjektą, nes – ir tai eilinė saviapgaulė – kaip taisyklė, omeny turime liumpeną. Kažkodėl pas mus „liaudis“ – tai būtinai Šarikovas, o ne profesorius Preobraženskis (M.Bulgakovo romano „Šuns širdis“ herojai – vert. past.). Kažkodėl tie, kurie skelbia apie liaudies interesus ir pasisako jos vardu, būtinai yra Uvarovai (Sergejus Uvarovas – caro Nikolajaus I-ojo švietimo ministras, išvedęs formulę „stačiatikybė, patvaldystė, liaudiškumas“ – znak.com past.), o ne Čaadajevai. Apskritai, liaudies vardu paprastai pasisako niekšai ir siaubingi demagogai – juk padorus žmogus svetimu vardu paprastai nekalba. Šia prasme labai charakteringas mano paštas, mano grįžtamasis ryšis: kai aš gaunu palaikymą, pritarimą, meilės žodžius – juos gaunu iš konkrečių žmonių, kurie pasirašo savo vardu. O visi mano adresu siunčiami prakeiksmai pasirašomi kaži kokios „liaudies“ vardu. Visi jie – nuo padugnių, telefono žinutėmis siunčiančių mano adresu necenzūrinius tekstus, iki Medinskio – jie visi kažkodėl mėgsta kalbėti liaudies vardu. Už tokį chamiškumą aš jiems nukapočiau liežuvius ir rankas.

„Liaudies vardu, kaip taisyklė, pasisako niekšai ir siaubingi demagogai – juk padorus žmogus svetimu vardu paprastai nekalba“ | RIA Novosti, V. Fedorenkos nuotr.

„Liaudies vardu, kaip taisyklė, pasisako niekšai ir siaubingi demagogai – juk padorus žmogus svetimu vardu paprastai nekalba“ | RIA Novosti, V. Fedorenkos nuotr.

Ką tik prisiminiau personažą iš jūsų „Nedodumco“ – tetulę, kuri į kiekvieną jūsų argumentą reaguodavo „statmenai“ ir net kažkaip „įstrižai“: jūs jai apie savivaldą, o ji apie tai, kad pas mus užšąla upės ir kad demokratija neįmanoma, kad reikia Stalino, užtat mes nugalėjome Hitlerį. Toji tetulė – ar tai konkretus žmogus, ar „liaudis“?

Be abejonės, ji tam tikra liaudies dalis. Tačiau klausimas ne tas, kokia iš tikrųjų yra ši tetulė. Visame pasaulyje šalių ateitį apibrėžia elitai, niekuomet valstybių nevaldo dešimtys milijonų, o visada administruoja šimtai, tūkstančiai valdininkų. O toliau – jau nacijos savisaugai pasitelkiamo blaivaus proto klausimas: kas taps tais elitais, ką būtent ji šiam tikslui pasirinks? Jeigu tai bus akademikas Sacharovas, tuomet šalį ištiks vienoks likimas, jeigu pulkininkas Putinas – kitoks, štai ir viskas. Čekai pasirinko Havelą – ir gyvenai kaip čekai. Mes pasirinkome tai, ką mes pasirinkome, ir gyvename, kaip mes. Čekijoje, kaip ir bet kurioje šalyje, kaip, pavyzdžiui, Anglijoje, yra didžiulis kiekis liumpenų – žmonių, turinčių, taip sakant, įvairių protinių gebėjimų, panašių kaip tos tetulės – tačiau ne jie nusprendžia šalies likimą ir ne į juos orientuojasi žmonės, priimantys sprendimus. Mūsų drama yra ta, jog Putinas paskelbė karą protui, intelektui, intelektualams – karą žmonėms, išpažįstantiems europinės kultūros vertybes. Ir šis karas gana sėkmingas – sėkmingas jam, tačiau anaiptol ne Rusijai. Ir Putinas – baisintis visam pasauliui – ji laimi.

Tuomet kas čia yra kaltas – Putinas su jo propagandine mašina ar intelektualai, nesugebantys prisibelsti iki konkrečių žmonių toje bendruomenėje, kuri vadinama „liaudimi“?

Gal nepainiokime Dievo dovanos su kiaušiniene: kaltė – tai pojūtis, sakykim, tam tikra „dvasios materija“, o šiuo atveju reikėtų kalbėti apie atsakomybę, įskaitant, beje, ir baudžiamąją. Tiksliau, nuo moralinės kategorijos reikia pereiti prie juridinės. Kaip ir bet koks valdininkas, prezidentas atsako už savo veiklos rezultatus. Ir Putino atveju jau seniai laikas pereiti prie juridinės kalbos – tiesa, tam mes neturime jokių mechanizmų, visi jie yra sunaikinti. Intelektualai taip pat yra atsakingi, tačiau tai – jau kitas atskiras klausimas, neturintis nieko bendro su valdžios atsakomybe.

Dėl jūsų pasisakymų, jų tonacijos… Kai kurie skaitytojai domisi: kodėl jūs taip neapkenčiate Rusijos ir viso kas rusiška?

Tai – labai charakteringos, dominuojančios nuotaikos. Kaip sakė Saltykovas-Ščedrinas: painioti Tėvynę su „jo prakilnybe“ pirmenybę teikiant pastarajai. Tai sena rusiška tradicija. Pagal šią tradiciją Tėvynės meilė reiškia meilę valdovui imperatoriui – kitaip būti negali. Žmogus, nemylintis valdovo imperatoriaus, iš tikrųjų nemyli šalies, Tėvynės, Rusijos. Rusiškoje tradicijoje tai sulieta į vieną sąvoką: jeigu tu esi prieš valdžią, vadinasi, esi prieš šalį. Šią paradigmą į mūsų galvas nuolat kala valdžia – ir gana sėkmingai. Net 21-ame amžiuje būtent šitokia konstrukcija yra vyraujanti.

O amerikietiška tradicija visiškai priešinga: ten, kaip jūs žinote, kiekviename lange iškeltos žvaigždėtai dryžuotos vėliavos, bylojančios apie ten gyvenančių žmonių įsipareigojimą amerikietiškoms vertybėms, laisvės idėjai. Tuo pat metu Amerika gali pasimėgaudama šluostytis kojas į savo administraciją. Tas amerikietis, kurio lange iškelta vėliava, gali savąjį Bušą arba Obamą „sumalti į miltus“, nes puikiai suvokia, jog Amerika, įkūnijanti laisvės ir įstatymo viršenybės idėjas, amerikietiškas vertybes, – tai viena, o kvailystes krečiantis arba, neduok, Dieve, meluojantis administratorius – visai kas kita. Rusijoje tokio supratimo nėra. Todėl mūsų žmogus, griežtai kritikuojantis šalies administraciją ir žmonių mentalitetą, automatiškai įrašomas į priešus. Aš puikiai tai žinau ir esu tam pasirengęs.  /…/

„Tai – labai charakteringas, dominuojantis nusiteikimas. Kaip sakė Saltykovas-Ščedrinas: painioti Tėviškę su „jo prakilnybe“, pirmenybę teikiant pastarajai. Tai sena rusiška tradicija“ | RIA Novosti, A. Kudenkos nuotr.

„Tai – labai charakteringas, dominuojantis nusiteikimas. Kaip sakė Saltykovas-Ščedrinas: painioti Tėviškę su „jo prakilnybe“, pirmenybę teikiant pastarajai. Tai sena rusiška tradicija“ | RIA Novosti, A. Kudenkos nuotr.

Viktorai Anatoljevičiau, klausimas apie kūrybą. Kaip jūs vertinate tvirtinimą (žinome, jog šia tema neseniai pasisakė ponas Švydkojus), kad cenzūra gali tik pagerinti rašytojų kūrybos kokybę?

Cenzūros sąlygomis literatūra užtrokšta ir nunyksta. Bernardas Šo yra sakęs, jog geriausias cenzūros būdas – nužudymas. Ir tai atitinka rusiškas tradicijas – prisiminkim Mandelštamą, Pilniaką ir daugelį, daugelį kitų. Mirties išvengęs Grosmanas apie cenzūrą sakė: mane papjovė, tarytum tarpuvartėje. Tai tik metafora, o kiek buvo iš tikrųjų nužudytų fiziškai. Tai – kruvina tema. Švydkojus (Michailas Švydkojus – sovietinis ir rusų teatro kritikas, valstybės veikėjas, specialusis RF prezidento atstovas tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo klausimais – vert. past.) – glotnus, sėkmingas žmogus, manau, jog belstis į jo sąžinę jau būtų kiek pavėluota. Tačiau visada verta prisiminti, kokią kainą mus privertė sumokėti rusiškoji cenzūra, ir atėjo laikas patiems pasidaryti išvadas.

„Švydkojus – glotnus, sėkmingas žmogus, manau, jog belstis į jo sąžinę jau būtų kiek pavėluota“ | RIA Novosti, M. Metcelio nuotr.

„Švydkojus – glotnus, sėkmingas žmogus, manau, jog belstis į jo sąžinę jau būtų kiek pavėluota“ | RIA Novosti, M. Metcelio nuotr.

O jeigu mus ištiktų Golgota, ar jūs ją priimtumėte, čia pasiliktumėte, kaip kad pasiliko Gumiliovas, Mandelštamas, Babelis? Koks būtų jūsų asmeninis pasirinkimas?

Labai didelė pagunda pasakyti kažką tokio iškilmingo ir drąsaus. Tačiau tikiuosi, jog Sutvėrėjas nenuskriaudė manęs tiek, jog nebūtų man palikęs autoironijos. Todėl atsakysiu Fransua Rablė žodžiais: „Aš pasirengęs ginti savo įsitikinimus iki laužo, bet ne ant jo“. /…/

znak.com

Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .

5 komentarai

  1. lyvis:

    Prisiminkime rusų tarybinius vadovus tai Leninas, Stalinas, Chriuščiovas, Brežnevasm, Gorbačiovas, Jelcinas, Putkinas. Juos vienija vienas bendras dėsnis tai plikis, plaukuotas, plikis, plaukuotas, plikis, plauluotas, plikis. Mums yra palankus plikiai. Prie plikio Lenino Lietuva išsikovojo valstybingumą, prie plikio Chruščio politinis atšilimas. Prie plikio Gorbačiovo Lietuva atgavo nepriklausomybę. Kas dabar mūsų laukia prie plikio Putkino, ogi gali tekti spręsti kaip prisijungti Karaliaučiaus kraštą. To reikalauja žemės energetinis laukas nes bet kokie kiti dariniai t y kolkozai bus išmesti lauk. lyvis

    • Kemblys:

      🙂 smagu, lyvi, skaityti tavo atsiliepimą iš pat ryto.

      Valstybę valdo ne vienas žmogus. Rusiją, manau, gal keli šimtai, o Putinas jiems labiausiai tinkamas šiuo metu, kurį jie gali parodyti pasauliui.

      • lyvis:

        Labai dėkingas tau kad gini lietuvišką žodį, nes tokiom pat mintimis gyvenu ir aš. Visur kišamas tas komentaras tai nedaro garbės svetainei Alkas.lt. Aiškų jų yra tų žodžių ir daugiau, bet išguiti kad ir komentarą jau yra didelė pergalė, nors svetainės tai sąmoningai daro. Visada svetainėje ieškau pirmiausiai tavo pasisakymų ir tik neradęs nebelabai ir domina kitų mintys.

    • Klausimas:

      Šnekate taip lyg Putinas Lietuvą valdo. Tikrai sugebate prajuokinti savo kalbomis 🙂

  2. Bartas:

    Priminėt. Tačiau apie plikius ir plaukuotus esu girdėjęs , bet Putinas nei šioks , nei toks.
    Manau , kad Rasijoje vyrauja svaigulys tai ” Imperialistinis” , grobikiškas. Rasija jaučiasi gerai tik tada, kai jos sienos baigiasi ties gamtine kliūtimi. Tai vandenynai , jūros , kalnai. Atrodo , kad ir daina apie tai sukurta.
    O Lietuva jau šimtus metų, su pertraukomis, neleidžia rasėnams priėjimo prie jūros. Va ir visas galvos skausmas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: