H. Miuler: Europa, atsargiai! Putinas serga praeitimi

Žvelgiant į pasaulį iš ašaros vidaus atrodo, kad pasaulis skęsta. Vis dėlto ašara yra toks galingas ir toks asmeniškas lęšis, kad net pats geriausias okulistas negalėtų sukurti geresnio. Okulistas pasitelkia lęšį tam, kad sugrąžintų vaizdą pasaulio tokio, koks jis yra, o ašara perteikia vaizdą, transformuotą to, kuris į pasaulį žiūri. Čia ašaros ribos ir jos stiprybė. Čia ir atsakomybė atskleisti tai, ką matai. „Ašara yra tuščia, – sako Nobelio premijos laureatės Hertos Miuler (Herta Müller) romano „Žmogus – tai didžiulis fazanas šiame pasaulyje“ personažas. – Ašara yra tuščia. Pripildyk ją vandens.“ Ašara yra kūno žodžiai, kurių jokia cenzūra negali paslėpti archyvuose.

Tad, kita vertus, kas gi yra ašara, jei ne skausmingas ir jaudinantis laisvės aktas? Su Herta Miuler apie laisvę kalbamės Rašytojų namuose Berlyne, mieste, kuriame ji gyvena nuo 1987-ųjų, kai pabėgo iš Čiausesku (Ceausescu) diktatūros spąstų Rumunijoje. Iš ten ir jos ašara, kiekvienoje knygoje skaudi ir poetiška. Miuler kūryba – vienas radikaliausių literatūrinių įvykių pastaraisiais dešimtmečiais. Būtent ši prizmė, išgyventas diktatūros žvėriškumas, jai leidžia perspėti, kad ideologija, kuri 1989-aisiais atrodė palikta archyvams, grįžta. Ir teigti, kad laisvė trypiama, ypač kai tos kojos – Vladimiro Putino.

– Tai, kas vyksta Ukrainoje, yra siaubinga. Jau pats pirmas žingsnis, Krymo aneksija, buvo nepriimtinas, bet turtingiausio Ukrainos regiono destabilizavimas tęsiasi. Putinas skleidžia antifašistinę propagandą, tačiau pats laikosi radikalios dešinės vertybių. Jis visur mato priešus, nes priešai reikalingi kiekvienam diktatoriui, kad būtų galima pateisinti žmogaus teisių pažeidimus. Putinas yra destabilizavimo specialistas: turi specialiuosius agentus, rengia separatistus. Galiausiai jis nenori atsiimti Ukrainos, tik susilpninti ją taip, kad ji negalėtų prisijungti prie Europos Sąjungos. Tai klastinga.

– Visa tai palaikoma stiprios nacionalistinės retorikos, kuri dabar sklando Europoje. Ar jums neatrodo, kad šis užkratas gali dar labiau išplisti?

– Kai kalbame apie nacionalizmą, visuomet yra rizika, kad padėtis taps nekontroliuojama. Nacionalizmas visada turi iracionalumo elementą. Ideologijos nestovi vietoje, jos kyla, auga. Jeigu nacionalizmas būtų tik asmeninis jausmas, jį būtų galima išgyventi ir kitokiu būdu. Tačiau tą akimirką, kai nacionalizmas tampa ideologija, jis pasidaro pavojingas. Rusijos atveju baimę kelia tai, kad grįžtama prie Didžiosios tautos šmėklos. Be kita ko, Putinas atėjo iš KGB ir kitokio nei tas pasaulis nepažįsta.

– Bet teoriškai tas pasaulis yra praeitis. Ar praeitis neturėtų veikti kaip perspėjimas?

– Jeigu būtų įvykusi vieša diskusija, kas buvo stalinizmas, jeigu iš tiesų būtų buvę aiškiai pasakyta, kad Stalinas vykdė masines žudynes, Putinas negalėtų elgtis taip, kaip elgiasi dabar. Prieš dvidešimt metų lankiausi Ukrainoje, prisimenu, kad vienintelės skulptūros viešumoje buvo Antrojo pasaulinio karo tankai, išstatyti kaip meno kūriniai. Ko buvo imtasi vėliau? Nieko, tik dalintasi prisiminimais apie karo didvyrius. Ir štai – Putinui pavyko tikslingai visa tai atgaivinti, pasitelkti strategiją, sąmoningai skurdinti žmonių mąstymą.

– Bet devintojo dešimtmečio pabaiga ir dešimtojo pradžia įėjo į istoriją kaip ideologijų žlugimo metai.

– Buvo laikas, kai mes visi manėme, kad su „perestroika“ ir „glasnost“ rusai įveikė ideologiją. Didžioji šalis pasidalino į daugybę mažų dalių, ir atrodė, kad toliau viskas klostysis gerai. Mažieji ištarė: „Esame vengrai, rumunai, lenkai – leiskite mums tokiems būti.“ Tačiau ne, šiandien Didžiosios tautos idėja grąžina į praėjusius laikus. Putiną persekioja šmėklos. Visa tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, tai skausmas, kylantis iš jo sovietmečio šmėklų. Priežastis, pakartosiu, ir diskusijų apie sovietmetį nebuvimas. Putinas yra vertinamas, ar tai ne liūdna? Mane, pavyzdžiui, stulbina, kad ir Rytų Vokietijoje daug žmonių supranta Putiną. Man tai atrodo gėdinga. Griuvus sienai jiems viskas pasiekiama, jų teisės užtikrintos. Tie, kurie gyveno Rytų Vokietijoje, turėtų palaikyti Ukrainos pusę. Man pikta, kai žmonės iš buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos pamiršta, kaip atrodė gyvenimas diktatūroje. Iš diktatūros nori pabėgti visi. Niekas nenori likti Eurazijos imperijoje, kuriai komanduoja Putinas.

– Putinas susijęs su kitu subtiliu klausimu dėl Edwardo Snowdeno. Jungtinės Amerikos Valstijos save visada vadino laisvės šalimi. Vis dėlto šiandien Snowdenas negali išsakyti to, ką galvoja apie JAV.

– Tai sudėtingas klausimas. Po Rugsėjo 11-osios JAV sutriko. Slaptosios tarnybos išsikovojo milžinišką galią. Tačiau svarbu, kad JAV vis dėlto išlieka demokratinė valstybė. Todėl demokratinės jėgos privalo užtikrinti, kad slaptųjų tarnybų veikimo galios turėtų ribas. Vis dėlto man nepatiko, kad Snowdenas kreipėsi į kinus ir į Putiną. Tai nebuvo politiškai protingas žingsnis – taip Putinas pasaulio akyse virto žmogaus teisių gynėju, o tai liūdna ir klaidinga. Skandalui dėl Snowdeno pasaulyje sulaukus milžiniškos reakcijos, Kinijos ir Rusijos diktatūros liko antrame plane. Tai kelia pavojų, o Putinas netrukdomas žingsniuoja atgal į praeitį. Atrodo, kad dabar atsidūrėme beveik stalinizmo epochoje.

– Rusija žingsniuoja atgal, o Kinija, regis, vis labiau nori išsiveržti į priekį.

– Kinija yra monstras – blokuojamas internetas, suiminėjami disidentai. Ji tokia turtinga, kad galėtų nusipirkti pusę pasaulio. Tai jaudina ir kelia nerimą. Dėl šios priežasties norisi ir toliau pasitikėti Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Tačiau JAV turi išspręsti kai kuriuos dalykus. Ir ten būna pažeidžiamos žmogaus teisės, svarbu, kad šie pažeidimai nebūtų sumenkinami. Tikiuosi, kad „Google“ ar „Wikileaks“ sugebės pažaboti slaptąsias tarnybas. Trumpai tariant, tikiuosi, kad pilietinė visuomenė apsigins. Slaptosios tarnybos, be abejo, yra reikalingos, kad ir kovai su terorizmu. Bet esu įsitikinusi, kad jos ydingos iš prigimties. Būtų problemiška, jeigu slaptosios tarnybos veiktų nekontroliuojamos. Joms niekada negana: slaptosios tarnybos pasiima viską, ką gali, nepaisydamos nieko. Tokios jos pagal apibrėžimą.

Kalbėjosi Andrea Bajani, Repubblica.it
Vertė Ramunė Brundzaitė