Šįmet Kauno marioms sukanka 55 metai. Vienas didžiausių vandens telkinių mūsų šalyje susiformavo 1959 m. pastačius hidroelektrinę ties Kaunu.
Šis reiškinys tapo bene reikšmingiausiu XX a. kraštovaizdžio pokyčiu Lietuvoje, pakeitęs ne tik per ilgus amžius nusistovėjusį Nemuno slėnio vaizdą, bet ir jame gyvenusių žmonių gyvenimus.
Ruošiant slėnį užtvenkimui jame buvusių kaimų ir miestelių gyventojai buvo priversti išsikelti iš savo gimtų vietų. Kartu su savimi jie išsinešė „trobas“, išsirovė sodus, išsikasė kapinaites, susirinko ne tik svarbiausius buities daiktus, bet ir daugybę prisiminimų apie gyvenimą senajame Nemuno slėnyje. „Bėgom kap varlalės iš balos, lipom į krantus…“ – prisimena jie. Šiandien šiuos žmones vadiname dugniečiais, o apie savo kilmę jie sako: „mes esame iš marių dugno“.
Kauno marių regioninio parko duomenimis, dabartinių marių dugne anuomet buvo 35 kaimai, 700 sodybų.
Kauno hidroelektrinės statyba truko trejus metus. Dabar ji – didžiausia atsinaujinančius energijos išteklius naudojanti hidroelektrinė Lietuvoje.
„Kad ir kaip tai būtų liūdna, bet kitos išeities galbūt ir nebuvo, nes vienas iš svarbiausių tikslų buvo apsaugoti Kauno miestą nuo potvynių, kadangi kiekvienais metais vykdavo didžiuliai potvyniai“, – LRT televizijos naujineų tarnybai sako Kauno marių regioninio parko specialistė Ramunė Mikitiejeva.
Prie Kauno marių, didžiausio dirbtinio vandens telkinio Lietuvoje, yra įsikūrę Liaudies buities ir Salomėjos Neries muziejai, Pažaislio vienuolynas, apylinkėse auga reti augalai, galima pasivaikščioti gamtos takais, pamatyti nuostabą keliančias atodangas.
