L.V. Medelis. Adamas Michnikas – tarp apgaulės ir saviapgaulės

Rugpjūčio dvidešimt pirmą dieną Vilniuje vyko nelabai aiškiai apibrėžtas renginys: pokalbis- seminaras-konferencija, skirta Baltijos kelio, Berlyno sienos nuvertimo, pirmųjų laisvų rinkimų Lenkijoje  dvidešimtpenkmečiams paminėti. LRT  renginį pavadino diskusija: „Kova už laisvę: Ukrainos byla“; radijo „Znad Wilii“ internetinėje versijoje pabrėžta, jog renginį, t.y. ne diskusiją, o konferenciją,  organizavo Ježio Giedroico  (Jerzy Giedroyco, lietuviškai būtų – Jurgio Giedraičio) forumas, remiamas Bronislavo Geremeko fondo,  ir  pristato jį daug žadančiu pavadinimu: „Ką daryti su Laisve? Naujosios Europos kūrimasis ir ateities vizijos XXI amžiuje“.

Kai iš šešių pranešėjų penki yra žurnalistai, sunku tikėtis didelio aiškumo, o konferencija, nepaisant jos turinio, galėjo būti ne mažiau iškilmingai skirta (nesiejant jos su tema) kad ir pirmam žmogaus nusileidimui Mėnulyje.  Tiesą sakant, kai salėje apskritai tėra vos kelios dešimtys žmonių, o tarp jų aiškiai propolskiškos figūros iš jau aptrupėjusio Giedroyco forumo (A. Nikžentaitis, V. Ušackas, Č. Okinčicas ir pan.) diskusija be oponentų negalėjo vykti, o jei tokia ir buvo, LRT TV jos netransliavo.  Atrodo, daug pigiau būtų atsiėję ir platesnei auditorijai būtų prieinamesni tų pačių žurnalistų ta pačia tema straipsniai spaudoje ar pasisakymai kitoje informacinėje erdvėje. O pranešimų būta gana įdomių – juk susirinko protingi žmonės, puikiai valdantys tiek plunksną, tiek liežuvį. Tiesa, žurnalistas Audrius Siaurusevičius, kaip rėmėjas ir  LRT generalinis direktorius konferenciją tik vedė, o TV naujienų tarnybos direktoriaus Audriaus Matonio pranešimas aiškiai nesutarė su dviejų lenkų, latvio ir ukrainietės, nes buvo nuobodžiai skaitomas iš rašto.  Nuobodokai, – net kilo įtarimas, kad kažkieno kito  rašytas.

Taigi, nepaisant, jog konferencija-dialogas-pokalbis-diskusija, atrodo, buvo labiausiai reikalingas paukščiukui padėti bei  Giedroyco draugystės ir bendradarbiavimo forumui įkvėpti gyvybės (beje, forumo valdybos pirmininkas A. Nikžentaitis, lyg pasimetęs tarp lietuvių ir lenkų kalbų, pasakė – taip, o ne kitaip:  ne Giedraičio, o „Giedroyc  forumas“, bet –  ne Geremek , o  „Geremeko fondas“).  Vis dėl to, keletą atradimų tuose pranešimuose teko visai maloniai padaryti.  Labiausiai netikėtas ir net sakyčiau pikantiškas  buvo Adamo Michniko pasisakymas.  Prieš cituojant, reikėtų autorių pristatyti mažai jį žinantiems. Šį pavasarį, kai A. Michnikas Vilniuje „už asmeninį indėlį į Lietuvos ir Lenkijos, tuo pačiu visos Centrinės ir Rytų Europos atsinaujinimą bei taikingą bendradarbiavimą“ atsiiminėjo Ježio Giedroico dialogo ir bendradarbiavimo (tarp lenkų ir lietuvių) forumo apdovanojimą, vienas žinomiausių Lenkijos intelektualų  Tomas Venclova apie jį kalbėjo taip: „Adamą Michniką neperdedant pridera vadinti vienu iš laisvos Centrinės-Rytų Europos tėvų įkūrėjų. Istorijoje jis patenka į tą pačią eilę kaip Andrejus Sacharovas ir Vaclavas Havelas, o lenkų laisvės sąjūdyje stovi greta Jaceko Kuronio, Lecho Valnesos (Walęsa), Tadeušo Mazoveckio (Tadeusz Mazowiecki). Jis taip pat visada buvo ir tebėra nuoširdus Lietuvos bičiulis, sunkiomis akimirkomis ne kartą jai padėjęs savo autoritetu bei publicisto žodžiu“. Tai  ką gi pasakė ir kaip šiandien kiek įtemptus dviejų valstybių santykius įsivaizduoja  Lietuvos bičiulis? A. Michniko kalbos citatą iš „Znad Wilii“ įsidėjo „15min“:

„Turime suprasti, kaip kenkia absurdiški ginčai tarp Lietuvos ir Lenkijos. Tokie politikai kaip Gintaras Songaila ir Valdemaras Tomaševskis (išskirta mano – aut.) vykdo Kremliui palankią politiką. Privalome suvokti, kad destrukcija tarnauja tik imperialistinės Kremliaus politikos interesams“, – konferencijos metu pasakė A.Michnikas“.

Tos pat dienos vakarą tas pats laikraštis, naudodamasis jau LRT tinklalapio informacija pasitaisė: „Kai žiūrime,  kas vyksta Donecke ir Luhanske, tame kontekste matome, kokie yra absurdiški ginčai tarp Lietuvos ir Lenkijos. Jie yra beprasmiai, jie yra kenksmingi – reikia atvirai pasakyti. Yra politikų (išskirta mano – aut.), kurie dirba Putino politikos labui. Ranka rankon dirba. Nes gerų Lietuvos ir Lenkijos santykių griovimas naudingas tik Kremliaus imperialistinei politikai“, – sako „Gazeta Wyborcza“ redaktorius A. Michnikas“ („15 min.“ 21:31 val.).  Dieną pranešimas apie renginį buvo vadinamas: „Adamas Michnikas: V.Tomaševskis ir G. Songaila vykdo Kremliui palankią politiką“ („15 min.“, 14:50 val. iš LRT tinklalapio); vakare pavadinimas jau kitas:„Adamas Michnikas: Lietuvos-Lenkijos ginčai beprasmiai ir naudingi Maskvai“. Ką gi, šlovė nežinomam redaktoriui, pastebėjusiam, kokias nesąmones sušnekėjo „nuoširdus Lietuvos bičiulis, sunkiomis akimirkomis ne kartą jai padėjęs“. Įdomu, ar pats A. Michnikas žinojo apie pataisas, o gal jas darė pats?

Kaip reikėtų suprasti  „Centrinės-Rytų Europos tėvą įkūrėją“? Gal tiek metų naudota ir garsiai demonstruota „lenkų Lietuvoje “ korta jau mušta? Tiek metų už gryną pinigą laikyta „lenkų vado“ informacija yra netiesa, Lietuvos šmeižtas? O gal tai terodo ilgą laiką tokia informacija besimaitinusio didžiulio tiražo „Gazeta Wyborcha“ redaktoriaus iškreiptą suvokimą apie Lietuvos realijas,  lietuvių santykius su lenkais?

Nebūkime naivūs. Ko gera, tikriausia būtų versija, kad ponas Michnikas, naudodamasis savo autoritetu nori nenori, bet objektyviai tęsia ryškiai brėžiamą Lenkijos „kresų“ politikos liniją.  Matyt, jei Tomaševskis „nurašomas“, reikia kuo greičiau rasti kitą  „kenkėją“: et, sakytumei sau,  jeigu Valdemaras yra Putino pakalikas, tai pririškim prie jo ir Songailą – įsivaizduokime pristatymą: lietuvį, patriotą, polonofagą ir  gal net revanšistą (kaip „intelektualiai“ viskas dera!), – dirbantį Kremliui, kenkiantį geriems mūsų tautų santykiams. Tačiau… Sąžiningas žurnalistas ir politologas prie tų dviejų pririštų bent jau dar tris, ženkliai prisidėjusius prie dviejų tautų santykių „gerinimo“ – Sikorskį, Tuską bei Komarovskį. Ir netikėkime, kai A. Michnikas sako: Lenkija – dešimteriopai kaltesnė  dėl tokių santykių, nes ji dešimtkart didesnė. Tie žodžiai skiriami Lietuvos „vidaus vartojimui“, ir net  „Znad Wilii“ jų neskelbia. Ar maža kas sužinos Lenkijoje…

Beje, pasakodama apie Krymą, žurnalistė iš Ukrainos Olga Duknich šioje konferencijoje pastebėjo vieną įdomią detalę: dabar,  po aneksijos, kai kalbama apie senuosius pusiasalio gyventojus, putinistai sako, jog ten  gyvena totoriai Kryme, o ne Krymo totoriai. Pastebėkite paralelę „akcininkų partijos“ lenkiškai pavadinime rašoma panašiai: ne Lietuvos lenkai, o lenkai Lietuvoje.  Akcja Wyborcza Polaków na Litwie – ne mūsų, ne Lietuvos lenkai.

Klausykit, lenkai,  tai ne jūsų tėvynė, ir ne jūsų žemė, jūs tik svetimi atvykėliai. Ar tai tokia LLRA ir kai kurių kaimynystės veikėjų lietuviškos krypties politikos esmė?

2014 08 26