T. Baranauskas. LDK nebėra, bet Ukrainos saugumas lemia Lietuvos saugumą (42)

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Kai pernai Lietuvos Seimas paskelbė 2014-uosius Oršos mūšio metais, niekas dar nė neįtarė, kaip šie metai aktualizuosis realybėje. Tačiau dramatiški įvykiai Ukrainoje ir prasidėjusi Rusijos agresija skaudžiai priminė, kad Oršos mūšis nėra vien tik data istorijos kalendoriuje – Oršos mūšio epocha tęsiasi ir šiandien. Tik įvertinę visą šį laikotarpį, galime suprasti šių dienų konflikto ištakas.

Prieš 500 metų, 1514 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio vadovaujama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė pasiekė svarbią pergalę prieš dar jaunos, bet ekspansyvios valstybės – Rusijos, arba Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės, – kariuomenę. Tuo metu Rusija kariavo jau ketvirtąjį karą prieš Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir mūšio išvakarėse užėmė strategiškai svarbų tuometinės Lietuvos miestą – Smolenską. Pats Konstantinas Ostrogiškis, kaip nurodo ir jo kilmę žymintis prievardis, buvo kilęs iš Ostrogo, esančio šiandieninėje vakarų Ukrainoje. Tuo metu jis priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Volynės žemei.

Maskvos valdovai nuo XIV a. titulavosi „visos Rusios viešpačiais (gaspadoriais)“ ir siekė apie Maskvą sutelkti visas senosios Rusios žemes. Tačiau jau kelis šimtmečius vienintelė Rusią jungusi struktūra buvo Stačiatikių bažnyčios Rusios metropolija. Oršos mūšio išvakarėse Senosios Rusios politinis centras – Kijevas – kartu su didžiąja Rusios žemių dalimi jau bent pusantro šimtmečio buvo Lietuvos valstybės sudėtyje.

Į „visą Rusią“ pretendavę Maskvos didieji kunigaikščiai savo politinį centrą kūrė senosios Rusios periferijoje ir pirmąjį tų pretenzijų šimtmetį buvo klusniausi Aukso ordos pavaldiniai. Maskvos galybės pagrindus padėjęs Ivanas Kalita (1325–1340) savo galią grindė pinigais, kuriuos sukaupė, rinkdamas duoklę Aukso Ordos naudai. Būdami senosios Rusios valstybingumo tradicijai svetimos stepių klajoklių valstybės – Aukso ordos – vietininkais, Maskvos didieji kunigaikščiai buvo svetimi didžiajai senosios Rusios daliai, kurią valdė jai kur kas artimesnės Lietuvos ir Lenkijos valstybės. Lietuva, kaip valstybė, apskritai užgimė senosios Rusios periferijoje ir ilgą laiką buvo jos duoklininkė (XI–XII a.). Jos santykiai su Rusia nebuvo paprasti, bet lietuvių ir rusėnų gyvenimo būdas vis dėlto buvo artimesnis nei rusėnų ir mongolų.

Dar 1236–1242 m., vykstant mongolų Didžiajam Vakarų žygiui, kurio metu didysis mongolų karvedys Batijus pajungė Mongolų imperijai didžiąją Rusios dalį, jauna Lietuvos valstybė nubrėžė savo politinės įtakos Rusioje liniją, kurios mongolai nedrįso peržengti. Tai iš esmės buvo ta erdvė, kurioje ilgainiui susiformavo Baltarusija, o, kalbant tiems laikams artimesniais terminais, – Naugarduko, Polocko-Vitebsko ir Turovo-Pinsko žemės. Jau XIV a. Gedimino ir Algirdo pastangomis iš mongolų įtakos sferos buvo išplėštos bei prie Lietuvos valstybės prijungtos ir ukrainiečių protėvių žemės – Volynės, Kijevo, Černigovo, Podolės žemės.

Tuo metu senosios Rusios žemėse susiklostė gan sudėtinga enopolitinė situacija. Politiniu požiūriu Rusia XIV a. buvo padalinta tarp trijų valstybių – Lietuvos, Lenkijos ir Aukso ordos. Pastaroji nuo XIII a. II pusės buvo subyrėjusios Mongolų imperijos įpėdinė Rytų Europoje bei vidurinėje Azijoje. Lenkija prie šių dalybų dalyvių prisijungė 1340–1349 m., kuomet užėmė Haličo žemę su centru Lvove ir pradėjo kovą su Lietuva dėl Volynės. Savimonės požiūriu Rusia tebebuvo gana vieninga etnokultūrinė erdvė, kurios vienybei nemažą įtaką turėjo Stačiatikių bažnyčios Rusios metropolija. Ji, beje, buvo pagrindinis koziris, veikęs Rusios vienijimo apie Maskvą naudai, nes Maskvos galybės pradininkui Ivanui Kalitai 1325 m. pavyko įtikinti Kijevo ir visos Rusios metropolitą šį miestą pasirinkti savo pagrindine rezidencija.

Bet šis koziris pasirodė esąs per silpnas baltarusių ir ukrainiečių protėvių žemėse, kadangi Lietuvos, Haličo-Volynės ir Lenkijos valdovai tuo pačiu metu ėmė rūpintis bažnytinės Rusios vienybės klibinimu ir atskirų metropolijų savo valdomai Rusios daliai kūrimu. Nepaisant šio proceso permainingumo, iki XV a. pabaigos iš buvusios Rusios bažnytinės vienybės nieko nebeliko (prie to prisidėjo ir Stačiatikių bažnyčios centro – Konstantinopolio – žlugimas 1453 m.). Didžioji senosios Rusios dalis, valdoma Lietuvos, buvo nebesaistoma vieningos bažnytinės organizacijos su Maskvos vienijama šios kultūrinės erdvės periferija.

Lietuvos ir Lenkijos valdžioje likę rusėnai nejautė politinių simpatijų šiai periferijai, kaip mongolų valstybingumo tradicijas tęsiančiam politiniam dariniui. Galutinis etninės savimonės pasidalinimas dar nebuvo įvykęs, bet Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusėnai vis labiau buvo linkę atskirti save nuo Maskvos valdomų savo gentainių. Jie ne tiek save pradėjo suvokti kaip naują tautą, kiek maskvėnus (maskolius, moskovitus) vis labiau ėmė vertinti kaip atskirą tautą, nutolusią nuo pagrindinio Rusios kamieno.

Tai, žinoma, prieštaravo Maskvos savimonei, pagal kurią būtent Maskva buvo svarbiausias Rusios centras, kuriam lemta suvienyti senąją Rusią. Šiandien, žvelgdami iš 500 metų istorinės raidos perspektyvos, galime konstatuoti, kad iš tiesų XVIII a. pabaigoje Maskvai pavyko šį savo susikurtą mitą kuriam laikui paversti politine realybe. Bet jai nepavyko įtikinti savo vakarinių gentainių jo teisingumu. Visą XIX amžių jiems kalta į galvas „tiesa“, kad jie esantys viena „rusų“ tauta su „maskoliais“ baigėsi tuo, kad ukrainiečiai ir baltarusiai galutinai atmetė istoriškai jiems priklausiusius „rusų“ ar „rusėnų“ etnonimus ir pasirinko alternatyvius regioninius „ukrainiečių“ ir „baltarusių“ savivardžius.

Po Pirmojo pasaulinio karo, byrant Rusijos imperijai, drauge su kitomis imperijos pavergtomis tautomis, istoriškai nieko bendro su rusais neturėjusiomis, savo valstybingumo kūrimu ėmė rūpintis ir baltarusiai su ukrainiečiais. Todėl imperijos atkūrimo Sovietų Sąjungos pavidalu ėmėsi bolševikai kompromiso vardan buvo priversti kurti ne tik neslaviškų tautų „sovietines respublikas“, bet ir Baltarusijos bei Ukrainos SSR. Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo jos tapo nepriklausomomis valstybėmis, kurios, nors ir turėjo tapatybės problemų, pakankamai aiškiai suvokė savo atskirumą nuo Rusijos. Daugiau kaip dvidešimt nepriklausomybės metų tą savimonę tik sustiprino.

Tuo tarpu Rusijos visuomenėje liko pakankamai daug žmonių, tebesilaikančių pagrindinio Maskvos mito – Rusios žemių vienybės ir jungimosi apie Maskvą idėjos. Kijevas, kaip senosios Rusios sostinė, šiam mitui yra ypač reikalingas, todėl į Ukrainos savarankiškumą imperiškai nusiteikę Rusijos visuomenės sluoksniai visą posovietinį laikotarpį vertino ypač skausmingai ir priešiškai. Pastaruoju metu vykdoma Rusijos agresija prieš Ukrainą yra subrendęs tų nuotaikų vaisius.

Todėl ir šiandien išlieka 1514-ųjų realijos: vėl reikia ginti prieš 500 metų nusistovėjusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribas. LDK nebėra, bet tebėra ribos tarp Rusijos iš vienos pusės ir Baltarusijos bei Ukrainos – iš kitos. Šiandien jas gina Ukraina savo vienos pajėgomis. Bet, kaip ir prieš 500 metų, tų tolimų sienų likimas lemia ir mūsų saugumą. Kaip čia neprisiminsi, kad ir anuomet, prieš 500 metų, LDK kariuomenei Oršos mūšyje vadovavo iš ukrainietiško Ostrogo kilęs Konstantinas Ostrogiškis, tuometinis Lietuvos didysis etmonas. Iš tiesų šia prasme LDK paveldas šiandien yra gyvas ir aktualus kaip niekada. Aktualijos, deja, tos pačios – sustabdyti Maskvos ekspansiją.

Todėl baigti norėčiau pastarosiomis dienomis visiems girdėtu šūkiu. Šlovė Ukrainai! Šlovė didvyriams!

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kultūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *