Alkas.lt atsiliepdamas į visuomenininkų raginimą žada viešinti lietuvių kalbos išdavikų pavardes (43)

Gėdos stulpas | Alkas.lt, R.Garuolio nuotr.

Gėdos stulpas | Alkas.lt, R.Garuolio nuotr.

Internetinio dienraščio Alkas.lt redakcija skelbia, kad apsvarsčiusi visuomenininkų susibūrusių į Lietuvių kalbos gynimo sąjunga pilietinę iniciatyvą „Viešinkime lietuvių valstybinės kalbos išdavikus“, priima sprendimą jungtis prie šios akcijos ir įsipareigoja viešinti valstybinį lietuvių kalbos statusą pamynusių Seimo narių pavardes bei nuotraukas.

Primename, kad birželio 19 d. Lietuvių kalbos gynėjų sąjunga, susirūpinusi tuo, kad Seime yra svarstomas Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės iniciatyva įregistruotas lietuvių kalbos statusui prieštaraujantis Vardų ir pavardžių įstatymo projektas XIIP-1653, kuriuo numatoma įteisinti vardų ir pavardžių rašymą oficialiuose dokumentuose ne valstybine kalba, kreipėsi į žiniasklaidą, prašydama palaikyti pilietinę iniciatyvą „Viešinkime lietuvių valstybinės kalbos išdavikus“.

Visuomenininkai pasiūlė žiniasklaidos priemonėms skelbti už minėtą įstatymo projektą balsavusių, o taip pat nedalyvavusių balsavime Seimo narių pavardes, šias pavardes taip pat viešinti ir mėnesį prieš kiekvienus būsimus rinkimus.

„Dienraščio Alkas.lt redakcija, gerbdama konstitucinį lietuvių kalbos statusą ir siekdama, kad Lietuvos piliečiai būtų geriau informuoti apie jų rinktų atstovų veiklą Seime, nusprendė palaikyti visuomeninę iniciatyvą „Viešinkime lietuvių valstybinės kalbos išdavikus“. Palaikydami šią svarbią visuomeninę iniciatyvą tituliniame Alkas.lt portalo puslapyje visą mėnesį skelbsime lietuvių kalbos valstybinį statusą pamynusių Seimo narių pavardes, nuotraukas bei informuosime rinkėjus apie jų partinę priklausomybę iš karto po balsavimo Seime ir vėliau – mėnesį prieš būsimus savivaldos bei Seimo rinkimus“, – sako Alkas.lt internetinio dienraščio vyriausiasis redaktorius Jonas Vaiškūnas.

Pasak J. Vaiškūno, palaikyti šią pilietinę iniciatyvą paskatino ne tik pastarasis visuomenininkų susibūrusių į Lietuvių kalbos gynėjų sąjungą prašymas, tačiau ir į redakciją plaukiantys gausūs laiškai, pareiškimai ir kreipimaisi iš įvairių visuomeninių bei valstybinių organizacijų, mokslo ir kultūros atstovų bei kūrybinių sąjungų, susirūpinusių lietuvių kalbos likimu XXI-ojo amžiaus geopolitinių iššūkių akivaizdoje.

„Esame visuomeninis portalas, keliantis sau uždavinį – skatinti tautinių ir pilietinių iniciatyvų bei idėjų sklaidą, formuoti pilietinę visuomenę, kelti jos sąmoningumo lygį, rūpintis lietuvių kalbos ir tautos likimu bei išlikimu. Tad negalime likti abejingi, matydami nuolatines valdžioje esančių politinių grupuočių pastangas inicijuoti projektus nukreiptus prieš lietuvių valstybinę kalbą ir Lietuvos teritorinį vientisumą. Kviečiame ir kitas pilietiškas žiniasklaidos priemones, interneto portalus ir svetaines jungtis prie visuomeninės iniciatyvos „Viešinkime lietuvių valstybinės kalbos išdavikus“, – ragina Alkas.lt internetinio dienraščio vyriausias redaktorius J. Vaiškūnas.

Kategorijos: Lietuvoje, Naujienos, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žiniasklaida | Žymos: , , , , , , , , , , , .

43 komentarai

  1. LosAngeles:

    Labai sveikintina veika: padaryti ‘gedos lenta’. Labai gerai…

  2. d:

    Tai bebt jau 2,už kuriuos per rinkimus nebalsuosiu yra aiškūs…..

  3. Jonas:

    Taip, gėdos lenta sveikas dalykas. Rinkėjai turi žinoti ir PRISIMINTI kas per būsimus rinkimus PRAŠYSIS būti vėl išrenkami.

  4. Atas:

    Jie nėra kalbininkai,nieko nenuveikė kalbos klausimais.

  5. Atas:

    Jau kelios dienos,kai peticiją dėl lietuvių kalbos nepasiekiama.Kas galėtų paneigti,kad tai “netyčia”.

  6. Valdas:

    Galiu papildyti sąrašą:

    Virginijus Savukynas
    Mantas Adomėnas
    Paulius Subačius
    Irena Smetonienė

  7. Nors nesu seimo narys, o tik eilinis Lietuvos pilietis, būkite malonūs – į tą sąrašą įrašykite ir mane. Tai bus puiki parodija, kaip Lietuvoje demokratija tapo jau nebe demokratija, o savo nuomonės turėjimas tapo valstybės išdavyste. Aš jau ne kartą esu rašęs, kad laikau kovą dėl kitakalbių įrašų pasuose ir užrašų lentelėse absurdo kova, kuri yra inicijuota Lietuvai priešiškų jėgų, kurių vienintelis siekis yra supriešinti mūsų tautą [šalį] su kitomis, visų pirma kaimyninėmis valstybėmis, sudaryti įvaizdį apie Lietuvą kaip apie nesugyvenamą nykštukinę valstybėlę ir taip, atsiradus progai, mus pražudyti. Nušluoti nuo žemės paviršiaus. Lietuva turi kur kas svarbesnių problemų negu tai, kad kitakalbiai vartos savo kalbą savo dokumentuose. O ir lentelė ant lenko namo su dvikalbiu užrašu jokiu būdu nereikš, kad čia gyvena lenkas, kuris parklupdė Lietuvą – tai tik jo visai suprantamas noras gyvenant Lietuvoje išlikti lenku. Mes gi irgi norime, kad lietuviai ar Anglijoje, ar Norvegijoje, ar Amerikoje, ar Rusijoje, išliktų lietuviais.

  8. Alvydas Butkus:

    Romualdui Mateliui – Būkit malonus, suminėkit tas kaimynines valstybes, su kuriomis susipriešino Latvija dėl to, kad jos piliečių nelatvių pavardės nerašomos kitų šalių valstybinėmis kalbomis. Ir paaiškinkit, ar Latvijos lenkai, kompaktiškai gyvenantys Daugpilio ir Kraslavos rajonuose, jau nebeišliko lenkais todėl, kad ant savo namų neturi lentelių su lenkiškais gatvėvardžiais ir gerbia šalies, kurioje gyvena, valstybinę kalbą? O juk jie gyvena toje Latvijos dalyje, kuri kelis šimtmečius – 1569-1772 m. – turėjo net oficialų lenkišką pavadinimą – Inflanty Polskie. Ir patys lenkai ten atsirado lygiai tokiu pačiu keliu, kaip ir Lietuvoje.
    Ir ar lietuviai “Anglijoje, ar Norvegijoje, ar Amerikoje, ar Rusijoje” išliks lietuviais tik su sąlyga, jei išreketuos iš tų šalių valdžių rašyti pasuose asmenvardžius lietuviškais rašmenimis, o ant namų sienų iškabinėti lietuviškus gatvėvardžius?

    • Kemblys:

      Profesoriau, ar teisingai jūs supratau:

      kompaktiškai – glaudžiai?
      oficialų – įteisintą? (verčiau pagal sakinio prasmę, nes žodyno reikšmės netinka jūsų sakinyje)
      išreketuos – smurtu išreikalaus (verčiau pagal sakinio prasmę, nes žodyno reikšmės netinka jūsų sakinyje)

      Nuoširdžiai
      Kemblys

  9. Gerbiamas Alvydai. Savo mintis visada dėstau nuoširdžiai ir atvirai. Nes tik nebijant išsakyti savo nuomonės mes galime visi kartu pasukti protingu keliu ir išgelbėti Lietuvą nuo abejotinos perspektyvos. Tad atsakysiu Jums ne papunkčiui, o kiek kitaip.
    Esu įsitikinęs, kad mums joks teigiamas [ar neigiamas] pavyzdys latvių ir lenkų santykiai. Tegul latviai šiuo atveju elgiasi kaip jiems gaunasi. Jei mes rodysime pirštu į latvius, o jie į mus, – buksuosime tautinėje nesantaikoje ir perspektyva liks tik tikėtis kažkokiais palankiais atsitiktinumais, kurie gal išgelbės Lietuvą nuo sutrypimo. Gi mano nuomone tvirta – kur kas geriau elgtis pamatuotai ir protingai. Ir tai daryti remiantis savo protu, o ne ieškant nuo ko nusirašinėti.
    Jūs tikriausiai esate girdėjęs apie dviejų musulmoniškų religijų šimtmečiais nesibaigiančių kovų? Tai sunitai ir šiitai. Vienų yra daug, o kiti visai mažai. Ir jie kovoja dėl savo ideologijų. Gal ir čia bus Jus užkrečiantis pavyzdys? Nes mes gi mažiukai, o lenkai dideli. Ir bendrai mes maži pasaulio mastu, tad ar mums reikia elgtis taip, kaip tai daro didieji? Ne, mes turime protingai įvertinti savo galimybes ir rinktis kelią, kuris leis išlikti ne lietuviškam alfabetui, o MŪSŲ TAUTAI. Daugiau galvokite ir suprasite, kad tokie konfliktai kelia džiaugsmą tik tiems, kas norėtų, kad Lietuva būtų jau tik vakarykštis sapnas.

    • Kemblys:

      Romualdai Mateli, nesusireikšmink – tu eilinis lietuvių kalbos išdavikas:

      ,,parodija, absurdo, inicijuota, problemų, perspektyvos, papunkčiui, ideologijų, alfabetui, konfliktai…”.

    • R.L.:

      Romualdo Matelio pasisakymo esmė slypi šiame sakinyje: “Nes mes gi mažiukai, o lenkai dideli”. Kitaip sakant, siūloma eiti nuolaidų keliu, nes mes vis tiek savo vertybių, to, kas mums brangu neapginsim – “mes gi mažiukai”. Kur tokio nuolaidžiavimo ribos, Romualdai Mateli? Pats sutiktumėte su gatvių pavadinimais lenkų kalba ir Vilniaus mieste (jau nebekalbu apie Vilniaus ar Šalčininkų rajonus – lietuvių visuomenė faktiškai su tuo jau susitaikė)? O gal jums būtų priimtinas ir lenkų kalbos kaip antrosios valstybinės kalbos įteisinimas Lietuvoje (Lietuvos lenkų veikėjai turi ir tokių idėjų, o tam pritartų ir nemaža dalis lietuvių visuomenės veikėjų), kuri po kokio dešimtmečio virstų “pirmąja”. O kaip pasižiūrėtumėte į Vilnius krašto autonomiją? Iš tiesų, kam pyktis su Lenkija, “mes gi mažiukai”? Tačiau lenkų visuomenės daugumai lietuviai – baudžiauninkai turintys tarnauti savo ponams lenkams, o Lietuva nuo 1385 m. yra Lenkijos dalis, tik laikinai nuo jos atplėšta. Tad kur nuolaidžiavimo ribos, Romualdai Mateli?

      • Nors nebeturiu noro tęsti komentavimą po šiuo straipsniu, nes viską jau tarsi ir pasakiau, į Jūsų įrašą, kuris man pasirodė pakankamai normalus, atsakysiu. Pradėsiu gal nuo jums netikėto kampo.
        Kai gatvėje, ar kompanijoje, o gal tarnyboje ar bendroje kelionėje aš susipažįstu su žmogumis, man visada, tarpe kitų klausimų iškyla ir tautybės klausimas. Kalbėdamasis su žmogumi lietuviškai aš vis tik noriu žinoti ar jis yra lietuvis. Nes tai sąlygoja mano būsimą tekstą: aš nesu akiplėša, kad tarkime šiandieniniam vokiečiui, kuris gimė dal tik 1970 metais išmetinėčiau kokie blogi buvo fašistai. Analogiškai ir visais kitais klausimais su žmonėmis aš siekiu santarvės, o ne konflikto. Todėl man labai norisi, kad to žmogaus pase būtų įrašyta jo tautybė. Tiesa, kada į mano rankas paklius jo pasas, o gal ir visai nepaklius, jau kitas klausimas. Ir vis tik išeinant jau vien iš šios pozicijos aš noriu, kad visų žmonių pasai būtų įrašyti: pirmame puslapyje lietuviškai, antrame – jo tautybės kalba. Taigi tai liečia ne tik lenkus, tai liečia ir rusus, žydus, totorius ir net kokius nors vietnamiečius jei tokių Lietuvoje. Atsivertęs kitakalbio antrąjį puslapį ir jame perskaitęs tekstą jo kalba aš tikrai niekada nemanyčiau, kad aš – lietuvis – dėl to esu pažemintas. Ir niekada nepusliu ieškoti analogijos – o ar pas prancūzus lietuviams irgi įrašoma lietuvių kalba. Nes, mano įsitikinimu, jei tautos ateityje nebus vaisai sunakintos, taip bus pasielgta ir daugumoje pasaulio šalių.
        Dėl gatvių pavadinimo… Jokiu būdu nemanau, kad gatvių pavadinimai turi būti įvairiakalbiai Vilniuje, Kaune ar kur nors Plungėje ar Druskininkuose. Tačiau ten, kur kažkuri tauta dominuoja, t.y. jos žmonių yra daugiau nei pusė, tokia išlyga gali būti. Ateityje, kad nebūtų beprasmių konfliktų, manau, kad reikėtų rasti visos ES mastu išlygą, gatves rašyti nacionaline [valstybine] ir kokia nors sutartine kalba. Nors netvirtinu, kad būtinai taip, bet tai galėtų būti ir kokia nors lotynų ar esperanto kalba.
        Dėl “mes mažiukai” ironijos. Šiaip jau tai ironija prastas pagalbininkas norint rasti bendrą kalbą, bet jūsiškė nėra užgauli, tad tebūnie. Į ją atsakysiu kiek paslėpta prielaida… Tarkime konfliktas dėl skardos gabalėlių ant namo kampo išsivysto taip smarkiai, kad kyla karas tarp Lenkijos ir Lietuvos. Karai, kaip žinia, nusineša labai daug gyvybių. Tarkime tokiame kare būtų išžudyta dauguma jūsų šeimos narių. Ar jūs, tokiam karui pasibaigus, manytumėte, kad buvote teisus [o gal teisi?] skardos gabalėlių sąskaita iššaukusi savo sūnų, brolių ir tėvų žūtį? Tuo labiau turint omenyje, kad po tokio karo jau ir pačios Lietuvos niekas niekada nebeatstatytų… Tikiuosi, kad nedrįstumėte net susapnuoti tokio scenarijaus… O jei taip, tai kokios mintys sukasi jūsų galvoje šiandiena? Gal manote, kad tarkime lenkai kokie neįgalūs invalidai, o lietuviai visi olimpiniai čempionai, todėl kiekvienas lietuvių karys be vargo paklotų po9 kitataučius?
        Aišku viena: realiai situacijos nevertinusių tautų šiandiena jau daugelio nebėra. O protingai gyvenimą vertinantys išliks ilgiau už visus kitus.
        Gero sekmadienio ir nesigadinkite nuotaikos. Realybė tokia kokia yra ir nei jūs nei aš ko nors pakeisti nelabai galime. Nebent protingomis mintimis.

        • Kemblys:

          Laaabai jau tu įžeidus, Romualdai 🙂
          Vėl prirašei nelietuviškų žodžių, kad nors tu juos suvoktum…

          tèkstas [lot. textum – sujungimas]:
          1. išspausdintas, parašytas arba žodinės formos kūrinys, jo fragmentas;
          2. žodžiai kaip priešprieša muzikai, pvz., dainos Δ, vaizdui, pvz., pjesės Δ;
          3. spaustuvinio rinkinio pagr. dalis — be iliustracijų, potekstinių pastabų;
          4. spaustuvinis šriftas, kurio kegelis 20 punktų (7,52 mm).

          Romualdas:
          ,,Kai gatvėje, ar kompanijoje, o gal tarnyboje ar bendroje kelionėje aš susipažįstu su žmogumis, man visada, tarpe kitų klausimų iškyla ir tautybės klausimas. Kalbėdamasis su žmogumi lietuviškai aš vis tik noriu žinoti ar jis yra lietuvis. Nes tai sąlygoja mano būsimą tekstą: aš nesu akiplėša,…” – TEKSTĄ !!!

          Atsitiktinai susipažinęs su svetimtaučiu tu kalbi iš anksto sukurtais žodiniais kūriniais 😀 😀 😀

          • Ponas Kembly,
            Jums kalbininko profesija jau nebeleidžia būti paprastu žmogumi ir kalbėti paprastai, savęs nesureikšminant kaip itin svarbaus lietuvio? 😀

            Ar tiesiog nebeturite ką į temą atsakyti? Tada jau liūdniau…, teks ir vėl profesoriaus patarimo klausti.

            • Kemblys:

              Romualdai, straipsnis apie lietuvių kalbos išdavikus. Tu savo atsiliepimais išreiški priešišką nuomonę. Atsiliepimuose vartoji nelietuviškus žodžius. Nesu kalbininkas, bet manau, kad nėra prasmės rašyti lietuviškai nelietuviškais žodžiais. Tu nemoki tų kalbų, kurių žodžius vartoji, dar net nesuvoki tų žodžių. Pats davei progą pasijuokti iš tavęs 🙂

              Pvz., tavo LIETUVIŠKAS ALFABETAS nesiverčia į lietuvišką raidyną – ABĖCĖLĘ. Įsigilinus į sakinį ,,Ne, mes turime protingai įvertinti savo galimybes ir rinktis kelią, kuris leis išlikti ne lietuviškam alfabetui, o MŪSŲ TAUTAI.”, tavo sakinys rodo, kad nesugebi protingai vertinti.

        • Arūnas:

          “Tarkime..kyla karas tarp Lenkijos ir Lietuvos”. Tai, kad karas vyksta, nes visokių karų XXI amž. pasitaiko. Tai žali žmogeliukai atsiranda, kurie centralizuotai ne tik uniformas, bet ir “skardos gabalėlių ant namo kampo ” užsisako. Bet kada ukrainiečiai mato “savo sūnų, brolių ir tėvų žūtį”, jie žino, kad kovoja už tai, kad šliaužianti pabaisa neprarytų jų šalį. O kai žemę Lietuvoje pradės supirkinėti svetimieji, tai tų vietų kur “kažkuri tauta dominuoja” bus ne tik kaime, o kad svetima tauta nesijaustų nuskriausta, tai Jūsų siūlymas rašyti jiems geografinius pavadinimus “kokia nors lotynų ar esperanto kalba” rodo, kad Jums ir jiems Lietuvoje lietuvių raštas jau bus nebesuprantamas.

  10. Kalbos išdaviku būčiau jei su savo giminėmis ir lietuviais draugais kalbėčiau nelietuviškai, mielas Kambly. O kalbininku niekada nebuvau ir tokios profesijos nei neorėčiau. Nes esu tikras, kad lietuvių kalba šimtmečiais išliko mažai pakitusi ne todėl, kad lietuviai anksčiau už kitus pasaulyje savo kalbą įspraudė į mokslo formuliarus, o todėl, kad jie paprasčiausiai norėjo kalbėti savo kalba. Kai yra toks noras, jokios cenzūros nesustabdys gimtosios kalbos vartojimo.

    • Kemblys:

      Įdomi ta tavo ‘lietuvių kalba’:
      ,,formuliarus, cenzūros, profesijos” 🙂

      Romualdas:
      ,,…lietuvių kalba šimtmečiais išliko mažai pakitusi…”.

      Mielas, Romualdai (aš neprasivardžiuoju, kaip tu), kalba PATI kisti negali – ją keičia tokie, kaip tu, įterpdami svetimų kalbų žodžius. Ar supratai?

      • bartas:

        Kembly , padėk. Kaip toks lietuvis (tyčia iš mažosios raidės) , kuris nesugeba persakyti savo minčių lietuviškai . Nemokša ar labai aukšto lygio mokslinčius.

        • Kemblys:

          Kažkada skaičiau knygelę ,,Kūlgrinda” (straipsnių rinkinys apie gamtosaugą). Vienas straipsnis kažkuo išsiskyrė. Rašė Tadas Ivanauskas, straipsnis brandus, nors buvo parašytas dar tarpukario laikais. Bet vis tiek nesupratau kuo jis išsiskiria iš kitų, pasirodo – parašytas išskirtinai švaria lietuvių kalba. Tadas Ivanauskas pirmą lietuvišką žodį išgirdo būdamas 14-os metų Gudijos miškuose.
          Ar atsakiau į Tavo klausimą?

  11. Alvydas Butkus:

    Administratoriams – Iš tiesų įtraukit p. Matelį į tą sąrašą jo paties prašymu. Kaip savanorį kovotoją už tai, kad Lietuvos kitataučių piliečių asmenvardžiai būtų rašomi kitų šalių valstybinėmis kalbomis. Taip šis žmogus supranta Lietuvos išgelbėjimą nuo jedinstvininkų keliamos tautinės nesantaikos ir “Lietuvos sutrypimo”.

  12. dionyzas:

    Kiek dar Judos išdavinės Lietuvos įnteresus – lietuvaičiai už ką jūs balsuojate?

  13. pušis:

    Gi, po galais, pone Mateli, liaukitės su tuo savo “mes mažiukai”. Jūs gi vergo nuomonę skelbiat. Bent jau Vydūną perskaitykit, pasiaiškinkit, ką reiškia būti sau žmogumi (būtent Žmogumi!). Ar jums pačiam nebjauru gyventi nulenkta galva, galvojant kaip čia visiems svetimtaučiams įsiteikus, vis žvilgčiojant, kas čia ką pasakys, o gal kas nors kam nors nepatiks? Lietuva mūsų Tėvynė, mes čia šeimininkai.

  14. Argus:

    Šitie ir kiti per mūsų nesupratingumą užtupę valdžios kėdes išdavikai ir toliau sėkmingai išdavinės ir pardavinės viską, kas brangu padoriems žmonėms. Dabar tą daryti jokių kliučių nėra, nes viš 80 procentu lietuviškų mankurtų tokius jų veiksmus palaiko.

  15. wikswa:

    Magistras be aukštojo. KGB grimasos.

  16. Atgalinis pranešimas: Žalgirio mūšio dieną Seimas svarsto LLRA primestus įstatymo projektus (tiesioginė transliacija, video) | Alkas.lt

  17. Alvydas:

    G. Kirkilo išsilavinimas – Vilniaus aukštoji partinė mokykla, 1982 m.
    I. Anajevos-Šiaulienės (Nikolajaus d.) daktaro disertacija – „Lietuvos komjaunimas – Komunistų partijos pagalbininkas kovojant už socialistinės revoliucijos pergalę ir jos stiprinimą Lietuvoje 1940-1941 metais“, 1987 m. Vadovas – prof. Mykolas Burokevičius

    • N:

      Įdomu, kokiomis temomis rašo disertacijas jaunieji Lietuvos išdavikai ir parsidavėliai? “Tautiškumas kaip viena iš ekstremizmo formų”, “Seksualinių mažumų persekiojimas Lietuvoje” ar “Šeimos kaip nusikalstamo susivienijimo demaskavimas”…

    • Kemblys:

      Nežinau ką dėstė partinėse mokyklose, bet, manau, vadovams reikia kažkokio suvokimo apie valstybės ūkio ir visuomenės valdymą.
      Aukštosiose mokyklose, tsrs laikais, dėstė ‘politinę ekonomiją’, ‘marksizmą-leninizmą’. Didžioji dauguma nerimtai žiūrėjo į šiuos mokslus, bet juos iš antro ar trečio karto ‘praleisdavo’. Taip išsilavinusią Lietuvos visuomenės dalį nušalino nuo visuomenės valdymo – jiems įskiepijo, kad negabūs visuomenės mokslams ir nukreipė pagal jų gabumus. Pasekmėje turime daug gabių inžinierių, fizikų, gydytojų, technologų ir t.t., kurie suvokia visuomenę IŠ BENDRO IŠSILAVINIMO. Todėl net dabar, manau, baigę ‘partškolą’ daugiau nusimano už juos apie visuomenės valdymą, be to juos dar palaiko priešiškų Lietuvai šnipų tinklas. Lietuva bus priklausoma nuo tokių, kol nepradės ruošti savų vadovų. Negali juk amžinai brautis tokie, kaip Baukutė, Valinskas ar Šustauskas.

      • N:

        Lietuva jokių kitokių vadovų neparuoš, tol, kol valdžioje bus ta pati chebra.

      • Amelija:

        Mielas Kembly, Lietuva jau ruošia naują politikų ir politologų kartą Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Ten konkursai tokie, kad patenka tik šimtukininkai, studijos nelengvos, studentų ambicijos didelės, dalis jų doktoratų rašyti išvažiuoja į užsienį, taip kad vilties, jog nueis nuo scenos senų grybų karta – daug. Tame institute, beje, studijuoja ir vienas Alko autorių…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: