M. Kundrotas. Dvigubo tapatumo problema (26)

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Marius Kundrotas | asmeninė nuotr.

Žvilgsnis į istoriją

Dvigubo tapatumo problema lietuvių tautoje pirmąsyk išryškėjo maždaug XVI a. Valdovo dvaras ir didžiuma aukštuomenės jau kalbėjo lenkiškai, bet vis dar laikė save lietuviais. Panašią problemą išgyveno Škotija, kur didžiuma aukštuomenės ir net liaudies kalbėjo angliškai ir iš esmės gyveno angliškos kultūros erdvėje. XVII a. sudaryta Anglijos ir Škotijos sąjunga, susiliejant į vieną valstybę, tapo natūralia šios asimiliacijos išdava. Lietuvoje šie procesai vyko priešinga tvarka: iš pradžių sudaryta sąjunga su Lenkija, po to prasidėjo lietuvių lenkėjimas.

Nežiūrint to, dvigubo tapatumo problema lietuvių tautoje daugeliu atvejų spręsta Lietuvos naudai. 1563–1569 m. lenkakalbiai lietuvių didikai priešinosi galutiniam Lietuvos ir Lenkijos sujungimui į vieną valstybę – tik valdovo sprendimas lėmė, jog 1569 m. Liublino unija toks sujungimas įvyko. 1655 m. Kėdainių sutartimi ta pati lenkakalbė lietuvių aukštuomenė nutraukė sąjungą su Lenkija ir sudarė ją su Švedija, bet šis projektas žlugo. XVIII a. pabaigoje lenkakalbiai lietuvių tautos lyderiai priešinosi galutiniam jungtinės valstybės virsmui vientisa Lenkijos valstybe ir šiaip taip išsireikalavo atitinkamo papildymo 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijai.

Padėtis iš esmės pasikeitė po Rusijos okupacijos, ypač – pastarajai prisijungus ir žymią dalį Lenkijos. Ilgus amžius bendrai gyvenusios lenkų ir lietuvių tautos, o pirmiausiai – jų aukštuomenės dar labiau suartėjo bendros priespaudos ir bendros kovos sąlygomis. XIX a. visą Europą sužadinęs Tautų Pavasaris pirmiau palietė lenkus nei lietuvius. Lenkiškai kalbanti ir žymia dalimi lenkišką kultūrą perėmusi lietuvių aukštuomenė palaipsniui ėmė suvokti save ir kaip lenkų politinės tautos atstovus. Įsivyravo posakis: „gente lituanus, natione polonus“ – gentimi lietuvis, tautybe lenkas. Iš lietuvių liaudies kilo nauja tautos karta. Ilgainiui sulenkėję ir lietuviakalbiai lietuviai išsiskyrė į atskiras kultūrines ir politines tautas: pirmoji dalis nutekėjo į lenkų tautą, antroji nuo jos atsiskyrė.

Dalis šiuolaikinių istorikų su Alfredu Bumblausku priešakyje šią problemą gerokai supaprastina. Anot jų, modernios etninės Lietuvos valstybės kūrimasis, jos atsiskyrimas ir kovos su Lenkija, ypač – Vilniaus konfliktas tebuvo „senalietuvių“ ir „jaunalietuvių“ kova, o pats šios valstybės projektas buvo klaida, suskaldžiusi lietuvių tautą ir įvėlusi į karus su istoriniais partneriais. Pirmiausiai tai ne visai tiesa. Lietuvos Tarybos atstovai kreipėsi į lenkakalbės lietuvių aukštuomenės likučius, kviesdami drauge kurti bendrą valstybę. Daugelio atsakymas buvo: „Przenigdy!“ – „Niekados!“ Jei vyko atstūmimas, jis pirmiausiai įvyko iš sulenkėjusios pusės. Tai jau buvo lenkai tiek kultūrine, tiek politine savimone, kuriems būti lietuviais reiškė tik buvimą lenkų tautos gentimi.

Iliustratyvus dvigubos tapatybės pavyzdys – Lenkijos valstybės kūrėjas, maršalas ir ilgametis valstybės vadas Juzefas Pilsudskis. Nėra prasmės neigti, jog šis lietuvių bajoras iš Giniotų giminės savotiškai mylėjo Lietuvą, bet tiktai kaip lenkiškos konfederacijos, plačiąja prasme – Lenkijos dalį. Išliko atsiminimų, jog Lenkijos politiniuose sluoksniuose jis traukdavęs per dantį „koroniažus“ – tikruosius lenkus, o kartą net pagrasinęs: Neklausysit manęs – ateisiu su savo lietuviais ir įvesiu čia tvarką! Vilniaus krašto lietuvis Izidorius Šimelionis prisimena dar įdomesnį įvykį. Lietuviai mokinukai į susitikimą su Lenkijos maršalu atėjo su lietuviška Trispalve. Lenkų karininkai jai atidavė pagarbą, o pats maršalas priėjęs ir prabilęs mokinukams lietuviškai…

Antra vertus, anaiptol ne visi lenkakalbiai bajorai pasirinko būti lenkais. Stanislovas Narutavičius tapo Lietuvos valstybės atkūrimo akto signataru, o jo brolis Gabrielius – pirmuoju Lenkijos prezidentu. Dar vienas signataras Donatas Malinauskas, taip pat kilęs iš bajorų, dar jaunystėje įsijungė į tautinį judėjimą, platino lietuvišką spaudą, o prasidėjus politinių jėgų kristalizacijai stojo prie tautininkų srovės ištakų. Vladas Putvinskis-Pūtvis tik sulaukęs brandaus amžiaus išmoko lietuviškai – jis įkūrė tautinę karinę organizaciją: Šaulių sąjungą, tapusią viena svarbiausių lietuviškojo patriotizmo mokyklų. Ne visi atsakė: „Przenigdy!“

Antra dvigubo tapatumo dilema kilo tarp didlietuvių ir mažlietuvių, Lietuvai atsikovojus Klaipėdos kraštą. Jurgio Zauerveino eilėraštyje „Lietuvninkais mes esam gimę“, kuris tapo mažlietuvių himnu, buvo ir tokie žodžiai:

Vis ciesorių viernai mylėsim, mylėsim ciesorystę vis,
Tikt, kas širdyj yr, iškalbėsim lietuviškomis lūpomis.

Ilgus amžius kovoję už gimtąją kalbą ir savitą kultūrą Vokietijos valdomi lietuvininkai daugeliu atvejų save laikė Vokietijos piliečiais. Šiuo atveju – „gente lituanus, natione teutonus“. Įdomu, kad XIX a. vokiečių kalbos tarmių žemėlapyje, bendrame sąraše su bavarais ir švabais, įrašyta lietuvių tarmė – būtent vokiečių kalbos tarmė, aiškiai atskirta nuo baltiškos lietuvių kalbos. Taigi net ir galutinai suvokietėję lietuvininkai išlaikė savitumą. Kita dalis vokietėjo palaipsniui, kuriam laikui išlaikydama savo kalbą, tačiau politiškai jau įsiliedama į vokiečių tautą. Pagaliau trečioji dalis aiškiai suvokė save bendra tauta su kitapus sienos gyvenančiais lietuviais, drauge leido lietuvišką spaudą, kūrė tautines draugijas, drauge siekė bendro valstybingumo.

Šios dalies atstovai 1918 m. pasirašė Tilžės aktą dėl prisijungimo prie atsikūrusios Lietuvos valstybės, o 1923 m. su didlietuvių pagalba surengė Klaipėdos krašto sukilimą prieš prancūzų okupantus, po kurio šis kraštas autonomijos teisėmis prijungtas prie Lietuvos. Apvokietėjusi lietuvininkų dalis, kaip ir pati Vokietija, sukilimą pasitiko daugmaž neutraliai, jei ne draugiškai – Lietuvos valdžia šiame krašte jiems atrodė mielesnė už Prancūzijos ar aktyviai į jį pretendavusios Lenkijos valdžią. Užtai po prisijungimo tie patys lietuvininkai masiškai jungėsi ir balsavo už vokiškas partijas, o dar po kiek laiko pasisakė už grįžimą į Vokietiją.

Ši tapatumo dilema tarp dviejų lietuvių tautos dalių buvo abipusė. Dauguma dešiniųjų didlietuvių lietuvybę glaudžiai siejo su katalikybe, dauguma kairiųjų savo ruožtu religiją apskritai vertino priešiškai. Mažlietuviai savo tautinį tapatumą taip pat glaudžiai siejo su liuteronų konfesija. Katalikiškoji Lietuvos visuomenės dalis į kitatikius žvelgė iš aukšto, net per atstumą, tarsi į ne visai tikrus lietuvius. Biržų reformatai su tokiu požiūriu jau buvo apsipratę, šiaip ar taip ilgai teko gyventi katalikų šešėlyje, o Klaipėdos liuteronams toks požiūris buvo įžeidimas.

Prasidėjus krašto puošybai „lietuviškais“ rūpintojėliais ir koplytstulpiais, apribojus evangeliškų susirinkimų teises, gubernatorius skiriant išimtinai iš didlietuvių, mažlietuviai pasijuto vėl okupuoti. Prašymai steigti liuteroniškos tikybos dėstytojų ir dvasininkų ugdymo įstaigas šiame krašte praktiškai ignoruoti. Pasekmė –   dvasinis liuteronų rengimas liko valdomas iš Vokietijos, o tokie dvasininkai ugdė atitinkamą lojalumą. Adolfui Hitleriui prisijungus šį kraštą, provokiška vietinė gvardija kurį laiką dar žygiavo su mažlietuviškomis žaliai-baltai-raudonomis kokardomis, o tikintieji bažnyčiose lietuviškai dėkojo Dievui už anšliusą.

Svetimtaučiai, kitataučiai ar bendrataučiai?

1990 m. atkūrus Lietuvos valstybę dvigubo tapatumo problemų iš pažiūros turėjo likti mažiau. Lietuva pirmąsyk istorijoje gyvuoja su Vilniumi ir Klaipėda, o nuo XV a. ji pirmąsyk tokia lietuviška savo gyventojų sudėtimi. Vis gi tokių problemų regime ir šiandien.

Akivaizdžiausias pavyzdys – lenkakalbiai Vilniaus krašto gyventojai. Apibrėžtis „gente lituanus, natione polonus“, anksčiau išreiškusi aukštuomenės tapatybę, dabar persikėlė į liaudį. Sutikta mokytoja iš šio krašto pasakojo įdomų atvejį. Lenkijoje vykusi dainų šventė – savaime suprantama, lenkų dainų. „Labai džiaugėmės, kai gražiausios dainos konkursą laimėjo lietuviai“ – dalijosi įspūdžiais pašnekovė. Ir tai – ne vienetinis atvejis. Dalis šio krašto gyventojų laiko save lietuviais, bet lietuviai jiems – lenkų etninė grupė, šalia mozūrų ir kašubų.

Tai – tikrovė, kurią galima vertinti įvairiai, bet vienaip ar kitaip ją tenka priimti. Pasigirsta pagrįstų siūlymų galų gale pripažinti lenkakalbio lietuvio sąvoką, nes priešingu atveju turėsime lenkus Lietuvoje. Net ne Lietuvos lenkus, bet Lenkijos lenkus Lietuvoje. Vadinamoji Lenkų rinkimų akcija, remiama tiek Lenkijos, tiek Rusijos imperialistų, o iš dalies palaikoma ir Briuselio kosmopolitų, daro viską, jog atskirtų šio krašto gyventojus ne tik nuo lietuvių tautos, bet ir nuo Lietuvos valstybės.

Pasitaiko ir kitokių siūlymų – atlietuvinti šiuos gyventojus, grąžinant juos į etnolingvistinę lietuvių tautą. Iš dalies tai galima suprasti ir tam tikru mastu tai jau vyksta, ypač tarp miestiečių ir persikėlusių į didesnius miestus, visų pirma – Vilnių. Vis gi išmokę lietuviškai daugelis šių žmonių tebelaiko save lenkais. Jie net balsuoja už Lenkų rinkimų akciją, nors patys turi jai gausybę priekaištų, bet – „geriau šunsnukis, tik savas šunsnukis“. Šią problemą politiniu mastu galima būtų spręsti, jei tik būtų politinės valios ir išminties, remiant alternatyvios lenkų visuomeninės organizacijos, žiniasklaidos, o perspektyvoje – gal net alternatyvios lenkų partijos kūrimąsi. Vis gi tai būtų tik dalinis sprendimas. Kultūriniu lygiu liktų rimta dilema, kurią, susiklosčius palankioms sąlygoms, vėl galėtų panaudoti priešiškos jėgos.

Lenkakalbio lietuvio sąvokos įvedimas taip pat reiškia tam tikrą riziką. Šį precedentą galėtų pratęsti anglakalbiai lietuviai, rusakalbiai lietuviai, o nuo čia jau – vienas žingsnis iki Rusijos rusų Lietuvoje. Kita vertus, visa tai kol kas – prielaidos, o lietuviškos kilmės, iš dalies dar net lietuviškos savimonės lenkai Lietuvoje – tikrovė, kurią galima pakreipti Lietuvos arba Lenkijos (o taip pat – Rusijos) naudai. Rusakalbiams lietuviams rastis prielaidų aiškiai per maža – ir kam to reikia, jei Rusija sėkmingai farširuoja smegenis sava propaganda grynakraujams etnolingvistiniams lietuviams, o dėl anglakalbių – tai jau daugiau išeivijos problema.

Deja, patirtis liudija, kad anglų, vokiečių, o taip pat ir rusų kalbas perėmę lietuviai kitose šalyse antroje-trečioje kartoje išvis liaujasi buvę lietuviais. Lietuvio tapatybei lemiami du veiksniai – kalba ir žemė. Lenkakalbių lietuvių padėtis kita – jie gyvena Lietuvos žemėje ir žymi dalis jų čia – senbuviai. Siūlymai dirbtinai, prievarta naikinti jų tapatybę iš esmės primena Josifo Stalino filosofiją: nėra žmogaus – nėra problemos. Žinoma, savanorišką grįžimą į prigimtinę etnolingvistinę lietuvių bendruomenę reikia remti ir skatinti, bet šie procesai su mūsų pajėgumais – kur kas ilgesni, nei darbas iš priešingos pusės, verčiant juos Lenkijos (iš dalies ir Rusijos) lenkais Lietuvoje.

Šios grupės tapatybės dilemą galima spręsti, pasitelkiant istorinius lenkakalbių Lietuvos patriotų pavyzdžius – pradedant kunigaikščiais Radvilomis, baigiant Mykolu Riomeriu, kuris būdamas net ne lietuvių, bet sulenkėjusių vokiečių kilmės, tapo Lietuvos teisės, kultūros ir politikos šviesuliu. Tam reiktų atitinkamai orientuoti lenkišką Lietuvos žiniasklaidą ir švietimą, bet visa tai – jau grynai Lietuvos galioje. Galbūt dar turime progos pasimokyti iš Klaipėdos krašto klaidos, kai ignoravome faktą, jog šalia „mūsiškųjų“ lietuvių gali gyventi ir kitokie lietuviai. Juk yra anglakalbiai airiai ir škotai, bet pavadink juos anglais – turėsi rimtų problemų. Sutvarkius Lietuvą tautiniais pagrindais, vyraujant valstybinei lietuvių kalbai, vargiai liktų grėsmė, jog lenkakalbių lietuvių buvimas kaip nors paskatins lietuviakalbių lietuvių lenkėjimą – greičiau tikėtina, jog vyks atvirkščiai.

Dar vienas dvigubo tapatumo atvejis – Lietuvos žydų bendruomenė. Diskutuojant su jos atstovais tenka patirti, jog žymi jų dalis norėtų kartu būti ir lietuviais, ir žydais. Žinoma, demokratinėje valstybėje vargiai būtų prasmės, o ir galimybių uždrausti savo piliečiams save laikyti, kuo tik jie nori. Problema prasideda, kai imama reikalauti, jog lietuviai šią dvigubą tapatybę priimtų ir pripažintų. Pasigirsta „viliojančių“ siūlymų, jog priėmus tokią, iš esmės – kosmopolitinę lietuvių tautos tapatybės versiją, galima būtų savintis turtingą Lietuvos žydų ir net jų išeivių kultūrą. Deja, toks kelias vestų į lietuvių tautos ribų išplovimą.

Atsivėrus „žydolietuviams“ tektų atsiverti „afrolietuviams“, „kinolietuviams“, „turkolietuviams“ ir lietuvių tauta kaip tokia ilgainiui tiesiog ištirptų. Vargu, ar tai būtų prasminga net pilietine prasme – Prancūzijos ir kitų Vakarų šalių pavyzdžiai rodo, kad naujakuriai iš esmės kuria savas kultūrines, socialines ir net politines bendrijas, tarp kurių senbuviams lieka vis mažiau vietos. Tai – kelias į globalinę sumaištį. Galbūt žydų tautai kosmopolitinė tapatybė ir tinka, bet Europos tautoms – tikrai ne. Smagu žinoti, kad Lietuvos žydai kūrė ar kuria vertingą kultūrą, bet kokia prasmė ją savintis lietuvių tautai? Kiekvienam savo. Užtenka pripažinti ją Lietuvos šalies ir valstybės savastimi, o tai jau – labai daug.

Lietuvos žydų atveju dilemos sprendimas būtų aiškus tautiškumo ir pilietiškumo atskyrimas: visi mes – Lietuvos piliečiai ir bendrapiliečiai, kiekvienas – su sava tautine savastimi, o Lietuvos pagrindas – lietuvių tauta. Atitinkamai galima spręsti Lietuvos rusų klausimą, o iš dalies ir lenkų – tų, kuriems lenkakalbio lietuvio sąvoka dėl vienų ar kitų priežasčių mažiau priimtina.

Lietuvybės perspektyvos: tarp savo ir svetimo

Vis dėlto pagrindinė tapatybės problema glūdi ne tautinių mažumų ar kitakalbių lietuvių, bet istorinės etnolingvistinės lietuvių tautos erdvėje. Čia galima brėžti mažiausiai tris problemines linijas.

Pirma linija – tai sovietinis paveldas. Daugelis lietuvių, sovietinės okupacijos ir aneksijos laikais daugiau ar mažiau bendradarbiavusių su okupacinėmis struktūromis, laiko save lietuviais ir net Lietuvos patriotais. Kiek ši savimonė pagrįsta, būtų ilga ir sunki šneka – žinoma, jog dalis komunistų partijos narių, sovietinių inteligentų ir paprastų darbininkų vienaip ar kitaip dirbo Lietuvai, saugojo lietuvių tautos tapatybę, kūrė kultūrą ir ūkį. Vis dėlto vertinant šią, gal netgi didžiąją lietuvių tautos dalį, kyla rimta tapatybės dilema.

Dažnai šių žmonių tenka klausti: kas vis dėlto 1945–1990 m. buvo tikroji Lietuva: partizanų, išeivijos, Laisvės Lygos Lietuva ar LTSR? Dalis jų atsako: ir viena, ir kita, bet toks atsakymas – dovanokite – išsisukinėjimas. Dar kiti atvirai žeria: mes buvome Lietuva, išeiviai – tik bailūs perbėgėliai, o partizanai – banditai. Ir tai dar viena jautri tema: ką pasakyti žmogui, kurio senelį sušaudė partizanai? Lengviausia tarti: senelis buvo ne toje pusėje. Bet iš tiesų kiekviename kare žūsta ne tiktai kaltieji. Ne visi pokariu vaikščioję su šautuvais buvo partizanai, o kelis metus prasėdėjus drėgnoje žeminėje, artrito išsukinėtais sąnariais, aplink regint išdavystes ir žudynes, netgi doram kovotojui galėjo susisukti smegenys. Jei toks per klaidą nuskriaudė niekuo dėtą žmogų, jį kaltinti sunku, bet ar galime kaltinti šio žmogaus brolį, vaiką, anūką, šiandien teikiantį savas, skaudžias tapatybės versijas?

Šiuo atveju sprendimas galėtų būti partizaninės kovos atskyrimas nuo atskirų partizanų (o juo labiau – jais apsišaukusių, net sovietų infiltruotų agentų) veiksmų. Partizaninei kovai – šlovė, žmones vertiname individualiai. Juo labiau kad už nekaltų žmonių skriaudimą partizanų vadovybės taikė griežtas sankcijas, net šaudydavo. Dėl žmonių, vienu ar kitu mastu bendradarbiavusių su sovietų santvarka ir jos struktūromis – taip pat tenka vertinti individualiai. Kam žmogus priklausė – viena, o ką jis darė – kita.

Į klausimą, kas buvo tikroji Lietuva, reiktų atsakyti šitaip: tikroji Lietuva buvo lietuviai ir jų kitataučiai bendrapiliečiai, kurie grūmėsi už laisvą, tautinę Lietuvos valstybę. Visi kiti galėjo būti etniniai lietuviai, gyvenę okupacinėje sistemoje. Lietuva jie tapo tik tada, kai įsijungė į tautinės valstybės atkūrimo kovą, paties atkūrimo procesą ir tolesnę valstybės kūrybą.

Antra probleminė linija – vadinamasis europatriotizmas, dirbtinai brukamas dauguma politikos, žiniasklaidos, masinės kultūros, o pirmiausiai – švietimo kanalais. Tai tarpinė grandis ilgesnėje grandinėje, kurios galas – absoliutus kosmopolitizmas. Jau dabar dažnam lietuviui kyla dilema, kas jis pirmiau – lietuvis ar europietis? Europietiškumas kaip daugybės Europos tautiškumų suma – visiškai normalus ir priimtinas reiškinys. Kitas reikalas, kai europietiškumas užgožia, net išstumia lietuviškumą arba lojalumą Lietuvos valstybei.

Šitokiems europatriotams galima būtų užduoti kelis klausimus. Pirmiausia, kas jiems yra europietiškumas, visa apimanti ir kartu iš pasaulio išskirianti europietiška tapatybė? Jei tai indoeuropiečių kalbų šeima, tai kur dėtis vengrams, baskams, suomiams ir estams? Jei tai krikščionybė – kur dėtis pagonims, laisvamaniams, ateistams, o taip pat – judėjų ir musulmonų religinėms grupėms, ypač turint galvoje, kad tie patys europatriotai sveikina įvairių kultūrų atstovų imigraciją ir įsivaizduojamą integraciją į Europos šalis? Jei tai liberalus humanizmas – kuo Europa skiriasi nuo Amerikos? Kitas klausimas – įsipareigojimai. Žinoma žmonių, žuvusių už Gedimino pilį, Aušros vartus, Kernavės piliakalnius, bet kiek žmonių ryžtųsi žūti už Europarlamento Babelio bokštą?

Jei europatriotizmas reiškia tik teises ir laisves be pareigų ir atsakomybių – anoks čia patriotizmas. Kita vertus, daugelis keistų, net žalingų sprendimų įvairių Europos šalių politikoje teisinama Europos Sąjungos vertybėmis. Vėlgi klausimas – ar tai įsipareigojimai, dėl kurių sutarė visos Europos tautos, ar tik politinių elitų susitarimai su lobistinėmis grupėmis – kapitalo kompanijomis, lytiniais hedonistais, kosmopolitiniais klajūnais? Tai klausimai, kuriais verta pamąstyti kiekvienam laikančiam save europatriotu. Rišlių atsakymų iš jų pusės kol kas trūksta.

Europa bus savimi tik tol, kol ji bus tautų – ir būtent vietinių tautų – Europa. Vis daugiau europiečių tai jau suvokia. Jau vien dėl to keistas mūsų politikų skubėjimas į traukinį, kuris jau senokai nuvažiavęs.

Paskutinė aptartina probleminė linija – eurazianizmas. Tai galima laikyti europatriotizmo tąsa ir plėtra, nors daugelio nuomone abiejose stovyklose tai – priešprieša. Dvidešimt metų lietuviams kalta į galvas primityvi dvišalė schema: geri Vakarai prieš blogus Rytus. Ką gi, daugelis šia schema įtikėjo. Beliko sukeisti puses. Tai gana sėkmingai daro dabartinės imperinės, autoritarinės Rusijos propaganda. Gausėja lietuvių, jau suvokusių Vakarų pasaulio ir ypač – Europos Sąjungos problemas, o Rusijoje ir Sovietų Sąjungoje gautas patirtis primiršusių. Ne visi jie – sąmoningi parsidavėliai. Tarp rusiškosios Eurazijos rėmėjų gausu nuoširdžių suklaidintų žmonių, galvas guldančių už Vladimirą Putiną.

Vadinamieji europatriotai ir eurazianistai aršiai grumiasi vieni su kitais, drauge įtraukdami į šią kovą tautiškai susipratusius lietuvius. Dvišalės schemos šalininkams dažnai nuoširdžiai per sunku suvokti, kad gali būti kas nors už šios schemos ribų. Tu ne su Briuseliu – reiškia, su Maskva. Tu ne su Maskva – reiškia, su Briuseliu. Abiems stovykloms galima pažerti užtektinai faktų tiek iš teorijos, tiek iš praktikos srities, liudijančių, kad iš esmės jie kovoja dėl to paties. Rusijos eurazianizmo ideologas Aleksandras Duginas atvirai skelbia, jog Europos Sąjunga – tik žingsnis į Eurazijos Sąjungą. Jo priešas ne Briuselis, o Vašingtonas. Europarlamento vadovas Martinas Šulcas pasisakė prieš sankcijas Rusijai už invaziją į Ukrainą, o Europos Sąjungos metropolijos – Vokietija ir Prancūzija – karo sąlygomis pardavinėja Rusijai karo laivus ir tankus.

Nei europatriotų, nei eurazianistų vizijose tautinei valstybei vietos nėra. Tai aiškiai privalo suprasti visi laisvos Lietuvos šalininkai, atmesdami tiek vienos, tiek kitos pusės imperialistų viliones. Lietuvos kelias – tautinė valstybė, susijusi draugiškais ir laisvais tarptautiniais ryšiais su artimų vertybių ir interesų šalimis. Įtvirtinus šią nuostatą bent jau pačiame tautiniame judėjime, galima tikėtis ilgainiui ją perkelti į valstybės politikos lygmenį.

Žinoma, dvigubas tapatumas – sudėtinga problema. Dauguma žmonių, gal net kiekvienas jų turi daug tapatumų. Pavyzdžiui lietuvis gali būti katalikas ar protestantas, krikščionis ar pagonis, dešinysis ar kairysis, atskiro socialinio sluoksnio, atskiros profesijos, atskiros subkultūros atstovas, galiausiai – vyras arba moteris. Bandymai visą žmogiškąją būtį apibrėžti vienu tapatumu – ne mažiau pavojingi už bet kurią tapatumo dilemą.

Šiandien ryškiausias tokios linijos pavyzdys – Rolandas Paulauskas, kategoriškai klausiantis: kas tu pirmiau – lietuvis ar krikščionis? Panašių pavyzdžių būta ir seniau – Vytautas Alantas iš vienos pusės, Stasys Šalkauskis ir jo sekėjai – iš kitos. Bandymai kurti distiliuotą, išgrynintą lietuvio tapatybę – tokie pat utopiniai, kaip daugumos liberalų ir kosmopolitų bandymai kurti distiliuotą, išgrynintą žmogaus tapatybę – be tautinių, religinių, ideologinių dėmenų. Abiem atvejais lengva ranka nurašoma tai, kas tą žmogų ar lietuvį sudaro – kas jam svarbu ir brangu. Tai – skaldymas. Pirmiausiai – žmogaus sąmonės, o po to ir tos visumos – vienu atveju žmonijos, kitu atveju tautos – kurią neva siekiama stiprinti.

Anksčiau aptarta lietuvio-kataliko ir lietuvio-protestanto dilema kilo ne dėl to, kad tautinis ir konfesinis tapatumas veikė šalia vienas kito. Ji kilo dėl to, kad šie tapatumai sulieti vienas su kitu. Viena sakyti, kad lietuvis gali būti ir katalikas, ir protestantas, visai kas kita sakyti, kad lietuviu gali būti tik katalikas arba tik protestantas.

Šia prasme geriausias lietuviškojo tautiškumo pavyzdys – Antanas Smetona. Jis griežtai vengė tautiškumą vertinti per religijos prizmę, o taip pat religiją – pagal tautinę tapatybę. Šias dvi sritis jis tiesiog atskyrė, pagal biblinį principą: kas Cezario – Cezariui, kas Dievo – Dievui. Panašią taisyklę galima taikyti ir kitiems tapatumams. Dvigubos tapatybės dilema kyla tada, kai susikerta du tapatumai toje pačioje plotmėje: lietuvio-lenko, krikščionio-pagonio, konservatoriaus-liberalo-socialisto. Perkeldami atskirą tapatumą iš vienos plotmės į kitą, pavyzdžiui – lietuviais įvardydami vien krikščionis ar vien romuviečius, galime eiti ir dar toliau. Pavyzdžiui – paskelbkime, jog lietuviu gali būti vien 20-ies – 40-ies metų vyras su žemės ūkio išsilavinimu. Projektas?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: