E. Bunka. Paskutinis Vytauto Didžiojo pagoniškas ąžuolas? (15)

Rietavo miškų urėdijos miškininkai prieš keletą metų Tverų girininkijoje rado seną, vardo neturintį ąžuolą. Apie septynių metrų apimties jis tikrai yra storiausių Lietuvos medžių dešimtuke, tačiau saugomų gamtos paminklų sąraše jo nėra. Nemini jo ir istorikai, nors po juo buvusios sodybos vietoje liko akmuo su iškaltu lenkišku užrašu, bylojančiu, jog šios vietos savininkas, iš Mingailos giminės kilęs Tomas Antoninas Piotrovskis finansavo tilto statybą, kuri baigta 1792 metų liepos 3 dieną.

Tilto jau nelikę nė ženklo, o ąžuolas tebežaliuoja ir prašyte prašosi pavadinamas Mingailos vardu. Tačiau pagal metų naštą Lietuvoje antras po Stelmužės Mingėlos ąžuolas jau yra vos už dvidešimt trijų kilometrų, prie Plungės – Vėžaičių kelio. Tad bevardžiui prigijo dabartinių žemės savininkų – Montrimų vardas.

1932 metais gimęs Aleksandras Montrimas prisimenaprie ąžuolo kamieno priglaustą nemenką akmenį, ant kurio buvo iškalta, kad medį prieš penkis šimtus metų sodino Vytautas Didysis.

Kai jam buvo šešeri, samdyti vokiečių meistrai statė abarėmis vadinamą didelę daržinę su tvartu gyvuliams žiemoti. Pamatams ir sienoms reikėjo daug akmenų, tad nenuostabu, kad po ąžuolu gulėjęs dingo. Gal, kai kam nors užeis ūpas išardyti laiko ir melioratorių neįveiktus abarių pamatus ir sienas, tas užrašas atsiras. Bet ir jis būtų ne nenuginčijamas įrodymas apie Vytauto Didžiojo sodintą ąžuolą, o tik šioks toks argumentas, jog taip galėjo atsitikti. Kad užrašas buvo, Aleksandras tvirtai įsitikinęs, nes apie jį vėliau ne kartą minėjo ir senelis, ir tėvas ir vis keikė be jų žinios akmenį nuritinusius statybininkus.

Dar senelis ne kartą sakė, kad jo šeimos septynios kartos gyveno dabar Akmenskine vadinamame Bliūdalių kaime, o ūkį protėviai pirko iš Petrauskių. Vadinasi, iš tų pačių, kurie užraše akmenyje minimi kilę iš Mingailos giminės.

Gali būti, kad Petrauskiai buvo tie patys, kurių viena atšaka –  Borisas Piotrovskis ir jo sūnus Michailas – garsūs Rusijoje mokslininkai. Dabartinis Ermitažo Sankt-Peterburge direktorius Michailas Piotrovskis viename interviu sakė, jog jo protėviai yra iš vakarinės Rusijos provincijos kilę surusėję lenkai. Žemaitija ir buvo taip vadinama carinės Rusijos dalis, o joje gyvenę turtingesni žemaičiai – beveik visi tapę lenkais. Apie tai byloja ir akmenyje iškaltas užrašas.

Bet grįžkime prie Vytauto Didžiojo. Ar yra nors menka tikimybė, kad Akmenskinėje tebežaliuoja jo sodintas ąžuolas?

Sužinoti tikslų ąžuolo amžių praktiškai neįmanoma, nes ir šerdis, ir dalis kelmo išpuvę, tad metų rievės nepadės. Miškininkai siūlo bent apytikslį būdą tai padaryti, žinant kamieno apimtį ir manant, kad kasmet ąžuolo skersmuo padidėja apie tris su puse – keturis milimetrus bei įvertinus medžio augimo vietą. Taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tai, kas lėtino augimą: bent keletą kartų per šimtmečius apnikę kenkėjai ir ligos, vandens trūkumas ar perteklius, dideli šalčiai ar karščiai, vėtros. Įvertinus paklaidas, galima manyti, jog medis išdygo 1390 – 1420 metais. Toks rezultatas vėlgi nėra nenuginčijamas įrodymas apie Vytauto Didžiojo prisilietimą prie Montrimų ąžuolo, bet tegu būna bent šioks toks argumentas.

Ieškant kitų, reikėtų prisiminti Mingailą ir jo bei jo artimųjų santykius su Vytautu.

Istorikai sako, jog Mingaila buvo vienas artimiausių Vytauto patikėtinių, kai kurių rusų metraščių net vadinamas Algirdaičiu.

Vincas Krėvė „Skirgailoje“ Mingailos dukros Oligės lūpomis sako: „Mano tėvas Mingaila – narsus bajoras. Jis visuomet sėdi dešinėj kunigaikščio jo taryboje“.

Be to, R.Petrauskas straipsnyje „Žemaičių diduomenė ir politinė padėtis Žemaitijoje XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje“ rašo, jog vokiečių ordino atstovas Žemaitijoje 1406 metų liepos 30 dieną laiške savo maršalui pranešė, kad pas jį lankėsi „žymiausi visų kraštų atstovai Mingaila, Kirkutis, Ropė ir Vizbaras, kurie kraštiečių vardu prašė neatiduoti jų Vytautui“. Anot R. Petrausko, trys iš šių bajorų arba jų palikuonys po kelerių metų tapo Vytauto pavaldiniais. Mingaila 1412 m. tapo Veliuonos seniūnu, o kitais metais Horodlėje gavo Sirokomlės herbą. Mingailos brolis Vizbaras 1413 m. liudijo Vytauto naudai ginčo su Vokiečių ordinu dėl sienų procese. Už tai 1415 m. šios giminės nariai buvo Vytauto apdovanoti.

Tikėtina, kad dovana ar jos dalis galėjo būti ir dabartinės Akmenskinės kaimo žemės, nes Vytautui Žemaitijoje, 1411 metais pagal Torūnės taikos sutartį Teutonų ordino atiduotoje LDK, reikėjo turėti jam lojalių bajorų.

Tais pačiais 1413 metais, kai Vizbaras liudijo byloje dėl sienų su ordinu, Vytautas su Jogaila ėmėsi krikštyti Žemaitiją. Pradėję nuo Betygalos, baigė ant Šatrijos kalno, nuo kurio nosies tiesumu iki Mingailos giminės sodybos ir dabar augančio Montrimų ąžuolo Akmenskinėje – vos 28 kilometrai. Pagerbti savo apsilankymu tuos, kurie pasitarnavo ir užsitikrinti jų palaikymą ateityje, galėjo būti jei ne nuoširdžios padėkos ir draugiškumo ženklas, tai bent, dabartine šneka tariant, puiki viešųjų ryšių akcija, kurios Vytautas vargu ar galėjo atsisakyti. O gal net pats panoro atnešti pažadą apie būsimą dovaną arba pasidairyti, ar verta ją teikti.

Tad tikimybė, kad Vytautas Didysis 1413 metais aplankė Mingailos, Vizbaro giminę ir sodino ąžuolą, nėra menka. Juolab kad tai padaryti galėjo dar ir 1417 metų rudenį. Tada Vytautas buvo vos už devyniolikos kilometrų nuo Akmenskinės, kai Varniuose šventino Katedros bažnyčią ir įkūrė Žemaičių vyskupiją.

Jeigu ką tik prie Lietuvos prijungtos Žemaitijos didikų namus aplankė valdovas, gal iškilmingoje vizito programoje atsirado vietos ir medžiui sodinti? Gal tuo Vytautas žemaičiams norėjo parodyti, jog dėl politinių tikslų atveria kelią krikščionybei į Žemaitiją, tačiau, sodindamas šventą medį, lieka ištikimas protėviams ir kviečia žemaičius daryti tą patį? Tokią mintį austi galima ir todėl, kad Lietuvoje uoliai šventas girias pradėjusį kirsti misionierių Jeronimą PrahiškįVytautas mitriai išsiuntė iš šalies.

Aleksandras Montrimas sako, kad ąžuolas turi ne tik istorinių, bet ir mistiniais vadinamų slėpinių: kai vėjas nulaužė vieną medžio šaką – mirė tėvas, kai nulaužė kitą – žuvo brolis. Be to, yra ir dar viena istorikų neatskleista paslaptis. Aleksandras Montrimas tikina, kad čia stovėjęs namas buvo statytas ant senų pamatų, kurie buvo daug didesni nei naujas statinys. O rūsį šalia namo kasdamas jo tėvo samdytas kaimynas rado žmogaus palaikus. Tad ar nebus čia kadaise stovėjusi viena pirmųjų Žemaitijoje bažnyčia, prie kurių būdavo ir kapinės arba didelis, apie nemenką šeimininkų turtą bylojantis namas?

Dabar atsiranda dar vienas slėpinys: ar iš tikrųjų ąžuolą sodino Vytautas Didysis? O jeigu bandyti spėlioti, ar jis sodino paskutinį pagonišką, ar pirmą krikščionišką, Rietavo miškininkų rastas ir saugojamas ąžuolas taptų ne tik istorinę reikšmę turinčiu medžiu, bet gali būti ir kol kas gana padrikų pagoniųbei krikščionių diskusijų apie Vytauto veiklą lygiai prieš šešis šimtus metų objektu.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

15 komentarų

  1. Klodas:

    Ąžuolas prašyte prašosi vadinamas karaliaus Mindaugo vardu, čia karalius lankėsi 1251 m. Nenustačius ąžuolo amžiaus labiausiai tikėtina, jog jį sodino Mingaila, kurio pavardė primena karaliaus atminimą, menama ir Karališkoji, o ne didžiojo kunigaikščio giria. Vytautas čia nė prie ko. Užrašą ant akmens reikia suprasti kaip anuometinį polonizacijos poveikį.

    • Perkūno Paukštis:

      Tuometinių Pagonių visiems amžiams prakeiktieji misionieriai Vytautas su Jogeo ir atbogino subaudžiauninton Lietuvon tavo minėtąją polonizaciją kartu su “Polskos wiaros” poteriais.

      • Klodas:

        Taigi, ėmusis ieškoti praeities – nedera pamiršti kokios. Rašant, publikuojant tokias istorines klišes reikėtu jausti atsakomybę. Išties, Vytautas su Jogaila „bausme kaklas“ naikino etninį paveldą Atkreipę į tai dėmesį atsikratykime iškraipytos politizuotos istorijos įvykių verčių ir rūpinkimės esminių akcentų tvirtinimo. Bet, aiškiai neaiškios istorijos kūrėjai turi kitus interesus.

        • Perkūno Paukštis:

          Naikino ne “etninį paveldą”, o savastį.
          ——————
          Man teko vaikystę “praleisti” krikščioniškos giminės areale, kurios visi nuodėmingi atstovai pasidabinę ant kaktų kryžiais. Todėl šalia krikščioniškų abruzdėlių jų namuose, pastebėjau, dažnai pasitaikydavo ir Vytauto baraljefų. Suprask, savo bičo.

  2. otto:

    Miskininkai siulo matuojant azuolo amziu pagal apimti 1cm, laikyti 1 metais. Azuolo rieve buna 3-4 mm kai matuojamas skersmuo, o ne apimtis. Butu idomu suzinoti tikslesnius profesionalu argumentus.

  3. Kažin:

    Kiek dar gali Lietuvos istorijoje tęstis tas lenkiškas-dlugošinis Mindaugo ir Vytenio “uždenginėjimas” gediminaičiais -jogailaičiais.
    Apskritai kaip gali rastis pagoniškasis Vytauto didžiojo ąžuolas, kai jis jau buvo krikščionis. Be to, darant tokius apibendrinimus reikia susivokti kur Mindaugo-Vytauto laikais buvo pati Žemaitija. Juk tuo metu dabar Žemaitija vadinamame plote gyveno kuršiai.
    Iš Vokiečių ordino atstovo Žemaitijoje laiško, kuriame pranešama apie tai, kad pas jį lankėsi „žymiausi visų kraštų atstovai Mingaila, Kirkutis, Ropė ir Vizbaras”, yra pagrindo manyti, kad tie kraštai patys savęs Žemaitija nevadino arba kad apskritai Žemaitija yra kitų – mozūrų ar Vokiečių ordino pagal kažkokius bendrumo požymius juos apibendrinantis pavadinimas. Taigi tuos kraštus būtų pagrįsčiau laikyti Kuršo sritimis, o jų atstovus kuršiais. Be to, gali būti, kad Žemaitija buvo vadinamos vietos, kuriose buvo gyvenama ir dirbama žemė, kas vėliau buvo vadinama dvaru. Tikėtina, kad prašyti, jog nebūtų atiduoti Vytautui, galėjo paribyje su ordinu buvę kraštai.
    Tokiu atveju be abejonės šie kraštai sietini su Mindaugo valdų pakraščiu, o tas ąžuolas gali būti, kad žymi tokį pakraštį, todėl sietinas su Mindaugo valdymu.
    Šių kraštų vietų nustatymas ir pavardžių analizė būtų svarbūs istoriniai faktai.

  4. Klodas:

    Esminis Žemaitijos ir Lietuvos gyvenime įvykis – 1244 m. Pietiniai kuršiai neatlaikę kryžininkų agresijos pasiprašė karaliaus Mindaugo globos ir prisijungė prie Lietuvos. Kunigaikštis Vykintas nuo Vidurio žemumos persikėlė į Tverus. Taip susiliejus seniesiems žemaičiams su pietiniais kuršiais, šį kraštą, atskirti nuo kryžininkų užvaldyto šiaurinio, imta vadinti Žemaitija. Taip susidarė etnografinė Lietuva, šiemet – 970-ties metų sukaktis.

    • Klodas:

      Reikia patikslinti – šiemet minime ETNOGRAFINĖS LIETUVOS 770-ties metų sukaktį.

    • Kažin:

      Jeigu žemaičiai būtų persikėlę iš Vidurio žemumos, tai tiek slavizmų savo šnektoje nebūtų prisirinkę, jie kėlėsi iš kaiminystės su Mozūrija. Šios kaiminystės plote reikia ieškoti ir Vykinto dvaro (pilies)…

      • Klodas:

        Apie kuršių krašto prisijungimą byloja Žemaitijoje esantys Lietuvos kunigaikščių vardai išlikę gyvenviečių pavadinimuose: Eivydą mena Eivydai, Kintenį – Kintai, Lengvenį – Lngveniškės, Plikienę – Plikiai, Ruškį – Ruškiai, Tautvilą – Tautvilai, Vismantą – Vismaldai, Vembūtą – Vembūtai, Vyžeikį – Vėžaičiai.

        • Kažin:

          Vargu, ar apie Kuršių krašto “prisijungimą” būtų pagrindo kalbėti apskritai. Čia greičiau yra atvejis, kai tas pats kraštas turėjo du epitetinės (pasaulėžiūrinės) kilmės vardus – Litua ir Cori (Lettava ir Kurši). Taigi, nuo seno Kuršas buvo Lietuva, o Lietuva buvo Kuršas.
          Vienu iš tai patvirtinančių faktų galėtų būti ir minimų dabartinės Žemaitijos gyvenviečių pavadinimų ir Lietuvos kunigaikščių vardų leksinė giminystė. Be to, dar ir Mindaugo vardą galima sieti su jo tėvonijos buvimu prie Minijos ir Dauguvos upių. Yra ir daugiau istorinių faktų Lietuvos ir Kuršo tapatystės, vietovių ir kunigaikščių vardų giminystės prielaidoms grįsti…

  5. Perkūno Paukštis:

    Klastingai ieškantis maniakinių hipotezinių įdomybių Gamtagarbiams, straipsnio autorius lai geriau galėtų pakonkretinti, kiek Lietuvoje esa prisėta Vytauto božnycų? Žodžiu, lai kloja faktus ant stalo.

  6. Klodas:

    Rašinys nepagrįstas. Knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės” yra senojo Mingėlos iš Vieštovėnų papasakojimas, jog krikštijant žemaičius jo viršūnę liepęs nukirsti Jogaila. Jis pasijuokė iš teiginio, kad krikštytojai kirto šventuosius miškus ir ąžuolus. Dabar nukirsti ąžuolų didelis darbas, o ką kalbėti tada. Krikštytojai būtų plušėję kelerius metus, . Dėl to tokie viršūnių netekę ąžuolai ir išliko.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: