Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų ar vidinių prieštaravimų. Iki šiol taip ir buvo. Tačiau pastaruoju metu pats Konstitucinis Teismas priima sprendimus, kurie, atrodo, šią darną ardo.
Štai šių metų pradžioje Konstitucinis Teismas, vadovaujamas Romualdo Kęstučio Urbaičio, iš pradžių tarsi pagal prezidentės įgeidį atriboja generalinį prokurorą nuo parlamentinės kontrolės, o tada ne mažiau ryžtingai imasi peržiūrėti konstitucinę doktriną, suformuotą dar 2006-ųjų kovo 14-ąją. Primenu – būtent šia doktrina pripažįstama, jog ir įstojus į Europos Sąjungą Lietuvos Respublikos Konstitucija nepraranda savo viršenybės.
2014-ųjų metų sausio 24-ąją Konstitucinis Teismas, iš pradžių išdidžiai pareiškęs, jog Konstitucijos šaltinis yra pilietinė Tauta, o Konstitucija grindžiama Tautai priklausančiu suverenitetu, jau kitu sakiniu, it prezidentės juodojo karatė diržo vertu smūgiu, šią lig tol galiojusią konstitucinę doktriną pats ir sulaužo. Vienu mostu panaikinęs Lietuvos Konstitucijos viršenybę Konstitucinis Teismas net nesiteikia teisiškai paaiškinti, kaip jo šiųmečiai pareiškimai dera su prieš aštuonerius metus įtvirtinta visiškai kitokia konstitucine nuostata.
Dar daugiau – 2014-ųjų metų Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas apie 2006-ųjų metų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą net neužsimena – tarsi tokio nutarimo nė nebūtų, tarsi tai būtų priešiškos valstybės teismo sprendimas. Matyt, šiandieniniam teismui lojalumas svarbiau už teisminės valdžios nepriklausomumą ir savarankiškumą.
Neabejoju, jog būtent tai atkreipė prezidentės Dalios Grybauskaitės dėmesį, ir, ko gero, neatsitiktinai šių metų Vasario 16-osios proga ant tuometinio Konstitucinio Teismo pirmininko kaklo pakibo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius. Žinoma, ta proga nebuvo pamirštas ir vienas aktyviausių naujųjų konstitucinių doktrinų įkvėpėjų, gerbiamas profesorius Vytautas Sinkevičius – „Už nuopelnus Lietuvai“ prezidentė jį irgi pamalonino Komandoro didžiuoju kryžiumi.
Jei norite sužinoti, kokį nutarimą Konstitucinis Teismas priims atsakydamas į paklausimą, ar referendumo paskelbimas atitinka Konstituciją, klauskite ne Andriaus Kubiliaus ir net ne Juliaus Sabatausko, o profesoriaus Vytauto Sinkevičiaus. Jis jau seniai pareiškė, jog 1994 metų liepos 22 dieną suformuota konstitucinė doktrina dėl referendumo galioja tik priimant paprastą įstatymą. Ir visai nesvarbu, jog prieš 20 metų Konstitucinis Teismas neskirstė įstatymų pagal reikšmingumą. Tuometis Konstitucinis Teismas pasisakė, kad konstatavus referendumui teikiamo teisės akto projekto neatitikimą Konstitucijai negalima reikalauti pirmiau išnagrinėti Konstitucijos keitimo klausimą ir tik po to skelbti referendumą – toks reikalavimas referendumo paskelbimą susietų su Konstitucijoje nenumatyta sąlyga.
Visi Seimo dangaus ženklai rodė, jog jau apsispręsta paminti ir šią konstitucinę doktriną. Seimas, būdamas Tautos atstovybe, savo kreipimusi į Konstitucinį Teismą, ar referendumo paskelbimo nutarimas atitinka Konstituciją, norėjo pasielgti kaip Poncijus Pilotas. Siekdami išsaugoti savo valdžios svertus konservatoriai, liberalai ir socialdemokratai ketino nusiplauti rankas – Tautos valios nukryžiavimą siekė perduoti Konstituciniam Teismui.
Tačiau netikėtai socialdemokratai persigalvojo ir ėmėsi stabdyti Seimo kreipimąsi į Konstitucinį Teismą. Sunkiai įtikėtinas atsivertimas ir jo nuoširdumu drįsčiau abejoti. Gal neatsitiktinai tokia užduotis patikėta būtent Seimo nariui Broniui Bradauskui, vienam iš žinomiausių Seimo medžiotojų – rinkėjų balsų medžioklė su varovais jau įsibėgėja ir kiekvienas piliečio balsas tampa geidžiamu politikų trofėjumi.
Tačiau ordinai išdalyti juk ne veltui, ne veltui ir tiek jėgų mesta laužant konstitucines doktrinas – jau dabar padaryta viskas, kad referendumas virstų farsu už 14 milijonų litų.
