Z. Vaišvilos ir referendumų dėl žemės ir lito iniciatyvinių grupių spaudos konferencija (tiesioginė transliacija, video) (28)

Spaudos konferencija | Alkas.lt nuotr.

Spaudos konferencija | Alkas.lt nuotr.

Balandžio10 d. 12:30 val.  Seimo spaudos konferencijų salėje įvyks Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos ir referendumų iniciatyvinių grupių spaudos konferencija.

Balandžio 10 d., paskutinę pagal įstatymą tam skirtą dieną, 10:20 val. Seimas  skubos tvarka svarstys nutarimo projektą dėl žemės referendumo „Tautos valia“ paskelbimo bei 11:10 val. Euro įvedimo įstatymą (Seimo posėdžio tiesioginę transliaciją galite žiūrėti ČIA).

Spaudos konferencijoje bus diskutuojama apie šių klausimų Seime svarstymo rezultatus ir abiejų referendumų („Tautos valia“ ir Lito išsaugojimo) bendrą klausimą – ar valdžia atvirai ir visiškai ignoruoja Tautos konstitucinę teisę valdyti valstybę tiesiogiai, t.y referendumų būdu.

Tiesioginę spaudos konferencijos transliaciją iš Seimo galima bus stebėti ČIA arba ČIA.

Vykstant spaudos konferencijai jos dalyviams galima bus internetu pateikti klausimus. Nuoroda į klausimų uždavimo sistema (veiks spaudos konferencijos metu) ČIA.

Žiūrėkite spaudos konferencijos tiesioginės transliacijos iš Seimo vaizdo įrašą:

Skelbiame Zigmo Vaišvilos spaudos konferencijoje Seime perskaitytą pranešimą:

Z. Vaišvila. Dėl referendumų – klausimas pagrindiniam referendumų stabdžiui Vytautui Landsbergiui: Tamsta – provokatorius ar bailys?

Paskutinę vėliausią dieną Seimas apsisprendė dėl referendumo Tautos valia. Manau, bus sustabdytas dviem Seimo kreipimaisi į Konstitucinį teismą (dėl Referendumo įstatymo 14 str. ir dėl Seimo nutarimo paskelbti Tautos referendumą), kurie stabdytų referendumus. Jei taip nutiktų, belieka vienintelis taikus kelias – nerinkti Prezidentu asmens, kuris neįsipareigos dėl referendumo teisės Tautai gerbimo ir vykdymo, taip pat referendumas dėl Seimo paleidimo, Konstitucijos keitimo, dėl nustatyta tvarka ir terminais referendumo neskelbiantis Seimas netenka savo galių, dėl rinkimų ir jų finansavimo sistemos keitimo.

Tai mūsų visų – ne tik organizatorių, bet ir pačios Tautos – pats atsakingiausias išbandymas po 1991 m. sausio 13-osios. Tauta privalo susigrąžinti valdžios uzurpuotą tiesioginę valstybės valdymo teisę. Ir mes, ir valdžia suprantame, kas vyksta. Ypač po š.m. balandžio 7 d., kai VRK išdrįso Tautai pasakyti, kad VRK gali būti aukščiau už mūsų Konstituciją. Nors 1994-07-22 Konstitucinio Teismo nutarimas ir išaiškino, kad niekas neturi teisės riboti Tautos teisės į referendumą. Užmirštas ir po mūsų stojimo į ES priimtas 2006-03-14 Konstitucinio Teismo nutarimas, nustatęs, kad visi Lietuvos tarptautiniai susitarimai, taip pat ir sutartiniai santykiai dėl ES turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos teisės aktus, išskyrus mūsų Konstituciją.

Kas suteikė valdžiai teisę taip elgtis ir dar mokyt“ demokratijos ukrainiečius, kuriuos drauge su ES valdžia mūsų Prezidentė, apsvaigusi nuo savo asmens svarbos pirmininkaujant ES, pakišo taip, kad niekas nepavydės. Patyčia pasiekė aukščiausią lygį – Rusijos Prezidentas vakar paklausė ES, kodėl nesuteikiate Ukrainai žadėtų 11 mlrd. EUR paramos, kai Rusija tebetęsia savo paramos teikimą!? Ar įdomiau vykdyti neoficialius mokėjimus? O mes, Lietuva, skubame į skęstančią eurozoną – esame tokie turtingi, kad neturime kur dėti savo lėšų. Gelbėsime ne savo pensininkus, bet eurozonos valstybių problemas.

Esminis klausimas yra Prezidentės, Seimo ir Vyriausybės baimė prarasti valdžios monopolį. Prisidengus Ukrainos įvykiais, pereita net prie karo isterijos. Idėjinį šios isterijos vadą ir projekto „Tebūnie Dalia – Lietuvos Dalia“ autorių ar įgyvendintoją, pagrindinį Tautos referendumų stabdį bei demagogijos meistrą Vytautą Landsbergį klausiu: Tamsta esate provokatorius ar tik bailys? V. Landsbergis, sulyginęs referendumų iniciatorius tautininkus su jedinstvininkais, savo rašinėlius sudėjęs į knygą, kurios viršelyje Lietuva puikuojasi Rusijos sudėtyje, peržengė visas įmanomas sąžinės ir padorumo ribas.

Daug metų buvau kantrus dėl V. Landsbergio neretai provokacinių veiksmų, nes bendras tikslas buvo svarbiau. Po to, kai dirbdamas Ministro Pirmininko pavaduotoju sužlugdžiau 1992 m. ginklų pirkimą iš Rusijos per a.a. G. Konopliovo įmones, ir įvykdėme jį per valstybinį Lietuvos Ginklų fondą (Rusiją taip pat atstovavo ne privati įmonė, o Tarptautinių ekonominių santykių ministerija), atsisakiau politinių oponentų siūlymo dėl šių aplinkybių demaskuoti V. Landsbergį. Po „Williams“ aferos su „Mažeikių nafta“ klausiau savęs, ar teisingai pasielgiau? Tačiau yra ir kita medalio pusė: kiek reikėjo laiko ir įvykių, kuriuos vainikavo šiųmetinė referendumų baimė, kad dauguma tautiečių suvoktų V. Landsbergį ir jo natūrą, moralinių principų aukojimą dėl partinės nomenklatūros ir gyvenimo visuotiniame mele išsaugojimo? 2009 m. dar nebuvo išgirsta mano nuomonė dėl projekto „Tebūnie Dalia – Lietuvos Dalia“. Tačiau referendumo iniciatorių sulyginimas su jedinstvininkais, t.y. kolaborantais ir perversmo organizatoriais, atpalaiduoja mane nuo moralinių skrupulų – privalau visiems pasakyti, kad buvusio valstybės vadovo V. Landsbergio provokatoriškas sunkiai besivaldančio asmens elgesys, deja, buvo ir tebėra viena pagrindinių mūsų Nepriklausomybės atkūrimo ir provokacijų išvengimo problemų. Būtina žinoti tokio V. Landsbergio elgesio priežastis.

Papasakosiu įvykį, atspindintį mūsų buvusio Nepriklausomybės simbolio V. Landsbergio būdą ir elgesį, problemas, kurias mums, bendražygiams, tekdavo spręsti siekiant Nepriklausomybės ir valstybės pripažinimo. Šio įvykio dalyviai gyvi, todėl liudininkų pakaks. Kovo pradžioje, lyg nujausdamas būsimas provokacijas, tai papasakojau LNK. Tačiau eterio šis interviu nepasiekė.

Po 1991 m. sausio 13-osios įvykių tarybiniai kariškiai, pareiškę, kad TSRS Prezidentas Michailas Gorbačiovas juos „pakišo“, nuo aktyvių veiksmų mūsų atžvilgiu nusišalino. Po šio kariškių demaršo  „Tvarkos“ įvedinėjimu pradėjo užsiiminėti TSRS VRM pavaldūs Rygos ir Vilniaus OMON-ai. 1991 m. kovo 19 d. vidurnaktį Vilniaus OMON sulaikė mūsų Krašto apsaugos departamento generalinį direktorių Audrių Butkevičių ir įkalino jį Vilniaus OMON Valakampių bazėje, saugomoje šarvuočiais ir įrengtais kulkosvaidžių lizdais. Ką tik budėjimą Lietuvos VRM perėmęs ministro pavaduotojas Arvydas Svetulevičius šią žinią pranešė Aukščiausioje Taryboje (toliau – AT) buvusiam jos Pirmininkui V. Landsbergiui. AT Pirmininkas mūsų VRM-ai įsakė pulti OMON bazę ir išvaduoti A. Butkevičių. Žado po tokio įsakymo netekęs A. Svetulevičius išskubėjo į vidaus reikalų ministro pirmojo pavaduotojo Petro Liuberto butą Lazdynuose (ministras M. Misiukonis po OMON skilimo sausio 12 d. – 13 d. naktį faktiškai nusišalino nuo vadovavimo ministerijai).

Pavykus pažadinti ką tik po budėjimo įmigusį P. Liubertą, apie 3 val. nakties jiedu skambino man – nakvojau mūsų bute Justiniškėse. Paprašiau juos abu skubiai atvykti. Vyrai paaiškino padėtį ir bėdą su V. Landsbergiu, kuris nevyko namo, o nuolat reikalavo šturmuoti OMON bazę. 3.30 val. skambinu V. Landsbergiui, tebebuvusiam darbo vietoje. Pirmas jo sakinys – kodėl dar nepradėtas OMON bazės šturmas? Pirmininke, sakau, vykite namo pailsėti, o išlaisvinti A. Butkevičių – mūsų darbas. A. Svetulevičių nusiuntėme budėti į VRM, o su P. Liubertu ir dviem apsaugos vyrais nuvykome į TSRS vidaus kariuomenės štabą Vilniuje prie Šv. Petro – Povilo bažnyčios. Dalinio vadui Žitnikovui pasakiau, kad neišeisime, kol neišspręsime Audriaus klausimo. Gavome arbatos. Žitnikovas, kuris, beje, jau buvo mūsų įtakojamas, t.y. priklausomas nuo mūsų struktūrų, aukšto dažnio ryšiu pradėjo tartis su savo vadovybe Leningrade, o aš – su Maskva, t.y. TSRS Vyriausybe, VRM ir visais, kuriuos naktį pavyko prikelti.

Po 12 valandų psichologiškai labai sudėtingų telefoninių derybų Maskva sutiko be jokių sąlygų paleisti A. Butkevičių. Tačiau mūsų gėdai oponentų akivaizdoje nuolat teko telefonu raminti taip namo ir nevykusį AT Pirmininką, vis įsakinėjusį A. Svetulevičiui pradėti OMON bazės šturmą, o A. Svetulevičių – ne tik raminti, bet ir kategoriškai drausti jam vykdyti nuolat kartojamų nesivaldančio V. Landsbergio įsakymų. Apie 16 val. nuvykome į OMON bazę. Mūsų apsauginius, nenorėjusius paklusti nurodymui atsiskirti nuo mūsų, jėga ir ginklais atskyrė, laikė prie pastato atskirai. Mudu su P. Liubertu palydėjo į Vilniaus OMON vado B. Makutinovičiaus kabinetą. Ten tęsėsi derybos su nieko nesprendusiu Boleslovu, tyliai jas stebint dviem kabinete buvusiems civiliai apsirengusiems vyrams. Su jais B. Makutinovičius kaskart išeidavo pasitarti be mūsų. Tai truko dar keletą valandų, po kurių mums vis tik grąžino A. Butkevičių, kurio būklė buvo nepavydėtina. Deja, ir iš B. Makutinovičiaus kabineto telefonu teko raminti V. Landsbergį, neleisti A. Svetulevičiui vykdyti nuolat kartojamų AT Pirmininko įsakymų pradėti šturmą. Manau, Maskva, susidėliojo vaizdą apie mūsų valstybės vadovą.

Kita panaši situacija. 1991 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje. Ką tik Maskvoje žlugo pučas. Savo kabinete kaip Ministro Pirmininko pavaduotojas, turintis Lietuvos Vyriausybės įgaliojimus, dėl KGB Lietuvoje likvidavimo derėjausi su TSRS Vyriausybės įgaliotu atstovu TSRS KGB pirmininko pavaduotoju A. Lebedevu. Lenino (dabar – Lukiškių) aikštėje tuo pat metu buvo verčiamas V. Lenino paminklas. Prie KGB pastato buvo minia į vidų besiveržiančių žmonių, o pastato viduje – apsaugai atsiųsta KGB pasieniečių kuopa, kuriai buvo įsakyta šaudyti į bet ką, kas įsiverš į pastatą. Derybas kartkartėmis nutraukdavau ir bėgdavau įstrižai aikštės raminti į KGB besiveržiančių žmonių (tuomet Vyriausybės rūmai dar buvo dabartinėje Užsienio reikalų ministerijoje). Įtampa buvo didžiulė – žmonės manė, kad viduje deginami dokumentai, o mūsų policijos patrulis, neišlaikęs įtampos, apšaudė ir tokiu būdu sustabdė sunkvežimį, kuris iš KGB rūmų atgal į Šiaurės miestelį (ten buvo įsikūrusi 107 tankų divizija) vežė tuščius valgio indus.

Mūsų tarpvalstybinės derybos, prasidėjusios ryte, artėjo į pabaigą. Staiga iš įjungto radijo taško išgirstu V. Landsbergio kalbą rugpjūčio 23-jai paminėti skirtame mitinge, vykusiame prie Respublikinės (dabar – M. Mažvydo) bibliotekos laiptų. AT Pirmininkas, išgirdęs, kad KGB galbūt degina dokumentus, pakvietė minią nutraukti mitingą ir skubėti veržtis į KGB rūmus. Nedelsdamas per asmens sargybinių radijo ryšį susisiekiau su V. Landsbergiu ir paprašau jį raminti minią. Pasakiau, kad man reikia dar 2-3 valandų, ir mes pasirašysime sutartį, drauge įeisime į KGB pastatą, pastatysime dvigubą sargybą ir pradėsime jo perėmimą. Ačiū Dievui, šį kartą AT Pirmininkas suprato ir pradėjo raminti minią.

Beje, šios, t.y. pirmosios tarpvalstybinės Lietuvos Respublikos ir  TSRS sutarties nerasite oficialiuose mūsų valstybės pasirašytų tarpvalstybinių sutarčių sąrašuose. Kodėl? Paklauskite V. Landsbergio. Man neseniai pavyko gauti jos kopiją.

Sausio 13-osios įvykiai patvirtino, kad mūsų jėga ir taikaus pasipriešinimo karinei jėgai prasmė buvo kontroliuoti valstybę bei jos sienas ir neišprovokuoti ginkluotų konfliktų. Tai tęsėsi iki pat 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje pralaimėjimo, po kurio į mūsų pasienį ir muitines, Vyriausybės struktūras pasipylė norinčiųjų dirbti (beje, taip ir būsima mūsų Prezidentė D. Grybauskaitė apsireiškė Lietuvos valdžios struktūrose, prieš tai nežinia kieno siųsta pasitobulinti 6 mėnesių vadovų kursuose Džordžtauno universitete JAV 1991 m. pirmajame pusmetyje, o nuo 2013-04-26 savo biografijoje pakeitusi šių kursų datą į 1992 m., t.y. jau tada, kai dirbo čia ir, anot tuometinio V. Landsbergio patarėjo užsienio politikos klausimais R. Bogdano, padėdavo organizuoti V. Landsbergio užsienio vizitus).

Dėl sienų kontrolės, kaip būtinos sąlygos valstybės pripažinimui, Medininkų tragedija 1991 m. liepos 31 d. buvo išskirtinai skaudus įvykis. Po jo neatsirado nė vieno valdžios vyro, kuris būtų nusprendęs, ar siųsti neginkluotus muitininkus ir pasieniečius atgal į pasienį. Sprendėme tik dviese su muitinės vadovu Valerijonu Valicku. V. Valickui ir A. Butkevičiui pasakiau: 5 dienas visame pasienyje – nė vieno mūsų pareigūno, tačiau po to juos visur grąžinti į darbo vietas.

Stebint įvykius Ukrainoje, nesuprantamas naujosios Ukrainos valdžios neapsisprendimas, ką daryti net vykstant ginkluotai agresijai. Krymas prarastas, o jau po pirmosios provokacijos dienos reikėjo uždaryti ir sustiprintai kontroliuoti Ukrainos – Rusijos sieną, atitverti Sevastopolį. Ne šaudyti, o kontroliuoti sienas. Ne užsidaryti bazėse, o užimti aktyvias pozicijas ten, kur kariškai ir pasieniečiai privalėjo būti. Vien Kryme juk buvo apie 20000 ginkluotų Ukrainos kariškių! Tikiuosi, ukrainiečiai tinkamai įvertins V. Putino pareiškimą, kad tinkamiausiu Ukrainos vadovu būtų Julija Tymošenko, kurios bendrapartiečiai dabar vadovauja šaliai, o ES ir D. Grybauskaitė reikalavo šiai vienintelei poniai net įstatymo, kad sėdinti Ukrainos kalėjime gali gydytis Vokietijoje. Provokacinius J. Timošenko pareiškimus Ukrainos rusų atžvilgiu privalo įvertinti ir valdžia, ir patys ukrainiečiai, kurių krauju aplaistyta ši Vakarų ir Rusijos kiek drauge, kiek atskirai neatsakingais veiksmais suskaldyta ir visapusiškai skandinama mūsų draugė Ukraina.

Provokacinio mūsų valdžios elgesio priežastys žemiškos – artėjantys Prezidento rinkimai ir atsakomybės baimė dėl aibės galimai nusikalstamų veikų, kurios vykdytos atvirai, dangstantis prokuroriniu teisingumu, įteisintu Prezidentės D. Grybauskaitės iniciatyva konservatorių ir liberalų daugumos buvusiame Seime. Todėl bijoma ne tik referendumų, bet net viešų kandidatų į Respublikos Prezidentus debatų.

Šiandien pagrindinis pavojus yra pilietiškumo slopinimas. Būtent pilietiškumas turi vienyti mus visus – lietuvius ir ne lietuvius. Reikia suvokti, kad valdžia naudojasi mūsų susiskaldymu ir nepilietiškumu, atvirai tyčiojasi iš mūsų ir kiršina mus tarpusavyje.

Tiems, kurie aklai ar nemastydami seka savo Guru – V. Landsbergį ar D. Grybauskaitę, atsakysiu paprastai: ar nematote, kad mūsų valdžia neturi jokio supratimo apie mūsų valstybės tikslus ir ateitį?

Tiems, kurie šnypščia, kad Zigmas davė interviu Rusijos NTV kanalui (beje, jo transliacija Lietuvoje neuždrausta), atsakysiu paprastai – būkite ir toliau nemąstančiais bailiais, leiskite ir toliau Rusijos piliečiams nuomonę apie Sausio 13-osios įvykius leisti formuoti A. Nevzorovui, A. Paleckiui drauge su „Alfa“ grupės, šturmavusios TV bokštą ir LTV, vadu M. Golovatovu. Jei iki tokio lygio samprotavimų galite smukti, tai pabandykite įsivaizduoti save Tatjanos Mitkovos vietoje – 1991 m. sausio 13 d. TSRS Centrinės televizijos laidoje „Vremia“ („Laikas“) pasakyti ne TSRS Prezidento M. Gorbačiovo tiesą, o Vilniaus tiesą apie šiuos įvykius. Ar bent suvokiate tai, kad ši diktorė, pralaužusi tiesioginį eterį apie šią tiesą ne tik visai Tarybų Sąjungai, bet ir visam pasauliui, gal būt ji nusvėrė likimo svarstykles mūsų naudai? O tiems, kurie moralizuoja mane, siūlau save įsivaizduoti skiriamu ar skiriama 1991 m. sausio 13-osios naktį Ministro Pirmininko pavaduotoju ir Laikinosios gynybos vadovybės nariu. Ir pagalvoti, ar tai bus paskyrimas vienai, dviem ar trim valandom, parai? Ir nežinoti, kur žmona, dukros. V. Landsbergio ir D. Grybauskaitės pasekėjai, įsisąmoninkite, kad kiekvienas diplomatas ar žurnalistas, tomis dienomis atvykęs į mūsų Aukščiausiąją Tarybą, buvo ne tik mūsų viltis, bet ir įkaitas – gal bent tą naktį, kol jie čia, mūsų nepuls?

Mūsų Nepriklausomybės kaina didžiulė. Visų pirma, Sausio 13-osios aukos, pasienietis Gintaras Žagunis, Medininkų posto aukos. Tačiau ne tik jos. Daugybės geros valios žmonių visame pasaulyje, taip pat ir Maskvoje, didžiulis pasiaukojimas mūsų išgelbėjimui. Todėl turiu teisę ir pareigą pakartoti V. Landsbergiui klausimą: Tamsta esate provokatorius ar tiesiog bailys, bijantis prarasti įtaką ir pinigus, paveldėjimo teisę politinio elito kastoje? Sausio dienomis V. Landsbergis klausė manęs, ar ne geriau jam pasitraukti paruoštu lėktuvėliu į Lenkiją? Tada jis sutiko su mano nuomone: Pirmininke, negi nesuprantate, kad Maskvoje to tik ir laukia. Šiandien, kai mūsų Nepriklausomybės principais, už kuriuos grūmėmės drauge, V. Landsbergis pradėjo spekuliuoti, kviečiu jį išdrįsti atsakyti į šį klausimą ne nutylėjimu. V. Landsbergio atsakomybė Lietuvai, suteikusiai jam nenusakomai didelį pasitikėjimo kreditą, yra pati didžiausia.

Kategorijos: Lietuvoje, Lietuvos kelias, Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *