J. Dapšauskas. Sportas – jauniems, fizinis aktyvumas ir kūno kultūra – visiems (1)

Juozas Dapšauskas | asmen. nuotr.

Pirmiausia reikia pasakyti, kad posakis: „sportas – sveikata“ šiais laikais mažai beatitinka tikrovę. „Didžiajame sporte“ sukasi milžiniški pinigai, traumos, ankstyvas organizmo sudėvėjimas siekiant rezultatų, neleistini preparatai, narkotinių medžiagų reklama ir panašiai. Todėl jau seniai kalbama, kad nuo komercinio ir rezultatų siekiančio sporto turi būti grįžtama prie sporto visiems – kūno kultūros, visų žmonių fizinio aktyvumo didinimo, kuris pastaraisiais dešimtmečiais katastrofiškai mažėja.

Profesoriaus Alberto Skurvydo apibendrintais moksliniais duomenimis: „Tik 10 – 15 proc. Lietuvos žmonių tėra optimaliai fiziškai aktyvūs, tuo tarpu Suomijoje – 70 proc. Fiziškai pasyvūs žmonės Lietuvai kainuoja apie 2,5 milijardo litų per metus, nes Pasaulio sveikatos organizacijos nustatyta, kad fiziškai pasyvūs žmonės kainuoja nuo 1 iki 3 tūkst. eurų per metus“. Specialistai teigia, kad būtent elementarus net buitinis fizinis aktyvumas yra naudingesnis nei tik epizodinis eikvojantis rezultatų sportas. Džiugu, kad paskutiniais metais vis labiau plinta šiaurietiško vaikščiojimo praktikavimas, pastebimas gausesnis važinėjančių dviračiais skaičius.

Fizinis aktyvumas būtinas visiems – dar besivystantiems motinos įsčiose ir baigiant brandžia senatve. Suprantama, kiekvienam amžiaus tarpsniui vis skirtingas ir individualus. Jei vaikystėje tinkamas varžymosi elementas, paauglystėje grubesnis rezultatų sportas, tai viduriniame ir vėlyvajame amžiuje – pastovus, kiek atsargesnis elementarus fizinis aktyvumas: mankšta, tempimo pratimai, joga, intensyvus pasivaikščiojimas, kai kam bėgiojimas ir pan. Greitas vaikščiojimas turi vienokį teigiama poveikį, lėtas kitokį – ir abu reikalingi.

Kada bus tiek važinėjančių dviračiais pas mus kaip Danijoje?

Kai kuriose šalyse net infrastruktūra formuojama taip, kad prie mokyklos nebūtų galimybės privažiuoti, reikėtų bent minimaliai pasivaikščioti iki transporto priemonių. Nes kai yra galimybė patingėti, beje, neretai nesąmoningai tingulį žmonės ir pasirenka. Kita vertus, labai svarbu, kad miestuose būtų tinkamai įrengti dviračių takeliai, sporto aikštelės. Norintys važinėti dviračiu nesusidurtų su elementarių galimybių nebuvimu, dideliu nepatogumu. Palyginus, kiek Lietuvoje važiuojančių dviračiu, ir kiek, pavyzdžiui, Danijoje, tai dar savo rodiklius tikrai reikia, švelniai sakant, gerinti.

Materialai klestinčios šalys susiduria su judėjimo trūkumu, prastos – per riebios, saldžios, perdirbto ir greito maisto vartojimo problemomis. Ištežęs gyvenimas turi tragiškas pasekmes. Specialistų skaičiavimais, esant dabartiniam augimui, 2025 m. pusė JAV gyventojų sirgs diabetu. Ar ne baisu: Lietuvoje diabeto atvejų per 10 metų taip pat padvigubėjo.

Susiduriame su realybe, kad technologijos palengvinančios mūsų gyvenimą atsisuka prieš mus pačius. Tad į fizinio aktyvumo naudą kartais reikia atkreipti elementarioje buityje. Smulkmena, jei nėra būtina nenaudoju elektrinio maisto maišytuvo, o „atsilikusį“ ranka sukamą. Buities aparatai dar tobulėja: nebereikia patalpų siurbti su žarna, vienas pats aparatas šį darbą atlieka. Gerai išradimai, tinkamas buities palengvinimas, bet kartais specialiai verta kai kuriuos buities darbus atlikti nenaudojant per daug aparatų, o pasitelkiant savo fizinę jėgą, nes tie palengvinimai turi savotišką „šalutinį poveikį“.

Sporto klubai – gerai, o gal geriau gamtoje?

Esant tokiai televizorių, kompiuterių ir kito sėdimo ir palengvinančio buitį kultūrai, kaip savotiška atsvara auga sporto klubų poreikis. Be abejo, kad gerai, bet kartais juose besilankantys sukelia ir šypsena. Atvažiuoja prie pat klubo durų su galingu (daug degalų vartojančiu ir neekologišku) džipu, kad pasivaikščiotų, pabėgiotų ant elektrinio ėjimo takelio. Ar negeriau pasivaikščiojimui, bėgiojimui pasinaudoti grynu oru, natūraliais vaizdais gamtoje?

Tačiau kiekvienam žmogui turėtų būti norma elementari rytinė mankšta. Darbo pertraukėlių metu bent pasirąžymas, savotiškos mini mankštelės, keli pratimai. Įsivyravęs kompleksuotas mąstymas, kad rąžytis viešoje vietoje tarsi nekultūringa, o štai viešoje vietoje rūkyti, pasivaipant įtraukti ir išpūsti baisiai nuodingą dūmą – tai ne tik kultūringa, bet ir neva išskirtinumo, patrauklumo ženklas. Bet šios  klišės yra greitai sugriaunamos, nes savo esme jos visiškai ydingos ir beprotiškos.

Viena iš elementaraus fizinio aktyvumo formų yra lipimas laiptais. Ši „sporto salė“ kol kas nekainuoja, tad laiptais gali pasinaudoti kiekvienas, vietoje kilimo liftu. Deja, dar šiandien pasitaiko tokių nekultūringumo akibrokštų, kai laiptinės prirūkomos, neišvėdinamos, pridususios. Tai tada ir lipimo laiptais nauda tikrai abejotina.

Lietuvoje turime nuostabią gamtą, per nepriklausomybės dešimtmečius įsteigti ir sutvarkyti regioniniai ir nacionaliniai parkai, kitos saugomos teritorijos, istorinės vietos. Reguliarus turistinių, pažintinių žygių pėstute organizavimas ir dalyvavimas juose gali tapti norma. Pėstute jau esu apėjęs nemažą dalį Lietuvos. Galiu tik pasakyti: neatsisakykime tokių malonumų.

Atvirų vandens telkinių malonumai veltui. Naudojamės?

Kurį laiką praleidau Afrikoje. Tada tikrai supratau, koks lobis yra mūsų šalies atviri vandens telkiniai: ežerai, upės, galiausiai jūra. Maudynės vandens telkiniuose gali ne tik numaldyti karštį, bet svarbu jais pasinaudoti ir fiziniam aktyvumui – įveikti ilgesnes distancijas plaukiant vandenyje besimaudant, naudojantis valtimis, baidarėmis ir panašiai.

Kurortai šiandien taip pat asocijuojasi labiau su reabilitacinio gydymo paslaugomis. Tačiau, reikia vis keisti ir įtvirtinti požiūrį, įvaizdį – jie rekreacinio, sveikatos puoselėjimo ir tausojimo kompleksai. Kurortai galėtų teikti daugiau paslaugų sveikatos resursų išsaugojimo srityje.

Suprantama, kad reikia ne tik sutvarkyti sporto aikšteles, kas gana sėkmingai ir daroma, bet sugebėti jas pripildyti šia galimybe besinaudojančiais žmonėmis. Daug kas pasakytų – neįmanoma. Suomiai kažkada buvę labai aptingę slunkiai ir dėl to kentėję ypač nuo kraujagyslių ligų, sugebėjo persiorientuoti šioje srityje kryptingai dirbant nevyriausybinio ir valstybės sektoriams. Tai pavyzdys, kad įmanoma.

Kiekviename miesto centre privalėtų būti pagrindinė gatvė ar bulvaras skirtas tik pėstiesiems, dviratininkams. Kodėl nesugebama įgyvendinti, pavyzdžiui, kad Vilniuje Gedimino prospektu būtų visiškai draudžiamas eismas mašinomis – jis skirtas tik pėstiesiems, riedutininkams, dviratininkams ir visas prospektas – nerūkymo zona. Taip būtų duodamas tonas: visi norime švaraus oro, fiziškai aktyvios visuomenės.

Judėjimas yra ir gerai psichiškai nuteikiantis dalykas. Ta visuminė nauda gražiai atsiskleidžia praktikuojant įvairių rūšių šokius. Ir vėl tai pavyzdys, kad sveikatą kuriama kompleksiškai: puoselėdami dvasinę darną – gauname naudos ir fiziniam kūnui, būdami fiziškai aktyvūs, pakeliame nuotaiką, geriname psichinę sveikatą. Manau, supratome, kiek daug malonumų, naudos galime gauti nemokamai, nors jų vertė tikrai turi didelę kainą.