Žiniasklaidoje nuskambėjo, kad Paryžiuje praėjusį pirmadienį dėl oro užterštumo buvo ribojamas transporto eismas, žmonės raginami naudotis viešuoju transportu. Kas daroma pas mus, kai oro tarša miestuose kietosiomis dalelėmis padidėja? Atšylant orams vis dažniau išgirsime informaciją, kad miestuose kietųjų dalelių koncentracija ore viršija normą ir patariama neiti į lauką.

Suprantama, geriausia padidėjus užterštumui išvykti iš miesto į gamtą, bet ir mieste pagal galimybes galima džiaugtis oro malonumais, sugebėti bent sumažinti asmeniškai sau užterštumo pavojų. Didžiųjų miestų centruose sudėtinga išvengti kietųjų dalelių poveikio, bet galima rinktis tarp blogo ir dar blogesnio ar tarp gero ir dar geresnio.

Miestuose yra parkai, kuriuose verta pasivaikščioti. Nuo vieno objekto iki kito patartina eiti pėstute arba važiuoti dviračiu. O taip pat svarbus niuansas pasirinkti tokias gatves ėjimui pėstute, kur mažiau intensyvus eismas. Manau, ne vienas esame susidūrę su pasakoriais, kurie dramatiškai kalba, koks yra užterštas oras, kokios ekologinės problemos, bet pats pasakorius tas ekologines problemas dėsto įsikandęs cigaretę. Kad ir kiek oras yra užterštas, tai tikrai neprilygsta tos nuodų dozės gaunamos su cigaretės dūmais, na nebent specialiai žmogus apsižiojęs mašinos išmetamąjį vamzdį.

Tikrai miestuose, kur intensyvus eismas, užterštumas ženkliai didesnis. Kiekvienas tikriausiai esame atkreipę dėmesį, kai esant gamtoje pravažiuoja vos viena mašina, jaučiame išmetamųjų dujų kvapą, o mieste, kai intensyvus eismas vyksta keliomis eilėmis, šalia stovint tarsi ir neužuodžiame to dvoko. Akivaizdu, kad užterštumas realus, bet vėl, kita vertus, kiek būnančių gryname ore įsikanda cigaretę ir „naudojasi“ tuo gryno oro teikiamais brangiais malonumais?

Taip pat ir mieste galėtume tą bendrą užterštumą ženkliai sumažinti, jei kuo daugiau naudotumėmės dviračiais, kur galima pasiekti eitume pėstute arba važiuotume viešuoju transportu. Dabar vyrauja klišės, kad net norint objektą pasiekti už 500 – 1000 metrų reikia sėsti į mašina ir važiuoti, vietoj to, kad tą atstumą visapusiškai sveika būtų nueiti pėstute.

Padidėjus užterštumui, raginimas neiti į lauką skamba gana dviprasmiškai: reikia kvėpuoti bent jau savo paties užterštu oru, neatidaryti langų, kad tie vidaus teršalai nesusimaišytų su lauko? Gal paprasčiausiai dažniau reikia išsivėdinti gyvenamąsias ir darbo patalpas, o jų tvankumas ir užterštumas neretai tampa ne mažiau pavojingas nei kietųjų dalelių. Tik žmonės taip apsipranta, kad normalu būti pridvokusiose, iškvėpuoto oro patalpose.

Miestas miestu, bet galima pasinaudoti aktyviu turizmu gamtoje, išsiruošti vasarą uogauti, rudenį grybauti į mišką, pasivažinėti nacionaliniais ir regioniniais parkais dviračiu ir panašiai. Šįkart apie švaraus ir gryno oro naudą pakalbėkime ir kiek plačiau. Vydūnas kvėpavimo pratimų (šalia kitų praktikų) pagalba išsigydė (anuomet sunkiai išgydomą) džiovos ligą. Tai rodo teisingo kvėpavimo, švaraus oro galią, gilaus diafragminio kvėpavimo naudą.

Šia proga prisiminsiu ir lietuviškas pirtis. Ne tik fizinis efektas, kai išprakaituojama karštyje, bet kai kvėpuoja oda ir plaučiai kartu. Gaila, kad sugebėjome per pertvarkas sunaikinti vos ne visas visuomenines pirtis. Kai kuriuose miestuose yra likusios vos kelios. Vilniuje nei vienos. Tai baisus praradimas.

Anot Pasaulio sveikatos organizacijos, apie 20 proc. mūsų sveikatos priklauso nuo aplinkos, ekologijos. Šiuose 20 proc. tikrai svarbią vietą užima oras, kurį nors ir turime bendrą, vis vien galime kažkiek pasirinkti. O ką tikrai galime pasirinkti, tai į save netraukti per tūkstančio cheminių nuodingų junginių esančių rūkalų dūmuose.

Galime pasidžiaugti, kad sugriežtinta ES Tabako produktų direktyva veda prie vis sunkesnių laikų šiai žudikiškai pramonei. Bet šio verslo veikėjai labai intensyviai savo vartotojų ratą didina besivystančiose pasaulio šalyse. Australija parodė pavyzdį, džiugu, kad ir kitos šalys įveda vis griežtesnę šios pramonės kontrolę. Tik paradoksas – kodėl reikėjo jiems leisti nužudyti tiek žmonių? Jei gatvėje eitų koks žmogus ir mums po nosim papurkštų kokių itin nuodingų medžiagų, labai pasipiktintume, kreiptumėmės į atitinkamas institucijas dėl žalos, o kai tai daro šalia mūsų manieringai rūkoriai – tai normalu? Nesipiktiname?

Kad kiek labiau pasipiktintume šia kriminaline pramone verta internete susirasti per LRT rodytą išsamų ir tikrai vertą dėmesio kanadiečių ir prancūzų filmą apie tabako pramonę – „Tabakas, sulaikykite kvėpavimą!“ Šis filmas parodo niekšišką tabako pramonės galią įtakojant vyriausybes jų priimamuose sprendimuose. Ne žmonės apsisprendžia rūkyti ar ne, bet tabako pramonė orientuodamasi į vaikus ir paauglius strategiškai pripratindama prie šios narkotinės priklausomybės. Jei viso pasaulio tabako pramonę sujungtume į vieną darinį, tai šiuo metu būtų ne daugiau nei dešimt valstybių, kurių finansai viršytų tabako pramonės lygį.

Taigi, kalbėdami apie bėdas, ligas, ekologiją, oro užterštumą pirmiausia pagalvokime apie tai, o ką aš galiu padaryti, kad apsaugočiau save ir kitus, ką galiu padaryti, pasirinkti, kad pasinaudočiau gamtos duodamais turtais veltui.

Ir vėl prisiminkime gerą maldelę: „Viešpatie, suteik man stiprybės priimti tai, ko negaliu pakeisti, drąsos pakeisti tai, ką galiu pakeisti, ir išminties, kad sugebėčiau atskirti vieną nuo kito“.

Spausdinti 🖨

ALKO TURINYS