J. Melnikas. Alternatyvioji Lietuva, arba Apie propagandos naudą (38)

Jaroslavas Melnikas | „Metų“ archyvo nuotr.

Jaroslavas Melnikas | „Metų“ archyvo nuotr.

Protingas žmogus niekad pernelyg netikės realybe. Tam nereikia būti budistu – juk realybė sukuriama mūsų smegenyse. Ir šiandieninė Lietuva – tik fikcija. Gyvename ne realioje Lietuvoje. Kas yra realybė? Mes gyvename savo galvose sukurtoje Lietuvoje. Kieno – nepastebimai – sukurtoje?

Nenoriu gyventi pasmerktoje šalyje. Tai mane žemina. Juolab kad tas pasmerktumas – psichikos reiškinys. Tai žemina visus lietuvius. Noriu suprasti, kas lemia tą masišką bėgimą iš Lietuvos, kurio negalima paaiškinti jokiomis darbų paieškomis – žmonės, palikę savo vaikus, sutinka spaustis po šešis viename kambaryje Londono priemiesčiuose, ten kankinasi, kovodami su emigranto kompleksu, kad tik nereikėtų gyventi „prakeiktoje Lietuvoje“, savo žemėje. Ir net kankindamiesi rėkia: „Nė už ką negrįšiu į prakeiktą Lietuvą!“ Kažkoks proto aptemimas. Mažiausiai pusė išvažiavusiųjų tai pasirinko ne tik dėl pinigų: tiesiog duso nuo beviltiškumo atmosferos, kuri viešpatauja Lietuvos visuomenėje. Bet kiek tas beviltiškumas atitinka realybę, o kiek jis dirbtinai sukurtas mūsų smegenyse? Mūsų sieloje? Tai ne juokai. Lietuva ant demografinės katastrofos slenksčio – ar mes tai suprantam? Ar įvertinam psichologinio veiksnio svarbą?

Žinoma, jei šalis „prakeikta“, „raupsuotoji“, tai iš jos reikia bėgti. Reikia bėgte gelbėtis. Ir bėga. Raupsuotasis gali užkrėsti. Kodėl Lietuva „prakeikta“? Kodėl „raupsuotoji“? Niekada negalėjau to suprasti. Tai normali Europos valstybė, ne blogesnė už daugelį kitų – o kai kuriais požiūriais ir geresnė. Ir nuo mūsų pačių aktyvumo priklauso, ar ji bus dar geresnė (iš pradžių organizuokite savo laiptinės remontą ir tada pasirodys, kad gyvenate Suomijoje).

Pažvelkime į Lietuvą ukrainiečių akimis. Tie žmonės, kurie šiandien stovi Maidane, baltu pavydu pavydi Lietuvai. Būti ES ir NATO nare, keliauti savaitgaliais į Paryžių, jokių vizų! Apie tai ukrainiečiai gali tik pasvajoti. Lietuva jiems – rožinė svajonė, dėl kurios jie net galvas padeda barikadose.

Tai kas darosi lietuviams? Kas žmonėms įteigė tokį neigiamą požiūrį į savo Tėvynę kaip į „dugną“? Kas atlieka tą juodą darbą?

Sovietų Sąjungoje buvo siaubingai lakuojama tikrovė – bet būtent dėl to lakavimo šiandien daugelis vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių prisimena tuos laikus – paradoksas – su nostalgija. Propaganda nuo ryto iki vakaro skelbė, kad esame „geriausi pasaulyje“, „esame visos žmonijos priešakyje“ – žmonės gaudavo savo minimalų šimtą rublių ir prekių pasirinkimas buvo apgailėtinas, tačiau jausmas, kad „šalis žengia komunizmo link“, „gyvena šviesia ateitimi“, negalėjo nepaveikti vidinės žmonių būsenos. Juolab kad nuo ryto ligi vakaro skambėjo žvalūs maršai ir radijo taškas kėlė visą šalį – „Visiems į mankštą!“ Optimizmo, sporto, jaunystės, žvalumo kultas – nors jis buvo kuriamas dirbtinai ir nepaisant pilkos tikrovės, bet žmogaus širdis nevalingai atsiliepdavo į bendrą nuotaiką šalyje. Ir tik kai galutinai ištuštėjo parduotuvių lentynos, propaganda visai atitrūko nuo realybės, ir imperija žlugo.

Iškelsiu provokuojamą klausimą: ar turime visiškai už borto išmesti tą gebėjimo veikti žmogaus sąmonę patirtį? Ar ir šiandien nepaveikinėjamas žmogus – tik kitaip? Ar apskritai žmogus nėra būtybė, kuri formuojasi spaudžiama siaubingo propagandos, ideologijos, reklamos preso, traumuojančio jos silpną psichiką? Ar šiandieninės reklamos veikimas nėra geriausias įrodymas, kad žmogus yra būtent tokia būtybė? Viena mano pažįstama, dirbanti vaistinėje, paaiškino: „Vakare pamačiusi naujo vaisto reklamą per televizorių, iš pat ryto ruošiu to vaisto pakuotes – parodžius reklamą, jau kitą dieną ims plaukti žmonės, kurie jo teirausis.“ – „Nejau viskas taip primityvu?“ – nepatikėjau. „Būtent taip – žmonės iš ryto plūsta ir teiraujasi vaisto, kurį vakare reklamavo.“

Ar dabar jums aišku, kodėl taip bėgama iš Lietuvos? Kiek tų žmonių iš tiesų ieško didelių pinigų, o kiek – bėga, kad dingtų iš „siaubingos“, „paskutiniausios pasaulyje“, kaip jie galvoja, šalies: „dugnas“, „bananų respublika“, „liūnas“ – tai dar geriausi iš epitetų, kuriais jie paskui, sėdėdami londonuose, apdalija Lietuvą, savo Tėvynę. Kažkas jų galvose sukūrė būtent tokį šalies įvaizdį. Bet ar tai tikrovė? Ar kažkieno sukurta virtuali realybė?

Gyvename demokratijos, tegul ir netobulos, sąlygomis: ir aš anaiptol nekviečiu grįžti prie sovietinio tikrovės lakavimo. Bet gal reikia sukurti alternatyvų televizijos kanalą, kuris propaguotų (būtent propaguotų) visa, kas yra geriausia Lietuvoje. Kuo Lietuva išsiskiria gerąja prasme iš kitų šalių. Bet propaguoti subtiliai, talentingai, ne primityviai. Tai nebūtinai turėtų būti patriotizmo išpūtimas, aukštinant istoriją (nors ir šauni istorija čia turėtų užimti savo vietą). Toks primityvus šalies ir tautos aukštinimas – ne tai, ko reikia, to nepakanka. Tam tikra prasme isteriškas patriotizmas yra būtent kita nevisavertiškumo komplekso pusė. Televizijos kanalas, kuris sukurtų „valstybės, kuriai sekasi“, „šiuolaikinės“ („laimingos!“), „europietiškos“ šalies, ES ir NATO narės įvaizdį – gyvybiškai svarbus Lietuvai ir tautai.

Ir televizijos kanalas, ir žurnalas, ir laikraštis… Jie sugrąžintų žmonėms savigarbą, orumą – be šito nacija žus nuo kompleksų. Sovietų Sąjungoje visi televizijos kanalai ir visi laikraščiai užsiėmė propaganda. O aš kalbu tik apie alternatyvų segmentą informaciniame lauke (kiti segmentai liks, kokie ir yra). Kam? Tam, kad žmonės turėtų pasirinkimą – yra nemažai žmonių Lietuvoje, kurie nori teigiamos informacijos, kurie nebepakelia neigiamų dalykų, besiliejančių iš kone visos Lietuvos žiniasklaidos. Jie nenori, kad juos atspindėtų nusikaltėliai ir mafijos bosai, parsidavėliai politikai ir skandalistai. Jie nori matyti save kaip besišypsančius studentus, talentingus mokslininkus ir poetus, orius ūkininkus ir darbininkus. Jie nori matyti save kaip europiečius, kaip suomiai ar prancūzai.

Kažkaip negaliu prisiminti nė vieno interviu su darbininku kuriame nors lietuviškame kanale. Įdomus pasakojimas apie „paprastą“ mokytoją irgi retenybė. Užtat nuo ryto iki vakaro – interviu su bereikšmėmis vakar iškeptomis „žvaigždėmis“ iš įvairiausių šou, apie kurias rytoj, kai jos dings iš ekrano, visi pamirš. Ir tuo balastu užkemša žmonių sielas ir širdis, svarbiausia – mūsų nieko nenutuokiančius vaikus, formuodami iškreiptą vertybių sistemą.

Pavyzdys Vakaruose? Atsiverskite bet kurį rimtą laikraštį – „Le Monde“, „Le Figaro“, „Le Liberation“. Nors čia pateikiama problemų analizė, kiekviename numeryje nujaučiamas pasididžiavimas savo šalimi. Prancūzai nesiliaudami kritikuoja Prancūziją, bet, patikėkite, kiekvieno prancūzo širdyje puoselėjamas jausmas, kad jam labai pasisekė gyventi tokioje šalyje.

Viduramžiško Vilniaus gatvelės, jo kavinių atmosfera, amžini bažnyčių kupolai, varpų gaudesys…

Graži muzika, prasmingos dainos, įdomūs žmonės, teigiami įvykiai, geriausi atsiliepimai apie Lietuvą ir lietuvius iš kitų šalių gyventojų lūpų (taip pat ir gyvenančių Lietuvoje užsieniečių).

Nuolatos rodyti (priminti) gražiausius lietuviškos gamtos vaizdus. Jos miškus ir ežerus. Bangas ir saulėlydį prie jūros. Ir „egiptietiškus“ Kuršių nerijos smėlynus. Kiekvieną dieną. Nes žmonės pamiršta, kur jie, kokioje šalyje gyvena.

Ir galbūt nė žodžio apie politiką (kas pasakė, kad Lietuva – tik politinė realybė?). Nė žodžio apie skandalus. Apie aistras. Harmonijos salelė, kur aistroms nėra vietos. Kiek politikų pergyveno Nidos kopos?

Meilė teigiamiems dalykams gyvena kiekvieno žmogaus, taip pat ir lietuvio, širdyje. Tai esminis žmogiškos sielos poreikis. Ir žinote kodėl? Nes tai yra dirva vilčiai, o be vilties žmogus negali gyventi. Žmonės bėga, nes iš jų atėmė viltį.

Esu tikras: daugelis žmonių Lietuvoje kenčia be to alternatyvaus segmento – alternatyvaus požiūrio į savo šalį ir savo tautą. Žvilgsnis į Lietuvą kaip į pasmerktąją ir yra pagrindinė lietuvių nacijos problema, kuri gali sukelti labai liūdnų padarinių. Todėl pasaulėjautos pakeitimas, alternatyvaus televizijos kanalo, žurnalo, laikraščio sukūrimas – yra pirmasis uždavinys nacijai ir jos išlikimui.

Taip, propaganda. Pozityvi propaganda. Nereikia bijoti to žodžio. Gyvename totalitarinės propagandos pasaulyje – tik nevadiname propagandos propaganda. Nuo ryto iki vakaro mus – o ypač mūsų vaikus – užgriūna prievartos, melo, blogio, lėkštų jausmų, aistrų propaganda. Taip, aistrų. Net jei dažnai tos aistros atsiranda dėl piktinimosi neteisybe, net jei tai neretai „teisinga kritika“ (o koks to piktinimosi – be veiksmo – rezultatas?) – mes pavargome nuo aistrų. Mes siaubingai pavargome nuo aistrų. Nuo barnių. Norime atsikvėpti, pailsėti. Pasisemti jėgų kovai.

Bet kur mums dėtis? Kokia alternatyvi informacinė erdvė? Kur mums pailsėti? Iš mūsų atėmė pasirinkimą: bet kuriame TV kanale, bet kuriame laikraštyje – paskalos, neigiami dalykai, lėkštas humoras, prievarta. Įsijungi televizorių – vienur kažką smaugia, kitur – šaudo į žmogų, dar kitur – užsiima seksu, perjungi kanalą – politikai kone daužo vienas kitam per galvą, rėkauja, arba vedėjai, pasitelkdami primityvų, kartais vulgarų humorą, mėgina mus juokinti, nors tai nejuokinga, o tarsi ir solidūs žmonės, sėdintys greta, turi vaidinti klounus ir jiems linksėti: tokios žaidimo taisyklės. Nori būti garsus – būk idiotu.

Kur mes gyvename? Kokioje visuomenėje? Kur galima pabėgti – į kokį alternatyvų pasaulį, į kokį alternatyvų požiūrį? Kur tas pasaulis, kur tas požiūris? Kas yra laisvė, kai nėra alternatyvaus pasaulio?

Metai. 2014/3. P. 3–5.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žiniasklaida | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

38 komentarai

  1. Ženklas:

    Teisingas apibūdinimas,- pagrindinė pasėkmė, tautos nukraujinimas emigracijos būdu. Dar niekada istorijoje Lietuva neteko tiek žmonių. Net katalikai išnaikino virš milijono gyventojų, tą darbą padarydami per 250 metų. Sibiran buvo išvežta virš 180 tūkstančių,tame tarpe ligoniai ir senukai, dalis jų grįžo su ten pagimdytais vaikais. O per 24 pastaruosius metus netekta apie milijoną jaunų sveikų energingų žmonių ( senukai ir ligoniai neemigruojami o paliekami čia). Ir gyventojų šalyje vardu Lietuva, deja, tik mažės. Autorius ieško atsakymų kaip čia mums gyventi ir tvarkytis toliau, ar parduoti žemes atėjūnams, ar, kaip vėl siūlo Aplinkos apsaugos ministras, pagreitinta tvarka atiduoti apšneršti Ševronui, ar vis tik surasti idėjas kaip mums tvarkytis toliau. Kuo daugiau iš moralinių tautos Dvasininkų (neturiu omenyje kunigų) reikia tokių straipsnių su aiškiais pasiūlymais,- o ką gi daryti. Gal tada pagaliau iš vidinio tautos skausmo gimtų į žiaurius klausimus atsiliepiantys vienijantys šūkiai.

  2. Dovlė:

    labai pritariu straipsnio mintims, bet reikia gabių patriotiškų žurnalistų

  3. Ne Jaroslavs:

    Nu ar pasidari geriau pu protinga žmogaus straipsniu pabarsčius sava išmatu?

  4. Skalvis:

    ” Ir šiandieninė Lietuva – tik fikcija. Gyvename ne realioje Lietuvoje. Kas yra realybė? Mes gyvename savo galvose sukurtoje Lietuvoje. Kieno – nepastebimai – sukurtoje? ” Pastaba, verta Š. Holmso premijos – rimtai . Tuoj pat norisi šaukti: ” O kas dar gyvena galvose sukurtoje realybėje ? Kas Bibliją laiko savo tautos istorijos vadovėliu, nors nėra nei vieno istorinio šaltinio, nei vieno archeologinio radinio, leidžiančio daryti bent menkiausią prielaidą, kad Ten aprašomi įvykiai, žmonės, miestai, karaliai…. kada nors egzistavo. Yra tik vienų vienintelis šaltinis ir jis niekam nekelia abejonių ? ( Jėzus kas kita ) . Tai jei vieniems ilgus metus buvo verčiama kartoti: esu kaltas, esu kvailas, esu nusidėjėlis, mano vardas ne šventas, mano žemė nešventa , o kitiems viską atvirkščiai – rezultatą akivaizdus . Bet toks požiūris būtų perdėm primityvus ir lėkštas – esti žymiai gilesnės , siekiančios žmogaus ir visos žmonijos esmę priežastys . Nesupratę Jų – negalim suprasti Pasaulio , bet – kam tai įdomu 🙂

    • Straipsnis išties į pačią mūsų širdį. O išeitis atrodytų tokia paprasta: tiesiog pateikti baltų kultūrą – tautodailę, darnų požiūrį į gamtą, kuri tokia Lietuvoje jauki, bent vieną autentiško folkloro kūrinį per radiją rytais, kad atsikurtų lietuvio širdies ritmas visai dienai ir susiderintų su aplinka, su Žeme. Ir vien jau tai duotų daug naudos be jokių išlaidų, nes dar turime Nacionalinę televiziją ir radiją. Vien jau tai būtų savotiškas hipnozės seansas, priešnuodis šlykštynėms, kurios pusvelčiui brukamos iš užsienio, kad mus parklupdytų ir paverstų klusniais zombiais…

  5. Goda:

    Paprasčiausiai žiniasklaidos priemonės nupirktos tų, kurie dirba kitų šalių ir kitų tautų naudai. Užtat ir klesti visa ta pesimizmo ir saviniekos propaganda. Dar daugiau, valdantieji ne tik kad nekuria jokios pozityvios alternatyvos tam, bet netgi iš paskutinių slopina visuomenėje dygstančius tautinio pasididžiavimo, tikėjimo valstybės ateitimi daigelius. Ir ignoruoja Lietuvos istorijos iškraipymus kitų tautų ir šalių naudai.

    Ir net įvardija problemą tik pavieniai žmonės, kaip straipsnio autorius.

  6. dzūkas:

    ženklui: gal todėl ir vyksta tokia masinė emigracija, kad žmonės nustojo tikėti. Neturi vertybių. Vertybe tapo materialinė gerovė. Sovietmetis sugriovė tikėjimą, kovojo prieš Katalikų bažnyčią, kovojusią už Lietuvos laisvę. Tai ir turime posovietinį žmogų, kuriam nėra nieko švento- nei savo tauta, nei kalba, nei tradicijos.

  7. Skalvis:

    ” Sovietmetis sugriovė tikėjimą” ?! O šventas kvailume 🙂 97 % švedų sakosi netikį ką Biblija sako – sovietai pasidarbavo iš peties ? 🙂 . Panaši padėtis visame Vakarų pasaulyje. Olandijoje iš bažnyčių veža visą atributiką į 3-čiojo pasaulio šalis, nes Vakaruose ” Sovietai ” griauna tikėjimą ? O kuo reiškėsi Bažnyčios kova už Lietuvą ? Lietuviškus vardus pripažino šventais ? Gal ir stengėsi, bet ne dėl Lietuvos, o dėl savo turtų ir valdžios Lietuvoje. Greičiau Vatikanas kovojo už smunkančias pajamas iš Lietuvos . p.s. kaži kokia, per 600 metų, pajamų suma nukeliavo į Vatikaną ? Vien tik Dievas težino ?! 🙂

  8. dzūkas:

    skalviui: ar girdėjei apie prelatą Krupavičių, prieškario žemės ūkio ministrą, kurio nuopelnas lietuvybei yra neįkainuojamas? Ar žinai apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką? Apie kunigą Svarinską? Ar apie seselę Sadūnaitę? Aišku, jie kovojo prieš komunizmą, sovietiją, tai gal kai kuriems ‘pagonims’ todėl su jais ir ne pakeliui, (beje, pastebėjau, kad alke labai daug prorusiškų komentarų, deja).
    O dėl Vakarų- liberalioji vartotojiškoji visuomenė, irgi atmetusi tikėjimą, tai priveda prie tai, ką matome- eutanazija, būtent labiausiai visuomenė žlunga tose šalyse, iš kurių, kaip rašote, išvežiami altoriai.

  9. Skalvis:

    Mielas Dzūke, nederėtų labai kilnių asmenybių tapatinti su Bažnyčia. Yra labai daug Lietuvos patriotų, kurie buvo aplinkybių priversti dengtis arba naudotis Bažnyčia, kad galėtų daugiau nuveikti Lietuvos labai. Lygiau, kaip ir, buvo labai daug, kurie tokių būdu tegalėjo tarnauti žmonijai, mokslui, menui … Šiaip, tai: nuoširdi Tamstai pagarba, nes matu, jog Jums skauda ir sakot tikrai tai, ką manot, kuo tikit – Sėkmės !

  10. dzūkas:

    skalvi, o iš kur Jūs žinote, kad tos kilnios asmenybės “buvo priverstos dengtis ar naudotis Bažnyčia” kad galėtų dirbti lietuvybės labui? Kiek man žinoma, tos kilnios asmenybės buvo pasirengusios aukoti gyvenimą, tiek dėl Tėvynės, tiek dėl Dievo.
    Atsakau Kestučiui: taip, tikiu arkivyskupu Tamkevičium, tai vienas šviesiausių lietuvių

    • Kęstutis:

      … na jei tikite – tikėkite, bet progai pasitaikius vis patikrinkite tuos ir anuos į kuriuos tikite, o ir save pasitikrinkite – ar netapote lengvatikiu… Kadangi jau sau uždavęs ir atsakęs, pateiksiu ir jums šį klausimą – Kas jums svarbiau – krikščionybė ar lietuvybė? Turite teisę ir neatsakyti, nes klausimas ne šiaip sau…

      • Dalė:

        …keistai suformuluotas klausimas – tarsi lietuvybė ir krikščionybė būtų prieštara……?
        Tarsi mūsų tėvai ir seneliai, būdami krikščionimis, nebuvo tikrais lietuviais…?
        Tarsi Maironis, Vaižgantas, V.M. Putinas ir kt, būdami krikščionių kunigais, nieko gero nedavė Lietuvai ir lietuvybei…?

        • Kęstutis:

          … jei lietuviui pirma Lietuvybė, tai jo asmeninis, bet koks tikėjimas – nebus Lietuvai našta…

          • Pikc:

            Gerai pasakyta – tik galima būtų pridėti “…kol jis dėl savo tikėjimo nepradės pjautis su kitais lietuviais”.

            • Dalė:

              Tai va…
              Ir prieiname prie išvados, kad lietuvybė negali būti atskaitos tašku. Nuolat stebime, kaip “tikri lietuviai”, norintys Lietuvai tik gero,gražiai ir net su tam tikru įnirčiu vienas kitą ėda.

              • Kęstutis:

                Neskubėkite su skubotomis išvadomis… Lietuviai ėdasi?… Ar tikrai jau taip ėdasi? Kad jie yra pjudomi – tai tikrai. Ir pjudomi jie tikėjimais – netikėjimais, pasaulėžiūromis, partine priklausomybe, bet niekaip nesupjudysi lietuvio su lietuviu – lietuvybe… Dabar esminis dalykas šiame klausime: Lietuva yra labai Didelė ir Didinga, ir ji nesibaigia tik su valstybinėmis sienomis ir šia diena. Lietuva – Didingas istorinis reiškinys, todėl savyje gali priglausti, priimti, pakęsti, atlaikyti daug tikėjimų. Svarbiausia, kad tie tikėjimai nepataptu “erkėmis” ant Lietuvos kūno. O va tikėjimas, koks jis bebūtų išskirtinis – priimti visos Lietuvos, be įvairiausių nutylėjimų, apkarpimų, “revizijų”, neturi jokių galimybių. Lietuva paprasčiausiai per Didelė, bet kuriam tikėjimui… Manau net ir Romuvai priimti visą Lietuvą, su visais krikščionimis, stačiatikiais, musulmonais, budistais, krišnaistais, jehovistais ir kitais …istais klausimas sudėtingas… nerandu aš kitos vienijimosi ašies, apie kurią turėtume mes visi lietuviai ir lietuviai kitataučiai susitelkti, tik kaip – Lietuva… Apsispręsti – kas pirminis, o kas antrinis reikia jau dabar, paprasčiausiai mus labai stipriai spaudžia laikas…

                • Kemblys:

                  Romuviai, kaip ir visų Tavo paminėtų religijų atstovai, nesugeba paaiškinti Dievo. Ašis Dievo suvokime! Juokingai atrodo visų ‘tikinčiųjų’ aiškinimai. Tie tikintys todėl, kad yra nesuvokiantys. Kai suvoki, tikėti ar netikėti neišeina. Dieve, koks Tu esi paprastas ir aiškus.

  11. Kęstutis:

    Beje, labai geras straipsnis… Esame, prieš savo valią, įtraukti į informacinį karą, mūšio laukas – Lietuva. Priešai labai galingi, gerai pasiruošę, pajėgos labai gausios – Rusija, EU, Lenkija, Izraelis, Vatikanas, JAV. Kas mus gelbsti? Tai kad tos jėgos stumdosi tarpusavyje ir mes turime galimybę “vyniotis”. Ir dar, pritariu dzūkui, mus gelbėjo ir gelbsti Tikėjimas. Tikėjimas ne šiaip į kažkurį tai Dievą, ar tikėjimas – kad žydai išrinkta Dievo tauta, ar tikėjimas į Kristų, kuris tada, kada gyveno net nežinojo kurioje žemės vietoje gyvena lietuviai, ar tikėjimas į Krišną, kuris galimai suprato ir lietuvių kalbą :)…, bet vis tik mus gelbėjo Tikėjimas Lietuva, lietuvybe ir mūsų protėviais, kad tai vertybė žmonijai, o mes Lietuviai verti būti lygiaverčiais žmonėmis, kad ir neišrinktaisiais, nebėda… Juk joks, jokio tikėjimo Dievas niekur, niekada nėra pasakęs, kad lietuviai – prastesnieji ar kitaip Dievų nuskriaustieji :)… ir to mums pilnai pakanka… Jei mes ir ne išrinktieji, tai mūsų protėviai, mūsų istorija, mūsų kalba – išskirtiniai. Bet kuriai Europos didžiajai valstybei būtų didelė garbė mūsų istoriją, pasidaryti ir savo istorijos dalimi… Dabar dėl Tikėjimo… Kas į ką ir kada tikėjo?…Prisiminkime, kad ir pokario partizanus. Jau jie tai tikrai Šventai tikėjo… ir tikėjo ne krikščionybę, jie tikėjo Lietuva. Tikriausia kilo abejonių dėl tokios mano nuomonės?… Išvardinsiu partizaninio pasipriešinimo apygardų pavadinimus – Žemaičių, Kęstučio, Tauro, Dainavos, Prisikėlimo, Pilėnų tėvūnija, Algimanto, Vytauto, Didžiosios kovos. Partizanų būrių vardai – Kardo, Alkos, Šatrijos, Birutės, Butigeidžio, Vaidoto, Šarūno, Kunigaičio Margio, Kunigaikščio Žvelgaičio, Liūto, Lokio, Tigro, Kazimieraičio… Partizanų vadų slapyvardžiai – Perkūnas, Aitvaras, Vanagas, Skirmantas, Skrajūnas, Daumantas… Kažkaip privengė Lietuvos partizanai krikščionybės… ir ne šiaip sau… Pvz. Dažnai būdavo tokių nutikimų… Nueina moterytė išpažinties, pasisako kunigėliui savo nuodėmes, o jau kitą dieną žiūrėk stribai mišką šukuoją, slėptuvę surandą ir per tokius va – pokario “tamkevičius”… Ir dabar – Kare kaip kare, kad ir informaciniame – tikrinti reikia visus, net ir “šventuosiu tamkevičius ir Co”…

  12. bartas:

    Jau esu minėjęs apie Valstybės išlaikomą tv. Tyčia nerašau , kad tai Lietuvos . Nes nėra ten tokio pavadinimo. Yra ; el – er – tė. Tai kokios valstybės šita tv? Kas “siaurusevičiams” davė tokią teisę, panaikinti Lietuvos vardą pagrindiniame “propogandos” skleidimo įrankyje. Ar kas nors girdėjote per el – er – tė, prasidedant laidoms, Lietuvos himną. Aš girdėjau, bet tik ne per el – er – tė. “Pūko” stotis tai daro. Tai ką , K. Pūkas atstovauja Lietuvą, o “siaurusevičių” el – er – tė , Aleutų salas. Ir tai tik viena iš daugelio mus žudančių , mankurtų – priešų, sukurtų priemonių. Sarmata. Aš su tuo nesutinku daugelis taip pat. Lietuviai , ką darom ?
    Straipsnio autorius eisus.

  13. Arnė:

    dėkui autoriui, – gal atsibus tinginių žiniasklaida (lėkštų reportažų, komedijų transliuotojai), nors susidariusios grėsmės akivaizdoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: