Dubysos regioniniame parke galima sužinoti apie mūsų protėvių pasaulėžiūrą (4)

VSTT nuotr.

VSTT nuotr.

Dubysos regioninio parko direkcijos darbuotojai parengė mokomąją programą „Iš močiutės skrynios“. Buities rakanduose, aprangoje, tautosakoje randame visą lietuvio pasaulėžiūros lobyną, pasaulėjautos, gyvenimo būdo ir gyvenimo ritmo ženklų.

„Įsižiūrėkime į kraitinę skrynią, jos marginimą. Tai Pasaulio medis, augantis iš nedidelio vazono lelijų žiedais, rūtomis, būdingomis žemaičiams raudona, žalia balta spalvomis. Pasaulio medyje telkiasi gyvybėm koncentruojasi augimo, sveikatos, turto, išminties simboliai. Šie simboliai byloja apie lietuvių pasaulėžiūrą. Kai kuriose skryniose be augalinių raštų – medis nutūptas paukštelių, vis po du… Tarp augalų nutapytas gandras, gaidys ar gulbė laikomi vaisingumo simboliais, o gegutė, balandis ar kregždė išreiškia tikėjimą į sielų persikūnijimą. XIX a. puošniausias baldas buvo skrynia, reprezentuojanti nuotaką, jos darbštumą ir skonį. Meistras, gaminęs skrynią, ją dažęs sudėjo merginų darželiui būdingas gėles, žalumynus, formas. Skrynia sutvirtinta metalinėmis juostomis, padarytomis vietinio kalvio. Anksčiau raseiniškiai sakydavo „jei darželio nėra, vadinasi mergaitės šiuose namuose nėra“. Kuo darželis puikesni, tuo mergelė laikyta turtingesne. Močiutės skrynios prieskrinkoje siuvinėtos ir apmegztos nosinaitės, pagarbiai padėta maldaknygė, su šventu paveiksliuku, parsivežtų iš Šilinių atlaidų ir sudžiūvusia rūta. Rūtelė jau seniai praradusi žalumą, daug metų žymi maldyno puslapį, paskutinį kartą skaitytą. Rūta, atkeliavusi į lietuvių buitį per dvarus, ne tik mergystės simbolis – ji buvo ir vaistas, ypač nuo širdies negalavimų.

Randame ir dvi juostas: viena pintinė, kita austinė. Jose įžvelgiame rombų, grėbliukų, krypučių motyvus. O kaip jos buvo pinamos ir audžiamos, ar sugebėtų XXI amžiaus mergaitės tokias pasigaminti, ar tik mugėse nusipirkti begalime? Tuoj pat aiškinamės ko reikėtų tokia juostai ar nedidelei juostelei.  Prisimename, kad praeitame amžiuje juostas audė nedidelėmis staklėmis, pynė specialiomis kaladėlėmis ir be jų, kai kas mokyklose ant knygos užsimetę siūlus nusiausdavo dailius skirtukus knygai, ne tik savais raštais, bet ir vardais padabintas.

Dar skrynioje randame raštuotas kumštines pirštines, megztas iš nedažytų baltų ir rudų avių vilnos. Raštuose atpažįstame žalčiuko, žvaigždės, kripučių raštus. Kai kuriems tai atrodo tiesiog „kvadratėlių“ raštas, bet greitai išsiaiškiname raštų reikšmes. Įgyjame žinių apie tautinius raštus žvelgdami ir čiupinėdami senovinę lino staltiesę, rinktinę vilnonę lovatiesę, rankšluostį, išsiuvinėtą inicialais. Pasirausę giliau randame močiutės kultuvę, kuria velėdavo skalbinius prie upelio. Šiuolaikinių automatinių skalbyklių pasaulyje, šis atributas atrodo labai jau archajiškas, už tai turime ką aptarti su mergaitėmis ir berniukais. Gal kils noras pabandyti išdrožti per darbų pamokas panašią „skalbyklę“ ir ornamentais išdabinti. Bus suvenyras ar dovana mamai, savo rankomis padaryta ir išdailinta.

Visai dugne randame iššukuotų linų grįžtę, lininių ir vilnonių siūlų kamuolėlių, vąšeliu nertų staltiesėlių. Jose pastebime dobiliukų, lankelių, mėnuliukų, saulučių, eglučių raštus. O kokie divonų gražumai! Lovatiesės – su vilnoniais, lininiais ar šilkiniais ataudais. Pastebėsime ąžuolo lapų, katpėdėlių, kryželių motyvus. Pagarbiai susukti į nosinę merginų plaukų papuošalai: galionai, šilkiniai kaspinai. Kažkam parūpo rasti nuometą, bet jie Raseinių krašte išnyko XIX a. viduryje, todėl grožimės rasta balta apnerta skarele ir baltai raudonai dryžuota skara, kurią bandome žemaitiškai užsirišti mazgu virš kaktos.

Riešines, drąsiai sugrįžusias į lietuvių aprėdus jau šiame amžiuje, atpažįsta jau beveik visi. Raseiniškiai XX a. pirmoje pusėje jas vadino rankaukomis. Kasdienai megzdavo iš vilnonių siūlų geromis – išvirkščiomis akimis. Išeigai – puošnias vienspalves, stiklo karoliukų raštais.

Tai ką matė kaimo žmogus aplinkui, kas džiugino ir liūdino, formavo valstietišką pasaulėžiūrą ir sugulė į rankdarbių, namų apyvokos daiktų ornamentus. Besikalbėdami apie mūsų prosenelių gyvenimą, buitį, neužmiršome ir dainų, mįslių bei žaidimų. Atvykite – bus smagus, aktyvus pažinimas: nepasigesite net kompiuterio, kartais padedančio, o kartais ir labai trukdančio gyvai pažinti mūsų tautinę kultūrą. Atliksime drauge įvairiausias užduotis, vaidinsime patarles ir priežodžius, spėsime mįsles ir minkles“ – kvietė Dubysos regioninio parko direkcijos vyr. specialistė – kultūrologė Laimutė Pečkaitienė.

Besidomintys ar siekiantys sužinoti daugiau apie tautinę kultūrą prie Dubysos, mokomąją programą gali užsisakyti Dubysos regioninio parko direkcijoje – Jurbarko g. 35, 60177, Raseiniai, tel. (8-428) 70330, el. paštas: dubysosrp@raseiniai.lt.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvoje, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: