R. Garuolis. Ekonominė krizė Europoje dar nesibaigė (2)

Ričardas Garuolis

Ričardas Garuolis

Vasario 27–28 d. Briuselyje įvyko Tarptautinės darbo organizacijos (ILO) konferencija „Europos socialinis modelis krizės  ir griežto taupymo akivaizdoje“.

Renginyje dalyvavo Europos sąjungos profesinių sąjungų, darbdavių organizacijų, Europos sąjungos komisijos atstovai, bei ES šalių, tame tarpe ir Lietuvos, Socialinės apsaugos ir darbo ministrai. Buvo aptariama kaip ekonominė krizė ir priemonės jai įveikti  paveikė įvairiose šalyse taip vadinamąjį Europos socialinį modelį, paremtą solidarumo ir socialinio dialogo principais. Diskusijos vyko ne tik konferencijos metu, bet ir per pertraukas bei prie vaišių stalo.

Pirmiausiai tarptautinė ekonomistų komanda  pristatė išsamią studiją, padarytą pastaraisiais metais tiriant ES šalis.

Buvo konstatuota, kad  Europa išgyvena iki šiol neturinčią pavyzdžio ekonominę krizę, kuri  trunka jau šešerius metus, o jos galo dar nematyti. Tik keliose šalyse pastebėti pirmieji atsigavimo pradžios ženklai, bet ir jie dar nėra tvarūs.

Buvo išskirtos tris šalių grupės. Pirmojoje – geriausiai krizę išgyvenusios  Skandinavijos šalys ir Vokietija. Antrojoje – labiausiai nuo krizės nukentėjusios  Baltijos šalys ir Graikija.  Trečiojoje – šalys, kuriose  krizė nebuvo tokia gili, kaip antroje grupėje, tačiau Europos socialinis modelis taip pat buvo  stipriai pažeistas „liberalizuojant“ darbo santykius, išplitus laikinoms darbo sutartims, nepratęsiant kolektyvinių sutarčių, o daugelį su darbo santykiais ir socialine apsauga susijusių klausimų sprendžiant vienašališkai, nedalyvaujant profesinėms sąjungoms.

Konferencijos dalyviams labiausiai rūpėjo kodėl kai kurios šalys sugebėjo sėkmingiau pasipriešinti krizei.

Vokietijos atstovas,  Darbo ir kvalifikacijų instituto diektorius, profesorius Gerhardas Bošas (Bosch)  papasakojo, jog Vokietijoje tiek verslas, profesinės sąjungos ir valdžia krizės metu ėmė dar glaudžiau bendradarbiauti.  Po darbdavių, profesinių sąjungų ir  valdžios atstovų susitarimų darbuotojai  buvo ne atleidžiami, o nesant darbo siunčiami į kvalifikacijos kėlimo kursus, kuriuos dalinai finansavo valdžia. Atlyginimai daugeliu atveju nebuvo mažinami. Šios priemonės greitai atsipirko, dabar Vokietijos ūkis yra vienas iš konkurencingiausių pasaulyje ir sėkmingai vystosi, o šalis turi didžiulį teigiamą užsienio prekybos balansą.  „Ne atlyginimų mažinimas, o inovacijos išgelbės Europos ūkį“, – pareiškė  G.Bošas.

Jis su pasididžiavimu pranešė, kad krizės metu į Vokietiją atvyko dirbti apie vieną milijoną naujų kvalifikuotų  imigrantų iš Lenkijos, Portugalijos , kitų pokomunistinių šalių. Tokiu būdu  Vokietija dar papildomai sutaupė 300 milijardų eurų, kuriuos būtų skyrusi šiems darbuotojams paruošti.

G.Bošui audringai paprieštaravo Rumunijos profesinių sąjungų atstovas, pareiškęs jog tokia „smegenų nutekėjimo“ politika  skurdina, tokių šalių kaip Rumunija ūkį, neleidžia joms vystytis, pasmerkdama ilgalaikiam skurdui, nes dėl pusšimtį metų trūkusio komunistų valdymo šios šalys negali užtikrinti savo darbuotojams tokių socialinių garantijų ir atlyginimų kokius turi turtingesnės šalys.

Lenkijos „Solidarumos“ profesinės sąjungos atstovas Andžėjus Adamčikas ( Adamczyk) atkreipė dėmesį, kad net „pati sveikiausia“  Europos sąjungos šalis Vokietija krizės metus prarado dalį vidurinės klasės.

Linėjaus (Linnaeus ) universiteto profesorius Dominykas Ankso (Anxo) atskleidė, kad Švedija ūkio problemas  sprendė panašiai, kaip Vokietija. Tiesa, kai kurių rūšių socialinė parama buvo nutraukta, bet tai vis tik buvo „švelnios priemonės“ palygint su kitomis šalimis.

Pasak  jo, Švedija išmoko dar prieš dvidešimt metų iškęstos krizės pamokas. Tuomet švedai apsisprendė nepriklausyti nuo finansinių rinkų, remtis savo  finansiniais ištekliaus ir  gyventi pagal pajamas. Nors apie tai plačiai nekalbama, bet svarbus veiksnys, anot jo, sušvelninęs krizę buvo nepriklausoma finansinė politika. Švedija neįsivedė euro, todėl turėjo „manevro laisvę“  lanksčiai reaguoti  į iššūkius prieš krizę ir krizės metu.

Į klausimą ar Švedija neketina  Lietuvos vyriausybės pavyzdžiu siekti įsivesti eurą,  D.Ankso pajuokavo, kad švedai iš tikrųjų nėra solidarūs ir nenori apmokėti svetimų skolų, turėdamas omenyje, kad euro zonos šalys privalo padengti  kitų prasiskolinusių euro zonos šalių skolas. Į klausimą, kodėl Suomija įsivedė eurą, jis atsakė, kad suomiai, gyvendami toli nuo likusios Vakarų Europos  jautė nepilnavertiškumo kompleksą ir norėdami parodyti, kad atsiskiria nuo Rusijos įtakos, kuri buvo  SSSR laikais,  įsivedė eurą politiniais motyvais.  Tačiau dabar, suomiams supratus, jog tai ekonomiškai nenaudinga,  atsirado stipri antieuropinė „Tikrų suomių“ partija, remiama 20%  rinkėjų, kuri siekia, kad Suomija išvis išstotų iš ES.

Budapešto instituto mokslininkė Dorotėja Sikra (Dorottya Szikra) pristatė įdomią Vengrijos patirtį. Nors jos vyriausybė dėl krizės turėjo priimti daugmaž tokius pat socialinę apsaugą mažinančius įstatymus, kaip ir daugelis ES šalių, tačiau premjeras V.Orbanas yra pats populiariausias politikas. Tai atsitiko dėl kelių sėkmingų jo sprendimų.

Pirmiausia, jis, galima sakyti, nacionalizavo privačius pensijų fondus, priimdamas įstatymus, pagal kuriuos vengrai turėjo rinktis arba priklausyti valstybinei,  arba privačiai pensijų sistemai. Į Vengriją grįžę pinigai pataisė finansinę Vengrijos padėtį.

Prisiminus  sėkmingą  30-jų  metų patirtį Vengrijoje buvo įvesti viešieji darbai.

Tačiau labiausiai Orbanas išpopuliarėjo dėl net  trečdaliu sumažintų  komunalinių paslaugų kainų. Pasinaudojęs valstybės galios svertais V.Orbanas privertė elektrą, šildymo paslaugas ir dujas teikiančios įmones  ženkliai sumažinti kainas.

Į klausimą kokių sankcijų Vengrija sulaukė už tai, kad priėmė naująją Konstituciją, D.Sikra atsakė, kad be audringo Vakarų Europos žiniasklaidos pasmerkimo, Europos parlamentas tepaskelbė rezoliuciją, smerkiančią Vengriją, o Ž.M. Barozas su A.Merkel  ta tema „turėjo pokalbį“ su V.Orbanu.  Pasak jos, daugeliui  vengrų, išskyrus palygint nedidelę inteligentų grupę, naujoji Konstitucija nebuvo svarbus klausimas.

Salamankos profesorius  Rafaelis  Munjosas de Bustijo (Muñoz de Bustillo), kaip geram būdui gelbėti eurą, pritarė nuomonei, kad būtina harmonizuoti mokesčius, t.y. juos suvienodinti euro zonos šalyse. Tai reikštų, kad Lietuvoje, kurioje mokesčiai yra vieni mažiausių Europoje, jie turėtų augti. Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Gediminas Rainys su tuo nesutiko, nes jo nuomone, daug Lietuvos įmonių bankrutuotų, neišgalėdamos mokėti didesnių mokesčių. Lietuvos pramonė dažniausiai gamina ne galutinį produktą, o tik dalis galutiniams produktams, todėl jų pelningumas nėra toks aukštas, kaip išsivysčiusiose šalyse, gaminančiose galutinius garsių ženklų produktus.

Konferencijoje buvo prieita išvados, kad nepaisant kalbų apie Europos socialinio modelio pabaigą, faktai rodo, kad būtent tos šalys, kurios labiausiai jo laikėsi, sėkmingiausiai išgyveno krizę ir yra labiausiai konkurencingos.

Autorius yra ekonomistas, Tautininkų sąjungos Tarybos narys

Kategorijos: Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Užsienyje, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *