T. Bakučionis. Šventa Konstitucija ar šventa Tautos valia? (2)

Tomas Bakučionis

Kad ir kokiais būdais (net ir nesąžiningais) valdžiai besispardant, neišvengiamai priartėjo hamletiškoji referendumo atomazga būti ar nebūti. VRK vis dėl to pasakė „būti“. Į šiame kontekste vykstančias diskusijas konstituciniais klausimais viešojoje erdvėje vis dažniau įsijungia ir profesionalūs teisininkai. Ir tai yra gerai, nes referendumo organizatorių sėkmė byloja, kad nepaisant stekenančios emigracijos, Lietuvos visuomenė pribrendo atviroms, dalykiškoms ir maksimaliai profesionalioms diskusijoms apie mūsų valstybės tolesnę raidą ir visų pirmą apie teisėsaugos ir teisinės sistemos būklę.

Šiose diskusijose jau išryškėjo esminis aspektas – dviejų fundamentalių teorinių požiūrių susidūrimas: kas viršesnė – Tautos valia ar Konstitucija?Greito ir trumpo atsakymo nėra. Jo reikėtų ieškoti tiek istorinėje vakarų demokratijos tradicijoje, kurios šaltinis ko gero siektų antikinę Graikiją, tiek ir nūdienos Europos valstybių ir JAV konstitucijų tekstuose. Tačiau visų pirma atsakymo reikėtų ieškoti pačios Lietuvos Konstitucijos tekste, atskirų jos normų sisteminiuose ir loginiuose ryšiuose, bet atmetus sukurptas doktrinas bei išvarius visokias dvasias ir šmėklas.

Kas be ko, svarbiausias teisės normų konstrukcijų instrumentas yra kalba, tačiau kiekvienas teisinis dokumentas (įstatymas ar bet kuris kitas teisės aktas), taip pat ir mūsiškė Konstitucija, grindžiama tam tikra vertybių sistema, kuri atsiskleidžia per vidinės teisės akto struktūros ir atskirų normų konstrukcijų sisteminį ir loginį santykį.

Galima sakyti, kad jau Konstitucijos preambulėje yra įtvirtinti tam tikri vertybiniai postulatai – „prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę; jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis; šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę; išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, ….“ kurių pagrindu toliau konstruojama visa Konstitucija, o jos I-ojo skirsnio normos yra tas teisinių vertybių sisteminis pamatas, kuriuo ir turėtų remtis visų toliau išdėstytų Konstitucijos normų aiškinimas.

Eilinį kartą prisiminkime Konstitucijos I-ą skirsnį: Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika (1 straipsnis), Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai (2 straipsnis); Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką. (3 straipsnis); Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. (4 straipsnis); Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. (5 straipsnis). Deja, vis dažniau šios pamatinės nuostatos doktrinų, dvasių ir politinių interesų brūzgynuose pamirštamos.

Diskusijose viešojoje erdvėje iškilo klausimas dėl galimybės referendumu keisti kai kuriuos Konstitucijos straipsnius. Štai teisės daktaras Petras Ragauskas straipsnyje „Keli su referendumu susiję teisiniai formalumai“ teigia, jog referendumu keisti Konstitucijos 47 str. nėra teisinės galimybės, nes jo manymu to neleidžia Konstitucijos XIV skirsnyje įtvirtinta Konstitucijos keitimo tvarka. Priminsiu, kaip yra išdėstytas šio skirsnio 148 str.:

Konstitucijos 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę.

Tik referendumu gali būti keičiamos pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė” bei keturioliktojo skirsnio „Konstitucijos keitimas” nuostatos.

Konstitucijos pataisos dėl kitų Konstitucijos skirsnių turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama Seime du kartus. Tarp šių balsavimų turi būti daroma ne mažesnė kaip trijų mėnesių pertrauka. Įstatymo projektas dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių.

Anot straipsnio autoriaus, kliūtis yra pacituota 3 dalies formuluotė. Iš tiesų – „kaltas“ yra vienas vienintelis žodelis „turi būti svarstomos…“  Kaip pirmiau minėjau, svarbiausias teisės normų konstravimo instrumentas yra kalba. Taigi, grynai lingvistinė minėtos Konstitucijos normos analizė leistų manyti Petrą Ragauską esant visiškai teisų, tačiau kur padėti labai aiškiai sukonstruotą vertybių sistemą ir tuo pačiu konstitucinių demokratijos saugiklių hierarchiją. Priminsiu dar ir 9-ąjį straipsnį:

Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.

Įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia Seimas.

Referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę.

Referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas.

Šioje vietoje reikėtų darsyk prisiminti ir 2 straipsnį: Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.  Taigi, patys svarbiausi strateginiai (veikiau – valstybės likimo) klausimai pagal Konstituciją yra pavesti spręsti visai Tautai ir niekam kitam. Tad kaip galėjo nutikti, kad 148 str. 3 dalyje atsirado paminėta nuostata „turi būti svarstomos …Seime...“ , formaliai lingvistiškai atimanti dalį suvereniteto iš Tautos ir suteikianti to suvereniteto dalį Seimui? Juk tai gana akivaizdus loginis prieštaravimas pirmiau minėtų Konstitucijos I-ojo skirsnio normų atžvilgiu. Sunku būtų patikėti, kad tai buvo Konstitucijos kūrėjų apmaudi lapsus linquae ? Galimas ir kitas šios teisinės situacijos aiškinimas – sisteminis, turint omeny pirmiau paminėtas I-ojo skirsnio normas. Remiantis tokiu aiškinimu galima teigti, kad Tauta turi teisę referendumu spręsti absoliučiai visus teisėkūros klausimus, tame tarpe ir Konstitucijos pataisas formaliai lingvistiškai pagal minėtą 148 str. priskirtas Seimo kompetencijai.

Galima sakyti, kad taip susiduria du teisiniai požiūriai į Tautos ir Konstitucijos santykį, formalusis ir sisteminis-vertybinis. Tačiau ar minėtos Petro Ragausko įžvalgos nebyloja, kad mūsų teisinio „elito“ sąmonėje vis dažniau vyrauja būtent formalusis požiūris?  Todėl manau, kad prieš visuomenę neišvengiamai iškils konstitucinės reformos klausimai. Tokia reforma turėtų apimti bent kelias viešojo gyvenimo sritis, bet visų pirma nedviprasmišką Tautos suverenių galių įtvirtinimą be jokių ten lapsus linquae dalyvaujant valstybės valdyme, vietos savivaldos reformą, sugrąžinant suverenias galias vietos bendruomenei, teisėsaugos reformą, sustiprinant teisėsaugos struktūrų atskaitomybę visuomenei, o ne vienam, kad ir aukščiausiam pareigūnui.

Galimi įvairūs modeliai – dvipakopė savivaldos sistema, Seimo padalinimas į dvejus rūmus (vieni iš jų – bendruomenių atstovų rūmai), plebiscito instituto sustiprinimas ir išplėtimas, aukščiausių teisėsaugos pareigūnų tiesioginiai rinkimai, šių reformų orbitoje turėtų atsidurti ir Konstitucinis teismas, perfrazuojant hamletiškąjį klausimą – „reikalingas ar nereikalingas“. Visa tai turėtų būti ne vienkartinės diskusijos tema. Svarbiausia diskutuoti, o ne apsiriboti formaliais pamokymais ir pagraudenimais Tautai iš juodmedžio bokšto…