D. Tamošaitytė. Lietuvos vizija: kokios Tėvynės mes norime? (34)

respublika.lt nuotr.

respublika.lt nuotr.

Šių metų Vasario 16-osios minėjimo iškilmingame koncerte Nacionalinėje filharmonijoje baigiamajame kūrinyje choras fortissimo skandavo paeiliui: „Lietuva, Tėvyne mūsų! Litwa, ojczyzna moja!“ Ir taip paeiliui daug kartų. Labai garsiai, iki euforijos.

Lietuvos Valstybės atkūrimo dienos finalas skambėjo būtent taip. Užteko autonomininkui Valdemarui Tomaševskiui per skylėtą kaip rėtis Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK) neteisėtai prasibrauti su Rusų aljansu į Seimą, ir jau savo svarbiausią Valstybės dieną girdime Žečpospolitos laikų šūkius. Juk viskas vyksta pagal patarlę: „Kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi.“ Nežinia, kaip jautėsi Jos Ekscelencija prezidentė, bet publika paplojo, kaip visada. Niekas net nesušvilpė. Beliko pagalvoti: ar mes jau galimai esame Lenkijos sudėtyje? Gal jau rengiami naujųjų laikų dviejų tautų unijos planai?

Manytum, kad tai blogas sapnas. Bet ne, juk kompozitorius su teksto autore kitų Lietuvos mažumų žodžių į skanduotę neįdėjo. Užuodžia, kipšas, kur link vėjas pučia. Tačiau tų žodžių programėlėje, kaip tyčia, ir nėra, lyg nukąsta. Apdairu. Tai gal nereikia į vatą vynioti Lietuvos narystės Europos Sąjungoje (ES) galimybių: gal kažkur, kažkokiuose užkulisiniuose pasitarimuose, jau esame de facto Lenkijos dalis. Kaip XX amžiaus pradžioje. Ir kaip tada juokingai atrodo gąsdinimas Rusija…

Rodos, visi gąsdinimai Eurazijos projektu yra tiesiog nesusipratimas. Dėl to, kad ir pats Eurazijos projektas galbūt tėra antis lengvatikiams. Toks spec. tarnybų projektėlis, jei neišdegtų dabar vykdomas ES perkeitimas. Juk tai, kas dabar vyksta Europos Sąjungos kuluaruose, yra tų pačių Europos po Antrojo pasaulinio karo nepasmerktų bolševikų perversmo „planas B“. O komisarai – viršūnėlėse. Bent jau jų programa su neoliberalizmo kryptimis daug kur sutampa. Tautos niekas neklausia, kokios šalies provincija ketinama paversti valstybę, jos suverenumo sandus išlaikant tik butaforiškai, kol lietuviai ir jų sąmonė kartu su genofondu sunyks. Bet tauta tai jaučia, žino ir tai, kad pagrindinė kliūtis tokiems naujiems paktams įgyvendinti – referendumai.

Sunku net suvokti, kad šiandien tenka rašyti tokius žodžius ir kad su jais sutinka žmonės. Net valdančiųjų cinizmo, savo veidą atskleidusių „sąjūdininkų“ ir savo abejingumo pakirsta jaunoji karta, kuri iš esmės jau rezignavusi. Ji nelaukia, kaip 1990-aisiais, stebuklo, mat yra realistė. Realistė, nes turi kažkaip išmokti išgyventi. Tačiau stebuklai vyksta, lauki jų ar nelauki. O tada – tik laikykis…

Pagal tikimybių teoriją mums kasama duobė tėra viena iš nesuskaičiuojamų galimybių. Visada yra tokia galimybė, kurios nenumato joks strategas. (Dabar jau nutylėsiu, kas yra pagrindinis žmonių gyvenimo Strategas). Mūsų protėvių dėti pamatai sunkiai, bet kryptingai skinasi kelią. Neseniai atrasta 1949 metų vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracija yra vienas pamatinių lietuvių tautos dokumentų, kurie privalo įgauti tęstinumą. O jo ir 1941 metų birželio 21 dienos sukilimo fone dabartinės Lietuvos valstybės vedlių pozicija, žvelgianti į praeitį (tai yra į šonus), atrodo kaip visiškas nesusipratimas ir totalus anachronizmas. Tais iškiliais momentais šviesuomenės sutelkta tauta aiškiai pasisakė už modernią nacionalinę valstybę ir draugiškus santykius su kaimyninėmis bei viso pasaulio tautomis lygiais pagrindais. Negana to, kad krikščioniškai atleido neprieteliams visas skriaudas ir nesidera dėl aneksuotų žemių, tai dar siūlo draugišką bendrabūvį. Bet to jiems, matyt, nereikia?

Užtat lietuvių tautai – reikia. Ir tą poreikį ji ketina išsakyti referendumuose, patinka tai kvislingams ar ne. Tų referendumų bus ne vienas, galime būti tikri. Kiekvienu gyvybiškai svarbiu klausimu teks pasisakyti. Ar lietuviai prastesni už šveicarus ar vengrus?

Įsivaizduokime vieną iš scenarijų, jei šis laisvėjimo procesas sustotų. Po poros metų švenčiant Vasario 16-ąją iškilmingame koncerte, prieš giedant Vinco Kudirkos himną su pakeistais žodžiais išgirstume, kad jo apsisprendimas būti lietuviu tebuvo istorinė klastotė, nes jis buvo lenkas. Ir kad vasario 16-ąją didinga lenkų tauta grąžino savo provincijai Lietuvai laisvę. Štai taip. Nes tai, ką visai neseniai Nacionalinėje filharmonijoje išgirdo visa Lietuva, yra simboliškas, jei ne tikroviškas tokios slinkties ženklas. Bet vietoj tarptautinio skandalo, kaip ir po valstybinių simbolių ir paminklų išniekinimų, bus išsisukta kad ir tokia pastabėle: „Tai meninė išmonė“. Ir bus atsiprašyta, kad per mažai pašlovinta. Juk ne veltui lechai ordinus istorikams-kvislingams dalija. Ar jau įsignybote sau į ausį?  O kokį scenarijų nūnai rašo lietuvių tauta, pamatysime per rinkimus.

Parengta pagal dienraštį „Respublika“

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *