A. A. Terleckas. Isos slėnio dvasios ubagai

Neapsakomai skaudu sausio 13-osios vakarą prisėsti prie kompiuterio ir rašyti apie tokius bjaurius Lenkų rinkiminės akcijos išsišokimus (LLRA). Dar vakar Nepriklausomybės aikštėje kalbėjau, kad Lietuvai taip trūksta idealizmo, o šiandien jau tenka kur kas niūriau kalbėti apie su idealizmu nė kiek nesiderinančiais politines akcijas, kurias šiandien parodė Lietuvos lenkų rinkimų akcija.

Visų pirma, pakalbėti norėčiau apie šiandienos aplinkybes ir sąmoningą jų ignoravimą. Šįryt Seime vyko iškilmingas Laisvės gynėjų dienos minėjimas, kurio metu Sigitui Tamkevičiui buvo įteikta Laisvės premija. Renginio metu pradėjus kalbą sakyti Vytautui Landsbergiui, LLRA nariai demonstratyviai paliko savo vietas, reikšdami nepasitenkinimą dėl nepriimamo Tautinių mažumų įstatymo. Šlykštu yra tai, kad LLRA papiktino anaiptol ne V. Landsbergio kalbos turinys, kadangi jau po kelių minučių nuo išėjimo iš salės BNS pasirodė jų tvarkingai parašytas pareiškimas spaudai. Reiškia, kad ši akcija buvo detaliai suplanuota ir apsvarstyta. Šitaip buvo sąmoningai parodyta nepagarba Sausio 13-osios  aukų atminimui, S. Tamkevičiui, V. Landsbergiui ir kitiems, susirinkusiems salėje. Tiesa, LLRA gynėsi, kad jie supranta Laisvės gynėjų dienos svarbą: „Pabrėždami mūsų nuoširdžią pagarbą Sausio 13 dienos aukoms ir dalyviams, šiandien aktyviai dalyvausime visuose pagrindiniuose renginiuose, skirtuose Laisvės gynėjų dienai paminėti“. Ar tai nėra dar vienas įžeidimas Lietuvai – žengti tokį „keistą“ žingsnį, o paskui lyg niekur nieko dalyvauti visuose renginiuose iš eilės, stebint visuomenės reakcijas? Tie, kurie teigia, kad LLRA atstovai nepaniekino Sausio 13-osios aukų atminimo, arba nesiorientuoja aplinkoje, arba nemąsto. Prieš 23-ejus metus Lietuva liko nepriklausoma dėl to, kad buvo vieninga. Ta vienybė kainavo labai brangiai – 14 žmonių žuvo, daugiau nei tūkstantis buvo sužeisti. Šiandien atvirai nusisukta nuo vienybės ir parodyti asmeniniai kaprizai. Dieną, kai Lietuva turi prisiminti savo vienybę, buvo parodyta, kad LLRA su Lietuva – ne pakeliui.

Aš puikiai suprasčiau šią „akciją“ (na gerai, nesuprasčiau, o tiesiog ignoruočiau), jeigu ji būtų įvykdyta kurio nors Seimo posėdžio metu. Tokie posėdžiai ir yra skirti diskusijoms bei kompromisų ieškojimams. Kai nepadeda diskusijos, galbūt galima griebtis ir tokių kelių. Tačiau ne minint Laisvės gynėjų dieną. Manau, kad taip pasielgti gali tik tikri dvasios ubagai, kuriems vienintelis šventas dalykas – jų asmeninės ambicijos.

Pasikartoti norėtų ir dėl praeitame tekste minėto politkorektiškumo, nuo kurio šiandien mane jau supykino. Štai politologas Lauras Bielinis pareiškia, kad šis LLRA elgesys yra „techniškai teisingas“ bei „natūralus“. Gal užteks pateisinti kiekvieną poelgį vien dėl to, kad demokratijos pagrindas – spaudos ir minties laisvė? Gal galima būtų parodyti, kad Lietuva tam tikrais klausimais turi tvirtas pozicijas ir neleis iš jos tyčiotis?

Mokykloje neretai susilaukdavau reakcijos, kad esu „siauro mąstymo tautininkas“ ir mano visas pasaulio suvokimas baigiasi ties Lietuvos istorija. Taip, Lietuvos istorija man yra neapsakomai svarbi, nes tikiu, kad remdamiesi į istoriją žmonės gali susikurti sau tam tikrą vertybinį pagrindą ir gyvenime visų pirma vadovautis morale. Kadangi istorija man patinka, per ją ir stengiuosi pateikti savo idėjas. Tačiau jeigu žmonės sugeba save dvasiškai ugdyti kitais būdais be istorijos – per literatūrą, teatrą, muziką ar dar kaip nors – puiku. Visos mano idėjos remiasi nuostata, kad žmonės visų pirma turi būti subrendę dvasiškai, tuomet ir valstybei bus geriau. Po šiandienos dar akivaizdžiau supratau, kad apie nieką dvasiško su Valdemaru Tomaševskiu kalbėti neįmanoma. Manau, kad būtent jis yra tikras „siauro mąstymo tautininkas“ ir dvasios ubagas, kurio pasaulis baigiasi ties dvikalbėmis lentelėmis.

Tie, kurie mane pažįsta, žino, kaip nemėgstu dalyvauti internetinėse diskusijose dėl eilinių Loretos Graužinienės ar Petro Gražulio perlų bei visokių Gazmanovo koncertų, jie taip pat žino, kad nieko neturiu ir prieš lenkų tautą, tad turbūt supranta, kad tai nėra eilinis internauto būdas sulaukti dėmesio. „Pasaulyje yra šventi dalykai ir nešventi dalykai“, – „Išvaryme“ kalbėjo Ainio Storpirščio įkūnytas personažas. Šiandien buvo paniekinti man šventi dalykai ir į tai aš negaliu nereaguoti. Negi lenkams taip sunku Lietuvoje gyventi? Niekas Europoje, išskyrus pačią LLRA ir kai kuriuos Lenkijos valdžios atstovus, nepripažįsta, kad Lietuva kaip nors neteisėtai riboja tautinių mažumų teises. Keisčiausia man yra tai, kad LLRA nė kiek nerūpi nei tas Tautinių mažumų įstatymas, nei dvikalbiai užrašai, nei geri Lenkijos ir Lietuvos santykiai. O kas šiandien buvo pasiekta tokiu akibrokštu? LLRA atkreipė į save dėmesį – taip. Tačiau nemanau, kad jiems to dėmesio trūksta – V. Tomaševskis turi unikalų talentą sukoncentruoti žiniasklaidos dėmesį aplink save. Užtenka prisiminti lenkų futbolo sirgalių plakatą ir magišką, V. Tomaševskio įžvelgtą, slaptųjų tarnybų ranką. Kad gautų dėmesio, būtų užtekę ko nors panašaus. Šiandien LLRA pakilo (nukrito) į naują lygį. Ši akcija nė kiek nepajudins Tautinių mažumų įstatymo, o tik dar labiau pablogins abiejų tautų santykius, kas, panašu ir yra galutinis LLRA tikslas. Blaiviai mąstantis žmogus kitokios nuomonės, ko gero, susidaryti negali. O po pusės metų, birželio 14 d., minėdami Gedulo ir Vilties dieną, ko gero, susilauksime naujų akibrokštų dėl dėmesio stokos. Ačiū LLRA už tai, kad turbūt ne man vienam sugadino vieną svarbiausių dienų metuose.