V.Radžvilas. Memel – Wilno: neišmoktos istorijos pamokos (I)

Lietuvos vidaus ir užsienio politika vis labiau atrodo tarsi apkerėta tamsios ir pikta linkinčios jėgos. Vadinamasis „Lietuvos lenkų“ klausimas artėja prie sunkiai prognozuojamos atomazgos. Didėja tikimybė, kad ši atomazga bus sąjūdinių laikų masto politinis sprogimas. Tokią baigtį žada šio seniai svarstomo ir įtampą visuomenėje kurstančio klausimo siūlomi sprendimai. Tikėtis kitokios baigties sunku dėl akivaizdžios priežasties. Per visą atkurtos valstybės istoriją turbūt dar nebuvo iškilęs joks kitas klausimas, kurį būtų buvę mėginama išspręsti šitaip nesugebant arba nenorint suvokti ir atvirai įvardyti tikrojo jo turinio ir esmės. Būtent šia prasme apie valstybės užsienio politiką tenka kalbėti pasitelkus apkerėjimo vaizdinį.

Apkerėjimas yra kone masinis. Beveik visi vykstančių diskusijų dalyviai – siūlomų sprendimų šalininkai ir priešininkai – lyg užburti kartoja frazes apie „įtemptus Lietuvos ir Lenkijos santykius“ ir esamą arba galimą valstybės „konfliktą“ su lenkakalbių šalies piliečių bendruomene. Visais atvejais vartojamos tos pačios, lėkštomis mąstymo klišėmis virtusios formuluotės. Skiriasi tik problemos ištakų aiškinimai ir siūlymai, kaip ją spręsti. Panirus į šitaip apibrėžtą diskusijų lauką nebepastebima, kad įtempti abiejų valstybių santykiai, kaip ir pačioje šalyje tvyranti įtampa, tėra šalutinis ir ne toks jau reikšmingas emocinis fonas, nukreipiantis dėmesį nuo tikrojo ir iš tiesų potencialiai itin pavojingo konflikto, galinčio turėti pragaištingų padarinių visoms į jį įsitraukusioms arba veikiau sumaniai įtrauktoms šalims. Nėra jokio Lietuvos ir Lenkijos ar mūsų valstybės ir jos lenkakalbių piliečių konflikto. Vyksta Lietuvos valstybės ir sugebėjusios politiškai ir teisiškai legalizuotis šioje valstybėje jai priešiškos jėgos – prieš Lietuvos nepriklausomybę kovojusio KPSS padalinio, vadinto Pietryčių Lietuvos autonomininkais, sukeltas ir kryptingai eskaluojamas konfliktas.

Neįtikėtina, bet dėl suprastėjusių santykių su Lenkija ir vidaus trinčių skubama kaltinti Lietuvos valstybę ir muštis į krūtinę dėl jos padarytų tariamų klaidų bei nuodėmių. Tiesiog stebėtinai pamirštami pamatiniai faktai, kurie privalėtų būti išeities ir atramos taškais mėginant rimtai ir giliai apmąstyti iškilusias problemas. Taigi visų pirma pamiršta, kad prieš du dešimtmečius Lietuvoje veikė gausios ir stiprios antivalstybinės jėgos. Tačiau atkūrus Nepriklausomybę nebūta net menkiausio mėginimo politiškai ir teisiškai neutralizuoti šias jėgas. Atpirkimo ožiais tapo ir už antivalstybinę veiklą buvo nubausti vos keli viešumoje labiausiai reiškęsi ir todėl gerai įsidėmėti, bet, ko gero, anaiptol ne pagrindiniai ir ne pavojingiausi KPSS platformininkai – jedinstveninkai ir Pietryčių Lietuvos autonomininkai. Kiti, tarsi mostelėjus burtų lazdele, pradingo. Kur jie dingo ir ką veikia šiandien – šis svarbus klausimas tapo savotišku tabu ir apie tai nedrįstama net užsiminti. Būtent toks „užmaršumas“ lemia, kad akademinėje ir viešojoje erdvėje svarstant įvairius vadinamojo „lenkų klausimo“ aspektus faktiškai vadovaujamasi prielaida, kad visi Lietuvos pasus paėmę nepriklausomybės priešininkai „praregėjo“ ir tapo lojaliais atkurtosios valstybės piliečiais. Būtent ši iš piršto laužta – nežinia kuo pagrįsta ir nepatikrinta prielaida – valdo daugiau negu keistus problemų sprendimus siūlančių „ekspertų“, pirmiausia istorikų bei politologų, ir šiuos siūlymus užsimojusių įgyvendinti politikų vaizduotę ir mąstymą.

Taip pat vengiama atvirai prabilti apie prieš dvidešimt metų padarytą tikrą, o ne įsivaizduojamą milžinišką politinę klaidą. Vadinamųjų „autonomininkų“ nuožmi kova prieš Lietuvos nepriklausomybę buvo sunki našta ir egzistencinis iššūkis atkurtai ir dėl išlikimo kovojusiai jaunai valstybei. Aplinkybėms susiklosčius nepalankiau jos padariniai galėjo tapti katastrofiški. Kiekviena panašiomis aplinkybėmis atkūrusi nepriklausomybę ir turinti politinį savisaugos instinktą valstybė būtų išmokusi gautą pamoką ir iš panašios patirties padariusi kuo rimčiausias praktines išvadas. Deja, Lietuvos valdžios nieko nesuprato ir nieko nepasimokė. Autonomininkų de facto okupuotoje ir atskirtoje šalies dalyje pagrįstai ir teisėtai įvestas tiesioginis valdymas buvo skubotai ir neapdairiai panaikintas neįvykdžius teritorinės-administracinės reformos ir nesuformavus būsimosios savivaldos pareigūnų branduolio iš valstybei lojalių vietos gyventojų. Neatlikus šių absoliučiai būtinų pertvarkymų teritorija buvo paslaugiai, kaip ant lėkštutės, perduota administruoti tik ką joje siautėjusiems aršiems ir nesutaikomiems valstybės priešams.

Visi jie, išskyrus vienintelį Nepriklausomybės aktui nepritarusį ir dėl to apgailestaujantį buvusios LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatą, niekada nepripažino, kad kovodami prieš atgimstančią Lietuvos valstybę padarė klaidą ar juo labiau tai valstybei yra nusikaltę. Nėra nė menkiausių įrodymų, kad šie žmonės kada nors būtų mėginę išpirkti savo klaidas ir kaltes sąžiningu ir konstruktyviu darbu savo šaliai. Priešingai, tai, kas ištisus du dešimtmečius vyksta buvusiose autonomininkų valdose, sunku pavadinti kitaip, kaip ankstesnės antivalstybinės veiklos tęsimu naujomis priemonėmis. Lietuvos valstybės institucijos ir absoliuti dauguma politikos tyrinėtojų ir komentatorių cechui priklausančių „ekspertų“ į šią veiklą žiūri pro pirštus ir jos tarsi nepastebi. Dėl Pietryčių Lietuvoje vykdomos ardomosios veiklos nerimaujantys piliečiai ir organizacijos, taip pat ir mėginančios informuoti apie šiame krašte susiklosčiusią padėtį žiniasklaidos priemonės ne tik negirdimi, bet veikiau pašiepiami kaip trumparegiai „nesusipratėliai“ ir „panikos“ skleidėjai.

Du dešimtmečiai istorijos požiūriu – tik akimirka. Tačiau Lietuvoje jie prilygsta kone amžinybei. Čia praeities atmintis tokia trumpa, kad net nesugebama atpažinti, kaip nuosekliai ir metodiškai kartojami veiksmai, kurių liudininkais buvo daugybė ir šiandien Lietuvoje gyvenančių žmonių. Todėl ir nesugebama susivokti ir pripažinti, kad 1991 m. rudenį išsilakstę autonomininkai galėjo paprasčiausiai pasinaudoti KPSS įkūrėjo Vladimiro Uljanovo (Lenino) išmintimi, jog kovodama už savo siekius bolševikų partija turinti veikti ne tik pogrindyje. Prireikus dera be skrupulų pasinaudoti legaliomis kovos priemonėmis, kurias daro prieinamas „buržuazinė“ parlamentinė demokratija. Pasinaudodami šia išmintimi, vakarykščiai autonomininkai ir jų reikalo tęsėjai susibūrė į legaliai veikiančią antivalstybinę partiją – LLRA, ir tai buvo iš tiesų apgalvotas ir toliaregiškas jų žingsnis. Jų rankose atsidūrė nauji ardomosios antivalstybinės veiklos įrankiai, kuriais – tai reikia pripažinti – jie sumaniai naudojasi.

Daugelis viešosios erdvės komentatorių ir net politikų „piktinasi“, kad plušantis Europos Sąjungos parlamente šios organizacijos vedlys sistemingai iškraipo faktus ir šmeižia Lietuva dėl lenkų tautinei bendrijai priklausančių jos piliečių teisių menamų pažeidimų. Tačiau nepasakoma, jog tai nėra paprastas šmeižtas. Tarsi nematoma, o gal iš tikrųjų nepastebima, kad Lietuvai turintis atstovauti europarlamentaras šitaip triūsia ne vienas, bet veikia ranka rankon su bendraminte ir bendražyge Tatjana Ždanoka – aršiai prieš Latvijos nepriklausomybę kovojusio „Interfronto“ nare, net nemėginančia slėpti patologinės neapykantos jos neva atstovaujamai, o iš tikrųjų sistemingai ir metodiškai diskredituojamai valstybei. Žinia, kurią naudodamiesi europarlamentaro statusu ir galimybėmis siunčia visai Europai šie du idėjiškai artimi veikėjai nėra paprastas melas ir šmeižtas todėl, kad iš tiesų vykdoma nuosekli ir kryptinga dezinformacijos ir propagandos kampanija.

Minėtų europarlamentarų visai Europai skleidžiama žinia yra ta pati, kurią demokratijos ir tautiniams klausimams jautriems Vakarams kadaise siuntė Kremlius, mėginęs juos atgrasyti nuo paramos Baltijos šalių nepriklausomybės siekiams. Demokratinių šalių visuomenės ir vyriausybės buvo dezinformuojamos ir bauginamos, kad Baltijos šalyse į valdžia veržiasi „nacionalistinės“ ir „fašistinės“ jėgos, kurioms ir terūpi skriausti ar net sunaikinti jose gyvenančias tautines bendrijas ir mažumas. Dabar tą pačią žinią monotoniškai transliuoja Rusijos valstybinė propaganda. Pasak jos ruporų, Baltijos valstybėse įsitvirtinę „etnokratiniai“ ir „kvazifašistiniai“ režimai, jose trūksta demokratijos, pažeidinėjamos žmogaus teisės ir engiamos tautinės mažumos.

LLRA lyderis ne tik uoliai kartoja ir skleidžia šią propagandą Briuselio koridoriuose, bet ir paslaugiai teikia jai gyvuoti būtinas melagingas žinias. Tačiau Lietuvoje sugebama tik gailiai dūsauti ir verkšlenti dėl tokio „nesąžiningo“ ir „negražaus“ jos atstovo ES parlamente elgesio. Nėra politinės valios ir drąsos pavadinti tokią veiklą tikruoju vardu ir paaiškinti jos esmę ir tikslą užsienio partneriams. O ypač derėtų tiesiai ir atvirai paklausti strategine partnere vis dar laikomos Lenkijos Respublikos vadovybės, ko ji iš tiesų siekia remdama asmenį, dalyvaujantį trečiosios šalies vykdomame propagandiniame kare prieš Lietuvos valstybę. Padaryti šių paprasčiausių dalykų nesugebama. Rezultatas – nepabaigiami Lietuvos atgailavimai ir teisinimaisi dėl nepadarytų nuodėmių nuolankiai įrodinėjant, kad ji nėra dramblys.

Tačiau LLRA vedlio dalyvavimas kitos valstybės vykdomoje antilietuviškoje propagandinėje kampanijoje – tik ledkalnio viršūnė. Kitaip negu pasimetusios ir besiblaškančios Lietuvos visuomenė ir valdžia, LLRA, pirmiausia jos vadovybė, žino, ką daro ir ko siekia, nes turi ir nuosekliai įgyvendina aiškią ir kruopščiai parengtą politinių veiksmų programą. Tikslas yra tas pats, kaip ir prieš du dešimtmečius. Siekiama visais atžvilgiais – kalbiniu, kultūriniu, socialiniu ir politiniu – kuo labiau izoliuoti šios organizacijos valdomus Pietryčių Lietuvos rajonus nuo likusios šalies dalies ir, pasyviai stebint Lietuvos visuomenei ir valdžiai, galutinai paversti juos de facto nepriklausomu autonominiu regionu. Įtvirtinus tokią autonomiją ir šiame krašte pradėjus gyventi vien pagal LLRA nustatytą tvarką, beliktų kantriai išlaukti „geresnių laikų“, kai galbūt vėl rasis palanki proga pakartoti KPSS pirmtakų žygį mėginant paversti šią teritoriją „nepriklausomu“ Padniestrės ar Šiaurės Osetijos tipo pseudovalstybiniu dariniu. Vykdant šią programą daromi žingsniai ir visa įvykių raida nuostabiai primena Klaipėdos krašto įvykių plėtros scenarijų. Tačiau šių panašumų atkakliai nenorima matyti ir juo labiau pripažinti. Veikiau priešingai: bus pasakyta, kad toks įvykių scenarijus gali gimti tik perkaitusioje vaizduotėje, nes Lietuva priklauso taikingų ir draugiškų ES valstybių šeimai, o jos saugumą patikimai garantuoja galingas NATO gynybinis skydas. Toks ,,argumentas“ iš tiesų gali pasirodyti svarus ir nuskambėti gana įtikinamai. Juk kur kas sunkiau negu bėgti nuo nemalonios tikrovės yra vadovautis nuostata, kad strateginis ir toliaregiškas geopolitinis mąstymas tuo ir skiriasi nuo trumparegiško konjunktūrinio tarpvalstybinių santykių scenarijų dėliojimo, kad jis nebūna esamos padėties mechaniška projekcija į ateitį. Todėl belieka trumpai priminti: ne tik 1923 m., bet net ir 1932 m. daug kam vis dar atrodė, kad Klaipėdos kraštas prijungtas prie Lietuvos visiems laikams. Sugebėję anksti pamatyti virš Lietuvos besitelkiančius geopolitinės audros debesis ir raginę imtis atsargumo priemonių prof. Kazys Pakštas ir kiti įžvalgesni to meto žmonės buvo mandagiai negirdimi. Negana to, vadinamieji „blaiviai mąstantys realistai“ nevengė jų atvirai pašiepti kaip paikystes svaičiojančių keistuolių, nors iš tiesų būtent pastarieji giliai suprato pamatinį geopolitikos principą: valstybių santykiai yra takūs ir juose nėra nieko amžino. Ignoruojami ir pajuokiami, kol jų įžvalgos nepradėjo pildytis su kaupu, bet ką nors daryti jau buvo vėlu. Kaip akivaizdžiai rodo vyraujantis požiūris į vadinamąjį „lenkų klausimą“, ši klaida kartojama, nes panašu, jog aštuoni karčios istorinės patirties dešimtmečiai nieko neišmokė.