Z.Šličytė: Lietuvos nepriklausomybė galutinai yra įtvirtinta tautos referendumu (9)

referendumas-del-zemes„Todėl aš ir prisimenu 1991-ųjų vasario 9 dienos plebiscitą – tokio įvykio Lietuvos istorijoje nebuvo. Į jį ir reikia orientuotis, ir į tai, kokias pasekmes jis sukėlė – tada visas pasaulis nutilo ir Maskva užsičiaupė“, – sako Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatė, ilgametė advokatė dr. Zita Šličytė, paprašyta pilietinio Tiesos.lt portalo pakomentuoti šiomis dienomis besibaigiantį parašų rinkimą, kad būtų surengtas referendumas „Tautos valia“.

Jūs dažnai kalbate apie 1991 metų vasario 9 dienos referendumą kaip apie vieną svarbiausių Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo puslapių. Šiuo metu, kai piliečiai deda daug pastangų surinkti reikalingus 300 000 parašų, kad būtų organizuotas referendumas visuomenei rūpimais klausimais, būtų įdomu išgirsti, kodėl, Jūsų manymu, tuomet įvykusi Tautos apklausa buvo tokia svarbi?

Taip, aš dažnai prisimenu Vasario 9 dienos plebiscitą, tą Tautos referendumą, kai ji pasisakė už tai, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė Respublika. Taip buvo priimtas Konstitucinis įstatymas ir pirmasis Konstitucijos straipsnis. Tai buvo labai reikšmingas dalykas, nutildęs visus kritikus, sakiusius, kad už Nepriklausomybę balsavo tik Aukščiausiosios Tarybos nariai – ir dar naktį, skubėdami, neatstovaudami net 25 procentų rinkėjų.

O kai įvyko Vasario 9-osios plebiscitas, per kurį trys ketvirtadaliai visų balsavimo teisę turinčių rinkėjų pasisakė už tai, kad Lietuva būtų nepriklausoma ir demokratinė Respublika, tai tada ir Maskva turėjo nutilti, ir visas pasaulis turėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Tai čia be galo svarbu ir todėl aš visada sakau, kad Vasario 9-oji už Kovo 11-ąją yra reikšmingesnė. Šią dieną aš paskelbčiau net ir nedarbo diena – jeigu norime turėti pilietinę visuomenę, jeigu norime turėti aktyvius piliečius, mes turime atsiminti Vasario 9-ąją ir tai, ką davė piliečių aktyvumas. Bet signatarai, žinoma, mano kitaip. Aišku, jie balsavo pirmieji, bet 1991-ųjų vasario 9-osios referendumas buvo lemiamas žodis. Jį tada vadino plebiscitu – visuotine apklausa, ne referendumu. Taip ir buvo – tai buvo visos liaudies, visos tautos apklausa.

O kokia Jūsų pozicija dabar rengiamo referendumo atžvilgiu? Ką Jūs manot apie tai?

Aš manau tik vieną dalyką – referendumas, jo rezultatai yra privalomas, negali būti jokio kito dalyko. Jeigu tauta pasakė TAIP, tai, vadinasi, ir pasakė TAIP. Todėl aš labai stebiuosi, kai girdžiu, kaip nuvertinamas balsavimas dėl atominės elektrinės. Tauta pasisakė, kad nereikia atominės elektrinės, o visi ir toliau kalba, kad tai nieko nereiškia, ir nori daryti, ką nori. Man asmeniškai tokie dalykai yra nesuprantami.

O kaip jūs vertinate dabartinę referendumo iniciatyvą surinkti 300 000 parašų, kad vis dėlto įvyktų referendumas ir jame būtų pasisakyta trim šiuo metu tautai svarbiais klausimais? Gal tada ir valdžia nori nenori išgirstų?

Dabar niekas nenori girdėti, ko tauta nori. Tame referendume dėl žemės, kurį dabar čia organizuoja, yra įrašyta nuostata, kad užtektų surinkti 100 tūkstančių parašų ir valdžia privalėtų skelbti referendumą. Bet kol kas niekas nekreipia dėmesio į tai, už ką tauta balsuoja. Todėl aš ir prisimenu 1991-ųjų vasario 9 dienos plebiscitą – tokio įvykio Lietuvos istorijoje nebuvo. Į jį ir reikia orientuotis, ir į tai, kokias pasekmes jis sukėlė – tada visas pasaulis nutilo ir Maskva užsičiaupė. Jūs, Tiesos.lt, teisingai rašote „susigrąžinkime valstybę“ – valstybė yra užvaldyta.

Dabartiniame referendumo siūlyme dar yra ir tokia nuostata, kad referendumu priimti įstatymai gali būti keičiami tik referendumu.

Taip, jie tampa privalomi. Beje, Vasario 9-osios plebiscite taip ir buvo: tąkart priimtas Konstitucinis įstatymas tapo jau vėliau priimtos Konstitucijos straipsniu. Dar daugiau – šis Konstitucinis įstatymas sako, kad panaikinti nuostatą, jog Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika, galima tiktai tokiu pat balsavimu, t.y. trijų ketvirtadalių visų rinkimų teisę turinčių piliečių balsais.

Jūs ką tik pasakėte tą informaciją, kuri viešojoje erdvėje visiškai nutylima: kad svarbiausiu klausimu – valstybės nepriklausomybės klausimu – ką nors pakeisti reikėtų, kad ir vėl balsuotų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių balsavimo teisę, vadinasi, visi tie, kurie gąsdina, jog jei referendumus bus galima rengti surinkus 100 000 parašų, iškils pavojus Lietuvos valstybingumui, yra visiškai neteisūs.

Taip, neteisūs. Manau, verta prisiminti visą Konstitucijos straipsniu virtusį Konstitucinį įstatymą. Kaip tik turiu po ranka paskutinį Konstitucijos leidimą ir skaitau:

Toks įstatymas.

Tai, mano manymu, esminis argumentas, kuris šalina bet kokią referendumų priešininkų kritiką ir atremia jų gąsdinimus, kad referendumais bus sužlugdyta nepriklausomybė.

Aš tą nekart visiems sakiau, bet kad manęs niekas neklauso.

Supraskite, kad tai buvo priimta 1991 metais, kai dar nebuvo net Konstitucijos, o tauta plebiscite šitokiu procentu pasisakė už tai, kokia turi būti Lietuvos valstybė, kaip turime gyventi. Tai ir yra naujųjų laikų Lietuvos nepriklausomybės pagrindas. O referendumai ir yra ta priemonė, kaip suaktyvinti piliečius, įtraukti juos į valstybės valdymą.

* * *

1991 metų vasario 9 dieną surengta visuotinė apklausa tarptautinėje teisėje vadinama plebiscitu. Juo siekta paliudyti visam pasauliui, kad tautos išrinkti atstovai – Aukščiausioji Taryba – 1990 metų kovo 11-ąją išreiškė visos Tautos valią. Per plebiscitą už nepriklausomą demokratinę Lietuvą pasisakė 90 procentų balsavusiųjų arba daugiau nei trys ketvirtadaliai balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių.

Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis tą vasario 9-tosios naktį, kai buvo sužinota plebiscito rezultatai, džiaugėsi, kad Tauta jį išgirdo: „Lietuva dar sykį tarė žodį, lyg ranką padėjus ant švento rašto, – tebūnie Lietuva nepriklausoma valstybė, tebūnie ji demokratinė respublika. Kad žodis taptų kūnu, reikia daug darbo, susiklausymo, kantrybės, ištvermės“.

Tąkart ištartą Lietuvos piliečių žodį pasaulis išgirdo – tai tapo neginčijamu argumentu Lietuvai įsitvirtinti kaip nepriklausomai valstybei: po poros dienų, vasario 11-tąją, Lietuvos nepriklausomybę pripažino pirmoji užsienio valstybė – Islandija, jos pavyzdžiu pasekė ir kitos valstybės. Bet ar šis piliečių žodis buvo išgirstas čia, Lietuvoje, ar jis jau tapo kūnu, t.y. ar galime sakyti, kad Lietuva jau yra demokratinė Respublika ir jos išrinktieji į Seimą atstovai girdi Lietuvos piliečių žodį?

Klausimas greičiau retorinis. Lietuvos piliečių valia, išreikšta per privalomąjį referendumą, tampa patariamuoju balsu, kurio galima ir nepaisyti, piliečių tiesos ir teisingumo troškimas gniaužiamas politiniuose teismų procesuose, o Lietuvos Respublikos Konstitucija, taip pat priimta referendumu, pagal paskutinį Konstitucinio Teismo išaiškinimą, pasirodo, įtvirtinusi tokią proporcinę atlygio už darbą sistemą, kurios niekaip kitaip, kaip disproporcija ir nepavadinsi.

* * *
Lietuvos Sąrašo taryba remia Tautos referendumą kaip pastangą kurti savivaldžią visuomenę.

Ar apsisprendei dėl referendumo? Liko 2 dienos

Pokalbio išrašą padėjo parengti Laura Molytė

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: