A. Jokubaitis. Tautinės valstybės nesėkmės priežastys (12)

Prof. dr. Alvydas Jokubaitis | feisbuko profilio nuotr.

Prof. dr. Alvydas Jokubaitis | feisbuko profilio nuotr.

Pranešimas perskaitytas Vilniaus universiteto TSPMI ir Lietuvos Politologų asociacijos metinėje konferencijoje 2013 11 22 d.

Prancūzų politikos filosofas Pjeras Mano (Pierre Manent) mano, kad savo atsiradimo momentu tautinė valstybė buvo geriausias įrankis demokratijai kurti, bet šiandien ji suvokiama kaip kliūtis. Jo nuomone, naudingo įrankio virtimo kliūtimi dialektikos negali išvengti jokia politinio gyvenimo forma: „tai, kas mums leidžia pasiekti tikslą tuo pačiu metu yra tuo, kas trukdo to paties tikslo siekiui ir net nukreipia priešinga kryptimi“. Daugybę žmonijos kartų sunaikino tai, kas joms pačioms atrodė kaip gyvenimo prasmė ir pagrindas. Šis pastebėjimas gali būti tolesnių samprotavimų apie tautinę valstybę išeities taškas. Mokslininkai ir politikai šiandien mėgsta įrodinėti, kad tautinė valstybė prarado savo aktualumą ir turi būti pakeista kita, labiau kosmopolitine politinio gyvenimo forma. Prieš šimtą ir daugiau metų buvusi susižavėjimo objektu, tautinė valstybė šiandien tapo kritikos taikinys.

Mano klysta, sakydamas, kad tautinė valstybė nebetinka politiniams tikslams įgyvendinti. Galimas ir kitas jos vaidmens pasikeitimų aiškinimas. Galima sakyti, kad tautinė valstybė šiandien nesugeba įgyvendinti tautinio atgimimo laikais iškeltų kultūrinių tikslų. Tautinė valstybė atitrūko nuo ją įkvėpusios kultūros filosofijos ir šiuo metu gyvuoja kartu su jos prasmę naikinančiomis kultūros sampratomis. Piliečiai gyvena tautinėse valstybėse, bet vis labiau vengia užuominų apie tautinę kultūrą. Dabartiniai tautinės valstybės pasikeitimai atsiranda ne todėl, kad ji nebetinka naujiems demokratijos uždaviniams įgyvendinti. Būtinas platesnis požiūris į šios valstybės permainas. Tautinė valstybė nuo pat pradžių buvo pagrįsta jos nuoseklaus įgyvendinimo neleidžiančiomis prielaidomis. Pernelyg priklausydama nuo kultūros, ji neatlaikė jos permainų. Kultūros pasikeitimai šią valstybę sugriovė labiau, negu ryšiai su blogos reputacijos politiniais režimais.

Tautinio atgimimo sąjūdžiai ir tautinė valstybė neįsivaizduojami be kultūrinės pažangos idėjos. Tautinių sąjūdžių lyderiai žadėjo sukurti naują žmogų, visuomenę ir kultūrą. Šiuo požiūriu jie nesiskyrė nuo kitų revoliucionierių. Paprastiems miesto ir kaimo žmonėms buvo žadamas priėjimas prie anksčiau vien tik aristokratams ir aukštesniems visuomenės sluoksniams prieinamų kultūros gėrybių. Tautinio atgimimo sąjūdžiai išpopuliarino mintį, kad visuotinis švietimas piliečius gali padaryti dvasios aristokratais. Šis įsitikinimas rodo tautinių sąjūdžių ir jų pagrindu išaugusių valstybių intencijas. Buvo reikalaujama modernizacijos ir kuo spartesnio tautos įsijungimo į kultūringų tautų šeimą. Tautinių sąjūdžių lyderiai kalbėjo apie tai, ką vokiečių filosofai apibūdindavo Bildung sąvoka. Tautiniai sąjūdžiai turėjo savo tautos kultūrinio ugdymo programą, besiskiriančią nuo kitų revoliucinių programų. Tautinė valstybė neatsirado tik kaip politinis pažadas, bet gimė iš kovos už kultūrą. Savo kultūrinį tapatumą įtvirtinti norėjusių tautų lyderiai žadėjo kultūrinę revoliuciją, savo intencijomis primenančią Mao Dzeduno (Mao Zedong) ar Ajatolos Khomeini kultūrines revoliucijas.

Lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžio veikėjų akimis Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nuo pat pradžių buvo nesėkmei pasmerktas darinys. Lietuvių bajorai kovojo už politinį kunigaikštystės savarankiškumą bendroje Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, tačiau pasidavė lenkų kultūros įtakai. Tautinio sąjūdžio veikėjams tai atrodė kaip politinei nesėkmei pasmerkta veiklos strategija. Jų nuomone, tik apgynus kultūrinį savitumą galima laimėti politinę kovą. Mūšius už kultūrą jie suvokė kaip politinės veiklos pagrindą. Jų nuomone, apgailėtinai atrodė feodalinė lietuvių tauta, kai jos politikai kalbėjo lenkiškai, rašė rusiškai, o mokyklose mokėsi lotyniškai. Savarankiška tauta šiuos dalykus turi daryti gimtąja kalba. Šis požiūris nebuvo vien tik primityvaus nacionalizmo apraiška. Raštas, mokykla ir universitetas buvo suvokiami kaip tautos kultūriniai laimėjimai. Tautinė valstybė pasirodė esanti pranašesnis politinis darinys už kunigaikštystę. Į tarptautinės politikos darbotvarkę įtraukus tautų apsisprendimo principą tautiniai sąjūdžiai sugriovė visas lig tol egzistavusias imperijas.

Pagrindinis Vidurio ir Rytų Europos tautinių sąjūdžių pažadas buvo susietas su kultūra. Tai lėmė dvi pagrindinės priežastys. Pirma, kultūra buvo pagrindinis tautų tapatumą formuojantis veiksnys. Antra, kultūra rodė kelią į aukštesnes visuomenės gyvenimo formas. Tarp kultūros ir piliečių ugdymo tautinių sąjūdžių dalyviai dėjo lygybės ženklą. Šie sąjūdžiai siekė išlaisvinti kūrybinę pavergtų socialinių sluoksnių ir tautų energiją, juos įtraukti į aukščiausių civilizacijos laimėjimų įsisavinimo procesą. Patriotizmas be kūrybinio veržlumo buvo suvokiamas kaip tautinio sąjūdžio pralaimėjimas. Atgimstančios tautos formulavo kosmopolitinių elementų turėjusias modernizacijos programas. Tautinis atgimimas nebuvo vien tik siauras nacionalizmas, bet gali būti suvokiamas kaip platus kultūrinės kūrybos akstinas ir tam tikra „tautinė pedagogika“. Tautinio atgimimo sąjūdžių lyderiai siekė naujai besiformuojančias tautas pakylėti kultūrinių hierarchijų laiptais.

Tačiau, paaiškėjo, kad tautinė valstybė turi savo silpnųjų pusių. Tautinius sąjūdžius naikina jų pačių sukurta mąstysena, o tiksliau – jos pagrindinės prielaidos. Kultūrinę revoliuciją sukėlusios jėgos tuo pačiu metu yra ir ją griaunančios jėgos. Revoliucija eilinį kartą surijo savo vaikus. Nacionalizmo kultūros filosofijos prielaidos yra nacionalizmą naikinanti jėga. Galima nurodyti tris savinaikos priežastis. Pirma, tautiniai sąjūdžiai save naikina per jų pačių atvertą daugiakultūriškumą. Paaiškėjo, kad tauta nėra galutinis kultūrinių tapatumų skaidymo elementas, bet galimas tolesnis jos dalijimas. Paskutiniu šio proceso tašku yra individas. Antra, tautiniai sąjūdžiai neatlaikė istorizmo naštos. Iš tautinės valstybės sąjungininko istorizmas tapo jos priešu. Trečia, tautinius sąjūdžius griauna jų sužadinta aistra modernizuotis. Modernizacija virsta aklu naujumo siekiu. Pasikeitę kultūros modernumo standartai nenumato tautos kaip politinio, teisinio, ekonominio ir kultūrinio veiksnio.

Mintis apie būtinybę individą užpildyti tam tikru kultūriniu turiniu virsta įsitikinimu, kad būtent jis yra bet kokios kultūros pagrindas. Tam tikrame tautinių sąjūdžių raidos taške individas tampa svarbesnis už jį pripildantį turinį. Iš prielaidos, kad individo savivokos pasikeitimai leidžia sukurti naują tautą, padaroma išvada, kad būtent jis yra pagrindinė tautos kultūrinio tapatumo sąlyga. Tai daugiakultūriškumo filosofijos paradoksas. Individas gali rinktis ne tik tautą, bet ir daugybę kitų tapatumų, kol galiausiai nelieka kito pagrindo, išskyrus jį patį. Tauta suardoma remiantis ją sukūrusiu daugiakultūriškumo principu. Į išskirtinumą pretendavusią tautą pakeičia kitos į tokį pat išskirtinumą pretenduojančios bendruomenės, nepripažįstančios tautos išskirtinumo. Daugybė XIX a. imperijų buvo išskaidytos į tautines kultūras, bet lygiai ta pati skaidymo logika gali būti pritaikyta ir pačioms tautoms. Kiekviena nauja daugiakultūriškumo pergalė baigiasi pralaimėjimu.

Rašydamas apie demokratiją Amerikoje, Tokvilis (Tocqueville) pastebėjo ryšį tarp demokratijos ir Dekarto filosofijos. Jo nuomone, Dekarto metodas gali būti apibūdintas kaip „demokratijos metodas“. Šis pastebėjimas tinka dabartiniams tautinės valstybės pasikeitimams aiškinti. Atsiradusi kaip demokratijos įtvirtinimo priemonė tautinė valstybė visą laiką buvo dekartiškojo mąstymo įkaitė. Dekarto filosofinis metodas nepripažįsta savaime suprantamų autoritetų. Šio metodo šalininkai nesijaučia įsipareigoję jokiai kultūrai ir panorėję gali atmesti bet kurią jos formą. Jiems neegzistuoja savaime suprantamų kultūrinių tapatumų. Dekartiškasis protas, kurį šiandien atstovauja mokslinis mąstymas, negali įrodyti tautos ir tautinės valstybės būtinumo. Nors šio proto šalininkai negali įrodyti ir priešingo dalyko – tautinės valstybės atsitiktinumo, pats ribų nežinančios abejonės įsigalėjimas skatina tautinę valstybę griaunančios kultūros filosofijos įsigalėjimą. Trokšdami mokslo, tautinio atgimimo sąjūdžiai atrado ne tik savo sąjungininką, bet ir oponentą.

Kitas tautinius sąjūdžius griaunantis veiksnys yra istorizmas. Šie sąjūdžiai neįsivaizduojami be istorinių tautos kilmės aiškinimų. „Liaudimi“ iki tautinio atgimimo laikų buvę visuomenės sluoksniai dažniausiai neturėjo rašytinės istorijos, tačiau būtent jie ypač pamėgo apeliacijas į istoriją. Tai dar vienas tautinio atgimimo paradoksas. Rašytinės istorijos neturintys socialiniai sluoksniai savo išskirtinumą aiškina istoriniais argumentais. Vidurio ir Rytų Europos tautiniai sąjūdžiai neįsivaizduojami be stiprybės iš praeities idėjos. Pažemintų socialinių sluoksnių vaikai pamėgo istorinius pasakojimus apie valdovų žygius. Politiniu požiūriu tai buvo didelis nenuoseklumas. Baudžiauninkų vaikai džiaugėsi valstybingumo tradicija, kuri jų tėvų net nepripažino piliečiais. Kalbėdami apie naują tautą, tautinių sąjūdžių lyderiai naujumo idėjos netaikė istorijai, kuri buvo suvokiama kaip pasakojimas apie seną (beveik amžiną ir nekintamą) tautą. Politikai pabrėžė naujos tautos atsiradimo faktą, tačiau istorikai mieliau kalbėjo apie senos tautos tęstinumą. Tai sukūrė istorijos ir politikos konfliktą. Istorikai kalbėjo apie tai, po kuo negalėjo pasirašyti politikai.

Tautinė valstybė atsirado kaip istorizmu grindžiamo mąstymo kūrinys, ir remiantis tuo pačiu istorizmu ji žlugdoma. Šiandien toliau kalbama apie kultūrą, bet tai jau kita kultūra, negu ta, apie kurią kalbėjo tautinių sąjūdžių veikėjai. Kai baudžiauninkai buvo traktuojami kaip darbiniai gyvuliai, tautinė revoliucija juos pavertė piliečiais. Tačiau ši revoliucijos pergalė truko neilgai. Tautinė valstybė gana greitai susidūrė su nauja „kultūrinės“ animalizacijos banga. Žmogus ir vėl buvo pradėtas suvokti kaip gyvulys, tik dabar tai jau pristatoma kaip meno ir kultūros laimėjimas. Jeigu XIX a. II pusės Lietuvos kaime būtų pasirodęs Ničės (Nietzsche) Nietszchės Zaratustra, tautinis sąjūdis būtų žlugęs užuomazgose. Belieka tik džiaugtis, kad Ničės herojus į Lietuvą atvyko stipriai pavėlavęs, tik pokomunistiniu laikotarpiu. Kitaip būtume dabartinės Baltarusijos tautinės savimonės lygmens valstybė. Tvirtos tautos ir valstybės neįmanoma sukurti postmodernizmo filosofijos pagrindu.

Didžiules permainas patyrė lietuvių istorinė savivoka. Tautinės savimonės formavimo laikais istorikai nebuvo vertybėms neutralūs stebėtojai, bet dirbo bendrą kultūrinį darbą kartu su kitais tautos nariais. Tik istorizmui peraugus į mokslinę stadiją, paaiškėjo, kad mokslininkai vadovaujasi kitais principais, negu eiliniai piliečiai. Iš pagrindinių tautos kultūrinio tapatumo kūrėjų jie tapo jo kritikais. Šiuo požiūriu Ničė buvo teisus, sakydamas, kad tam tikrose situacijose istorija gali būti žalinga. Pozityvizmas tautą pavertė kažkuo kitu, negu apie ją galvojo eiliniai piliečiai – kapitalizmo raida, technine pažanga, švietimo plitimu ar karybos pasikeitimais. Po redukcinių aiškinimų tauta praranda savarankiško veikėjo statusą. Tautinio atgimimo laikais buvo manoma, kad tauta apibrėžia kultūrą, ekonomiką ir kitas visuomenės gyvenimo sritis. Po pozityvizmo įsigalėjimo galvojama, kad kultūra, ekonomika ir kitos visuomenės gyvenimo sritys apibrėžia tautą.

Tautinę valstybę gniuždo bendros Vakarų kultūros modernizacijos problemos. Apie šį reiškinį rašė daug autorių. Modernioji Vakarų kultūra, vadinama Apšvietos vardu, paneigė savo pačios sukurtus modernumo standartus. Pradėjusi nuo politinio išsivadavimo pažadų, ji virto nauju pavergimu. Horkheimerio (Horkheimer) ir Adorno žodžiais, „Apšvieta sunaikino pati save“. Tą patį galima pasakyti apie tautinę valstybę. Pradėjusi nuo didelio moralinio atgimimo ir atsinaujinimo pažadų, ji vystėsi link vis didesnės samprotavimų apie žmogaus moralinį tobulėjimą baimės. Dabartinė tautinė valstybė egzistuoja be ją įkvėpusios kultūros ir moralės filosofijos. Kai Motiejus Valančius lietuviškai (ar žemaitiškai) išleido „Žemaičių vyskupystę“ tuometinis lenkiškai bendraujantis Vilniaus kultūrinis elitas klausinėjo „kas ją skaitys valstiečių tarme?“. Šiandien susiduriame su priešinga tendencija. Dabartiniai Lietuvos humanitariniai ir socialiniai mokslai veikia be tautinio atgimimo laikais išpuoselėtos kultūros sampratos. Atvirai skatinama rašyti ne valstiečių tarme ir tai jau yra valstybės lygmens švietimo ir kultūros politika. Tauta ir vėl lieka vien tik su savo lietuviškai rašančiais poetais.

Žanas Žakas Ruso (Jean Jacques Rousseau) pastebėjo, kad mokslas nesuderinamas su patriotizmu, kuris yra tikėjimo, o ne pažinimo dalykas. Jo nuomone, demokratinei visuomenei reikia „pilietinės religijos“, kuri susietų piliečių širdis su valstybe. Dabartiniai Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai mėgsta kalbėti apie kosmopolitinį savo veiklos pobūdį. Tačiau taip nebuvo galvojama tautinio atgimimo laikais, tarpukariu ir net sovietmečiu. Šis įsitikinimas sukuria prieštaravimą tarp mokslo ir patriotizmo. Dabartinė Lietuvos valstybė grindžiama iš tautinio atgimimo laikų atėjusia patriotizmo samprata, kuri nėra tokia kosmopolitinė, kaip dabartinių Lietuvos humanitarinių ir socialinių mokslų atstovų metodologija. Patriotizmo ir mokslo prieštaravimas pasirodo visose Lietuvos valstybės gyvenimo srityse. Pamažu grįžtame į laikus iki tautinio atgimimo, kai daug kas nenorėjo pripažinti, kad tautiškumas yra universalus dalykas ir bandė ginti imperiją kaip politinio ir kultūrinio gyvenimo formą. Šiandien imperijos vaidmuo tenka Europos Sąjungai.

Nacionalizmas dažnai apibūdinamas kaip konservatyvus reiškinys. Tai tik dalinai pagrįstas požiūris. Savo pagrindinėmis intencijomis nacionalizmas yra revoliucinė ideologija, reikalaujanti vis naujų revoliucinių iššūkių. Panašiai kaip ir XVIII a. pabaigos prancūzų revoliucionieriai, nacionalistai gali būti vadinami philosophistos. Jie ieško nekintamų kultūrinio ir politinio gyvenimo pagrindų to padaryti neleidžiančiu metodu. Suaugęs su už demokratijos stovinčiu „Dekarto metodu“ nacionalizmas tampa savo paties kultūrinių intencijų griovėju. Tautinį sąjūdį pagrįsti turėjusios filosofinės prielaidos atsigręžia prieš jį patį. Pradėjęs nuo istorijos, nacionalizmas patenka į istorizmo spąstus, ir pradeda puoselėti tautinei kultūrai abejingą pozityvistinę istorijos sampratą. Tą patį galima pasakyti ir apie nacionalistų bandymus suderinti politiką ir kultūrą. Kultūriniai tautinio atgimimo pažadai sunkiai suderinami su politine liberalios valstybės funkcionavimo logika.

Nors kol kas dar nerastas tautinės valstybės pakaitalas (Europos Sąjunga nėra nei tauta, nei valstybė), išryškėjo pagrindiniai ją sukūrusios mąstysenos trūkumai. Kaip ir bet kuris kitas revoliucinis sąjūdis, nacionalizmas griauna savo paties pradines intencijas. Tačiau tai neturėtų džiuginti Europos Sąjungos šalininkų. Nei viena tautinę valstybę įkvėpusi ir kartu ją iš vidaus sugraužusi filosofinio mąstymo prielaida šiandien dar neprarado savo anksčiau turėtos galios. Europos Sąjungos laukia tie patys daugiakultūriškumo, istorizmo ir nesibaigiančios modernizacijos išbandymai, su kuriais susidūrė tautinė valstybė. Net stipriai sumažinusi savo kultūrinius pažadus iki žmogaus teisių apsaugos ir ekonominės gerovės, Europos Sąjunga yra tik viena iš tautinės valstybės mutacijų. Ši politinė organizacija nepajėgi atsakyti nei į vieną iš aukščiau nurodytų iššūkių. Be to, ji neturi dvasinės energijos, prilygstančios tautinio atgimimo sąjūdžių turėtai energijai. Būtent todėl tautinės valstybės negalima atiduoti į istorijos archyvą, bet būtina tyliai puoselėti imperijos paunksmėje.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *