A.Lapinskas. Kultūros viceministrui vaidenasi Norvegijos žudynės (21)

Edvardas Trusevičius | Alkas.lt nuotr.

Edvardas Trusevičius (antras iš kairės) | Alkas.lt nuotr.

Apie Edvardą Trusevičių – Lietuvos kultūros viceministrą, kuruojantį tautinių mažumų problematiką, rašiau šių metų pradžioje “Karšto komentaro” straipsnyje „Kam atstovauja Lietuvos kultūros viceministras?“. Tuomet jis aiškino, kad pagrindinė jo artimiausios veiklos užduotis yra parengti naują Tautinių mažumų įstatymą.

Praėjo beveik metai, ką nuveikė šis jaunas vyras jam pavestoje srityje? Liūdna pripažinti, bet rezultato, galima sakyti, nėra jokio. Tiesa, formaliai žiūrint, Kultūros ministerijos, o jei tiksliau – E.Trusevičiaus vadovaujamos darbo grupės parengtas Tautinių mažumų įstatymo projektas spalio 28 dieną pradėjo ilgą derinimų su įvairiomis žinybomis etapą, bet kol jis paklius ant Vyriausybės posėdžių stalo, o po to į Seimą, nutekės dar nemažai vandens Nemune ir Neryje.

Nemažiau įdomu ir tai, kad šiuo metu Lietuvoje cirkuliuoja ar ne keturi šio įstatymo projekto variantai, tokioje konkurencinėje kovoje išvysti šviesą E.Trusevičiaus projektui šansų sumažėjo dar labiau. Tačiau prieš porą savaičių E.Trusevičius, kalbėdamas „Znad Wilii“ radijuje gana optimistiškai kalbėjo apie savo „kūdikio“ – naujojo įstatymo perspektyvą. Kuo grįstas jo optimizmas?

„Tikiuosi, kad įstatymas bus priimtas, nes jame įteisintos europietiškos normos, privalomos Europos Sąjungoje“, kalbėjo viceministras. Jo nuomone, Europos tautinių mažumų konvencijos (ją Lietuva ratifikavo 2000 m.) nuostatos turi būti patvirtintos ir Lietuvos įstatymu. Kokios nuostatos labiausiai rūpi Lietuvos viceministrui? Pirmiausia – tautinės mažumos kalbos vartojimas viešajame gyvenime. Ką apie tai sako minėta konvencija?

10 straipsnis: „Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę laisvai ir nevaržomai, privačiai ir viešai, žodžiu ir raštu vartoti savo mažumos kalbą“. Oficialus konvencijos komentaras apie šią nuostatą sako: „Tai itin svarbus pripažinimas, kad kiekvienas tautinei mažumai priklausantis asmuo turi teisę laisvai ir be jokių trukdymų vartoti savo mažumos kalbą. Mažumos kalbos vartojimas yra viena iš pagrindinių priemonių, kuri leidžia tokiems asmenims išreikšti ir išsaugoti savo savitumą. Ji taip pat leidžia jiems naudotis žodžio laisve. Sąvoka „viešai“ reiškia, pavyzdžiui, viešojoje vietoje, lauke arba kitų asmenų akivaizdoje“.

Taip ir norisi paklausti kultūros viceministro: ar buvo Lietuvoje nors vienas atvejis, kai tautinei mažumai priklausančiam asmeniui viešoje vietoje, lauke arba kitų asmenų akivaizdoje buvo draudžiama kalbėti savo kalba? Nebuvo ir nebus – kalbėkite kiek norite ir ką norite. Keista tik, kad ši nuostata akcentuojama vos ne kaip svarbiausias tautinių mažumų gyvenimo siekis.

E.Trusevičius toje radijo laidoje neužmiršo ir „dvikalbių gatvių ir vietovių pavadinimų“ reikalavimo. Kas šia tema rašoma konvencijoje? 11 str.: „Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgusios į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis“.

Tenka pažymėti, kad Lietuvos teisinė sistema nenumato tokių užrašų; sutartyje su Lenkija apie dvikalbius pavadinimus nieko nepasakyta; o nagrinėjant konkrečias sąlygas tektų pastebėti, kad „tradicinių“ pavadinimų mažumų kalbomis, kurie būtų nesusieti su Rusijos imperijos, Vokietijos Trečiojo Reicho ir SSRS okupacijomis, taip pat Vilniaus krašto okupacijos laikotarpiu Lietuvoje nėra (Lenkijos tautinių mažumų įstatyme okupacijų sąlyga yra įvardyta).

Nemažiau svarbi sąlyga yra tai, kad Lietuvoje pusę amžiaus buvo sovietinė dvikalbystė, viskas buvo dubliuojama rusų kalba: gatvių ir įstaigų pavadinimai, dokumentų įrašai. Žmonės visa tai gerai prisimena, todėl sugrįžimas į dvikalbes gatvių lenteles, įstaigų pavadinimus, dvikalbę raštvedybą taptų naujos okupacijos simboliu.

Žodis po žodžio E.Trusevičius pakilo iki aukštesnių apibendrinimų. Štai jo diagnozė dėl vis dar problemiškų tarpnacionalinių santykių Lietuvoje: „Jeigu politinėje arenoje būtų tik lenkai ir lietuviai, įtikinėti per daug nereikėtų. Jeigu neturėtume trečios jėgos. Politinėje rinkoje ji jaučiama. Nenoriu politikuoti, turiu susilaikyti nuo drąsios retorikos. Manau, kad visuomenės nuomonė ir klausytojai žino, apie ką kalbu“.

Iš tikro, paklauskime Nežiniuko balsu, apie ką kalba kultūros viceministras? Apie Lietuvos rusus? Bet jie yra lojalūs Lietuvai ir jokių problemų nekelia. Tai gal toji jėga už Lietuvos sienų, t.y. pati Rusija? Tuomet išeitų, kad ši valstybė skatina lietuvių ir lenkų nesugyvenimą, inspiruoja tarpnacionalinius konfliktus? Vėlgi neįtikėtina, nes žymiai paprasčiau Rusijai būtų skatinti lietuvių ir rusų, o ne lietuvių ir lenkų konfliktą.

Vadinasi ta trečiąja, priešiška Lietuvai jėga lieka Lenkija? Tai būtų visai neįtikėtinas pasažas iš Lietuvos lenkų rinkimų akcijos deleguoto viceministro lūpų, kažin ką mano apie šį sensacingą vertinimą Lenkijos ambasadorius? Beje, E.Trusevičius šioje ambasadoje lankosi gana dažnai, todėl apie šios šalies politiką jis žino labai gerai.

Laidos pabaigoje E.Trusevičius surizikavo dar drąsesniems apibendrinimams. Anot jo, žiniasklaidoje girdimi balsai prieš dvikalbius gatvių pavadinimus, kurie esą būtų grėsmė lietuvybei, tėra tik niekingos grupės nuomonė, nereikia manyti, kad taip mano šalies dauguma.

Kad tik ta grupelė neprimestų savo nuomonės daugumai – staiga susirūpino laidos vedėja. Viceministras, pagavęs tą rūpestį, temą pratęsė kur kas stipresniais žodžiais: „kad (lietuvių) nacionalizmas nepavirstų kraštutinumu, kad vadinami patriotai pradėję nuo smulkių dalykų nepabaigtų tuo, kas buvo prieš pustrečių metų Norvegijoje”.

Priminsiu, kad toje ramioje šalyje 2011 m. vasarą,  Vikipedijos įvardijimu „krikščionių fundamentalistas, radikaliųjų dešiniųjų sionistas ir aršus islamofobas“ A.B. Breivikas nušovė beveik 100 žmonių. Sulyginęs šį žmogžudį su Lietuvos patriotais (tegu ir „vadinamais“), mūsų šalies kultūros viceministras tarsi įspėja Lietuvos lenkus: jeigu pamatysite kur nors lietuvių nacionalistus, saugokitės, jie gali pradėti šaudyti be įspėjimo.

Kaip atskirti, kurie iš tų lietuvių yra nacionalistai? Čia Lietuvos lenkams padės jų laikraštis „Kurier Wilenski“ prieš keletą dienų išspausdinęs straipsnį kraupiu pavadinimu „Lietuvių nacionalistai atakuoja Vilniaus rajono savivaldybę“ („Litewscy nacjonaliści atakują Samorząd rejonu wileńskiego“). Pasirodo, kad tai protestuoti prieš planuojamą Vėriškių kaimo mokyklos uždarymą prie Vilniaus rajono savivaldybės susirinkę pusšimtis šio regiono gyventojų. Jie Vilniaus rajono vadovybei įteikė prašymą peržiūrėti sprendimą dėl Vėriškių mokyklos. Tik tiek.

Šiuos taikiai demonstruojančius žmones minėtas lenkų laikraštis pavadino lietuvių nacionalistais, taigi pagal Lietuvos kultūros viceministro logiką – potencialiais žudikais. Tokiais pat nacionalistais viceministrui beliktų įvardyti ir kitus, kuo nors nepatenkintus lietuvius, pvz., piketuoti prie Vyriausybės susirinkusius ar tiesiog į ministeriją užsukančius kultūros darbuotojus, protestuojančius prieš skurdžią jų padėtį. Ministerijos (o gal ne tik jos) košmaru tiktų vadinti tokį viceministrą. Paprastas klausimas: ar tinka jam reprezentuoti Lietuvos kultūrą?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *