T. Baranauskas. Sąjūdis kryžkelėje: pareiškimas prieš Lietuvos išpardavimą (134)

Tomas Baranauskas

Tomas Baranauskas | asmeninė nuotr.

Lietuvos Sąjūdžio Taryboje, kuriai aš priklausau, net du posėdžiai buvo skirti referendumo dėl Lietuvos žemės nepardavimo užsieniečiams klausimui (rugsėjo 3 ir spalio 4 d.). Proga buvo liūdna: prof. Vytauto Landsbergio iniciatyva buvo siūlomas pareiškimo, pasisakančio prieš referendumą, projektas. Šis projektas pirmąjame posėdyje susilaukė daug kritikos ir prieštaravimų, todėl apsisprendimas dėl jo buvo atidėtas vėlesniam laikui. Spalio 4 d. kiek pataisytas V. Landsbergio projektas buvo priimtas nedidele balsų persvara (11 prieš 7, vėliau vienas iš tų 11 savo balsą atšaukė). Kadangi posėdyje dalyvavo ne visi Tarybos nariai, 10 ar 11 balsavusiųjų „už“ nesudarė Tarybos narių daugumos.

Sąjūdžio Tarybos nariai, nepritarę tokiam pareiškimo tekstui, pasirašė po priešingu pareiškimu, kuriame palaikoma Tautos referendumo idėja ir kviečiama aktyviai įsijungti į parašų rinkimą. Šį pareiškimą irgi pasirašė 11 Tarybos narių (dar du susvyravo – iš pradžių pritarė tokiam pareiškimui, bet paskui nepanoro pasirašyti).

Apskritai, net referendumui nepritarę Tarybos nariai sutinka, kad artėjantis terminas (2014 m. gegužės 1 d.), kuomet Lietuvos žemę bus leidžiama pardavinėti užsieniečiams, Lietuvai gali tapti tikros katastrofos pradžia. Žemės pardavimui visiškai nepasiruošta – nenumatyti jokie apribojimai (kaip tai daroma kitose šalyse), taisyklės, saugikliai, galintys padėti bent iš dalies apsaugoti Lietuvos žemę, jeigu ji būtų pardavinėjama užsieniečiams. Nėra apskaitos, kiek žemės jau atsidūrė užsieniečių rankose, valstybė yra faktiškai nusišalinusi nuo žemės valdymo ir tvarkymo. Maždaug pusės Tarybos narių apsisprendimą nepritarti referendumo idėjai ar svyravimą šiuo klausimu lėmė ne mūsų laukiančių pavojų nesupratimas, o tas nelemtas klausimas, ką apie mus pagalvos Europoje?

Deja, mūsų mentalitetas vis dar toks – besirūpindami įvaizdžiu, kas ką apie mus pagalvos, užmirštame savo gyvybinius interesus ir galime paaukoti net pačios Lietuvos ateitį… Tikiu, kad iš šio nelemto sapno kada nors pabusime, bet ar nebus vėlu? Ar neatsibusime būdami tokioje padėtyje, kaip Palestinos arabai ar Amerikos indėnai? Galima be galo raminti save, kad žemės pardavimas užsieniečiams jokios grėsmės valstybei nekelia, nes esą užsieniečiai žemės neišsineš ir jos valstybinės priklausomybės nepakeis. Bet tai tėra saviapgaulė – istorija žino ne vieną pavyzdį, kai privačios žemėvaldos pasikeitimas lemdavo ir valstybinių sienų pokyčius. Tokių pavyzdžių netrūksta ir Lietuvos istorijoje. XV-XVI a. dėl privačių asmenų užvaldytų žemių Lietuvos naudai pasikeitė Lietuvos ir Livonijos (dabartinė Latvijos) siena, o XVII-XVIII a. Prūsijos naudai buvome praradę Tauragę… Jei ne kukli Prūsijos „dovanėlė“ Lietuvai antrojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo proga 1793 m., tai tokia padėtis galėjo išlikti mažų mažiausiai iki Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos jau XX amžiuje… Šitie Lietuvos sienų istorijos epizodai vis dar menkai žinomi, bet jie buvo.

Viskas priklauso nuo žemės pirkimo mastų, o jie po 2014 m. gali būti milžiniški – žemės trūkumas Vakarų Europoje didžiulis, žemės kainų skirtumas, Lietuvos bei mūsų vakarinių kaimynų perkamosios galios skirtumai – milžiniški, ir, žinoma, ne Lietuvos naudai… Parduoti Lietuvą galime lengvai, o atpirkti jos jau nebegalėsime… Ką tada pasakysime sau ir kitiems, kaip pasiteisinsime prieš savo sąžinę – bijojome, kad kažkas Briuselyje pirštu nepagrūmotų, kumščiu į stalą netrinktelėtų?

Taigi, gerbiamieji dabar gyvenančios ir dabar už Lietuvos žemę atsakingos kartos atstovai, kada nors gyvenime jūsų gali paklausti: „Ką jūs veikėte, kai buvo renkami parašai referendumui prieš Lietuvos išpardavimą?“ Gal tai bus bežemiais likę jūsų vaikai ir anūkai, „dėkingi“ jums už jūsų abejingumą, nesusivokimą ar kinkadrebystę… Gerai, jei galėsite pasakyti „surinkau tiek ir tiek parašų“ arba „be abejo, pasirašiau po šia iniciatyva“. O kas, jeigu šitaip atsakyti negalėsite? Kad galėtumėte, yra dar mėnuo laiko. Jei dar nepasirašėte, nedelskite. Nuorodas, kur ir kaip galima pasirašyti, rasite ČIA.

O žemiau pateikiu tikrąją Sąjūdžio dvasią atitinkantį Lietuvos Sąjūdžio Tarybos narių pareiškimą, kurį privalėjau pasirašyti, nes, to nepadaręs, nustočiau save gerbti.

Sąjūdis
Lietuvos Sąjūdžio Tarybos narių atskiroji nuomonė

Lietuvos žemė – Tautos gyvenimo vieta ir valstybės teritorija. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įkūnijama prigimtinė žmogaus ir Tautos teisė laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Žemė yra mūsų Motina maitintoja, dainomis apdainuota, daugelio kartų puoselėta, ji negali būti paversta į paprastą prekę. Visais laikais Lietuvos valstybė rūpinosi žemės išsaugojimu Lietuvai ir Lietuvos piliečiams. Neveltui prieš daugiau kaip 400 metų priimtame Trečiajame Lietuvos statute (1589 m.), skirtingai negu Liublino unijos dokumente, buvo įrašyta nuostata, kad jokie svetimšaliai, netgi Abiejų Tautų Respublikos piliečiai iš Lenkijos, negalės Lietuvoje įsigyti nei žemės, nei dvarų. Dėl žemės kilo 1863 metų sukilimas, kovojo 1918–1920 metų savanoriai, 1941 m. sukilėliai, 1944–1953 m. Lietuvos partizanai.

Mūsų protėvių prakaitu ir krauju aplaistyta žemė atsidūrė pavojuje – jei nebus imtasi ryžtingų žingsnių, jau po pusmečio tūkstančiai hektarų dirbamos, derlingos žemės pereis užsienio piliečių nuosavybėn. Tai gali stipriai paveikti rinką, pakelti žemės kainas visoje šalyje, apsunkinti galimybes mūsų ūkininkams ją įsigyti už prieinamą kainą.

Po 50 metų kolchozinių „vertybių“ brukimo, per trumpą Nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos kaimas nespėjo atsigauti, didelis nedarbas, daug socialiai remtinų šeimų, kitur kas antra sodyba tuščia dėl milžiniškų emigracijos mastų. Neretas atvejis, kai spekuliantai, įvairūs supirkinėtojai pusvelčiui įsigyja žemę, kurią vėliau pelningai parduoda. Bežemių vaikų ir vaikaičių lauks emigracija arba baudžiauninkų dalia. Pradžioje turi sustiprėti Lietuvos smulkūs ir vidutiniai ūkininkai bei ekonomika, suvienodintos Europos Sąjungos išmokos žemės ūkiui ir numatyti konkretūs saugikliai ateityje parduodant žemę užsieniečiams.

Tie, kas teigia, jog Lietuva turi vykdyti savo įsipareigojimus Europos Sąjungai, turėtų prisiminti, kad sąlygos keičiasi, o ir pati Europos Sąjunga dar neįvykdė savo įsipareigojimų. Žemės pardavimą užsieniečiams ribojanti aplinkybė yra mažesnės Lietuvos piliečių konkurencinės galimybės dėl žymiai mažesnių nei ES vidurkis atlyginimų ir mažesnių žemės kainų Lietuvoje. Siūlome kurti atskiras lietuvių susigrąžinimo į Tėvynę programas, skiriant jiems lengvatinėmis sąlygomis valstybinės žemės. Manome, kad užsienio šalių piliečiai bei juridiniai asmenys galėtų ribotam laikui nuomoti žemę.

Lietuvos Sąjūdžio tarybos nariai, pasirašę šį pareiškimą, nepritaria žemės pardavimui užsieniečiams ir palaiko Tautos referendumo idėją bei ragina tautiečius aktyviai įsijungti, kad ši iniciatyva taptų Tautos ginklu apginant savo žemę ir teisę į tiesioginę demokratiją.

Alfonsas Svarinskas
Stefanija Veversevičienė
Tomas Baranauskas
Jurgita Brasiūnaitė
Rytas Kupčinskas
Nijolė Balčiūnienė
Vladas Vilimas
Bronius Bučelis
Kazimieras Garšva
Kostas Mickevičius
Eugenijus Jovaiša

Lietuvos Sąjūdžio Tarybos narių atskiroji nuomonė

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>