Č.Iškauskas. Bendras lietuvių ir lenkų pergales tebetemdo nesutarimai (9)

Česlovas Iškauskas | delfi.lt nuotr.

Česlovas Iškauskas | delfi.lt nuotr.

Lietuvių ir lenkų santykiai kažkada nebuvo tokie įtempti. Nors valstybės ir tautos priklauso skirtingoms kalbų grupėms, skiriasi jų mentalitetas, kultūra ir visa kita, tačiau amžių glūdumoje būta ir bendrų interesų, žinoma, daugiausiai išreikštų karais, konfliktais su kaimynais, karalių ir kitų didikų giminystės ryšiais, nuožmia kova dėl sostų. Įsiskverbkime bent jau į XVII amžių, jo pradžią, kai vyko ATR karas su Maskva ir pasipriešinimas švedams. Kodėl ir jie kelia tiek prieštaravimų?

Religijų karas?

Abiejų tautų respublikos (ATR) ir Švedijos karas, prasidėjęs 1600 m. rugsėjo 17 d., buvo antras karinis konfliktas, įsiplieskęs dėl Vazų dinastijos pretenzijų į Švedijos karaliaus sostą. Pirmas to karo etapas buvo Livonijos karas, pasibaigęs 1583 m., kai didžiulė dabartinės Latvijos ir Estijos teritorija tarp Rygos ir Suomijos įlankų buvo padalinta tarp ATR, Švedijos ir Danijos.

Šis 25 metus užsitęsęs karas vyko dėl Maskvos didžiosios kunigaikštystės siekių užsitikrinti priėjimą prie Baltijos jūros, nepriklausant nuo Švedijos ar LDK. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė savo ruožtu, pagal 1569 m. sudarytą Liublino uniją, virto sąjunga su Lenkija. Prieš tai, 1561 m., Livonijos konfederacija buvo padalinta, ir Pietų Estija, Latvijos Vidzemė ir Latgala pateko LDK žinion. Tiesa, 1621 m. pagal Ništato sutartį, kai švedai gavo Rygą, ATR liko tik Latgala, kuri vadinosi Lenkijos vaivadija (Inflanty Polskie). 1577 m. rugsėjo 14 d. Pasvalyje, dalyvaujant Livonijos magistrui, tarp Lietuvos ir ordino buvo pasirašyta sutartis, kuria šalys įsipareigojo remti viena kitą prieš Rusiją kariaujant dėl Baltijos jūros.

Istorikai tvirtina, kad Lenkijos ir Lietuvos valstybės karas su Švedija iš dalies kilo dėl religinių priežasčių. Mat, 1587 m. ATR karaliumi išrinktas Švedijos karalaitis Zigmantas Vaza buvo katalikės sūnus, o tėvas – protestantiškos liuteroniškos Švedijos karalius Jonas III. Liuteronybę puolė ginti ir dėl karaliaus sosto ėmęs kovoti Zigmanto dėdė Karolis. Jis Švedijos karaliumi buvo paskelbtas 1606 m. po ilgo vidinio ir išorinio karo, kurio vienas iš etapų ir buvo 1600 m. pradėtas Livonijos puolimas. Tų metų naktį iš rugsėjo 17 į 18-ąją apie 22 tūkstančių Karolio kareivių įsiveržė į Livoniją ties Piarnu ir beveik po metų jau buvo prie LDK sienų.

LDK etmono nuopelnai

Švedams kelią pastojo katalikų jėzuitų auklėtinis Jonas Karolis Chodkevičius, tuo metu sulaukęs 40-ties valstybės ir karo veikėjas. Jo tėvas buvo LDK pėstininkų etmonas, žemaičių seniūnas Jonas Jeronimas, o motina kilusi iš garsios Krokuvos vaivadų giminės. Tai J.K.Chodkevičiui priklauso triuškinanti pergalė 1605 m. rugsėjo 27 d. ties Kircholmu (dabar Salaspilis), kai buvo sutriuškinta keliskart gausesnė švedų karaliaus Karolio IX kariuomenė. Įdomu, kad ATR lauko etmono vadovaujamoje armijoje buvo visas internacionalas: be lietuvių ir lenkų čia kovėsi stačiatikiai gudai, musulmonai Lietuvos totoriai bei protestantai Livonijos vokiečiai.

Kronikos liudija, kad Švedijos karalius iš Salaspilio mūšio lauko pabėgo į Rygos uostą, kur jo laukė laivai, o švedus vijosi raiti lietuvių husarai, ant nugarų dėvintys prie balno tvirtinamus spalvotus sparnus. Manoma, kad jie simbolizavo vėjo greitį, gąsdino priešo žirgus, buvo naudoti saugant raitelius nuo totorių kilpavirvių – lasų. Kiti tyrinėtojai teigia, kad tų sparnų paskirtis daugiau psichologinė: taip buvo kuriama legenda, kad lietuviai ir jų žirgai yra nenugalimos mitologinės būtybės…

Taigi, 29 metų karas su švedais (kiti šaltiniai jį pratęsia iki 60 metų) iš esmės buvo dinastijos karas dėl karūnos ir Livonijos žemių. Pradiniame etape mūšiuose dalyvavo beveik 15 tūkstančių lietuvių ir lenkų armija. Vyriausiuoju vadu buvo paskirtas lenkų etmonas Janas Zamoyskis, dėl ko labai pyko Lietuvos etmonas Kristupas Radvila Perkūnas. Bet lenkai vis tiek užėmė visą vadovybę, nors Lietuvos kariuomenei jau vadovavo J. K. Chodkevičius.

Istorikas Alvydas Butkus prieš keletą metų straipsnyje „Kaip klastojama istorija: Salaspilio mūšis“ rašė, kad Lenkijos pajėgos šiame J. K. Chodkevičių išgarsinusiame mūšyje apskritai nedalyvavo arba kad lenkų husarai tesidarė 5-6 proc. visos kariuomenės, nors lenkų istorikų darbuose teigiama, kad tame mūšyje nebūta lietuvių… ATR laikais kariuomenės buvo atskiros, todėl lietuvių etmonus piktindavo lenkų diktatas.

1996 m. Lenkijos vyriausybė Salaspilyje pastatė akmenį su užrašu latvių ir lenkų kalbomis, kuriame šlovinamas lenkų indėlis į pergalę prieš švedus. Varšuva tuomet aiškino, kad lietuvių kalba tais laikais nebuvo vartojama… „Wikipedia“ straipsnyje anglų kalba apie šį mūšį visi laurai vėlgi tenka Lenkijai.

Varžytinės dėl Žalgirio pergalės

Nuklydus dar giliau į istoriją, vėl galima atsekti lenkų ir lietuvių varžytines. Ko gero, jos prasidėjo sulig 1410 m. liepos 15 d. įvykusiu Žalgirio mūšiu, kuriame be LDK ir Lenkijos karalystės karių mūšio vado kunigaikščio Vytauto pusėje dalyvavo ir totoriai, moldavai, čekai. Bet ir šiandien, praėjus 603-jiems metams po Žalgirio mūšio, pradėjusio Teutonų ordino triuškinimą, lenkai nevengia priminti, kas buvo tikrieji pergalės prieš Ordiną kalviai.

Antai, pasitinkant mūšio 600-metį, 2009 m. Lenkijos užsienio reikalų ministerijos parengtoje ataskaitoje apie tautiečių padėtį užsienyje Lietuva susilaukė nemažai kritikos. Žinoma, vienas jo „moderniųjų“ akcentų – nepriimtina švietimo politika Lietuvos mokyklose. „Vadovėliai ne sykį nurodo, kad tai lietuvių dėka buvo nugalėti kryžiuočiai, o kariuomenei neva vadovavo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas“, – tokių ir panašių priekaištų galima rasti minėtoje ataskaitoje.

Kronikos liudija, kad iš 51 tūkst. Žalgirio mūšyje dalyvavusių karių 50 vėliavų iš tikrųjų buvo lenkų, o 40 – lietuvių. Bet į 10 valandų trukusį mūšį lenkai įsijungė pavėlavę valandą, kai Vytauto būriai, neva pabūgę kryžiuočių, apsimetė besitraukiantys, ir lietuviams iš tiesų reikėjo skubios pagalbos.

O Aleksandro Bychovco kronika (arba Lietuvos metraštis) užfiksavusi vieną iškalbingą situaciją. Matydamas, kad iš jo kariuomenės daugelis žuvo, o lenkai jiems jokios pagalbos suteikti nenori, didysis kunigaikštis Vytautas atskubėjo pas savo brolį karalių Jogailą, o tas klausėsi mišių. Ir Vytautas pasakė taip: „Tu mišias klausai, o kunigaikščiai ir ponai broliai mano vos ne visi užmušti guli, ir tavo žmonės jokios pagalbos jiems suteikti nenori“. O tas jam atsakė: „Mielas broli, nieko negaliu padaryti, todėl, kad turiu išklausyti mišių iki galo“. Ir tik pasimeldęs įsakė savo „Dvaro“ būriui skubėti gelbėti, ir tas būrys nuskubėjo į pagalbą Lietuvos kariuomenei…

Kas ėmė Maskvą?

Tačiau grįžkime į pora šimtmečių vėlesnius laikus. Ilgai trukusių nesutarimų dėl Švedijos sosto fone ATR kariavo dar ir su Rusija. Istorikas Tomas Baranauskas rašė, kad 1492-1667 m. Lietuva net devynis kartus įsivėlė į mūšius su galinga, bet vidinių vaidų alinama Rusijos imperija. Puolančiąja puse dažniausiai būdavo Rusija, vis ieškanti išėjimo prie Baltijos jūros, tačiau septintąjį karą 1609-1618 m. pradėjo Lenkija ir Lietuva. Bendra ATR kariuomenė užėmė ne tik Smolenską, kuris jos žinioje išbuvo iki 1654 m., bet 1610 m. rugpjūčio 27 d. jai buvo atkelti ir Maskvos Kremliaus vartai. Tiesa, ji čia išsilaikė kiek daugiau negu dvejus metus, ir išsekinta bado bei apsiausties lenkų ir lietuvių įgula 1612 m. lapkričio 5 d. turėjo pasitraukti.

Dėl šio karo vėl netrūksta nesutarimų. T. Baranauskas pastebi, kad tautinė ATR karių sudėtis buvo marga: ne tik lenkai ir lietuviai, bet ir rusinai (dabartinių ukrainiečių ir baltarusių protėviai) bei samdiniai iš įvairių šalių (vokiečiai, prancūzai, vengrai ir kt.). Masinė sąmonė priešo įvaizdį linkusi apibendrinti: tai arba „lenkai“, arba „lietuviai“, bet ne dvi ar daugiau tautų. Lenkų istorikų vadovėliuose vėlgi pabrėžiami jų etmonų nuopelnai užimant Maskvą. Bet, T.Baranausko nuomone,
XVII a. rusų sąmonėje apibendrintas priešo ar svetimos šalies simbolis buvo Lietuva, ji įsitvirtino ir folklore. „Stiprią Maskvos carystę Lietuva apgulė iš visų keturių pusių“, – dainuojama rusų istorinėje dainoje. Apie užsispyrusį žmogų sakydavo: „Kovok su juo, kaip su Lietuva“. Mįslėse žvaigždės vadinamos „lietuviškais galvijais“. Mirtis ar pasakų slibinas nebijo „nei caro Maskvoje, nei karaliaus Lietuvoje“. Apie liaudies dainų herojų, pasižymėjusį tolimomis kelionėmis, sakoma, kad jis „keliavo po visas žemes, po visas Lietuvas“. Nepažįstamo svečio klausiama: „Tu kokios ordos, tu kokios Lietuvos?“ Tai vis istorinės atminties apie kažkada stipriausią Maskvos konkurentą atšvaitai.

Aišku, kad šie istoriniai ginčai temdo dabartinius Lietuvos ir Lenkijos santykius, dabartines šių santykių problemas nudažo pilka istorine spalva. Tuomet akcentuojamas ne pergalių prieš atėjūnus džiaugsmas, o kieno kokie nuopelnai ir viršenybė. Kita vertus, kol Varšuva stimuliuoja vyresniosios sesers sindromą, nuo Vilniaus bokštų atsimuša gūdus legendinio Vilko šauksmo aidas, kuris stingdo kaimynų kraują.

Ar ilgai dar tokie garsai viešpataus tarp Varšuvos ir Vilniaus?

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *