Romuvos Kriviui – Lietuvos Prezidentės pripažinimas (nuotraukos, video) (36)

Jonas Trinkūnas ir Inija Trinkūnienė po apdovanojimo su Prezidente | lrp.lt, Dž.G.Barysaitės nuotr.

Jonas Trinkūnas ir Inija Trinkūnienė po apdovanojimo su Prezidente | lrp.lt, Dž.G.Barysaitės nuotr.

Liepos 6-osios –  Valstybės dienos proga Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė už nuopelnus Lietuvai ir už šalies vardo garsinimą pasaulyje valstybinius apdovanojimus įteikė Lietuvos ir užsienio valstybių piliečiams. Tarp apdovanotųjų – Lietuvos Romuvos Krivis, Lietuvos etnokultūrinio judėjimo pradininkas, iškiliausias senojo baltų tikėjimo puoselėtojas Jonas Trinkūnas. Lietuvos Romuvos Kriviui Valstybės vadovė įteikė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių už aktyvų antitarybinės agitacijos ir kraštotyrinės veiklos organizavimą ir vykdymą bei pogrindinės religinės ir tautinės literatūros platinimą.

Alkas.lt redakcija kartu su visais Romuvos žmonėmis sveikina Krivį Joną Trinkūną su šiuo pelnytu garbingu apdovanojimu ir linki Perkūniškų galių ir palankios Laimos lemties tiesiant į ateitį protėvių pradėtą kelią ir vedant juo mus – ištikimus bendražygius.

***

Lietuvos valstybė jos vadovės Prezidentės rankomis įteikė Lietuvos Gedimino ordino Riterio kryžių Romuvos Kriviui Jauniui – Jonui Trinkūnui, iškiliausiam dvasiniam vadovui mūsų protėvių tradicijomis grįsto tikėjimo, kuris tos pačios valstybės Seimo narių valia iki šiol savo Tėvynėje yra nepripažįstamas tradiciniu, nors ši religija tūkstančius metų ugdanti mūsų tautos dvasią yra pati tradiciškiausia.

Įvykis išties pribloškiantis, tad nesinorėtų, jog ši žinia liktų nepastebėta tarp daugybės Valstybės dienos minėjimo renginių. Jonas Trinkūnas tapo Senovės baltų religinės bendrijos vadovu, kuriam bendratikiai suteikė Jauniaus vardą. Jaunius tarsi ženklina atgimstančio mūsų tautos tikėjimo dvasią, tikėjimo, kurį sąmoningai jau išpažįsta, pasak oficialios statistikos, ne mažiau kaip 5 tūkstančiai lietuvių, o prijaučiančiųjų jam, be abejo, daug daugiau.

Kriviui Jonui Trinkūnui įteikiamas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinas | lrp.lt, Dž.G.Barysaitės nuotr.

Kriviui Jonui Trinkūnui įteikiamas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinas | lrp.lt, Dž.G.Barysaitės nuotr.

Jonas Trinkūnas gimė 1939 m. vasario 28 d. Klaipėdoje. Vidurinę mokyklą baigė 1957-aisiais Kaune. Lietuvių filologiją studijavo Vilniaus universitete 1960–1965 m. Jau Universitete su bendraminčiais įkūrė Indijos bičiulių draugiją, kurios oficialus vadovas kaip priedanga buvo profesorius Ričardas Mironas, o pavaduotojas ir tikrasis vedlys – Jonas Trinkūnas. Vediškoji indų tradicija dar labiau paskatino ieškoti gelminių lietuvių tautos ištakų ir jos dvasinių prasmių.

Tautosakos tyrimai, žygiai per Lietuvos kaimus su šimtais studentų, užrašinėjančių gyvąją tautos kultūrą, jos dainas, giesmes ir papročius, sukėlė didžią atgaivą pirmiausia širdyse tų, kurie save vadina ramuviais ir žygeiviais. Taip atsivėrė tikrieji lietuvių gyvasties šaltiniai.

Neatsitiktinai 1967 metais pradedamos švęsti Rasos Kernavėje, pradėjusios galingą dainuojančios revoliucijos bangą. Tai buvo pirmasis toks masinis neprievartinis pasipriešinimas, nelyg Mahatmos Gandžio Indijoje vykdytos taikios kovos prieš imperiją atspindys. Tik po trejeto metų atsikvošėję KGB agentai bandys ištrinti iš tautos atminties Kernavės Rasas, tačiau jau visuose Lietuvos kampeliuose suskambo folklorinių ir etnografinių ansamblių balsai, nušvito Rasos švenčių ugnys, Vėlinių liepsnelės, ėmė rastis kiti tautos gyvasčiai svarbūs ženklai.

Romuvos įkūrėjas Jonas Trinkūnas Rasos šventėje Kernavėje 1967 m.

Romuvos įkūrėjas Jonas Trinkūnas Rasos šventėje Kernavėje 1967 m.

Tautosakinis sąjūdis sovietų valdžiai buvo toks pavojingas ir nepageidautinas, kad švenčių rengėjai ir dalyviai KGB buvo persekiojami kaip didžiausi sovietinės imperijos priešai.

1973 metais J.Trinkūnas buvo pašalintas iš Universiteto, jam uždraudžiama bet kokia tiriamoji mokslinė veikla. Taip sovietų funkcionieriai tikėjosi sužlugdyti daug žadančio jaunojo mokslininko karjerą – iki pat 1988 metų jam buvo uždrausta dirbti pagal specialybę.

Tačiau bemaž du dešimtmečius J.Trinkūnas studijavo gyvąją tautos tradiciją keliaudamas iš kaimo į kaimą, talkindamas kaimo žmonėms įvairiausiuose darbuose, bet svarbiausia – nuolat įsiklausydamas į žmonių dainas, giesmes, padavimus, papročius ir tikėjimus. Tai bus nepakartojami, ypatingi universitetai, kurie iš Ramuvos tautosakininko išugdė tvirtą Romuvos tikėjimo išpažinėją tautosakinėje liaudies atmintyje atradusį gyvybe trykštančias tautos dvasines versmes ir iškėlusį jas į senojo baltų tikėjimo dvasinių ženklų lygmenį.

Be kita ko, pačiame Dzūkijos viduryje, Žiūrų kaime, J.Trinkūnas anuomet subūrė etnografinį ansamblį. Atvykstantį į repeticijas, o teisingiau, į pasidainavimus, J.Trinkūną vietos žmonės meiliai vadindavo vadovėliu, o į Vilnių atvežę savo išsaugotas dainas galingi vyrų balsai traukdavo ir savo himną: „Tai Žiūrų slaunas kaimas!..“

Visa jėga Jono Trinkūno mokslinė ir etnokultūrinė veikla išsiskleidė Atgimimo metais. Jis vadovavo Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos Etninės kultūros skyriui. Šis skyrius rūpinosi ne tik etnografiniais ir folkloriniais ansambliais (Aldona Ragevičienė), Mažosios Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto lietuviškojo švietimo ir kultūros reikalais (Stepas Lukoševičius), bet ir ypač plačia leidybine veikla. Kultūros ministerijoje tuomet atsirado specializuota Etninė kultūros taryba, kuriai vadovavo profesorius Norbertas Vėlius. Būtent ši Taryba inicijavo etninės kultūros mokymo programas vidurinėse mokyklose, taip sustiprindama dr. Meilės Lukšienės kurtos Tautinės mokyklos pagrindus. J.Trinkūno vadovaujamas Etninės kultūros skyrius, remdamasis N.Vėliaus ir minėtos Tarybos autoritetu, reikalavo, kad būtų įsteigta speciali, skatinanti tautosakos tyrimus ir veiklą, Jono Basanavičiaus premija, savo svarba prilygstanti Nacionalinei kultūros premijai. Jau tuo metu gimė ir idėja įkurti Etninės kultūros globos tarybą prie Seimo, kuri sėkmingai veikia iki šiol įgyvendindama Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą.

Pagaliau 1992 metais kartu su pasekėjais J.Trinkūnas įregistruoja Romuvos religinę bendruomenę, kuri vėliau aprėps visos Lietuvos bendruomenes ir taps Senojo baltų tikėjimo religine bendrija, dažniausiai vadinama tiesiog Lietuvos Romuva. 1998 metais Vilniuje sušaukiamas Pasaulio etninių religijų kongresas (WCER), kuriame šios organizacijos pirmininku išrenkamas Jonas Trinkūnas. Po to jis kaip šio kongreso pirmininkas, ir kaip Lietuvos Romuvos dvasinis vadovas etninių religijų atstovų kvietimu lankosi Indijoje, Australijoje ir JAV.

Jonas Trinkūnas ir Inija Trinkūnienė po apdovanojimo su Prezidente | lrp.lt, Dž.G.Barysaitės nuotr.

Jonas Trinkūnas ir Inija Trinkūnienė po apdovanojimo su Prezidente | lrp.lt, Dž.G.Barysaitės nuotr.

Dar viena įstabi likimo dovana! Šių metų liepos 6-ąją jam įteiktas valdovo Gedimino ordino Riterio kryžius. Būtent karaliaus Gedimino, su kurio vardu Jonas Trinkūnas savo gyvenimo kelyje bus ne kartą susijęs. Jis vienas iš tų, kurie vos Tautai atgimus ypač rūpinosi, kad Lietuvos amžinosios sostinės įkūrėjas atsistotų pačiame jos viduryje. Taip atsirado paminklas valdovui Gediminui Katedros aikštėje…

Ir dar vienas atmintinas rytas. Į Gedimino kalną iškilmingai žengia Romuvos žmonės nešdami valstybės vadovo vėliavą – šviesųjį raitelį raudoname dugne. O ant Gedimino kalno prie aukuro giesmėmis ir apeigomis ši valstybės vėliava bus pašventinta ir tik tuomet ji įgaus iš giliausios tautos amžių būties slypinčią dvasią, nes tik įšventinta valdžia gali tęsti Tautos žygį. Ir tik po to vėliava su šviesiausiuoju Vyčiu, kurį indai vadino ir Adi Buda (ateities budintoju), ir Maitrėja (Mitros sūnumi), buvo iškilmingai pernešta į Perkūno šventyklos vietą, Šventaragio slėnyje kur dabar stovi Arkikatedra. Vėliava buvo perduota ne bet kam, bet įstabiajam dvasininkui Kazimierui Vasiliauskui, kurio asmenyje tarsi įsikūnijo visi geriausi lietuvių kunigų bruožai. Kunigų, kurie neužmiršo esą lietuviai ir saugojo tautos dvasinę savimonę Tolminkiemyje, Anykščių šilelyje, Vaižganto raštuose, visur, kur ta dvasia jiems nušviesdavo kelią į Darną.

Ir dar kartą kopiame į aukščiausią kalną, vadinamą Gedimino kapo kalnu. Čia prie liepsnojančio aukuro 2002 metų rudenį bendratikių ir Vaidilų rato apsuptyje Jonas Trinkūnas buvo įšvęstas į Romuvos Krivius ir gavo dvasinį vardą Jaunius, kaip senosios mūsų tautos tikybos tęsėjas naujoje gadynėje. Po kelių dienų garbusis Lietuvos religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius įžvalgiai įvertins Krivio įšventimo svarbą Lietuvai neišvengiamai žengiant Europos sąjungos jungiamų valstybių glėbin:

„Krivio įšventinimas tapo ženklu: atėjo laikas spirtis, išlaikyti save visomis formomis ir visomis įmanomomis priemonėmis. Net ir tokiomis, o gal ir visų pirma tokiomis; Europa tampa neišvengiama, ir tai proga (paskutinė istorijoje) imti tvirtinti ir kurti kultūrinį religinį karkasą ir identitetą, galintį apaugti laisvos ir atkaklios tautos raumenynu“…

2009 m. pratęsdama mūsų valdovo Gedimino priesakus pripažinti visiems teisę Dievą garbinti pagal savo protėvių papročius Lietuvos Romuvos apeigų grupė „Kūlgrinda“ išleido iškilmingų giesmių rinkinį „Giesmės Valdovui Gediminui“, taip pagerbdama išmintingą Lietuvos karalių ir valstybės ugdytoją, pabrėždama jo svarbą mums ir ainiams.

lrp.lt, Dž.G.Barysaitės nuotr.

lrp.lt, Dž.G.Barysaitės nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentės 2013-ųjų liepos 6 d. parodyta pagarba Krvio Jono Trinkūno, o kartu ir visos Romuvos darbams suteikė vilties, kad karaliaus Gedimino puoselėta ir Krivio Trinkūno tebepuoselėjama lietuvių prigimtinė dvasinė raiška bus pripažinta savo šalyje tradicine religija, tai yra iš protėvių paveldėtų dvasinių tradicijų tąsa.

Kol tai nepadaryta, lieka galioti Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Romualdo Ozolo 2007 m. „Liaudies kultūros“ žurnale įrašyti žodžiai: „Niekas dar deramai neįvertino Jono Trinkūno. Tam laikas dar ateis, jis padarė iš tiesų kultūrinį žygdarbį… /../ Tai padarė absoliučiai tik savimi pasiremdamas, beveik visų niekinamas, o jei ir ne niekinamas, tai abejingai stebimas, ir pagarbą jam dar atiduoti reikės…“

Su J.Trinkūnu ir I.Trinkūniene kalbasi J.Vaiškūnas (V.Kašinsko video, 2012 m.):

J.Trinkūnas: „Mane išaugino močiutės“ (1)

J.Trinkūnas: „Kiekvienas sąmoningas lietuvis turi studijuoti lituanistiką“ (2)

J.Trinkūnas: „Buvau nepageidaujamas žmogus, kurį reikėjo eliminuoti“ (3)

J.Trinkūnas: „Etninės kultūros pilnuma be religijos yra neįmanoma“ (4):

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Mes baltai, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Kolumbas 2019 keliautojai_Alkas-baneris-468x60

36 komentarai

  1. Saulės vilna:

    Ilgai buvo laukta su tais apdovanojmais, jeigu – sąžiningai, tai tą reikėjo padaryti Nepriklausomybės pradžioje.
    Jeigu ne artėjantys Prezidento rinkimai, tai tikriausiai ir toliau žmogus būtų paliktas, kaip ir daugelis kitų tylesnių tikrų kovotojų už Lietuvą, be apdovanojimų…
    Šis faktas, tai akyvaizdžiausias Lietuvos valdžiose egzistuojančios sovietinės pažiūros į lietuvybę, į žmogų patvirtinimas.

    • lyvis:

      Nesuprantu ar prazidentę reikia smerkti už tai kad padarė teisingą sprendimą kad apdovanojo krivį. Tai toks požiūris kad tik greičiau kristų kaimyno karvė. Viens per kitą lenktyniauja kas įmantriau pažemins, kandžiau pasakys. Paskui stebisi kodėl Lietuvoje tirk daug savižudybių ir jie paskui duoda išmintingus patrimus ką reikia daryti kad būtų kuo mažiau savižudybių. Žmonių mąstymas toks lyg jie būtų žiurkių medžiotojai, jų tėvai medžiojo, jų senoliai medžiojo žiurkes. Ir tai per valstybės šventės dieną. Nepatinka prezidentė siulikit kitą. Ieškokit gėrio, grožio, o ne ligų. lyvis

      • Saulės vilna:

        O kas čia neaišku. Asmuo apdovanojimo vertas jau 20 metų. Grybauskaitė prezidentauja jau 5 metai, be to, jai ar kitai valdžiai, prezidentūrai Trinkūno nuopelnai turėjo būti žinomi iki tol, gyveno tai Lietuvoje.
        Taigi nėra ko nesuprasti, nebent lietuvišką “druką” nelabai kerti…

    • Ženklas:

      Kryžininkų apsuptyje, totalaus jėzuitiško KB karingumo sąlygomis, Prezidentūros drąsa- priimti ir apdovanoti tautos religijos vadovą,pagirtina ir sveikintina. Tai istorinis įvykis, pirmasis nuo karaliaus Gedimino, Algirdo ir Kęstučio laikų, kai krivis susitinka, aukšto lygio politiniam priėmime, su šalies vadovu. Tai jau Lietuvos istorijos metraščių neišdildomas faktas, turintis įpatingą reikšmę atgimstančiai Romuvai. Piktieji puls, stengsis užgaulioti ir pažeminti, atsukime jiems nugaras ir pakelkime širdis ir akis į mūsų Dievus ir Deives. Tiesiog širdingai pasveikinkime Krivį ir vienas kitą su šiuo Valstybės apdovanojimu!

      • Vilmantas Rutkauskas:

        Nuoširdžiausiai prisidedu !
        Taip, galbūt tai ir ženklas, kad Baltų religija bus pagaliau pagoniau įteisinta …
        P. S.
        Jei Tavęs paklausia, kokią religiją išpažįsti, nejau atsakai – NETRADICINĘ ?
        CHA

  2. LosAngeles:

    Klausykit, o tai ant kiek autentiskas sis ‘baltu tikejimas’ ? Gal kas pakomentuotumet ant kiek tai rimta, ta prasme is kur semiamasi ziniu. Yra like kokie issamesni saltiniai? Ar cia tik bile sudalyvauti…

    • Ženklas:

      Gerbiamasai, pradėk nuo “bile sudalyvauti”, po Jums atsivers tautos religijos dvasiniai klodai…

      • Vilmantas Rutkauskas:

        Algimantas Urbonavičius mąsto:
        –… tik tada, kai apsilankoma senose Baltų Šventovių vietose,
        ilgokai paklaidžiojus tais takais, kuriais protėviai ėjo, kulto veiksmus atlikinėjo.
        Pastovėjus prie įvairiausių vidiniais “biolaukais” spinduliuojančių akmenų, ir kitų
        dalykų aplinkoje, suprantama ir teisinga ima rodytis G. Beresnevičiaus nuomonė apie tai, kas žmones darydavo ir išlaikydavo Baltų religijos išpažinėjais:
        “…ne gamta buvo kulto objektas, ir, net – ne šventi daiktai, o ŠVENTUMAS – juntama ir pajaučiama švelni Galia.”

        Lietuvių religijos esmė nuo seniausių laikų turėjo būti susijusi su patyrimu – meditaciniu elementu šventumo akivaizdoje.
        O Baltų religijos Dievai , skirtingai nuo krikščioniškojo, nėra žmogaus “vidiniai” kontrolieriai ir persekiotojai.
        Baltų Dievai žmogų gyvenime suorientuoja — sukeldamI apmąstymus, įgalinančius panaudoti išmintį, taipogi Žynių išmintį.

        Padarius niekšybę, žmogaus “vidiniame pasaulyje” lieka šalta tuštuma. Tuštuma
        toje vietoje, kur iki tol buvo gyvenimui išminties orientyrus teikusi siela.
        Ta šaltoji tuštuma užsipildo ne nuo atgailavimų, bet nuo gėrio veiklos ir darnos atstatymo su tais, kuriuos nuskriaudei…

        MAN ATRODO, KAD BALTŲ DIEVAI IR ESA TIE NUSKRIAUSTIEJI, SU KURIAIS PIRMIAUSIA BŪTINA ATSTATYTI DARNĄ. .

  3. LosAngeles:

    ‘..po Jums atsivers tautos religijos dvasiniai klodai..’

    Atleiskite, bet nelabai supratau tamstos komentara… Klausimas buvo aiskus ir dviprasmybiu jame nebuvo: ant kiek tai autentiska? Kadangi jei tai autentiska, tai turetu buti islike kazkokie saltiniai, galbut net asmenybes saugancios tas zinias.

  4. Artūras Gotautas:

    Manau prezidentė suklydo su apdovanojimu,nes “Gildijos apdovanojimas” nieko bendro neturi su “Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių”,o Jonas Trinkūnas ir “giminė” turi labai daug bendro su ordinais ir visais kitais riteriais bei kryžiais.
    O gal ir tyčia čia tą riterio kryžių užkabino – žydų patepimu ir paliepimu ?
    Ugniagesiui už užgesintą Ugnį taipogi ordinus duoda,nuo Ugionių (Ugnionių) laikų.
    Dalinam tam,kas paima,nedalina tiems,kurie atsisako.
    Artistai visada išlieka artistais,o tas cirkas vadinasi “šeima”.
    Prūsai lieka visad prūsais (kelmučiais) …

    • Pagalba šūdmaliams:

      Artūrai, ką manaisi negerbdamas labiausiai lietuviškos dvasios pakilimui nusipelnusio asmens? Praėjai, visą kelią su juo, kai 20 metų tarybiniais laikais negavo darbo? Nes buvo nurodyta jo niekur nepriimti už lietuvišką veiklą. Neplūžo, visais laikais be perstojo žadino lietuvišką dvasią. O tu ką čia šūdus mali? Lygiai taip pat nepriklausomybės laikais jis buvo kryžininkų ir betaučių išstumtas iš visų darbų, padėjai jam tuomet? Ko kabiniesi prie šeimos? Geriau, kad neturėtų šeimos, ar kad ta šeima badu dvėstų?

  5. Klodas:

    Šiemet karaliaus Mindaugo karūnavimo 760 metų jubiliejus. Deja, karalius lyg ir primirštamas. Reikšmingausia, kuomet Europoje inkvizicija prieš kitatikius kovojo kankinimais kaitinta geležimi – karalius Mindaugas sugebėjo suderinti su kurija savąjį tikėjimą. Tokia reformacinė bažnyčios tolerancija buvo išskirtinė. Vaizdingi atgarsiai nuo 1257 m. pergalės prieš totorių mongolų ordą ties Vozviagliu, kur buvo pagerbiamas karių dievaitis Rikis (Diveriks) ir žuvusiųjų Angdievis (Angdevas). Gal kada ateis tas laikas, kad visi ims gerbti karalių Mindaugą kaip valstybės suvereniteto kūrėją ir tautininio dvasingumo –tradicinio Baltų tikėjimo saugotojo autoritetą.

    • Saulės vilna:

      Kaip ir kitur Europoje, taip ir Lietuvoje Mindaugo pradėta krikščionybė dešimtmečiais ir net šimtmečiais buvo tik formaliu aktu. Akivaizdu, – pats žmonių gyvenimas pasidaryti krikščionišku vienu mostu negalėjo. Juolab, kad to meto diduomenės supratimu Dievas visų buvo vienas ir tas pats, vyko tik jo garbinimo apeigų keitimasis, būtent apeigų, kurių radimąsi atrodytų Mindaugas matė, kaip palaipsnį – demokratinį procesą.
      Tačiau aplinkui krikščionybės diegimas vyko to kas esa griovimo būdu. Ar ne dėl to radosi šiandien istorijai žinomi aplinkinių šalių, krikščionybę plėtusių jėga, pramanyti Mindaugo šmeižtai. Vienam iš tokių šmeižimų galėtų būti priskirta ir Yptijaus metraštyje įrašyta 1257 metų Vozviaglio žinia, kurioje yra ypač pabrėžtas senųjų lietuvių pagoniškųjų Dievų garbinimo faktas.
      Yra pagrindo manyti, kad Mindaugo užmojų reikšmingumas lietuvybei, baltų tapatumui, atskirumui išlaikyti karūnuojantis Lietuvos karaliumi, prilygsta to meto bizantiškosios krikščionybės savitumo, atskirumo išlaikymui krikščioniškame pasaulyje.
      Tačiau istorikai yra tiek prisigėrę lenkizmo, sovietizmo, kad viso to Mindaugo politikos išskirtinumo tarsi nemato.
      Tad ir stovi paminklas jam atžagariai plotelyje įtupdytas, tarsi kokiam žmonių nemylimam komunistų Leninui.
      Per 20 metų nekurtos jokios didžiavimosi Mindaugu tradicijos, nesirūpinta, kad jis taptų tautinės, valstybinės sąmonės savastimi.
      Graudu ir pikta tai matyti… Kas mes esame, kas tam diriguoja pagaliau!…

      • Ženklas:

        Noriu atkreipti skaitytojų dėmesį į ponios “Saulės vilnos” itin grubias falsifikacijas ir išpuolius. Ipatijaus metraštyje išvardinti Mindaugo garbinti Dievai ir Deivės. Tai trys vyriški Dievai ir dvi (viena?) moteriškos Deivės. Religijotyrininkai patvirtino savo išsamiais tyrinėjimais šį faktą. Tai, kad mes turėjome ir tebeturime savo etninę religiją su daugiadievyste, garbinimo maldomis ir apeigomis, “šmeištu” gali būti tik fanatiko jėzuito akimis žiūrint. Mums lietuviams, tai tapatybė, garbė ir pasididžiavimas.
        “Mindaugo paminklas atžagariai plotelyje įterptas”… koliojama paminklo vieta. Garbingesnės vietos Lietuvoje nėra! Tai Šventaragio slėnis, kur po Šventaragio religinės reformos, deginimo būdu buvo laidojami visi Lietuvos valdovai, buvo Perkūno šventykla ir ąžuolų šventa giraitė. Garbingesnės ir šventesnės vietos Lietuvoje nėra!
        1261 metų Vartbergės kronika 172. “1261m. magistru tapo brolis Verneris. Tuo metu lietuvių karalius Mindowe (Mindaugas) atsimetė nuo tikėjimo… Po to minėtas karalius brolius ir visus krikščionis išvarė iš savo valstybės. Tačiau magistras kurše sugriovė dvi pilis, būtent : Kerteno (Kretingos) ir Ampilties (Impilties) ir abiejų lyčių žmones, visus ten buvusius sudegino…”
        Mindaugo sugrįžimo prie savosios religijos ir gimtųjų Dievų faktas patvirtintas keturiose nepriklausomuose šaltiniuose.

        • Saulės vilna:

          Pirmiau suprask, kas komentare parašyta, o paskui putokis…
          Metraštyje išvardintų pagoniškų Dievų turėjimu ir garbinimu mano komentare nėra abejojama. Jame Mindaugo šmeižimo tikslu laikomas pats Dievų vardų išvardinimo ir jų garbinimo paaiškinimo faktas, kuriuo paskleidžiama, kad Mindaugas krikščionis, vos prieš kelis metus popiežiaus krūnuotas Lietuvos karaliumi ir toliau garbina pagoniškus Dievus. Taigi, anoks jis krikščionis – apsimetėlis, tas buvo svarbu pasakyti metraštyje. Tą giedojo ir kiti jo mirtinų priešų – suokalbininkų paties minimi šaltiniai. Tai, ką cituoji komntare tėra tik paties išmokti poteriai…
          Dėl Mindaugo atsimetimo nuo krikščionybės vieningos nuomonės tarp istorikų nėra. Jeigu jis būtų atsimetęs nuo krikščionybės, tai nebūtų buvę reikalo jį ir dar su sūnumis sosto paveldėtojais žudyti. Tokia yra to meto įvykių logika.
          Mindaugas buvo ne koks nors piemuo, o galvotas vyras.
          Taigi neskleisk čia prolenkiškų “poterių” apie Mindaugą ir Lietuvos valstybę.

  6. Jolė:

    Garbė Romuvai ir Trinkūnų šeimai, kurie palaiko garbingą mūsų protėvių dvasią, kurie stiprina lietuvių tautą ir valstybę.

  7. Sveikinam:

    Sveikiname Krivį Joną ir visus romuviečius. Džiaugiamės kartu su Jumis ir palaikome mūsų baltiškąjį tikėjimą.

  8. gintas:

    Kaip tai suderinti su tuo, kad prezidentūroje ji pasikabino Saukos paveikslą, kuriame Kristus vaizduojamas kaip Saukos draugas sifilitikas?

  9. Vilmantas Rutkauskas:


    Šaukiu balsu tėvų Dievų Ramovės,
    Šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia,
    Šaukiu vardu aš jūsų vargo Žemės
    Balsu Piliakalnių, ir pievų, ir miškų.

  10. mintis:

    Taip ar anaip įvyko tai kas gražu:pripažinimas, įvertinimas valstybiniu mąstu.Lašas po lašo ir akmenį pratašo.Ir pratašė.Pagarba Trinkūnams ir visiems Romuviečiams.Dabar reiktų tą pripažinimą įteisinti ir siekti,kad būtų mūsų tikrasis tikėjimas įtrauktas į valstybės saugomų,globojamų religijų sąrašą.Gal dabar pavyktų.

  11. Kęstutis:

    Pagarba Kriviui Trinkūnui ir jo šeimai už pasišventimą, sveikinu su apdovanojimu… Visiškai nesvarbu dėl ko prezidentė suteikė apdovanojimą, svarbu tai priimti kaip Ženklą iš Aukščiau siustą…

  12. Darijus:

    Siaubas, Puoselėti tokias gražias tradicijas ir priimti apdovanojimą iš KGBistės.

  13. A:

    Žmonės, jei pretenduojat į protėvių dvasinio palikimo tęsėjus, tai būkit verti to palikimo, nedžiūgaikit dėl valdininkų paduotų blizgučių. Viena ranka paduoda blizgutį, o kita – leidžia sunaikinti Lietuvos kaimą ir išvyti iš Lietuvos trečdalį tautos.

  14. Atgalinis pranešimas: Pagan Radio Network Jonas Trinkūnas, founder of Romuva, receives award from Lithuanian President | Pagan Radio Network

  15. Dalius:

    Valdas Kilpys. New Age Lietuvoje

    Valstybės dienos proga Prezidentė Dalia Grybauskaitė už nuopelnus Lietuvai ir už šalies vardo garsinimą pasaulyje valstybinius apdovanojimus įteikė Lietuvos ir užsienio valstybių piliečiams. Kažkaip akis užkliuvo už fakto, kad tarp apdovanotųjų ir Lietuvos romuvos krivis Jonas Trinkūnas. Lietuvos kriviui D. Grybauskaitė įteikė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių. Taip, būtent kryžių.
    Žvelgiu į publikuojamas nuotraukas kur Prezidentė su senoviškai apsirėdžiusiais pagonimis draugingai stovi ir mintiju apie new age laiką Lietuvoje. Smagus tas laikas, kai vieni nelabai suvokia ką ima, o kiti nenutuokia kodėl ir už ką duoda…

  16. el getas:

    Kreve…baisu titula pasirinkai.Na bet ne mano reikalas.Zinok.kad GELEZINIS VELNIAS.vilkus kunigai sugalvojo.”Alku bausmelis”.Stai kur zyniu rastai !

  17. Atgalinis pranešimas: Romuva kviečia paminėti Krivio dieną | Alkas.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *