R. Petkevičius. Psichodeliniai augalai Lietuvos etninėje kultūroje (22)

Užkalbėtoja L. Augulienė skaito durnadagio (Datura stramonium L.) sėklas. Baltarusija, 2010 m. R. Petkevičiaus nuotr

Užkalbėtoja L. Augulienė skaito durnadagio (Datura stramonium L.) sėklas. Baltarusija, 2010 m. R. Petkevičiaus nuotr.

Prieš kalbant apie psichodelinius augalus Lietuvos etninėje tradicijoje, būtina atkreipti dėmesį į iki šiol lietuvių mokslininkų iš esmės ignoruotus jau pakankamai senokai (2004) paskelbtus Lietuvos gyventojų genetinių tyrimų rezultatus.

Tarptautinė genetikų komanda nustatė, kad lietuviai genetiškai yra artimiausi Latvijos ir Estijos (!) gyventojams, o esami, galbūt indoeuropiečių migracijos nulemti nedideli lietuvių ir estų Y-chromosomų skirtumai liudija buvus skirtingus kilmės šaltinius, tam tikro izoliacijos laikotarpio poveikį arba genetinį pokytį skilus buvusiai populiacijai. Mokslininkai pažymi, kad šiandienos Lietuvos antropologiniai neolito ir mezolito duomenys yra gan riboti, o neolito kultūrinio virsmo (žemdirbystės sklaidos), indoeuropiečių paplitimo bei baltų genčių susidarymo teorijose daug neaiškumų (Kasperavičiūtė, Kučinskas, Stoneking 2004). Tai, kad Lietuvos etninėje tradicijoje gali būti ryškus fino ugrų substratas svarbu ne tik nusistovėjusių lietuviškos „žemdirbių arijų“ kilmės teorijų atžvilgiu. Be kita ko, šie genetikų tyrimo rezultatai leidžia kelti prielaidą apie šamanistinėms kultūroms artimų reiškinių buvimą iki krikščioniškoje bei vėlyvoje Lietuvos sinkretinėje tradicijoje. Lietuvoje iki šiol vyrauja XX a. folkloristų ir mitologijos tyrinėtojų įtvirtintas požiūris, kad augalas iš kurio buvo gaminami magiški apeiginiai gėrimai buvo apynys. Tokiai nuomonei anksčiau pritarė ir prof. N. Laurinkienė, kuri naujausiuose darbuose kalba ir apie ryškų skalsės (Claviceps purpurea) vaidmenį etninėje kultūroje. Alkoholio sureikšminimas etnologinėse teorijose gali būti aiškintinas krikščioniškos Vakarų Europos (Lietuvoje ir carinės bei sovietinės Rusijos) kultūros poveikiu moksliniam diskursui Vakaruose ėmusiam keistis tik nuo XX a. vidurio. Kai kurių Lietuvos mokslininkų darbuose neigiamai vertinta netgi tokių augalų tradicinio vartojimo tikimybė. Archeologė R. Rimantienė 1995 m. vienoje savo knygų rašydama apie medicininį kanapės (Cannabis sp.) naudojimą Indijoje ir Kinijoje griežtai pažymi, kad Europosvidurinio klimato zonoje kanapes tiktai verpė audeklams ir virvėms. Šie mokslininkės teiginiai neatlaiko gausių XIX – XXI a.etnografinių duomenų kritikos, nurodančios tradicinį apeiginį ir medicininį kanapės bei daugelio kitų psichotropinio veikimo augalų panaudojimą.

Pirmoji šią problemą aktualizavo etnologė D. Senvaitytė straipsnyje Psichotropiniai augalai lietuvių tradicijoje (2006), kuriame autorė glaustai aptarė lietuvių tautosakoje ir papročiuose gausiai sutinkamus vadinamų durnažolių grupės augalus. R. Petkevičiaus 2008 – 2012 metais Lietuvoje ir Baltarusijoje atlikti etnomedicinos lauko tyrimai atskleidė psichotropinių augalų tradicines naudojimo praktikas gyvuojant ir XXI a. Archyvinė informacija apie jau išnykusius kultūros reiškinius taip pat liudija ne alkoholinio, o psichodelinio apeiginio gėrimo pėdsakus Lietuvoje. Šiame straipsnyje aptariamas tik kai kurių, šiandienos psichodelinės medicinos kontekstui svarbių kultūrinio naudojimo istoriją turinčių augalų vaidmuo tradicijoje.

Kanapės

Neabejotiną kanapės (Cannabis sp.) svarbą lietuvių dvasinėje tradicijoje puikiai parodo etnografo A. Mažiulio 1939 m. užfiksuotas faktas, jog Rodūnės valsčiuje vienas Žolinės šventės sinonimų buvo Kanapinė. O kanapine žole rūko nuo įvairių ligų. Lietuvoje kanapė naudojama 5,500 metų ir susijusi su tam tikrais, galimai itin archaiškais, siekiančiais šamanistinės kultūros klodą tradiciniais papročiais ir gydymo būdais. Europoje kanapės galėjo būti nepriklausomai nuo šaltinių Pietuose pradėtos pirmiausia naudoti Baltijos regione, o tai rodo ir galimą kai kurių dvasinės kultūros praktikų perdavimą kitoms Europos tautoms ar kanapės integravimą greta iki tol naudotų psichodelinių augalų vietos tradicijose.

Balkanų kultūros tyrinėtoja T.Civjan nurodo kanapę esant mitinę prasmę turinčiu maginiu augalu, susijusiu su Griaustinio dievo ir jo šeimos mitologija. Ryškus kanapės vaidmuo apeiginėje tradicijoje rumunų mokslininkės požiūriu gali būti aiškintinas kanapės, kaip pasaulio isivaizdavima „apverčiančio“ narkotinio augalo savybėmis. Kiek literatūrišką „pasaulio apvertimo“ sąvoką derėtų keisti kultūrinėje psichologijoje įprastu pakitusios sąmonės būsenos terminu. Mokslininkės teigimu sutampa kanapės ir iranėnų psichotropinio gėrimo somos (o taip pat skandinavų dievų gėrimo Sutungo midaus) šventųjų pasakojimų semantika.

T. Civjan pažymi, jog rumunų tradicijoje nėra kanapės kaip narkotiko (sic) vartojimo liudijimų, nes magiškojo gėrimo funkcijos Balkanų tradicijoje perduotos vynui. Ši problema reikalaujanti atidaus istorinio tyrimo, įvertinant viduramžių Vakarų Europos kultūros ir katalikų Bažnyčios vaidmenį sinkretiškai transformuojant iki krikščioniškas apeigas. Atsigrežiant į jau sunykusius lietuvių etninės kultūros reiškinius randame dažną kanapių naudojimą rudens laikotarpio burtuose, kuomet apsibarsčiusios pagalves kanapių žiedais merginos laukė sapne pasirodant išrinktojo. Psichodelinio augalo vartojimas siekiant sukelti pranašingą sapną ar tiesiog pakitusios sąmonės būsenos dėka objektyviau įvertinti tam tikrą situaciją yra plačiai sutinkamas pasaulio tradicinėse kultūrose.

Įdomūs yra lietuvių pavasario papročiai, kuomet iš kanapių, žirnių ir medaus masės buvo lipdomi apvalūs kamukai, o juos valgantys vyrai vartydavosiant žemės vaizduodami atbundančius lokius. Būtina priminti, kad kanapės ir psichoaktyvaus veikimo aguonų (Papaver sp.) sėklos naudotos Kūčių laikotarpiu, kuomet namie lankėsi protėviai ir galima buvo suprasti gyvūnų kalbą. Kanapės plačiai naudotos lietuvių medicinoje, gerai žinotas ir jų psichoaktyvus veikimas. Dzūkų „šamanas“ P. Zalanskas 1983 m. atsiminimų knygoje Čiulba ulba sakalas kalbėdamas apie kanapės naudojimą gydyme pakankamai aiškiai pateikia instrukcijas, ne ką tesiskiriančias nuo labiau antropologams įprastų tolimų kraštų genčių etnografinių tekstų: Pasirink vieną iš dviejų: ar gyvent, ar mirt? Kas nori mirt? Niekas nenori. Bet čia tokis gydymas. Gali užmigęs atbust ir gali neatbust. Prisivirink kanapių grūdelių (turimi omeny moteriški augalai) su pelais, sulaiškais, su grūdais. Storai, stipriai kanapių pridėk, privirink vandenio daug.Tu greitai užmigsi, tau kanapės užsuks galvą kaip arielka (degtinė). Pasakyk savo šeimynai, kad tavęs nebudintiš miego. Dvi-tris-keturias paras tavęs tegu nebudina, reikės pačiam nubusti.

Panašiu farmakologiniu veikimu gali būti pagrįsta vėlyvojoje lietuvių užkalbėtojų tradicijoje sutinkama nuostatą žmogų gydyti dvi, tris dienas. Tradicinė lietuvių medicina, buvusi kompleksine gamtinių ir apeiginių priemonių naudojimo sistema, dėl tradicijos erozijos (žinijos nykimo veikiant nepalankiems socialiniams ir gamtiniams faktoriams) ir dirbtinai tyrinėtojų ar tradicijos naikintojų (dvasininkų, tarybinių medikų, kt.) veiklos suskaldyta, atitinkamai į žolininkų ir užkalbėtojų bei į racionalias ir magines praktikas, iš tikro išlaikė daug kompleksinio naudojimo ženklų. Tik maldomis gydantys užkalbėtojai dažnai slepia savo tikrąjį santykį su augalais arba jų praktika yra vėlyviausia tradicijos nykimo forma. Autorius 2010 m. yra užfiksavęs išgąsčio sukelto mikčiojimo sėkmingo gydymo atvejį, kuomet užkalbėtojas atnešęs klientui dar šilto, žalsvo užkalbėto vandens perspėjo, kad pacientas gali ilgai miegoti ir geriau jo nebudinti.

Vilkolakiai

Kalbant apie psichodelinę tradiciją atskiro dėmesio nusipelno virtimo žvėrimi motyvas. Istorikas de Blecourt išsamiai išnagrinėjo 1691 metais 100 km. nuo Rygos teisto vilkolakio Thieso parodymus. Svarbu tai, kad Thiesas buvo tradicinis gydytojas. Jurgensburgo miestelio teismo dokumentuose aprašomi įvykiai verčia svarstyti jų apeiginį pobūdį. Thiesas ir kiti vilkolakiai esą keliaudavę į pragarą. Čia jie kaudavęsi su piktaisiais burtininkais, kurie, pasak teismo su inkvizicijos terminais supažindinto teisiamojo, buvę velnio tarnai, o vilkolakiai – medžiokliniai Dievo šunys.

Thiesas pasakojo, kaip kartą burtininkai pietavo pragare su velniais, o vilkolakiai įbėgo, griebė maisto, turto kiek sugebėjo ir spruko atgal, idant išvengtų velnių plieninių botagų. Vilkolakiai keliaudavo į pragarą atgauti galvijų, žuvų, vaisių,grūdų ir taip užtikrinti gerą kitų metų derlių. Apeiga turėjo ir pranašavimo požymių, nes iš to, kokių grūdų parnešta daugiau, buvo galima spręsti kurie javai užderės geriausiai. Tai jie darydavę šventos Liucijos dieną (gruodžio 15ąją), taip pat Sekminių savaitę ir švento Jono dieną (birželio 23ąją). Remdamasis šiuo atveju italų istorikas C. Ginzburgas iškėlė hipotezę apie tam tikrų šamaniškų transo ir ekstazės technikų buvimą Europos iki krikščioniškoje ir vėlyvoje tradicijoje.

Baltijos regiono vilkolakių bylos dar nėra pakankamai įvertintos etnomedicinos tyrimų kontekste, nors preliminarūs autoriaus tyrimai rodo artimai susijus vilkolkakius, tradicinius gydytojus, sveikatos (aukojimo) apeigas ir Joninių (Kalėdų) papročius. Kelionė į pragarą bei kitas svarbus Joninių elementas – absoliutų žinojimą suteikiantis paparčio žiedas, galėjo sietis su tam tikrų psichotropinių augalų vartojimu kalendorinėse apeigose (psichoaktyvus elementas sutinkamas ir kito vilkolakių laiko – Kalėdų papročiuose). Centrinės Amerikos indėnų gentyse įšventinimo apeigų metu naujokas uosto augalinius vihó miltelius. Jei augalas priima naujoką šis virsta gyvūnu, dažnai jaguaru ir laksto džiunglėse kaip ir kiti jų gyventojai. Kelionė įpragarą – kultūrinė pakitusios sąmonės būsenos metafora, nes pati psichodelinė patirtis absoliučioje daugumoje pasaulio kultūrų laikyta persikėlimu į anapusinį pasaulį.

Indijos khasi gentyse, kuriose ir šiandien vyksta virtimo tigrais bei kitais gyvūnais apeigos, tikima, kad pavirtęs gyvūnu, miegantis ir miręs žmogus atsiduria toje pačioje erdvėje. Khasi genties nariai pasiekia šias būsenas vartodami specialų gėrimą, Lietuvoje taip pat labai svarbus vilkolakių folklorinės tradicijos dėmuo yra užgėrimo veiksmas. Užgeriant vienas kitą paverčiama vilkolakiu, su maistu vilkolakiais vestuvininkus paverčia ragana, pasivertimą išgeriant tam tikro gėrimo mini ir vilkolakis Thiesas.

Užgėrimo elementą randame senosiose gydymo apeigose, kurių žodinės apeiginės formulės sieja XVI-XVII a. gydytojus – vilkolakius ir šiandienos užkalbėtojus. Kokios medžiagos lietuvių tradicijoje galėjo būti naudojamos sukelti aptartoms būsenoms yra platesnio tarpdalykinio tyrimo reikalaujanti problema. Tačiau autoriaus požiūriu galima kalbėti apie keletą tokių augalų. Pirmiausia – gyvojoje etnomedicinos tradicijoje svarbius bulvinių (Solanacea) šeimos augalus.

Drignės, durnaropės ir grybai

Bulvinių šeimos augalų drignės (Hyoscyamus niger L.) ir durnaropės (Datura stramonium L.) kultūrinio naudojimo kontekstai daug pasako apie senąsias sąmonės keitimo apeigas. Sovietmečio Žemaitijos etnomedicinos praktikas fiksavusi A. Urbienė 1985 m. nurodo įdomų dantų skausmo gydymo drignės sėklomis būdą: ant to gelžies užbėrė drignių sėklų ir greita pavožė su bliūdu, kad dūmai neišsisklaidytų. Šalia turėjo pasidėjusi kitą bliūdą su verdančiu vandeniu ir šalia savęs – drobulę. Kai sėklos ant geležies sudegė, ji greit nuvožė bliūdą, pastatė bliūdą su karštu vandeniu, greit pati apsidengė su drobule galvą, pečius ir pasilenkusi ant bliūdo su karštu vandeniu, dūmams neišsisklaidžius išsižiojo ir traukė į burną garus ir sudegusių drignių dūmus. Etnografė pabrėžia ir augalo sukeltą pakitusią sąmonės būseną kultūriškai siejamą su skausmo pašalinimu: Skausmas praėjo. Kumet pasiveizėjo į vandenį, pamatė ten iškritusius tris mažus kaip spalelius, baltus kirminėlius. Kirminėliai buvo su raudonomis galvelėmis. Dantis nebeskaudėjo, bet tą dieną ji negalėjo nieko dirbti – „blūdijo“, niekus šnekėjo.

Aprašytas gydymo būdas primena primityvią pirtį (vandens garai, dūmai, uždangalas). Tokiu būdu (uždengiant ligonį) Lietuvoje plačiai smilkoma įvairiomis žolėmis nuo daugelio ligų. Itin svarbus ryšys su pirtimi. Būtent pirtyje buvo atliekamos daugelis su gydymu susijusių apeigų, čia vilkolakiams po suolu imdavo rodytis uodegos, čia žmonės susitikdavo su velniais ir kitomis dvasiomis. Vėlyvaisiais laikais pastebimas profaniškas tačiau autoriaus tyrimų duomenimis gan paplitęs Lietuvoje  durnaropės naudojimo paprotys galimai nurodo sunykusias sąmonės keitimo, vaisingumo skatinimo ar gydymo apeigas: Mama sakė ana mergu buva tai supranti pakūrena pirtį ir vyrai paėmė šitas durnaropės patrynė ir užpyla un krosnies. Ir nuveja šitas moterys pirtin ir išprotėja. Ir lakstė sakė nuogas laukais, tai tadu vyrai lakstė ir gaudė šitas moteris ir aždarė. Ir par kiek tai laika praėja šitas durnumas. Paminėtina ir kita žodžio drignė reikšmė, nurodanti atmosferinį reiškinį – šviesos žiedą aplink Mėnulį ar Saulę. Tai, kad vienu žodžiu vadinamas psichotropinis augalas ir ryškus regimosios patirties pokytis nėra atsitiktinumas.

Bulvinių šeimos augalų semantinis ryšys su gyvūnais pastebimas ir kituose folkloro sluoksniuose. Plačiai žinoma lietuvių daina apie miške kaklą užgavusį uodą, kurį gydyti važiuoja „meška daktorka“ atsiveždama degtinės butelį, drignių ir krienų. Galbūt šioje dainoje greta sumušimų gydymo recepto, randame ir daugiau reliktinės informacijos. Virtimo gyvūnu psichologinė patirtis yra ryškus psichotropinio durnaropių, drignių bei kitų augalų ir grybų poveikio simptomas.

Įdomų nutikimą autoriui pasakojo Utenos rajone sutikta užkalbėtoja: vienais metais kūlėm, dar mergu buvau,kūlėm, supranti indėja (durnaropių) alun išvirys senis, tai visi ko ne išprotėja, pro lungus išėja, tai daugiau sakė tau nebeisma niekas kult. Aš išgėriau, žiūriu nagas kaip arklia, žiūriu suprunti žmonės kokie dideli, baisūs, pareinu namo mamai pasakiau, mama saka gal durnaropių indėja alun. [O kodėl jis idėjo?] Nu tai skaitos, kad išdūktų visi.

Rytų Lietuvoje durnaropės (Datura stramonium L.) ir XXI a. efektyviai naudojamos išgąsčio ir kitų potrauminių psichikos sutrikimų gydyme. Vienas unikaliausių 2010 m. ekspedicijos Gervėčių regione (Baltarusija) atradimų buvo nervinių sutrikimų gydymo durnadagiu (Datura stramoniumL.) tradicija derinanti gamtines priemones (augalo sėklas) ir aiškią funkcinę dozavimo paskirtį turinčius apeiginius veiksmus. Apeigos kaip tikslaus dozavimo priemonės samprata nėra būdinga vien tik gydymui durnadagiu. Durnadagis (Datura stramonium L.) yra adventyvinis augalas (sulaukėjęs, atneštinis), tuo tarpu anksčiau fiksuotas ir identiškas autochtoninių (vietinių) augalų (paparčių, įvairių dagilių ir kt.) naudojimas.

Kalbant apie durnaropes ir su virtimu gyvūnais susijusias psichikos būsenas būtina paminėti ir įvairius regione augančius psichodelinio veikimo grybus. Psichoaktyvaus veikimo grybų kultūrinio vartojimo iki krikščioniškoje Europoje klausimas yra itin sudėtingas, nors įvairių šalių (Rumunijos, Lenkijos, Norvegijos) etnologiniai duomenys teikia pagrindo manyti juos buvus svarbiu etnofarmakologijos elementu. Sibiro tautų gydymui ir apeigose naudojama musmirė (Amanita sp.) taipogi siejasi su Griaustinio mitologija, piktųjų ligos dvasių naikinimu bei virtimu gyvūnais (atminkim Thiesą ir Dievo šunų sampratą).

Vengrų tyrinėtojai pažymi, kad daug šamanui būdingų požymių turintis gyvūnu pasiverčiantis folkloro personažas piemuo ir burtininkas táltos viename iš siužetų ateina į kaimą prašyti pieno, o jo nedavusiai šeimininkei iššaukia audrą. Mokslininkai kėlė prielaidą, kad šie tekstai nurodo vengrus naudojus musmires, nes pienas yra natūralus priešnuodis apsinuodijus šiomis.

Nežinomu, tačiau galbūt panašiu tikslu pieną rinkdavo ir Lietuvos burtininkai: ji eidavo per kaimą su puodyne rankose ir visuose namuose prašydavo pieno. Tiems, kurie jai nieko neduodavo arba net pavymui paberdavo druskos, toji ragana apkerėdavo karves. Autoriaus požiūriu buvusį apeiginį musmirės vaidmenį Lietuvoje gali nurodyti jau aptartų bulvinių šeimos augalų (drignių, durnaropių) svarba tradicijoje.

Iki šiol etnologų ir etnomedicinos tyrinėtojų neįvertintas antagonistinis (priešingas) musmirės ir durnaropės aktyviųjų medžiagų (muskarino ir atropino) veikimas. Apsinuodijus vienu iš preparatų kitas gali būti panaudotas kaip priešnuodis. Tai svarbi aplinkybė, nes tiek bulvinių šeimos „durnažolės“, tiek ir musmirės yra mirtinai pavojingos, jų psichodelinis veikimas siejamas su gan didelėmis augalinės žaliavos dozėmis. Veikiausiai senojoje tradicijoje buvo žinomos tokių pavojingų būsenų valdymo metodikos.

Kategorijos: Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvos kelias, Mokslas, Mokslo darbai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *