E.Drungytė. Politika: sėklų fenomenas, kompostas ir didžioji vasalystės istorija (10)

Vasalystė | Alkas.lt nuotr.

Gamtos evoliucija nuostabi tuo, kad augalai bei gyvūnai kiekvieną kartą, kai tik nutikdavo didžiosios klimato permainos dėl įvairių kataklizmų, vis atnaujindavo savo gebėjimus prisitaikyti, stiprindami išlikimą garantuojančius mechanizmus. Vienas tokių – augalų sukurta sėklų sistema. Kietame sėklos apvalkale glūdintis augalo gemalas yra taip gerai apsaugotas nuo išorinių kenksmingų veiksnių, kaip jokia kita gyvybės forma, gal tik išskyrus virusus ir bakterijas. Po katastrofiškų daugybei gyvūnų rūšių gaisrų ar ledynmečių, sausrų ar potvynių augalai galėjo tęsti savąją evoliuciją, atgimdami naujam gyvenimui iš neįveikiamo šarvo – juos apgobusios ir išsaugojusios sėklos.

Išmintingas žmogus suvokia, kad visa gamta ir visas kosmosas veikia pagal dėsnius, kurių neįmanoma atšaukti. Štai išgyvenimo instinktas yra toks stiprus, kad jo beveik neįmanoma suprasti „sveiku protu“. Šį reiškinį galima tik suvokti kaip ir visa kita, kas yra didu, kas yra už trumparegio racionalumo ribos. Prisiminkime, kaip dar visai neseniai džiūgavo ir buvo įsitikinę, kad padarė revoliuciją, antibiotikų išradėjai. Tiesa, tai buvo tikras sprogimas medicinoje. Tačiau išgyvenimo instinktas ir Didieji dėsniai niekur nedingo – šiandieną jau nebežinoma, kaip reikės kovoti su prisitaikiusiomis prie antibiotikų bakterijomis, kurios nuolat mutuoja ir tampa vis atsparesnės bet kokiems vaistams. Ką jau kalbėti apie visą ekosistemą, kurią taip pakeitė gausus antibiotikų vartojimas ne tik žmonių medicinoje, bet ir veterinarijoje, gyvulininkystėje. Atradimas ir džiaugsmas virto viena didžiausių problemų.

Nuo pat ES įkūrimo 1951 m. stengtasi įgyvendinti naują ir „pažangų“ projektą, kuris buvo maskuojamas gražiais ir atsargiai parenkamais terminais: suverenumas, demokratija, žmogaus teisių apsauga, teritorinis ir ekonominis vientisumas, saugumas, migravimo pranašumai ir t. t. Antibiotikų kūrėjai iš tiesų turėjo kilnų tikslą, norėjo išgelbėti žmoniją nuo masinių epidemijų, ir bumerangas apsigręžė tik praėjus 118 metų, o ES projekto organizatoriai neįstengė ilgai maskuoti savo tikslų po kilnumą imituojančiais kamufliažais. Suverenumas ir identitetas, žmogaus teisės ir vientisumas tapo subtilios diktatūros manipuliavimo įkaitais, ir vis atviriau prabylama apie atsisakymą, praradimą, uždraudimą, niveliaciją, visuotinę kontrolę. Didžiosios Vakarų Europos valstybės, ES senbuvės, regis, taip gerai buvo įsijautusios į projekto vykdymo darbus, taip nuoširdžiai atsidavusius masinės iliuzijos kūrimo ir dauginimo veiklai, kad nejučia tapo atliekų sąvartynu, kuriame jau nebegalima atskirti, kas buvo kriauše, kas pomidoru, o kas alyvmedžiu. Kompostas gerokai patręšęs. Virsdamas iš apibrėžtos teritorijos, pamažu ėmė dengti naujus plotus. Naujokai džiūgavo, apsvaigę nuo globalaus iliuzinio „aromato“, vis dar inertiškai linguodami „lygybės ir brolybės“ valso ritmu.

Tačiau išgyvenę ilgą mėšlo periodą naujokai užsiaugino kiek tvirtesnį šarvą beveik dviejų šimtmečių marksistinės evoliucijos istorijoje. Ir dabar, kai iš ES Tarybos ir kitų oficialiųjų tribūnų jau nesigėdijama skleisti žinios apie kontrolę ir prievartą, ėmė vienas po kito kaltis sveiki išlikę augalų daigai, kurie yra ženklas. Visoje Europoje galima stebėti kylančią naują nacionalistinių jėgų bangą, kuri drauge su įvairiais kitais pasipriešinimo ES politikai judėjimais tampa tikra permainų nešėja. Masiniai protestai prieš skalūnų dujų gavybą, prieš monopolistinę „Monsanto“ veiklą, keliant ekologines problemas, masiniai protestai prieš šeimos sampratos iškreipimą ir policinę prievartą, taikomą norintiems išsaugoti tradicines vertybes, protestai prieš imigraciją ir musulmoniškąją ekspansiją, besikuriantys judėjimai už nacionalinę valiutą ir pasipriešinimai euro įvedimui, besikuriančios partijos, siekiančios išsaugoti nacionalines vertybes, – visa tai reiškia ne ką kita, o eižėjančią globalistinės politikos padėtį, kuri senojo žemyno žmonėms niekada nebuvo kelrodė žvaigždė. Melo kampanija prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, neomarksistams grįžus iš Amerikos ir pradėjus aktyvią veiklą didžiųjų valstybių valdžios struktūrose. Saugumo, vienijimosi ir žmogaus teisių gynimo principai buvo gražūs ir atrodė būtini karo pasekmių nualintai Europai. Tačiau pakako pusės amžiaus, kad europiečiai suvoktų visas šios „gėrio“ politikos pasekmes. Apie diktatūrinę Briuselio politiką pagaliau išdrįso prabilti ir Lietuvos kaimynės – Latvijos prezidentas jau mato ES direktyvų grėsmes nepriklausomybei, o Lenkijos nacionalistai siūlo tapti pirmąja valstybe, kuri išstos iš ES. Tokiomis atsiskyrimo nuotaikomis gyvena ir kitų valstybių piliečiai, vis aktyviau palaikydami nacionalistinius judėjimus.

O Lietuva? Valstybei atstovaujantys pirmieji asmenys ir didžiųjų partijų lyderiai vėl demonstruoja vasališką elgesį, stengdamiesi įgyvendinti bet kokią briuselinę užgaidą ir tikėdamiesi per pirmininkavimo ES laiką dar labiau įtikti iš nacionalinės savivertės besityčiojantiems klerkams. Prisiminkime, ko mokėmės ir tebesimokome iš istorijos vadovėlių apie Lietuvą. Visi tie periodai, kai mūsų šalį valdžiusieji „didžiūnai“ lankstėsi svetimų žemių ponams, tikrai nėra pasididžiavimo didinga tautos praeitimi dalis. Natūralu, kad šiandien kartojantys gėdingus veiksmus „didžiūnai“ vėl atima galimybę tautai puoselėti tai, kas yra stiprybės pamatas. Mūsų orumas, patriotiškumas, pilietiškumas yra pajuokiami ir sumenkinami, tad žmogus vis labiau tampa abejingas, atsiribojęs, depresyvus. To ir siekiama – ne skatinti, o nuslopinti, ne leisti – bet uždrausti, ne išsaugoti – bet pakirsti, atriboti ir sunaikinti. Tačiau mūsų giliausiai po mėšlu ir kompostu subyrėjusių sėklų šarvas taip pat buvo tvirtas. Ir niekas nesustabdys naujam gyvenimui besiveržiančio dygimo. Gaila tik vieno, kad pirmiausia teks pramušti lietuviškąją sužiedėjusią plutą. Kova su tautiečiais yra skaudesnė nei su svetimaisiais, bet laikas dygti ir augti į šviesą atėjo.