V. Radžvilas. Memel – Wilno: Už jūsų ir mūsų laisvę! (IV) (140)

Vytautas Radžvilas

Vytautas Radžvilas

Toks jeigu ne visuotinę, tai tikrai masinį apsėdimą liudijantis aklumas reikalingas paaiškinimo. Greičiausiai jį lemianti priežastis yra ne viena. Tačiau svarbiausia, ko gero, yra okupacijos laikotarpiu spėjusi įvykti tautinės ir valstybinės sąmonės atrofija. Lietuvą okupavusi imperija darė tai, ką tokiais atvejais daro visos imperijos – stengėsi okupuotos šalies gyventojus paversti ištikimais ir klusniais savo valdiniais. Todėl iš tautos sąmonės buvo siekiama su šaknimis išrauti visus prisiminimus apie tarpukario Lietuvos Respubliką. Visais įmanomais būdais diegiamas įsitikinimas, kad pats šios valstybės atsiradimas 1918 m. buvo kažkokia istorinė klaida ar nesusipratimas.

Šios pastangos nenuėjo veltui. Atkuriant valstybę šis įsitikinimas jau buvo spėjęs giliai įsišaknyti daugybės piliečių sąmonėje ir net virsti „natūralia“ ir „savaime suprantama“ nuostata. Todėl reikalai klostosi taip, kad dauguma valstybei formaliai atstovaujančių ir jos interesus privalančių atkakliai ginti politikų ir pareigūnų gali vadintis įvairiai – prezidentais, ministrais pirmininkais, ministrais, ambasadoriais ar dar kitaip. Tačiau jų žodžiai ir veiksmai negailestingai išduoda, kad minėtoji nuostata gyva ir puikiai veikia. Iškilus nors kiek svarbesniam Lietuvos gyvybinius interesus liečiančiam klausimui, jie automatiškai pradeda mąstyti ir elgtis ne kaip nepriklausomos ir suverenios valstybės reprezentantai, bet kaip kokiai nors kitai valstybei priklausančią teritoriją administruojantys pareigūnai, pasiruošę stropiai įvykdyti kiekvieną aukštesnės valdžios siunčiamą direktyvą.

Tačiau būtų nesąžininga tokiu pataikavimu kaltinti vien politikus. Pietryčių Lietuvos reikalų „ekspertais“ tituluojamų žinomų istorikų ir politologų patarimai ir siūlymai, kaip dera spręsti šio regiono problemas, daugeliu atveju tiesiog glumina, nes sunku patikėti jų autorius turint nors elementarią nuovoką, jog apskritai egzistuoja toks dalykas kaip Lietuvos valstybės interesai. Tiesą sakant, kartais susidaro įspūdis, jog nesuvokiama, kas apskritai yra pati valstybė. Kitaip sunku būtų paaiškinti, kaip gali būti viešai išsakomi ir ką galėtų reikšti teiginiai, jog Lietuvos valstybė privalo stengtis, kad tautinėms bendrijoms ir mažumoms joje „patiktų“ gyventi. Savaime suprantama, kad jokia piliečių diskriminacija tautiniu pagrindu yra iš principo nepateisinama ir neleistina – visų valstybės piliečių teisės ir pareigos turi būti vienodos.

Tačiau įžvalga, kad valstybė piliečiams turi „patikti“, jau yra visai kas kita. Ją reikėtų vertinti kaip visiškai naują pasaulinės politinės minties žodį, nes dar niekas nėra pasakęs, jog valstybė gali egzistuoti ir išlikti visomis išgalėmis stengdamasi pelnyti jos piliečių palankumą ir meilę. Pavertus tokį santykį su piliečiais pamatiniu valstybės egzistavimo principu akimirksniu subyrėtų bet kuri valstybė, kuri gali „nepatikti“ piliečiams dėl įvairiausių priežasčių, pavyzdžiui, todėl, kad reikalauja mokėti mokesčius.

Neverta apsigaudinėti: tokia hipertrofuota „tolerancija“ yra ne kas kita, o aiškus neįtikėtinai nususintos tautinės ir valstybinės sąmonės požymis. Baigiantis sovietmečiui net akademiškesniuose humanitariniuose ir socialiniuose moksluose – apie TSKP istoriją, „mokslinį“ ateizmą ir komunizmą neverta net kalbėti – jau vyravo žmonės, kuriems faktas, kad gyvena kadaise nepriklausomoje, bet okupuotoje valstybėje jau nebuvo, vaizdžiai kalbant, egzistencinė problema, o paprasčiau sakant – visai nerūpėjo. Nors dar šnekantys lietuviškai ir turintys šiokių tokių sentimentų savo kultūrai ir kraštui, jie vis dėlto visais atžvilgiais jau buvo tapę lojaliais Tarybų šalies piliečiais. Su Komunistų partijos programiniuose dokumentuose nubrėžta „broliškų tautų“ susiliejimo perspektyva jau buvo iš esmės susitaikyta, o daugeliui ji atrodė priimtina ir net artintina.

Atkūrus nepriklausomybę toji ištautinta ir išvalstybinta sąmonė išliko ir tebėra atgaminama įvilkus ją į kiek sumodernintą ir „versternizuotą“ žodyną. Atvirą ideologinį angažavimąsi „komunizmo statybos“ reikalui pakeitė „vertybinio neutralumo“ nuostata, po menamo „objektyvumo“ kauke iš tikrųjų slepiantį senąjį įprotį būti pasiruošus tarnauti bet kuriam šeimininkui. Lietuvos Respublikai atsirasti leidęs J.Basanavičiaus projektas „dekonstruojamas“ su tokiu pat ir net didesniu įkarščiu negu sovietmečiu. Ypač aršiai puolamas ir griaunamas jo branduolys – moderniosios Lietuvos tautinę ir valstybinę savimonę grindžiantis tariamai „nemoksliškas“ ir „romantiškas“ istorinis pasakojimas. Akademinė ir populiarioji spauda užtvindyta rašiniais, kurie kiekvienoje normalioje šalyje būtų vienareikšmiškai priskiriami antivalstybinės ardomosios propagandos žanrui.

Tam tikru atžvilgiu susiklosčiusi padėtis net prastesnė negu sovietmečiu. Mat neretai valstybės idėjiniai pagrindai „dekonstruojami“ dangstantis „europinių vertybių“ sklaidos širma. Neįtikėtina, bet faktas: Lietuva yra turbūt vienintelė Europos, gal ir pasaulio šalis, kurioje tautos išnykimas oficialiai paskelbtas strateginiu valstybės politikos tikslu. Žinomų ekspertų grupės sukurta ir Vyriausybės patvirtinta ilgalaikė šalies raidos strategija numato patraukliai skambančią „globalios Lietuvos“ viziją. Tačiau atidžiau įsigilinus į minėtos vizijos turinį ir esmę, netrunka paaiškėti, kad jos konceptualinė ašis yra tas pats sovietmečiu populiarus tautų susiliejimo „pasaulinėje komunistinėje visuomenėje“ motyvas. Kiek skiriasi tik žodynas. Užuot atvirai kalbėjus apie susiliejimą, lietuvių tautai brėžiama šiuolaikiškesnė perspektyva ne išlikti savo žemėje ir valstybėje gyvenančia visaverte politine tauta, bet tapti išvietinta – po visą pasaulį pasklidusia ir pasaulinėje žmonijoje be pėdsakų ištirpsiančia „virtualia“ bendruomene.

Apskritai reikia pasakyti, kad Pietryčių Lietuvos problema iškilo pačiu laiku tapdama tikru lakmuso popierėliu, negailestingai apnuoginusiu apgailėtiną tautinės ir valstybinės sąmonės būklę. Didelės visuomenės dalies, o ypač politinių ir akademinių sluoksnių, visiškas nesugebėjimas adekvačiai perprasti šios problemos esmės ir pasiūlyti jos mastą ir svarbą atitinkančius sprendimus yra aiškiausias įrodymas, kad ir toliau puikiai veikia sovietinių okupantų visuomenės sąmonėje įdiegta, bet nepriklausomybės tarpsniu taip ir nesugebėta ištrinti tautos ir valstybės savanoriško su(si)naikinimo programa.

Blogiausia, kad šios programos šerdį sudaranti mentalinė nuostata – įsitikinimas, jog modernioji Lietuvos valstybė buvo „istorinė klaida“ – įskiepyta taip giliai ir tvirtai, kad dažnai ja vadovaujamasi visiškai nesąmoningai. Todėl priekaištai, kad šių dienų neojedinstveninkams pataikaujantys politikai arba į jų propagandos dūdą pučiantys ekspertai ir komentatoriai išduoda valstybę ir jos interesus, tiksliai kalbant, ne visada yra teisingi. Išdavystė paprastai būna sąmoningas veiksmas, kai žinoma, kas, kodėl, kam ir už kiek yra išduodama. Ko gero, didžiausia šių dienų Lietuvos problema ir nelaimė yra kita: atkurtoji valstybė net po dviejų dešimtmečių taip ir neįsitvirtino daugybės, gal net daugumos, jos piliečių sąmonėje ir todėl, griežtai kalbant, jiems iš tikrųjų neegzistuoja. Tokie formalūs piliečiai, tarp kurių gausu politinio, akademinio ir verslo elito atstovų, į Lietuvos Respubliką faktiškai tebežvelgia LTSR gyventojo – buvusios TSRS piliečio akimis. Ilgus dešimtmečius bruktas požiūris, kad Lietuva iš principo negali gyvuoti kaip savarankiška valstybė jiems tapo „natūralus“ ir „savaime suprantamas“, o būdamas šitaip giliai internalizuotas, jis vaizdžiai kalbant, virto antrąja prigimtimi ir veikia kaip neįsisąmoninta mąstymo bei elgesio nuostata. Todėl nors šitokie piliečiai gyvena tarsi vėl nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje, jie iš tikrųjų nepajėgia įsivaizduoti tos respublikos kitaip, kaip tik kokios nors kitos valstybės dalies – būtinai didesnio politinio darinio provincijos.

Tenka pripažinti, kad šiuo atžvilgiu okupacijos sąlygomis gyvenęs ir ugdytas šiandieninis šalies politinis ir akademinis sluoksnis ne taip jau smarkiai skiriasi nuo dar ilgiau ir griežčiau „auklėto“ kitų buvusių tarybinių respublikų elito. Netikėtai žlugus TSRS ir joms tapus savarankiškomis valstybėmis, jų „viršūnės“ buvo tokios pasimetusios ir sutrikusios, kad nežinojo, nei kas yra toji tarsi iš dangaus nukritusi ir visai netrokšta nepriklausomybė, nei ką su ja daryti.

Gyvename keistu savosios istorijos tarpsniu. Riba tarp sąmoningos išdavystės ir įpročio aklai paklusti yra beveik ištrinta ir tapo tokia paslanki, kad darosi sunku atskirti piktavališką kenkimą savajai valstybei nuo paprasčiausio nemąstančio plaukimo pasroviui. Tačiau abiem atvejais padariniai yra tie patys. Metus atgalinį žvilgsnį į visą atkurtosios nepriklausomybės tarpsnį nesunku įsitikinti, kad neleistino ir nusikalstamo nuolaidžiavimo KPSSD-LLRA autonomininkams istorija yra tik du dešimtmečius trunkančio Lietuvos keliaklupsčiavimo prieš „civilizuotą pasaulį“ logiškas ir nuoseklus padarinys.

Tik epizodas ištisinėje vergiško padlaižiavimo stipresniesiems protrūkių grandinėje, kurios ryškiausiu perlu turbūt laikytinas LR Seimo atliktas pasaulio istorijoje vargu ar girdėtas „žygdarbis“, kai tautos ir valstybės likimą daugeliui dešimtmečių turėjusi nulemti Lisabonos sutartis buvo patvirtinta jos neskaičius. Dėl tų pačių priežasčių kai kuriems Lietuvos istorijos mokslo korifėjams yra pernelyg sunku suprasti tiesą, kurią nesunkiai suvokia visi blaivios nuovokos nepraradę ir tautinę bei valstybinę sąmonę dar turintys šalies piliečiai. Kad ir kokios sudėtingos ir toliau tyrinėtinos būtų tragiškai abiems pusėms pasibaigusio XX a. pradžios lenkų-lietuvių konflikto priežastys ir aplinkybės, nėra nė mažiausių abejonių dėl vieno pamatinio dalyko: giliausia ir svarbiausia šio konflikto priežastis buvo ta, kad to meto Lenkijos visuomenė, o ypač politinės elitas, nepajėgė susitaikyti su faktu, kad į pasaulinės istorijos areną žengia naujas veikėjas – moderni ir savarankiška norinti būti politinė lietuvių tauta. Kitaip sakant, konfliktas kilo todėl, kad lietuviams nenorėta pripažinti ir suteikti teisės, kurios jau XIX a. siekė ir kurią išsikovojo kitos imperijų ilgai valdytos Europos tautos – teisės sukurti nepriklausomą valstybę.

Užuot pripažinę ir gerąja to žodžio prasme gynę šią fundamentalią ir nepaneigiamą tiesą, tokie istorikai kurpia pasakojimą apie XX a. iš kažkur išdygusius „senlietuvius“ ir „naujalietuvius“ bei neva dėl pastarųjų kaltės prasidėjusį „dviejų lietuvių tautų“ vidaus pilietinį karą. Šiame pasakojime garsiai ataidi marksistinis klasių kovos, arba klasinio pilietinio karo, istorijos motyvas. Tokie pasakojimai tam tikra prasme yra grįžimas į okupantų užsakymu J.Žiugždos sukirptos ir liūdnai pagarsėjusios Lietuvos sovietizuotos istorijos laikus.

XXI a. pradžioje rašoma Lietuvos istorija daugeliu atžvilgiu tebėra kiek atnaujintas ir prie pasikeitusių realijų pritaikytas, trumpai sakant – „europeizuotas“ šios sovietizuotos istorijos variantas ir tęsinys. Tai yra radikaliai antilietuviška, XX a. „buržuazinio nacionalistinio“ valstybingumo tradiciją toliau atkakliai menkinanti ir neigianti, bet jau „europinių vertybių“ retorika dangstoma neomarksistinė Lietuvos istorijos versija. Toks požiūris į savo valstybę lemia, kad šalies humanitariniuose ir socialiniuose moksluose ne tik vengiama pareigos gaivinti ir stiprinti tautiškumo ir valstybingumo pradus, bet, kaip ir sovietmečiu, visuomenė gąsdinama pramanytais „nacionalizmo“ baubais, o kiekvienoje tautinės bei valstybinės sąmonės apraiškoje budriai ieškoma „siauro etnocentrizmo“ šmėklų. Ir visa tai vyksta šalyje, kurioje sveikos tautinės savigarbos reikia ieškoti su žiburiu, o vergiškai keliaklupsčiauti prieš visus „didžiaisiais broliais“ laikomus „strateginius partnerius“ ne tik nesigėdijama, bet tokia praktika paversta oficialia valstybės politika ir ja veikiau didžiuojamasi.

Neretai išsakomi būgštavimai, kad užėmus tvirtą poziciją LLRA neojedinstveninkų atžvilgiu dar labiau pašlis ir taip gana įtempti Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykiai. Tokie būgštavimai taps niekiniai, jeigu Lietuva elgsis kaip tikra valstybė ir sugebės aiškiai suformuluoti bei atvirai perteikti savo partnerei savo tvirtas nuostatas ne tik dėl padėties Pietryčių Lietuvoje, bet ir dėl abiejų šalių santykių pamatinių principų. Pageidautina, kad šie santykiai būtų ne tik partneriški, bet ir bičiuliški. Tačiau jeigu paaiškėtų, kad Lenkija jų nepasiruošusi gerinti, jie turi likti sudėtingi, nes geriau laikinai kęsti menkus kaimynų ginčus ir barnius negu neatsakinga nuolaidžiavimo politika brandinti rimtą konfliktą, kuriai kaip tik ir kruopščiai purena dirvą LLRA autonomininkai. Taip jau susiklostė, kad Lenkija neapdairiai parėmė prieš Lietuvos valstybę veikiančią politinę jėgą, todėl pati privalo rasti drąsos ir jėgų išsipainioti iš susiklosčiusios nemalonios ir pavojingos padėties. Stebint kai kuriuos šios šalies vadovybės veiksmus ir pareiškimus kyla įspūdis, kad yra nesuvokiama, jog Lietuvos spaudimo politika nėra toliaregiška ir kaip tik naudinga trečiosioms šalims.

Visiškai akivaizdu, kad ši didelė valstybė turi visas prielaidas ir galimybes tapti Vidurio rytų Europos geopolitiniu traukos centru, tačiau panašu, kad šios galimybės yra laidojamos. Tokiu centru Lenkija galėtų tapti natūraliai, bet su viena būtina sąlyga. Ji turėtų nekartoti praeities klaidų ir pagaliau suvokti, jog XX a. pradžioje įvykę pokyčiai yra negrįžtami: atskirų gudų, lietuvių ir ukrainiečių tautų bei valstybių buvimas yra neatšaukiama geopolitinė realija, su derėtų susitaikyti. Tai reiškia, kad pastebimos sąmoningos ar nesąmoningos pastangos paversti buvusios ATR erdvę vieningu geopolitiniu vienetu remiantis valstybių nelygiateisiškumo ir vasaliteto principais yra iš anksto pasmerktos žlugti. Įmanoma ir pageidautina tik glaudi suverenių ir lygiateisių valstybių sąjunga. Deja, kol kas judama ne jos link, bet tokia perspektyva veikiau tolsta. Nejaugi iš tiesų nesuvokiama, kad dabartinė Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu yra atidžiai stebima visose bendrą valstybę – ATR – kadaise sudariusiose šalyse ir duoda apsčiai peno propagandai, siekiančiai gaivinti ir politiškai išnaudoti anaiptol ne šviesiausius prisiminimus apie mūsų keturių tautų ir valstybių santykius pirmaisiais XX a. dešimtmečiais?

Galiausiai kad ir kaip klostytųsi santykiai su kaimynine šalimi, Lietuvos valstybė privalo atlikti moralinę ir politinę pareigą savo piliečiams ir ryžtingai ištaisyti prieš dvidešimt metų padaryto tikro nusikaltimo Pietryčių Lietuvai padarinius. Šis nusikaltimas visai nesusijęs su LLRA autonomininkų keliamais priekaištais ir reikalavimais. Tikrasis nusikaltimas buvo tas, kad Lietuvos valstybė visus šio regiono gyventojus lengva ranka atidavė į autonomininkų sukurtą ir įtvirtintą neokomunistinę vergiją. Todėl jau XIX a. sukilimuose skambėjęs ir Sąjūdžio vėl iškeltas šūkis „Už jūsų ir mūsų laisvę!“ po dviejų nepriklausomo gyvenimo dešimtmečių kiek netikėtai vėl tapo aktualus ir turi būti paverstas realiais Lietuvos valstybės veiksmais ir darbais ginant visų jos piliečių laisvę, santarvę ir bendrąjį gėrį.

Kategorijos: Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

140 komentarų

  1. Getas:

    Taigi, neojedinstvenininkai – LLRA veikia antikonstituciškai, o VSD ir GEN.prokuratūra miega, manytina, kad laukia, kol prasidės karšti veiksmai ir sprogdinimai, kas dabar vyksta D.Britanijoje, Švedijoje. Štai mūsų naivių politikų neveiksnumo galimi rezultatai.

  2. Auksė:

    “Bėda čia ta, kad kai kurie veikėjai tik ir tegali įsiprasminti amžinoje kovoje su bet kokiais baubais. Tie siauros regos nacionalistai, sėdintys samanomis apkerpėjusiuose apkasuose, tebekovoja seniai laimėtus mūšius – už Lietuvos nepriklausomybę, už lietuvių kalbą, už Vilniaus krašto priklausymą Lietuvai. Vilniaus kraštas negrįžtamai priklauso Lietuvai ne todėl, kad dalis jo yra kažkokia senovinė Šalčios žemė, o todėl, kad dabartinės valstybių sienos yra nedviprasmiškai pripažintos ir pačios Lenkijos, ir visos Europos Sąjungos, kuri netoleruos net menkiausių vienašališkų užuominų į galimybę tas sienas keisti. O ir jokie pačios Lenkijos valstybės atstovai niekada nekelia klausimo dėl dabartinių valstybinių sienų status quo.” Laimantas Jonušys

    • Tokių naivių samprotavimų apie amžiną taiką ir družbą narodov jau prisiklausėme prieš antrą pasaulinį karą.

    • Pikc:

      Tai jau tikrai – tik paranojikai gali kreipti dėmesį į LLRA atstovų pareiškimus apie autonomiją, antrą valstybinę kalbą, arba jedinstvos tradicijų puoselėjimą – juk Lenkija tikrai nepuls kariauti ir iš naujo pietryčių Lietuvą okupuoti. Vadinasi, jokio pavojaus nėra, ir tik “siauros regos nacionalistai” gali manyti kitaip. Kai pagalvoji, tie neprogresyvūs siaurai mąstantys lietuviai ne vieni tokie – latviai su estais irgi “sėdi samanomis apkerpėjusiuose apkasuose” rusų klausimu – o juk Rusija jų pulti irgi nesiruošia. Tai ko čia isterikuoti? Galų gale, argi tikram europiečiui svarbu, kas jo šalyje gyvena ir pagal kokius įstatymus? Iš tikrųjų, daug problemų dingtų, atmetus siaurakaktišką nacionalistinį mąstymą ir priėmus paprastą sprendimą – rusai daro ką nori Visagine, lenkai pietryčių Lietuvoje, čigonai… na, šitie visur daro, ką nori. Vienintelė sąlyga – teritorija de jure lieka LR sudėtyje. Ir viskas – jokių įtampų ir jokių grėsmių – gi, pvz. Kaune niekas nedraus lietuviškai kalbėti, ar ne? Manau, Rusija irgi labai teigiamai pasižiūrėtų į tokią progresyvią iniciatyvą mūsų šiaurės kaimynų atžvilgiu. Tai tikrai pagerintų Rusijos ir Lenkijos santykius – jeigu ne su Lietuva, Latvija ir Estija, tai bent jau su minėtų iniciatyvų iniciatoriais. Verta susimąstyti – neblogai apsimokėtų… 😉
      P.S. Gerb. p.Aukse, būtų kur kas įdomiau, jei Tamsta SAVO mintis komentaruose reikštumėte 😉

      • Auksė:

        Kas ir kur Jums DRAUDŽIA Lietuvoje kalbėti arba rašyti lietuviškaI?

        • Jotvingis:

          Lietuvoje,aišku,niekur nedraudžiama kalbėti lietuviškai,bet tik ne visur galima lietuviškai susikalbėti.Vietos,kur negalima lietuviškai susikalbėti yra ten,kur norima šalia lietuviškų vietovardžių užrašų naudoti ir lenkiškus okupacinius vietovardžių užrašus,tiksliau Vilniaus,Šalčininkų ir kai kuriuose kituose rajonuose.Argi Europoje daug yra tokių valstybių,kuriose ne visur galima susikalbėti valstybine kalba? Tarp kitko,koks reikalas Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose gatvėvardžius rašyti ir lenkų kalba? Atsakymas labai aiškus:vietos lenkai nori labiau įsijausti,jog gyvena ne Lietuvoje,bet Lenkijoje.Štai toki yra mūsų lenkai-Lietuvos piliečiai!

        • Pikc:

          Sakykite, ar Jūs tikrai nė velnio nesupratote iš mano komentaro, ar čia buvo subtilus bandymas pajuokauti? 🙂

      • et:

        gerb., Pick, dar reikia dvigubos pilietybės bei keletos provoikacijų ir rusai ateis ginti savų piliečių teisų, o lenkai savų. Kaip Gruzijoj norite? 🙂

    • suomis:

      Debilas tas Jonušys. Radote ką cituoti. 😀

    • Jotvingis:

      Tas L.Jonušys mažiausiai yra trumparegis politikuotojas.Reikia būti naiviam,kad nesuprasti,jog jokie užsienio valstybių,linkusių į imperializmą,politikai neduoda ir negali duoti jokių garantijų dėl savo ateities politikos mažesniųjų valstybių atžvilgiu.Argi iš Lietuvos dabartinių sienų nepažeidžiamumo pripažinimo,dabartinė Lenkija vis dar nėra pripažinusi,kad ji tarpukaryje buvo okupavusi Pietryčių Lietuvą ir dėl to netgi nėra atsiprašiusi?! Priešingai,aukščiausi Lenkijos dabartiniai politikai savo kalbose ne kartą yra pareiškę,kad Pietryčių Lietuvos,Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos žemės yra būtent istorinės LENKIJOS žemės.

    • suomis:

      Ponas Jonai. Prieš kiek tai laiko čia buvo patalpintas toks multfilmas apie aborigenų užkariavimą… 🙂 Auksei jis labai patiktų. 😉

    • Info:

      Lenkijos prezidentas neslepia, kad jo didžiausia svajonė – okupuoti Lietuvą

      B. Komorovskis 2012m.,vasarą,pabrėžė, kad generolo Vilko kapas jam visada buvo AK vilnietiškų grupuočių atminimo simbolis. Anot jo, Vilniaus ir Naugarduko kraštuose kovojusieji šios armijos kariai nusipelnė ne tik pagarbos, bet ir vaidmens ugdant naujas lenkų kartas. „Kariai, kurie nepaprastai sunkiomis sąlygomis įrodė savo atsakomybę už tėvynę, įrodė tų kraštų lenkiškumą, įrodė, kad Lenkija nepražuvo ir kad Lenkija vėl svajoja apie laisvę. Mano kartai, „Solidarumo“ kartai, AK tradicijos, kaip tam tikras nesurašytas svajonių, kurios apima brangius protėvių kraštus – Vilnių, Vilniaus kraštą, Lietuvą, Naugarduko kraštą ir visus kitus pakraščius – testamentas, formavo mus, mūsų svajonę tarnauti laisvai Lenkijai“, – kalbėjo B. Komorovskis.”

    • Amelija:

      Geras Laimanto Jonušio tekstas, baliviai mąstoma. Bet ar kas gali įtikinti fanatikus, ištiktus paranojos, kad aplink vieni priešai. Vargšeliai, neturi jokio svorio visuomenėje, tai nors komentaruose išsilieja…

    • Info:

      „Sveikinu visus susirinkusius nuo Ščecino iki Lvovo ir Vilniaus. Dar girdės Lvovas ir Vilnius mūsų kareivių žingsnius“ – Lenkijos nepriklausomybės marše 2012 m. lapkričio 11 d. pasakė vienas iš mitingo vedėjų Lenkijos kariuomenės kareivių sąjungos pirmininkas Arturas Zavišas.
      Maršo įrašas internetinis adresas:
      http://www.youtube.com/watch?v=7boVFrfx2Kg

    • Alvydas:

      Auksei ir Laimantui Jonušiui: Jokie pačios Lenkijos valstybės atstovai niekada ir nekels klausimo dėl dabartinių valstybių sienų status quo. Jie nekėlė ir 1920 m., ir 1922 m. Tie dalykai daromi ne valstybės atstovų rankomis. Reikia sudaryti iliuziją, kad klausimus kelia (ar kels) vietiniai gyventojai. Nežinau, kuris iš jūsų naivesnis – Auksė ar Jonušys.

    • Bartas:

      Mieloji mano . Nieko amžino nėra. Kiek taikos , paliaubų per Lietuvos valstybės gyvavimo laiką pasirašyta, o kiek jų buvo sulaužyta. Jeigu mes nematysim ar nesuprasim kaimynų, nors porą žingsnių pirmiau, turėsim bėdų.

  3. Getas:

    Laimantas Jonušys naudoja okupantų primestus pavadinimus: “Vilniaus kraštas”, tai jau daug ką pasako, kam jis tarnauja. Jaučiasi jo naivumas, nes nieks nesiruošia keisti sienų taip pat ir “samanomis apaugę” apie tai nesvajoja, o dabartyje ir nereikia sienų keisti, bet tauta naikinama kai sunaikinama jos savastis, savimonė.

  4. Iš punsko:

    Jonušys (ir p. Auksė) gal galėtu man jaip apkerpėjusiam kietakakčiui paaiškinti,kaip tai atsitiko kad kosovas jau pnepriklauso Serbijai?

    • Amelija:

      Serbai Kosovą paskandino nekaltų civilių kraujyje.

      • Pikc:

        Amelija:
        a) Bet ar kas gali įtikinti fanatikus, ištiktus paranojos, kad aplink vieni priešai.
        b) Sargyba atšaukiama – priešas pasirodė esąs vaiduoklis.
        c) Serbai Kosovą paskandino nekaltų civilių kraujyje.
        Renata Cytacka, LLRA:
        Taip, mes nesame viena iš pietinių tautų, ir todėl nesame tokie impulsyvūs, kaip jie, bet nereikia mūsų spausti tiek, kad pasikartotų Bosnijos ir Serbijos scenarijus! Aš esu kategoriškai prieš tokią įvykių eigą, bet mūsų kantrybė turi ribas. (Да, мы не относимся к южным народам и не такие импульсивные, как они, но не надо нас доводить до ситуации как в Боснии и в Сербии! Я категорически против такого развития ситуации, но всякому терпению приходит конец. – baltexpert.com/2012/01/08/polak_lt/). Q.E.D. 😀

        • Amelija:

          Nesupratau – pjausimės? Už dalgių ir pištalietų? Na jau ne… Nelyginkim pasaulio galingųjų – Rusijos ir JAV – konflikto buvusioje Jugoslavijoje su mūsų taikiu apsižodžiavimu Pietryčių Lietuvoje. Klaida yra sena. Kai Vilniaus apskrities viršininku dirbo a. a. Alis Vydūnas, jis steigė lietuviškas mokyklas Pietryčių Lietuvoje, vežė mokytojas iš Kauno, pirko sugriuvusių kolchozų kultūrnamius, darė europinį remontą, baseinus, statė kompus, ir lenkiškų mokyklų vaikai būriais kraustėsi mokytis lietuviškai, nes klasės žibėjo, aplinka buvo nuostabi, ir jis pats važinėdavo po tas mokyklas, vesdavo pamokas (jo tėvas buvo prieškarinės Lietuvos mokytojas), visur plevėsavo trispalvės, o į tokią mokyklą norintis įsidarbinti kūrikas ar valytoja turėdavo išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą. Vakarais vykdavo pamokos suaugusiesiems – koks ten jų efektas, koks lygis, nereikėtų svarstyti. Esmė: man darbą duoda Lietuva, aš reikalingas. vasaromis Kauno apskrities viršininkas Kazys Starkevičius užsakydavo kelis modernius “Kautros” autobusus, kurie šitų mokyklų vaikus atveždavo į Kauną. Esu dalyvavusi jų ekskursijose. Pirmas vaikų šokas: visi kalba lietuviškai… Kokie linksmi jie palikdavo Kauną, pabuvę Vytauto Didžiojo muziejuje, pamatę “Lituanikos” ekspoziciją, prisivalgę apskrities viršininko pripirktų ledų. Tai buvo Lietuvos vienijimo laikas. Kas dabar daro ką nors panašaus? Žviekime dėl pavardžių rašymo, gatvių pavadinimų – o kur mūsų dosnumas, gera valia, valstybės parama? Kur mūsų pozicija – taip, jūs mūsų vaikai, mūsų žmonės, mūsų bendrapiliečiai. mes turime daugybę lobių, dalinkimės. Važiuojam į Kauną, į Nidą, plaukiam Nemunu, sėdam už vieno stalo. Politinė partija LLRA turi politinius tikslus, bet juk mes, piliečiai, turime pilietinių tikslų. Kiek jų įgyvendinome? kaip juos įsivaizduojame? Ką galėtume padaryti asmeniškai? Padiskutuokim.

      • Iš punsko:

        Bet viskas prasidėjn nuo to kad albanai pradėjo reikalavimus atsiskirt nuo Serbijos. O grįžtant prie lenkų-jūs Lietuvoje apie juos težinot tiek kiek teparašo politiškai korektiški vad.apžvalgininkai ar politiškai angažguoti istorikai kaip pav. Bumblauskas,neskaitot lenkų spaudos(jei jau tai tik kokią wyborcza),nežinot nuotaikų,nebent kaip turistai ar Suvalku turgaus klientai. Tai ką pasakė Prez. Komorowski yra tik ledkalnio viršūnė. Beje jei taip apie savo “prarastas”žemes lenkijoj kalbėtų vokiečiai,nekalbu apie prezidentą ar kanclerę bet koks eilinis zmogelis tai lenkijoj jį apšauktų revanžistu,fašistu ir pan. O lietuvius pasirodo trypt galima,ir dar už tai atsiprašom lenkų kad nesam paklusnūs avinėliai

        • suomis:

          Šiaip, tai aš lenkų nelabai bijau…. Visais laikais jie vaizdavo baisesnius, nei iš tikro yra. Jeigu Lietuvoje nebūtų visokių amelijų, tai su tais lenkais labai normaliai galima būtų šnekėtis. Svarbiausia, sutverkyti visas tas ožkas a la Amelija. 😉

        • et:

          tad prašom, gerb. punskieti, mus dažniau apšviesti apie tai, kas ten dedasi toje lenkijoje ir ko jie taip nerimsta be lietuvių. Patikėkit, tikriesiems lenkams šis kraštas nerūpi. Jis rūpi tik sulenkėjusiems lietuviams, kurių širdis/kraujas traukia link Vilniaus kaip kad Pilsudskį traukė. Čia jo šrdis ir palaidota. Tokia yra ta nutautėjimo kaina. Spėju, kad ir Komarovskio šaknys Lietuvoje. Na, bet ir kvailumas jo, jei net gen. Vilką jis laiko “lenkų” kariūnu:)

  5. Kažin:

    Taip, “Vilniaus kraštas negrįžtamai priklauso Lietuvai”, tik va pati Lietuva yra tapusi, ar ne Lenkijos valdoma dalimi. Regime tokį patį istorinį atvejį, kuomet sakėme: “Vilnius mūsų, o mes rusų”…
    L.Jonušis teisus sakydamas, kad yra tebekovojama “seniai laimėtuose mūšiuose”. Tačiau manau, kad taip yra atsitikę ne dėl to, jog “kai kurie veikėjai tik ir tegali įsiprasminti amžinoje kovoje su bet kokiais baubais”,- kaip atrodo L. Jonušu, o dėl objektyvesnių priežasčių. Jomis laikyčiau Lietuvos valdžios neveikimą. Per tuos 23 metus valstybės valdymo metus nebuvo priimtas joks konkretus valdymo sprendimas tiems mūsų laimėjimams Pietryčių Lietuvoje įtvirtinti, trumpai sakant, šioje Lietuvos dalyje valdžia lietuvybę buvo palikusi likimo valiai. Apskritai Lietuvos valdžios tendencingumas šios Lietuvos dalies, konkrečiai Vilniaus atžvilgiu matosi ir iš grynai ekonominių valdžios veiksmų: operavimas dvimiesčio su Kaunu idėja, iki kraštutinumų apsunkintas Vilniaus susisiekimas oru, projektai Vilnių, vienintelę ES sostinę ir turinčią beveik dvigubai daugiau gyventojų už Kauną, palikti be europinės vėžės geležinkelio ir t.t. Abejonių nekyla, kad strategiškai toks Vilniaus izolivimas nuo Lietuvos ir ES straregiškai ir ekonomiškai naudingas Lenkijai.
    Taigi, tinkamos (valstybinio mąstymo) valdžios Lietuvos problema Nr. 1.
    Ir visiškai ne sienų status qwo klausimas kelia Lietuvai pavojus, beje, jų fizine prasme kaip ir nėra, o Lenkijos siekimas “liubliniško” (buvusio) bendrumo atkūrimas, ypač bendravimo kultūros, istorinių tyrimų srityje. Juk ne veltui žmonių išmintis sako: “Su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi”. Šio principo naudingumas Lenkijai santykiuose su Lietuva yra istoriškai patikrintas.
    Taigi, nesidėjmo su Lenkija principo išklaikymas praktikoje yra mūsų išlikimo laidas. Tą įžvelgė ir Oskaras Milašius.

    • suomis:

      Kaip čia atsitiko, kad pergalės virto problemomis? Nejaučiate loginės klaidos?

      • Kažin:

        Pergalės, “laimėti mūšiai”, tai Sąjūdžio iškovota Nepriklausomybė, kuri laidavo tinkamą Lietuvos valstybės gyvavimo galimybę. Tačiau laikas ėjo, o tinkamos valdžios Lietuvoje kaip neturėjome, taip ir neturime. Netinkamas valstybės valdymas sukūrė problemas, keliančiais pavojų valstybei. Taip gali būti, tas atsitiko, taigi viskas – logiška. Ne pergalės, o valdžia – problema.

        • Auksė:

          Be abejo, problemų yra. Tik reikia rasti jų priežastis ir šalinti. Kartais kalta valdžia Pav., kad per daugiau nei 20 metų taip ir neišsprendė sėkmingo lietuvių kalbos mokymo etninėse tautinėse lenkų mokyklose. Lig šiol jau būtų net pamiršta, kad kas nors būtų diskriminuojamas ir neišmokomas valstybinės kalbos taip, kaip išmoksta jos tie, kurie mokosi lietuviškose mokyklose. O staigus reikalvimas lenkų mokyklų abiturientams laikyti tokį pat lietuvių kalbos egzaminą, kokį laiko tie abiturientai, kurie jos pamokų per visus 12 mokymosi metų turėjo daug daugiau nei tie, kurie jos mokėsi daug mažiau, yra neteisingas ir sukėlė tokią trintį ten, kur jos nereikia ir kur jos, jei valdžia būtų sąžiningai dirbusi, net nebūtų galėję atsirasti. Normaliose šalyse, kur nei vaikai, nei mokiniai, nei suaugę žmonės nelaikomi reformų bandomaisiais triušiais, bet kokie mokymo programų pakeitimai vykdomi nuo pirmos klasės ir tik baigiamojoje klasėje reikalaujama atsiskaityti to, ką išmoko per visus mokymosi metus. Kodėl Lietuvos valdžia padarė tokią “paslaugą” lenkams dėl valstybinės kalbos, galime jų klausti arba patys spėti, kad tai nebuvo padaryta netyčia. Ar nebuvo tai daroma specialiai, kad, kai kam nors reikės,būtų galima šia korta žaisti ir sukiršyti tautas? kam to reikia?

          Kita problema pačių žmonių kompleksai. Vienas jų, kad lietuviui vis dar sunku suvokti, kad jis gyvena NAMIE ir yra savo NAMŲ ŠEIMININKAS. VISI JO PRIEŠAI, visi okupantai jau NUGALĖTI. Pavyzdžiui, niekas ir niekur negali jam į klausimą lietuvių kalba nesugebėti atsakyti irgi lietuvių kalba. Čia net nėra nei ko piktintis, nei dėl ko ginčytis, nes ĮSTATYMAS gina tuos, kas kalba valstybine kalba ir baudžia tuos, kurie jos nemoka. Tai kur problema? Kad kažkoks pilietis nereikalauja nubausti įstatymo nesilaikančių ar kad kažkoks valdininkas nesugeba ar nenori taikyti sto įstatymo? Jei Jūsų kas nors neaptarnauja valstybine kalba, kreipkitės į Valstybinės kalbos inspekciją ir ji nubaus ar bent perspės tą, kuris nesilaiko įstatymo. Kodėl “turgų kelti”, piktintis mokame, o civilizuotai gintis, nebandome? Gal čia irgi ne tiek tikras noras negerumus spręsti ir naikinti, kiek nuolat turėti užantyje “tiksinčią bombą”, kad galėtų visus laikyti baimėje ir įtampoje?

          Neteigiu nieko kategoriškai, nes noriu ne barnių, o susitarimo. Geranoriško, teisingo, civilizuoto susitarimo. Šiandien, būdami nepriklausomos laisvos šalies piliečiais, tai galime daryti. Jei, žinoma, norime taikos, o ne amžino nerimo, amžinų priešų, amžinai jaustis kažkieno nuskriausti ir naikinami. Atsitieskime ir pagaliau nusimeskime tą praeities išgyvenimo, skaudžios istorinės patirties kuprą, nes iš tikrųjų tai ją numetėme, paskelbdami Nepriklausomybę, o ją numestą pripažino ir visas pasaulis. Tik mes patys vis sukamės atgal, vis ieškome tos kupros, vis mums reikia naštos… O jos jau NĖRA. Tai išmokime ir mąstyti jau kitaisp – kaip LAISVI ŽMONĖS.

          • Kažin:

            Dėl lietuvių kalbos mokymo lenkų mokyklose skubotumo, tai valdžia savo paskubėjimą tuojau pat ištaisė, padarę lenkams tolygias išimtis lietuvių kalbos žinių vertinime, taigi jokių galimybių skriaudoms dėl lietuvių kalbos pažymio lenkams praktiškai nebeliko.
            Tačiau kažkodėl skubotai į šiuos grynai Lietuvos valstybės vidaus reikalus ėmė kištis Lenkija. Kodėl šiuo atveju “visus mūšius laimėjusios Lietuvos” valdžia nepastatė Lenkijos į savo vietą. Čia yra Lietuvos valdžios tinkamumo klausimas. Kodėl Lietuvos valdžia nesiėmė priimti įstatymą, įvertinantį Lenkijos 1920 metais įvykdytą Pietryčių Lietuvos okupaciją ir aneksiją, kodėl nepadėjo taško dėl nežinia kaip atsirdusios ir kam reikalingos Lietuvos-Lenkijos partnerystės, kodėl iki šiol dėl Lenkijos kišimosi į Lietuvos vidaus reikalus Seimas nesiima denonsuoti 1994 metų respublikų bendradarbiavimo sutartį, kuria Lenkija grindžia savo kišimosi veiksmus ir t.t.ir pan. Štai dėl ko Lietuvos valdžia nėra tinkama.

            Dėl pačių žmonių kompleksų problemos, tai ją didžia dalimi sąlygoja taip pat Lietuvos valdžios, netinkamai valdančios arba netgi galima sakyti, kad Lenkijos kišimųsi atžvilgiu, visiškai nevaldančios valstybės. Dėl valstybės valdžių šiuo atveju sėdėjimo sudėjus rankas, žmonėms ir tenka vis kautis “seniai laimėtuose mūšiuose”…

          • suomis:

            Klausyk kvaiša, pastatei vežimą prieš arklį ir nori neadekvataus rezultato. Taip nebūna. Visą šį erzelį pradėjo ne Lietuva o Lenkija, su Radeku priešaky. O dabar tu knisi mums protą. Nu nesueina man galai, kaip tu sau nori. Per dvidešimt metų tomaševskininkai gal ir galėjo pakeisti savo orientaciją, bet kiek tu komunisto nešerk, jis vis vien į Maskvą žiūri…

          • Amelija:

            Aukse, Jūsų mintys šioje makalošėje vienintelės racionalios. Saugokitės, tuoj būsite apšaukta lenkų agente…

  6. Audronė:

    Mūsų valdžios žmonėms yra labai patogu laikyti galvas įkištas smėlyje.Problemų ir klausimų jau galybė, o jie kuo toliau tuo labiau tampa neįgalūs ( arba tiktų kitoks žodis) visom prasmėm. Apgailėtinas reginys.

  7. Iš punsko:

    Taigi Aukse,atsakykit kaip Kosovas “išėjo”iš serbijos-juk jūsu autoritetas jonušys sako kad Europoj sienos nekintamos?

    • Auksė:

      Kiek žinau, tai ten vyko karas. O karai sienas moka perbraižyti. Tikiu, kad mes iki to nenueisime.

      O Jūs, Punsko lietuviai, negi norėtumėte Kosovo būdu atsisikirti nuo Lenkijos? Ar tikrai negeriau ne sienas braižyti ir vėl žaloti žmonių likimus, bet civilizuotai rasti galimybes sugyventi taikiai. Tuo labiau, kad tarp Lenkijos ir Lietuvos tos sienos lengvai pervažiuojamos be jokių vizų ir leidimų. Jūs, turbūt, esate Lenkijos, galbūt kartu ir Lietuvos piliečiai, mokate abi kalbas, tai kokios čia problemos? Tik galimybių turite dar daugiau, nei tie, kurie yra tik lenkai arba tik lietuviai. Beje, vienas jaunas vaikinukas lietuvis, gyvenantis Vokietijoje, bekalbėdamas su lenku vaikinu, irgi gyvenančiu Vokietijoje, užsiminė, kad va mes lietuviai su lenkais esame lyg kokie ne visai draugai, vieni kitų nelabai mėgstame. Tai tas lenkas labai nustebo ir sakė, kad pirmą kartą tai girdi, nesupranta, kodėl lenkas turi nemėgti lietuvio, o lietuvis lenko. Vadinasi, tie lenkai, kurie gyvena ne Lietuvos pasienyje, net nežino, kad jie turi norėti užgrobti LIetuvos dalį, o anie – Lenkijos dalį. Ar vis tik nesame truputį keistoki, švelniai tarint, su savo tomis baimėmis ir įtarinėjimais?

      • suomis:

        Kalausyk durnę, tai papasakok tai tomaševskininkams. Kokio b.. jie nerimsta? Ko jiems dar trūksta. O jeigu jiems nieko netrūksta, tai gal prikaksk, tu savo srėbtuvę, ožka.

        • Auksė:

          galėtų ir OžYS savo srėbtuvę prikąsti… ir lietuviškai rašyti jau būtų laikas išmokti be klaidų… Pradėkite “perauklėjimus” pats nuo savęs, užuot mokęs kitus.

          • suomis:

            Pirmiausia. Aš niekam nieko nesiūlau. Man gyventi ir čia neblogai… Ir problemų aš nekeliu o jeigu kam nepatinka Lietuvoje gyventi ir jeigu kieno teisės čia yra pažeidžiamos, tai lai čiuožia iš čia į visas keturias puses. (Laisvi žmonės esame ir pasirinkti vietą kur geriau gyventi – niekas netrukdo) Taip kad antrą kartą sakau, – prikask srėbtyuvę durne ir nepūdrink čia smegenų. O jeigu kas nepatinka, valink iš čia. Kalba triumpa.

            • Auksė:

              Žodyje “prikąsk” ir vėl padarėte klaidą (kANda – kĄsti: žodžio šaknyje kaitaliojasi dvigarsis ‘an” su ilgąja balse ‘ą”). Galite ir visai nekalbėti, jei nepatinka kalbėti su “durnais”. Aš irgi esu ten, kur man patinka. Džiaugiuosi, kad ir Tamsta esate patenkintas. Ką rieškia “lietuviškas” žodis “valink”? Lietuvių kalbos žodyne tokio žodžiuo neradau. Gal pasinaudočiau Jūsų siūlymu, jei suprasčiau, ką siūlote. Beje, yra ir daugiau žodžių, kuriuos parašėte su klaidomis. Jei lietuvių kalba Jums ne gimtoji, tai atleistina, bet jei gimtoji….

            • Amelija:

              Ar žinai žodžio CHAMAS biblinę reikšmę? Pasiskaityk, jei raides pažįsti – tai apie tave

  8. kaunietis:

    Tai ar yra straipsnis BK už Tėvynes isdavima?

  9. Iš punsko:

    Suprantu kad turit omenyje lenkų paranoikus kurie sapnuoja lenkiškus kresus kaip kad Komorovskis?

  10. ...:

    “Neretai išsakomi būgštavimai, kad užėmus tvirtą poziciją LLRA neojedinstveninkų atžvilgiu dar labiau pašlis ir taip gana įtempti Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykiai. Tokie būgštavimai taps niekiniai, jeigu Lietuva elgsis kaip tikra valstybė ir sugebės aiškiai suformuluoti bei atvirai perteikti savo partnerei savo tvirtas nuostatas ne tik dėl padėties Pietryčių Lietuvoje, bet ir dėl abiejų šalių santykių pamatinių principų. Pageidautina, kad šie santykiai būtų ne tik partneriški, bet ir bičiuliški. Tačiau jeigu paaiškėtų, kad Lenkija jų nepasiruošusi gerinti, jie turi likti sudėtingi, nes geriau laikinai kęsti menkus kaimynų ginčus ir barnius negu neatsakinga nuolaidžiavimo politika brandinti rimtą konfliktą, kuriai kaip tik ir kruopščiai purena dirvą LLRA autonomininkai. Taip jau susiklostė, kad Lenkija neapdairiai parėmė prieš Lietuvos valstybę veikiančią politinę jėgą, todėl pati privalo rasti drąsos ir jėgų išsipainioti iš susiklosčiusios nemalonios ir pavojingos padėties. Stebint kai kuriuos šios šalies vadovybės veiksmus ir pareiškimus kyla įspūdis, kad yra nesuvokiama, jog Lietuvos spaudimo politika nėra toliaregiška ir kaip tik naudinga trečiosioms šalims.”

    Puikios mintys

    • Kažin:

      Kokios čia tos “puikios mintys”, tai naivuoliškos mintys.
      Pirmiausia turėtume suprasti, kad Jogailos partnerystės su Lenkija buvo Lietuvos išdavystė ir iš tokių pozicijų vertinti visą Lietuvos (LDK) santykių su Lenkija istoriją, kad gyvename istorinį laikotarpį, kai Lietuvai kokie nors ypatingesni santykiai su Lenkija apskritai nėra reikalingi. Esame NATO, ES, turime dvišalę partnerystę su JAV ir to visiškai pakanka savo saugumui užtikkrinti. Be to, manau, kad Lietuvai nesavanaudiškai visada padės Ukraina, pagaliau ir Baltarusija. Tad su Lenkija šalta kaiminystė ir viskas. Apskritai galvoti, kad Lenkija, nuo kurios kėslų Lietuva turi sugotis pirmiausiai, galėtų tikti Lietuvai į partneres saugumo sumetimais ir apskritai, gali tik jogailiško tipo ir interesų žmonės.
      Taigi siūlymas pateikti savo nuostatas Lenkijai dėl partnerystės, kuri niekada nebus kitokia, o tik jogailiška, visiškas reikalų neišmanymas, o ne “puikios mintys”, tai būtų tik laiko gaišinimas, murkdymasis nesusitupėjusios ir nesusitupėsiančios Lenkijos reikaluose, užuot nesigręžiojant ėjus Lietuvai savo istoriniu keliu.
      Arba ko vertas toks teiginys, kad “Lenkija neapdairiai parėmė” LLRA, kai regime vilko laikyseną prieš ėriuką.
      O dėl Lenkijos spaudimo naudos trečiosioms šalims apskritai yra bobutiškas prasimanymas. Lenkija dirba sau, o ne kažkokioms trečiosioms šalims.

  11. ...:

    “Visiškai akivaizdu, kad ši didelė valstybė turi visas prielaidas ir galimybes tapti Vidurio rytų Europos geopolitiniu traukos centru, tačiau panašu, kad šios galimybės yra laidojamos. Tokiu centru Lenkija galėtų tapti natūraliai, bet su viena būtina sąlyga. Ji turėtų nekartoti praeities klaidų ir pagaliau suvokti, jog XX a. pradžioje įvykę pokyčiai yra negrįžtami: atskirų gudų, lietuvių ir ukrainiečių tautų bei valstybių buvimas yra neatšaukiama geopolitinė realija, su derėtų susitaikyti. Tai reiškia, kad pastebimos sąmoningos ar nesąmoningos pastangos paversti buvusios ATR erdvę vieningu geopolitiniu vienetu remiantis valstybių nelygiateisiškumo ir vasaliteto principais yra iš anksto pasmerktos žlugti. Įmanoma ir pageidautina tik glaudi suverenių ir lygiateisių valstybių sąjunga. Deja, kol kas judama ne jos link, bet tokia perspektyva veikiau tolsta. Nejaugi iš tiesų nesuvokiama, kad dabartinė Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu yra atidžiai stebima visose bendrą valstybę – ATR – kadaise sudariusiose šalyse ir duoda apsčiai peno propagandai, siekiančiai gaivinti ir politiškai išnaudoti anaiptol ne šviesiausius prisiminimus apie mūsų keturių tautų ir valstybių santykius pirmaisiais XX a. dešimtmečiais?”

    Lenkija didelė valstybė, bet kodėl idiotai valdžioje?

    • Marta:

      neoliberalai valdžioje, kitaip tariant:)

    • Kažin:

      Tapti Lenkijai “Vidurio rytų Europos geopolitiniu traukos centru” nematau jokių galimybių. Būkime realistai dabartinė Lenkija yra pokariu Stalino sulipdyta valstybė, be to, puoselėjanti ekspansinius tikslus Rytų kryptimi. Gal dėl to ji nelabai reikalinga kitoms šalims į partneres…
      Rusija paimtų iš jos Stalino valdyti duotą Prūsiją ir iš Lenkijos “didelės” valstybės liktų tik viščiukas.
      Visi čia pateiktame tekste esantys siūlymai yra tolygūs siūlymams Lenkijai nebūti savimi, taigi – svaičiojimai.
      Beje, Lenkijai tapus geopolitiniu traukos centru Lietuvos lauktų greita pražūtis.
      Taip, kad, pateikdamas ištrauktus tekstus, varote grynų grniausius Lenkijos propagandinius svaičiojimus ir tiek.

  12. Audronė:

    Gerb.Valdai, aš galvoju, kad labiau tiktų apibūdinimas:parsiduoti už grašį.Sukčiai dažniausiai būna gudrūs, o čia -nėra nei proto nei gudrumo (nevertinu to bruožo). Apgailėtina, kad tokie “valdo”(kaip dažnai išsireiškia “Kubiliaus valdymo laikotarpiu tai buvo” ir panašiai).Jiems tai normalu,kad jie “valdo”, o ne tarnauja.

  13. Reziume:

    Skaitome tikro filosofo, tikrus žodžius netikriems žmonėms t.y. tiems, kurie tokių straipsnių neskaito, o “skaito”, kad jų užimama padėtis jau savaime juos daro teisiais ir viską žinančiais. Tragiška mūsų Tėvynės padėtis įvardinta nepapreastai teisingai ir suprantamai, tačiau dar sugebantiems blaiviai galvoti kyla natūralus klausimas : mankurtai ir parsidavėliai yra užvaldę visas “komandines aukštumas”, tai kur tas kelias, kuriuo einant būtų galima nušluoti tas šiukšles? Numanau atsakymą : blaiviai tautiškai ir valstybiškai galvojančių VIENYBĖ. Tačiau po to iškiltų dar sunkesnis klausimas: o kaip ją pasiekti, kas imsis lyderio naštos puikiai žinant koks melo ir šmeižto buldozeris būtų ant jo paleistas ir žinant didžiosios daugumos žiniasklaidos priemonių taikomas žmonelių smegenų plovimo technologijas.

  14. Marta:

    Tam, kad gerai suprasti lenkus, reiktų GERAI IŠNAGRNĖTI POCDAMO KONFERENCIJOS MEDŽIAGĄ, ko nedarao nei vienas į politologus pretenduojantis… O juk per Pocdamo konferenciją ir įvyko didysis pasaulio padalinimas. Ne tik Vokietja buvo perskelta pusiau. Dauguma šių padalinimų buvo padaryta 50 metų. Psibaigus šiam terminui, Vokietija susijungė, Vietnamas ir Korėja siekia susijungimo, o Lenkija kelia pretrenzijas į ankstesnes, 1937 m. teritorijas.

    Gaila, aktyviai dalyvauju nuostabiame “kanklių” festivalyje, tad neturiu laiko rašyti.

  15. Valdas:

    Lietuvos konstitucija padeda apsisaugoti.

    2 straipsnis
    Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.

    Tai reiškia, kad Lietuvos valstybę kuria viena vienintelė lietuviška bendruomenė, maskvėnams, varšaviakams ir briuseliokams tylint.

  16. Marta:

    Priminsiu tik vieną dalyką: Lietuvos seimas buvo pakankamai ne kvailas, tad nepasirašė STRASBURO tarybos peršamos TAUTINIŲ MAŽUMŲ KONVENCIJOS, tad lenkai kol kas neturi jokios juridinės teisės reikšt pretenzijas į Vilniaus kraštą. O Lenkija yra pasirašiusi. Todėl ir kabina lenteles. Tegul sau kabina. Mums tai negalioja, o Tomaševskis lai nebagsnoja mums į Lenkiją kaip pavyzdį. Vsio. Bėgu į šventę. Ten tokia atgaiva nuo politikos.

  17. To Auksė:

    Liūdna, kad komentuotoja „Auksė“ nemąsto sava galva. Po to ir cituoja visokius liberalsocialistinius paistalus. Jai, matyt, arčiau širdies Roza Liuksemburg… O gal „Auksė“ visai ne Auksė, o koks nors anų laikų nomenklatūrininkas ar dar kas nors?

    • Auksė:

      Keista, kad Tamstai dar kyla abejonių, kas aš esu. Miela žinoti, kad kažkam rūpiu ir jam (jai) dėl manęs net liūdna. Dažniausia juk tokie, kaip aš, pasmerkiami, nurašomi, išvadinami… pateikiamos labai “tikslios” žinios apie kiekvieną, kas kuo nors neįtiko, net neginčitinos diagnozės iš tolo nustatomos. O čia kilo abejonių, kieno galva aš mąstau, kas man prie širdies, ką aš anais laikais dariau. Ačiū bent už tai, kad dar galutinai nepasmerkėte… Gal dar duosite galimybę pasitaisyti? Gal atvesite į protą? Visai nesipriešinčiau, jei sutiktumėte kalbėti be išankstinio nusistatymo ir pasirengtumėte klausyti, girdėti. Juk tik ATVIROSE ir NUOŠIRDŽIOSE DISKUSIJOSE gimsta TIESA.

  18. Iš punsko:

    Na žinot,jeigu Jūs apie lenkus,lenku požiūri į lietuvius, ir Lenkijos politiką sprendžiat pagal žodžius “vieno lenko vaikinuko”gyvenančio Vokietijoje,tai nelabai turim apie ką kalbėt(jei rimtai). O dėl Lenkijos lietuvių-tai mes sienų nekilnojam ir autonomijų neskelbiam,turim problemų bet jūs dėl to tikrai nesisielokit,va kiek jau skaudžiai išgyvenat dėl Lietuvos lenkų skriaudų,kurias jie patiria nuo lietuvių. Mes patys susitvarkysim,nesivarginkit ponia Aukse

  19. erikas:

    Provokatore „Aukse“ (būtų gerai, jei klysčiau), Lenkija gegužę uždarė jau dvi kaimiškas lietuvių mokyklas Lenkijoje. Ar nebūtų, Aukse, logiška atiduoti tuos trūkstamus pinigus punskiečiams jų mokyklų išlaikymui (Lenkija pinigų neturi!), pasinaudojus Rytų Lietuvos lenkiškų mokyklų biudžeto pakoregavimu. Kaip manote? Taigi pirma reikėtų susivokti, kokia yra realybė, o po to paistyti, kad ir prisidengiant svetimais žodžiais. Liberalsocialistine Aukse, gal galite pateikti nuorodą, kur Laimantas Jonušys taip rašė.
    Ir dar, jei nieko apie tai nežinote: pusė milijono Silezijos vokiečių, pakliuvusių Lenkijos teritorijon po to, kai Stalinas dalį sienos perbraižė, neturi nė vienos tautinės mokyklos. Berods, jie parašė mūsų Vyriausybei laišką, kad tas klausimas būtų rimtai iškeltas mums pirmininkaujant.

    • Auksė:

      Jūs gal save pristatykite, užuot mane. Nereikėtų spėlioti. Save juk gal geriau pažįstae nei mane.

      O aš, jei reikės, prisistatysiu ir pati. Bet argi ką nors tai domina? O be to kur garantija, kad “visažiniai” patikės, ką aš apie save sakyčiau, nes jiems atrodo, kad jie vis tiek apie kiekvieną žino daugiau ir geriau, nei tas žmogus pats apie save. Spėliokite, diagnozuokite, fantazuokite… Visai įdomu.

      Tik gal daugiau naudos būtų, jei kalbėtume apie straipsnyje keliamas mintis, problemas, o ne apie žmones, kurių net nepažįstame. Pacitavau p. Jonušį tik todėl, kad jis kalba apie tą patį, apie ką ir p. Radžvilas, bet turi kitokią nuomonę. Tai argi neįdomu palyginti, sugretinti, išrankioti geriausius grūdelius, o pelus iškratyti, kad net netrukdytų rasti geriausių sprendimų? Ir štai reakcija – tarsi aš tuos žodžius būčiau rašiusi… NENORIU tik VIENOS teisngos NUOMONĖS, esu jai alergiška dar nuo sovietmečio. Net ir tada turėjau savo nuomonę, o dabar tai daryti jau, matai, nusikaltimas. Kam nusidedu, ponai?

  20. Lenkijos lietuvis:

    Ponia Aukse, Jūs domėkitės ir skaitykit ką apie Lietuvą, priešk.Vilniaus klausimą,ir tt.kalba ir rašo Lenkijos prezidentas(jo kalbos fragmentai paskelbti kom.po šiuo straipsniu), ur ministras Sikorski(esą Lenkijatneokupavo Vilniaus),kiti lenkų politikai kad ir vizitų pas Lietuvos lenkus proga. Tai ką pasakė kažkoks vaikinukas lenkas gal ir įdomu,bet švelniai tariant naivu daryt kažkokius platesnius apibendrinimus. Žinot aš pažįstu lenką vaikinuką kuris man nuolat sako:kam mums -lenkams ir lietuviams -pyktis?grąžinkit mums Vilnių ir gražiai gyvensim.

    • Auksė:

      O ką Jūs tam vaikinukui, kuris nori Vilniaus, pasiūlėte?

      • Lenkijos lietuvis:

        Bandykit atspėt,ką pasiūliau tam lenkui. Palengvinimui pasakysiu,kad mūsų lietuvių Lenkijoj liko keli tūkstančiai,o lenkų yra arti keturiasdešimt milijonų. Va pav. Balstogėj nesenai kažkas kitataučiui padegė buto duris.

        • Auksė:

          Ne, aš tai jau tikrai nespėliosiu, ką Jūs jam pasakėte.

          Daug yra daug skaitlingesnių tautų nei lietuvių tauta. Yra ir mažiau skaitligų. Bet juk tai nieko nereiškia. Bent jau tol, kol valstybės netoleruoja, nekursto nesantarvės tarp tautų, valstybių. O buitinių nesutarimų yra ir tarp vienos tautos žmonių. Tik blogai, kai kas nors nesiseka, ieškoma atpirkimo ožių: lenkas kaltina lietuvį, rusą, vokietį, lietuvis lenką ar kokį naująjį imigrantą ir t.t. ir pan. Kažkaip reikia stengtis sugyventi… Juk jau gal “nesigryninsime”, “nesivalysime” nuo kitataučių. Ir sienų nekilnosime. Ir kaimynų nepakeisime. Gyventi santarvėje su savimi, su kitais nėra visada lengva ir paprasta, bet ar turime kitokį pasirinkimą?

          Linkiu JUms sėkmės, gerų kaimynų ir taikių susitarimų. AČIŪ, kad puoselėjate lietuvybę. Žinau, kad tai nėra lengva, o Jūs tai sugebate.

    • Pikc:

      Matote, gana sunku ginčytis su veikėjais, kurie nuo aukšto bokšto spjauna į visus argumentus (netgi oficialių pareiškimų citatas), ir užsimerkę toliau kartoja, kad arba problemų nėra išvis, arba jos yra tik dėl lietuvių kaltės. Kai tokią poziciją išsako lenkų šovinistai – tai suprantama, bet kai lietuviai – čia jau kažkokia patologija trenkia…

        • Amelija:

          Genialu. Kai pritrūksta argumentų…

        • Pikc:

          Na, nebūtinai durniais – tarkim, tegul bus “alternatyvaus mąstymo” personos. 🙂 Jei žmogui prieš akis padedi faktus, rodančius, ko verti postringavimai apie “išsigalvotus baubus” ar pagraudenimai apie “meilę ir taiką”, bet poveikio – nulis, tai, kaip sako, “tuščias ramsas”. 🙂 Čia iš tos kategorijos, kai individai tiesiog “žino” – ir tiek. Jei realybė neatitinka susikurtų iliuzijų – ją tiesiog ignoruojam, o drįstančius apie ją priminti – išvadinam fanatikais, paranojikais ar naceis-fašeis. Ir viskas – klausimas išspręstas, etiketės suklijuotos, ramu. 🙂 Kažkaip prisiminiau keletą diskusijų su “naujaisiais komunistais” – labai panaši situacija: anie pareiškia, kad reik statyt komunizmą, tu duodi pavyzdžius, kuo tos komunizmo statybos visada baigdavosi, tada gauni atsakymą “čia nesiskaito”, po ko neišvengiamai eina pareiškimai apie nacius-fašius. Čia situacija, matau identiška – net ir “nacei-fašei” atsirado (žr. Amelijos komentarą žemiau – 2013 05 27 00:26) 🙂
          Beje, jei kam įdomu – prie Amelijos ir Auksės į kompaniją tinka dar vienas alternatyvaus mąstymo egzempliorius – toks Donatas Valančiauskas, kuris piktinasi, kokie tie litovcai durni, kad LLRA brukamo tautinių mažumų įstatymo nepriėmė – būtų lenkai pietryčių Lietuvoj įvedę “po prostu” kalbą – ir LLRA dingtų (žr. jo opusą „Ar kultūros ministras Š.Birutis uždarys LLRA”). Va, kaip viskas paprasta! 🙂 Ir pabandyk, žmogau, su tokiais pasiginčyti 🙂

  21. Auksei:

    Laimanto Jonušio straipsnelį radau bernardinai.lt. Panašiai kalbėjo Voityla lenkams Šv. Dvasios bažnyčioje Vilniuje.

  22. Iš Punsko:

    Čia Jūs p. Aukse apie save? Nes Jūs pirmoji turinčius kitokią nei Jūs nuomonę,išvadinote”siauros regos nacionalistais”sėdinčiais samamis apkerpėjusiuose apkasuose”-o dabar kviečiat diškusijai be išankstinių nusistatymų? O šiaip jau tai prof. Radžvilas yra vienas geriausių jei ne geriausias Lietuvoje filosofas,o su jo ižvalgomis bijo diskutuot bumblauskiniai nes anie neturi argumentų tik atiduoda duoklę kaimynams už medalius,ordinus ir stipendijas.

    • Auksė:

      Pone iš Punsko, tik jau nepriskirkite man tų žodžių, kurie yra ne mano sugalvoti. Visas citatas rašau kabutėse ir parašau, kieno žodžiai tai buvo. Taigi, Jūsų minėti: “siauros regos nacionalistai, sėdintys samanomis apkerpėjusiuose apkasuose” yra ne mano žodžiai, o mano cituoto pono Jonušio. To žmogaus visai nepažįstu . Jis man nei autoritetas, nei kas. Jo nuomonė įdomi tuo, kad skiriasi nuo pono Radžvilos, kurio irgi nepažįstu. Kartais daug geriau nepažinoti žmonių ir neturėti išankstinės nuomonės, ką ir kodėl jie gali pasakyti, nes tada gali išgirsti tik žodžius, mintį ir į juos gilintis, o ne į tų žmonių biografijas.

      Taigi ginčykitės su ponu Jonušu, o ne su manimi. O jei norite man ką parašyti, tai cituokite mane. Ir ne savo ar kieno nors kito išvadas, ką aš, atseit, norėjau pasakyti, koių užmačiu turiu. Nes čia tokių, kurie viską apie visus žino, o patys jaučiasi visada teisūs ir labai protingi, netrūksta 🙂 O man įdomu ir tai, ką kiti mano, kaip savo nuomonę argumentuoja.

  23. Iš Punsko:

    Tai ir įsiklausykit i kitų nuomonę ir argumentus. Jau turbūt aiškiau ir labiau suprantamai nei išdėstė Radžvilas,neįmanoma. Nebent zmogus nenori žinot ir suvokt. O dėl argumentų-tai jūsų rašliavoje nradau jokio tik emocijas,kaip kokios taikos karalienės-draugaukim,mylėkim. Meilė geras dalykas jei proto neužtemdo.

  24. Iš Punsko:

    Ne šitame portale apie taikų sugyvenimą aiškinkit,čia skaitantiems ir rašantiems aišku,kas vėją kelia. Savo “taikos karalienės”paslaugas pasiūlykit delfi pl , L24 lt kusier vilenski znad vilii ir dar kokiam tuzinui panašių portalų kur liejasi neapykanta vienai tautai

    • Amelija:

      Kur noriu, ten ir ir siūlau – laisva Lietuva. O dabar paklausykit sekmadienio pasakos ne iš J. Basanavičiaus rankraščių, o iš gyvenimo.

      Mano močiutė a. a. Ona Valinčiūtė iš Valinčių kaimo Punsko parapijoje turėjo daug giminių tame krašte. Ėjo metai, dešimtmečiai. Kai kas liko ūkyje kaime, išsaugojo kalbą, papročius ir t, t, Jaunimas, ypač atkūrus laisvą Lietuvą, pasuko kitu keliu: integruotis į lenkų bendruomenę, mokytis lenkiškose mokyklose, stoti į Varšuvos universitetus, siekti karjeros. Vasaromis, ypač per Žolinę, jie susirenka gimtinės Punsko bažnyčioje, gieda lietuviškas giesmes, atsineša ir trispalves. Bet jų gyvenimas eina kitur – Lodzėje, Varšuvoje, Gdanske. Ten jie yra lenkai su keistomis pavardėmis – bet lenkai. Ir verksmai dėl lietuviškų pradžios mokyklų nieko negelbės: sulaukęs aštuoniolikos Lenkijos pilietis taps lenku, nes tai JO TĖVYNĖ. Mūsų naciai gali išsiardyti švarkų, kamzolių, net kelnių siūles – nieko jie nepadarys. Mano pusseserė, gili litvomanė, su anūkais tesusikalba lenkiškai, nes taip nor0 jų tėvai LIETUVIAI.

      • suomis:

        Tai kas tada yra tomševskininkai vaikščiojantys po Vilnių lenkiškomis vėliavomis? Na tikrai kvaiša.

      • Kažin:

        Tai jau minkštimas ne lietuviai, iš tokių kiti lipdo ką nori, tai gėdinga kapituliacija…

      • Marta:

        tad atsakykite ranką prie širdies pridėjusi – ar tą patį patartumėte ir Lietuvos “lenkams’? Na, nekelti triukšmo, mokytis lietuvių kalbos ir tapti lietuviais su “keistomis” pavardėmis, kurių dauguma tiesiog sulenkintos?

        Aš tai senai siūlau visiems Lietuvos “lenkams” pasidaryt pirmiausia geneologinį medį, o tik tada kelt “mažumų” klausimus. Nes gali paaiškėti, kad didžiuma mūsų “lenkų” tėra baltarusai, karaimai, ukrainiečiai ir lietuviai.

  25. erikas:

    Atsiprašau Auksės, tikrai nenorėjau jūsų įžeisti. Čia faktai ir pastebėjimai, jei neskaitėte, apie Lenkijos ir Lietuvos problemų uodegą: http://www.ekspertai.eu/griztant-prie-vieso-atsiprasymo-temos

    • Auksė:

      Malonu, kad atsiprašote :). Atsiprašymą priimu.

      Jūsų nurodytą straipsnį skaičiau. Man tai tik įrodo, kad auklėti galime tik patys save. O kito žmogaus (valstybės) elgesys gali būti ir užkrečiamas – tiek geras, tiek blogas.

      Nemanau, kad p. Linkevičius turėjo atsiprašyti, bet gal tikrai geriau atsiprašyti ir taip švelninti įtampą, nei priekaištauti, reikalauti, kad ir teisėtų dalykų. Ča jau diplomatijos, mokėjimo siūlyti ir rasti kompromisus menas. Tuo labiau, kad žinome, jog atsiprašymas visada duoda daugiau naudos tam , kuris atsiprašo, nei tam, kurio atsiprašoma. Juk Vokietijos kanclerio suklupimas prieš žydų aukas Lenkijoje ištirpdė ledus ne vieno lenko, ne vieno žydo širdyje, atvėrė kelius valstybių bendravimui, nuoskaudų malšinimui ir galėjimo gyventi šiandienos gyvenimą galimybes. O kancleris atsiklaupė visai nepalnuotai, nustebindamas ne tik aplink busvusius, bet ir save patį, nes tai buvo spontaniškas atsakas tam, ką sakė jo sąžinė.

      Stenkimės nepasiduoti provokatoriams, norintiems sukiršyti lietuvius su lenkais, žiūrėkime į lenkus, kitus kitataučius kaip į savo bendrapiliečius, kaip į savus ir sulauksime to paties. Tikrai sulauksime.

      • Kažin:

        Pirmiausia turėtumėte pasakyti apie ką jūs kalbate – vadinamus Lietuvos lenkus, LLRA ar Lenkiją.
        Tai visiškai skirtingi subjektai, akivaizdu, kad Lenkija ir LLRA siekia palaikyti neapykantą tarp lietuvių ir Lietuvos lenkų, tai jų strategijos arkliukas.
        Dėl to, kad nepiltume vandens ant Lenkijos malūno, žmonės (lietuviai, kiti) vadinamiems Lietuvos lenkams jokios nepykantos neturėtume rodyti. Piktinamasi turėtų būti LLRA, vykdančios Lenkijos valdymą Lietuvoje, veiksmais, pačios Lenkijos valdžia, laikančios LLRA laimėjimus Lietuvoje, Lenkijos laimėjimais.
        Taigi kalbėkite, skirdama šiuos veikėjus, neversdama visko į vieną katilą, kas, suprantama, yra naudinga Lenkijai, LLRA, tai jų politikos, propagandos primetamas dalyko supratimas.
        Kalbėkime ne Lenkijos primestomis, o savo supratimo sąvokomis.

        • Pikc:

          “Pirmiausia turėtumėte pasakyti apie ką jūs kalbate – vadinamus Lietuvos lenkus, LLRA ar Lenkiją.” – Ne, ne, ir dar kartą na – jokiu būdu negalima taip diskriminuoti! Bet kokia kritika LLRA ar Lenkijos valdžios atstovų atžvilgiu yra lietuvių fanatikū-paranojikū-naciū puolimas prieš brolišką lenkų tautą. Turi būti tik meilė, taika ir draugystė – vardan to švento tikslo ir siekiant tirpdyti ledus brolių lenkų širdyse negalima kam nors priekaištauti ar ko nors reikalauti (net jei tas reikalavimas teisėtas) – geriau atsiprašyti, net jei nieko blogo nepadarei – ir kuo nuolankiau, tuo geriau. Va, nesenas pavyzdys: apsireiškė čia lenkas Lešek (ar Marek, ar kaip jį ten), pasakė, kad galėtume būti “perfect friends”, bet reikia pripažinti, kad pietryčių Lietuva – lietuvių užgrobta Lenkijos teritorija. Įsivaizduojate, kaip viskas galėjo pasisukti, jei jis būtų užsirovęs ne ant prieštarauti išdrįsusių paranojiškai fanatiškų lietuvių, o ant meilės ir supratingumo kupinos Auksės, ar dar geriau – kovotojos prieš nacius-fašius litvomanus Amelijos? Kokio savitarpio supratimo būtų pasiekta? Taigi… 🙂

      • Marta:

        labai teisingai, mielaširdingoji aukse, kai tau lipa ant kojos, visada atsiprašyk, kad ne ten koją pastatei, o kai lipa ant galvos, nusilenk dar žemiau ir sakyk – “prašom dar kartą, jei patiko”, o kai spirs į užpakalį ir sakys “varyk lauk iš Lietuvos”, tada pabučiuok nuolankiai rankutę, priklaupk, kaip tas kancleris ir po to dumk kur tik akys veda… ir aplamai, kas ta Jėzaus auka, palyginus su holokaustu!? Juk ne prieš kryžių naujoji tavo religija kviečia klauptis, ar ne, stropioji studente? 🙂

  26. Rimvydas:

    Jei po teisybei, tai lietuviai jau senokai turėjo sulenkėti ir sugudėti, o lietuvių kalba išnykti. Kodėl? Ogi todėl ,kad lietuviška, t.y. senoji rasų / arijų pasaulėvoka, lietuvių, t.y. beveik senoji rasų / arijų kalba yra pernelyg sudėtingos primityviai, zombiškai, mankurtiškai šiandienai. Visą laiką vyko labai dėsingas vyksmas – keičianti, t.y. primityvėjant pasaulėvokai, sąmonei, senoji prokalbė (t.t. beveik lietuvių kalba) virto į germanų, slavų ir t.t. kalbas. Dirbtinis šio proceso sustabdymas kaip ir išsaugojo lietuvių kalbą, tačiau iš esmės tai kaip mumija, kuri nebėra gyva, nes neturi atramos šiandienos pasaulėvokoje, sąmonėje, gyvenimo būde, santykiuose.
    Būti lietuviu – tai nebūti vartotoju, nekalti pinigo ir t.t. ir pan. Būti lietuviu – tai gyventi darnoje, tai kalbėti lietuvių kalba visa jos apimtimi, o ne pajuokai verta iškamša, kaip kad dabar kalba didžioji dauguma lietuviais save vadinančių, tik apie pinigą galvojančių, susvetimėjusių zombių.

    • Auksė:

      Rimvydai, tai gal Jūs labai prastai mokate lietuvių kalbą, kad ji Jums atrodo sustabarėjusi, negalinti atlikti visų funkcijų, kurias turi atlikti valstybinė kalba? Aš tai esu visai kitokios nuomonės. Lietuvių kalba, kaip bet kuri gyva kalba, juk keičiasi kartu su tais žmonėmis, kurie ją vartoja. Kuo plačiau ją vartojame, tuo ji turtingesnė ir žodžiais, ir išsireiškimais. O pastaraisiais metais, kai ji tabo valstybine kalba ir vartojama visoe valstybės sferose (diplomatijoje, oficialiuose raštuose ir kalbose, visose mokslo šakose…, o ne vien buityje arbra grožinėje literatūroje), ji iš tikrųjų atgijo, pražydo, suspindėjo visu savo grožiu. Puiki, sklandi, turtinga šiuolaikinė kalba.

      • Rimvydas:

        Jūs visiškai nesupratote, apie ką aš kalbu:) Pamėginsiu dar kartą pasakyti. Kalba kinta, kai kinta pasaulėvoka, vertybės, žmonių santykiai, visuomenės sankloda. Ilgus tūkstantmečius tie dalykai nekito ir nekito kalba, t.y. ta senoji rasų / arijų prokalbė, nuo kurios lietuvių kalba labai nedaug tenutolusi.. Tačiau ta prokalbė juk buvo gyva. Taigi, pasakymas, kad kalba gyva, jei kinta, netinkamas.
        Postūmį (pagrindinį, esminį) kisti prokalbei, mano manymu, davė minėtų dalykų – pasaulėvokos, vertybių, žmonių santykių, visuomenės sanklodos kitimas. Prokalbė kisdama ilgainuii išsirutuliojo į germanų (anksčiau), slavų (vėliau) ir t.t. kalbas. Lietuvių kalbą galima laikyti beveik nepakitusia senąja prokalbe, nes čia ilgiausiai nekito pasaulėvoka ir kiti jau minėti dalykai. Kai minėti dalykai pradėjo ir čia kisti (irti senoji sar(a)matos pasaulėvoka, dėl išorinės agresijos atsirasti karių luomas, visuomenė pradėjo išsisluoksniuoti ir t.t. ir pan.), lietuviai pradėjo slavėti, kaip kad buvo suslavėję (ir sugemanėję) anksčiau kiti rasai / arijai (taip vadinami baltai). Ir tai buvo visiškai dėsningas dalykas. Kalba visiškai atitinka mūsų vidinį pasaulį, yra aukščiausias, sudėtingiausias žmogaus sąmonės pasireiškimo pavidalas (forma). Kintant vidiniam pasauliui, kinta ir kalba. Primityvėjant tam vidiniam pasauliui, primityvėja ir kalba. Pvz., lietuvių, dar ir rusų kalbos turi daugybę malonybinių / mažybinių žodžių pavidalų (formų), kas liudija, kokie jautrūs ir subtilūs buvo žmonių tarpusavio bei su aplinka santykiai. Kaip nė vienoje kitoje kalboje gausu garsaprasmių (kas liudija labai gerą klausą), kaip nė vienoje kitoje kalboje gausu veiksmą per santykį nusakančių žodžių, kaip nė vienoje kitoje kalboje batus aunamės, pirštines maunamės, kepurę dedamės, gobiamės, velkamės ir t.t. (kas liudija jau minėtus labai subtilius santykius). Ir visa tai buvo gyva kalba, kasdien naudota, nes kitaip tie žodžiai nebūtų išlikę. Primityvėjant vidiniam pasauliui, santykiams, nyksta minėti žodžiai, jų mažėja. Tą ir matome kitose kalbose. Tą šiandien matome ir lietuvių kalboje – mes jau viską dedamės, mes nebenaudojame malonybinių žodžių, mes jau nebeskiriame garsaprasmių, mes jau nebesakome, “kėblina, žirglioja, sliūkina ir t.t.” ir t.t. ir t.t. Taigi, mes “lietuviškai” kalbame jau kaip kokie vokiečiai, anglai. Ir tai jau nebėra lietuvių kalba. Ir taip yra todėl, kad jau seniai mūsų vidinis pasaulis nebėra lietuviškas.
        Jei ne XIX a, taip vadinamas tautinis pakilimas, kuris kalbą iškėlė kaip pagrindinę tautos savasties vertybę (kas yra visiška tiesa) ir nebūtų sudėjęs kalbos išsaugojimo saugiklių, tai mes jau būtų me suslavėję. Ir tai būtų visiškai dėsninga, nes mūsų vidinis pasaulis jau nebe lietuviškas. Dabar iš esmės turime vidinių įtampų padėtį – mūsų sąmonė nebe lietuviška, mes iš esmės kalbame nebe lietuviškai, tačiau vis dar laikomės tos kalbos, kuri jau tėra tikrosios lietuvių kalbos iškamša, menkas atspindys. Tas, kas bando būti lietuviu, t.y.siekti esminių dalykų, puoselėti santykius, kalbėti ta tikra lietuvių kalba patiria žiaurią priešpriešą su vartotojiška, agresyvia, paviršutiniška, mankurtiška, zombiška (ir vis labiau į tą pusę besiritančia) tikrove. Tas pasijunta iš esmės visuomenės užribyje. Tai kaip du visiškai skirtingi pasauliai (o jie tokie ir yra). Pabrėšiu dar vieną svarbų dalyką – lietuvių kalba nėra tiesiog dar viena kalba. Ji yra vienintelė, nes ji yra beveik nepakitusi senoji prokalbė. Jos išnykimas (ar kaip kas mėgsta sakyti kitimas, prisitaikymas) reiškia tiesiog galutinį senosios prokalbės išnykimą. Ir tuo pačiu galutinį senosios pasaulėvokos išnykimą, kurią galima atstatyti (vis dar galima) iš kalbos, jos žodžių kilmės ir prasmės. Bet, kadangi tai visiškai priešinga vartotojiškai pasaulėžiūrai pasaulėvoka, tai ji niekam ir neįdomi:)
        Taigi, jei mes norime eiti koja kojon ta kryptimi, kuria juda debilėjantis pasaulis, mums lietuviškumas yra didžiausias kliuvinys. Diduma visuomenės nori eiti koja kojon. Dėl to vis garsiau kalbama apie “gyvą, nuolat kintančia ir prisitaikančią kalbą, naujas vertybes” ir panašius dalykus.

        • Kemblys:

          Rimvydas:
          ,,primityviai, zombiškai, mankurtiškai (3 svetimžodžiai iš eilės!), primityvėjant, proceso, mumija, zombių, agresijos, subtilūs, Primityvėjant, subtilius, agresyvia, mankurtiška, zombiška”.

          pavidalas (forma) – lietuvišką žodį aiškini svetimžodžiu???

    • Kažin:

      Tokia problema, kurią užčiuopiate yra. Tačiau ne tokia jau tragiška, kaip pačiam atrodo. Manau, kad yra ir turi būti abipusis poveikis gyvenimo kalbai ir kalbos gyvenimui. Tokio abipusio poveikio, jų darnos išlaikymas ir daro tautą savita.
      Žinoma, yra iš vienos pusės “mumėjimo” ir iškitos – “zombėjimo”, bet toks yra gyvenimas. Tad gyvenkime laikydamiesi savimi…

  27. pensininkas:

    Skaičiau, kad su Radžvilu už jo lietuvybę jau bandoma susidoroti per darbovietę. Kaltinamas Tautiškumu. Skaičiau V.Landsbergis birželio 1 d. kviečia į Seimą ir prie seimo tik nesupratau: ginti ar imti seimą. Jei kas žinote patikslinkite

  28. Marta:

    “Taip jau susiklostė, kad Lenkija neapdairiai parėmė prieš Lietuvos valstybę veikiančią politinę jėgą, todėl pati privalo rasti drąsos ir jėgų išsipainioti iš susiklosčiusios nemalonios ir pavojingos padėties. Stebint kai kuriuos šios šalies vadovybės veiksmus ir pareiškimus kyla įspūdis, kad yra nesuvokiama, jog Lietuvos spaudimo politika nėra toliaregiška ir kaip tik naudinga trečiosioms šalims.”

    Taigi, istorija kartojasi. Tik susidaro įspūdis, kad lenkų neobolševikai stumia mus nuo Europos link Eurazijos. Gal laikas pakalbėti apie šią “eurazijinę šunsnukių imperiją”?

    Pamenat, kai iki vykdydamas savo “glasnost” ir “perestroika” politiką Gorbačiovas vedė Sovietų Sąjungą demokratizacijos keliu, spauda buvo išlaisvinta, Rusijos parlamentas, vietinės tarybos, prezidentas renkamas, o Konstitucinis teismas – nepriklaiusomas. O kalbant apie ekonomiką Garbačiovas linko į savorišką laisvos rinkos ir socialinės apsaugos mišinį, kuriame išliko vieša pagrindinių ūkio sektorių kontrolė. Pasak Gorbio, šiam procesui turėjo prireikti apie dešimt metų.O galutinis tikslas – skandinaviško modelio socdemokratija, “socializmas su žmonišku veidu”.

    Iš pradžių atrodė, kad ir Vakarai tam pritaria. Nobelis. Bet Prahoje Gorbis aiškiai pareiškė, kad vienas to nepadarys, kad visi, tarsi alpinistai esame susirišę viena virve. Todėl tai, kas nutiko per G7 susitikimą 1991 m. buvo netikėta. Per JAV pasiuntinius Gorbiui buvo pasakyta, kad jam tą virvę nupjaus, jei jis tuoj pat nesiims šoko terapijos, “Jų pasiūlymai buvo stulbinami” – rašė Garbačiovas (žr. M.Garbachev, The New Rusija”)

    Tuo metu Lenkija ką tik buvo baigusi pirmąją šoko terapiją, kurią globojo Tarptautinis Valiutos Fondas. ir Jeffrey Sachsas. J>Majoras, tėtušis Bušas, ir japonijos minpirm Kaifu reikalavo, kad Rusija su respublikomis pasektų Lenkija ir pereitų prie spartesnio grafiko – šoko. Garbačiovui paprašius atleisti Sovietų Sąjungos skolas, kad atlaikytų katastrofišką krizę, gavo atsakymą, kad skolas reikia mokėti. Nors Lenkijai Sachas didžiąją dalį skolų nurašė.

    Kas vyko toliau – Jelcinas išstumia Garbačiovą ir chaotiška šoko terapija prasideda Rusijoj ir jos satelituose. Rusija kaip ir Kinija kaip ir Lietuva buvo nedemokratiškai verčiama pasirinkti “Čikagos mokyklos” (nobelisto, atsiprašant, M.Friedman, iš Rusijos kilusio -žd ekonomisto) ekonominę programą, bet ne autentišką demokratinę reformą. Kinijos komunistiniai lyderiai tada susidorojo su savo protestuojančiais piliečiais, o Rusijoje demokratinė revoliucija buvo per daug įsibėgėjusi, tad norint įdiegti “Čikagos berniukų” programą šį procesą reikėjo drąstiškai pertraukti.

  29. Marta, mano komentaras laukia patvirtinimo:):

    Gorbis žinojo, kad tokią programą, kurią siūlė G7 ir TVF galima įdiegti tik jėga. Vakarų berneliai tą irgi suprato. “The Economist” ragino Gorbį griebtis “tvirtos rankos” politikos. “kad būtų sutriuškintas pasipriešinimas, kuris blokuoja rimtą ekonominę politiką” (žr.”Order,Order” The Eonomist, Dec.22 1990m) Vienžo, The Economist ragino Gorbį elgtis taip, kaip elgėsi vienas žiauriausių šaltojo karo žmogžudžių (Pinocheto). O The Wašington Post nuėjo dar toliau, jis skelbė 91 m.rugpjūtį: “Pinočeto Čilė – pragmatiškas sovietų ekonomikos modelis” Straipsnyje teigiama, kad lėtapėdžio Gorbio reiktų pačiu nusikratyti, aut. M.Schrage teigė, kad Rusijai reikia “despoto, kuris žinotų kaip surengti pučą”

    Toks pučas įvyko 91m. rugpiūčio 19 – po mėnesio po G7 susitikimo. Senoji komunistų gvardija į parlamentą nukreipė tankus. Bandydami sustabdyti demokratijos procesą, jie jie kėsdinosi pulti pirmąją demokratiškai išrinktą Rusijos valstybės parlamentą. . Tada savo naują demokratiją pasiryžusių ginti piliečių minioje Jelcinas užlipo ant tanko ir pasmerkė šią agresiją kaip “cinišką dešiniųjų pučo mėginimą”. Tankai iškart atsitraukė, o Jelcinas iškilo kaip didvyris ir demonokratijos gynėjas. Rusų (ir mūsų:) sielos jautėsi pakylėtos, jos tikėjo, kad gali paveikti savo šalies padėtį. Sklandė vienybės jausmas.. taip gerai ir mums pažįstamas nuo sąjūdžio laikų..
    rupūs miltai,
    tik mūsų žiniasklaida tuos faktus mums pristatė absoliučiai priešingai – neva Jelcinas apgynė demokratiją. O iš tikrųjų jis tik gynė “laukinį kapitalizmą”, kurį ir pavadino demokratija. Ir visa tai buvo iš anksto suplanuota. KGB pulkininko Liubimovo aprašytas su Andropovu sudarytas planas Golgotha.

  30. Marta, mano komentaras laukia patvirtinimo:):

    taigi, išmetė pirmą komentarą, vadinasi išmes ir antrą. Puiku. Tai apie ką čia mes kalbame? 🙂

  31. Marta,:

    dėkui, alkui, kad priminėte jog rašyti į alkas.lt yra tučias laiko gaišinimas. Verčiau eisiu tiesiai į PROPATRIA.LT

    • Martai:

      Manau,kad klystate.Tikriausiai stringa jūsų kompiuteris.Tokiu atveju patariu komentarą rašyti Wordo programoje,o po to perkelti į Alkas.lt tinklalapį,taikant Copy – Paste komandas.Alke dingus komentarui,bus galima jį vėl labai greitai atnaujinti,pakartotinai panaudojus Paste komandą.

      • Marta,:

        dyvų dyvai, vakar šie komentarai tikrai buvo cenzūros išmesti. Ir nelabai supratau kodėl? Nes daugumą idėjų pasiskolinau iš Naomi Klein, bet tik kaip įvadą savo globalistinei hipotezei. Bet dabar jau nebematau prasmės tą mintį pratęsti… kad neatsitiktų netyčia kažkas panašaus kaip atsitiko delfiui

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: