P.Stonis. Jaunimo dilema: partijai ar Lietuvai? (16)

Paulius Stonis | propatria.lt nuotr.

Egzistuoja toks posakis, kad valstybė yra gyva tik tol, kol ji gyvuoja savo piliečių širdyse ir protuose. Tik tol, kol yra žmonių, pasiruošusių ją ginti ir dėl jos aukotis. Šis pasakymas nenumaldomai skatina žvelgti į konkrečią realybę ir klausti – kiek tokių piliečių šiandien turime?

Jei remsimės vien gyventojų apklausomis, šiuo atveju tikrai neapsidžiaugsime. Jų duomenimis, jeigu Lietuvai kiltų pavojus iš išorės, virš 60 procentų mūsų šalies piliečių nepaimtų ginklo į rankas. Dar labiau liūdina tai, kad mažiausiai aukotis linkęs būtent jaunimas. Tokia yra mūsų tikrovė.

Gali pasirodyti, kad tokiame kontekste bet kokios kalbos apie jaunimui kylančius iššūkius yra mažų mažiausiai naivios – daugelis juk vis tiek neišgirs. Kita vertus, pati istorija ne kartą parodė, kad reikšmingiausius pokyčius visada inicijuoja ne pasyvi dauguma, bet aktyvi mažuma.

Todėl visą tai, kas bus išdėstyta, tebūnie skirta tai jaunimo mažumai, kuri dar puoselėja norą kurti valstybę ir stengiasi būti pilnaverčiais jos piliečiais.

Kadangi tokio aktyvaus jaunimo šiandien visgi yra, manyčiau, kad visų pirma būtina įsivardinti pagrindines kliūtis, galinčias ne tiek tą aktyvumą užgniaužti, kiek gerokai jį iškreipti. Apie tokias kliūtis nesusimąsčius, neretai gali atsitikti taip, kad jauno žmogaus deklaruojama meilė Lietuviai, jam pačiam to net nesuprantant, paradoksaliai gali išvirsti į visai priešingą dalyką. Juk ne veltui sakoma, kad vien gerais norais grindžiama veikla neretai nuveda visai kitur, nei tikėtasi iš pradžių.

Kaip tai įvyksta?

Kaip jau paminėta, jaunimo tarpe visada būna patriotiškai nusiteikusių žmonių. Jų galima sutikti netgi vidurinių mokyklų ir gimnazijų paskutinėse klasėse. Tačiau reikia pripažinti, kad Lietuvoje normalus pilietinis ir politinis švietimas praktiškai neegzistuoja. Nėra ugdomas domėjimasis politika, valstybės reikalais.

Kita vertus, kai geriau pagalvoji, atrodo, kad tokiomis sąlygomis normalus pilietinis švietimas egzistuoti ir negali, nes ilgainiui būtų pavojingas dabartinės santvarkos išlikimui.

Todėl Lietuvos mokyklas ir gimnazijas baigę bent kiek patriotiškai nusiteikę jaunuoliai paleidžiami tiesiog aklai ieškoti, kur galėtų realizuoti savo dar gerai nesuvoktą patriotiškumą.

Dalis tokio jaunimo, ar dėl dažnų politinių skandalų ir išviešinamos korupcijos, ar dėl kitų priežasčių visgi netrunka nusivilti ir lieka tiesiog pasyviais procesų stebėtojais. Kita dalis toliau ieško savo pažiūroms artimos jaunimo organizacijos, į kurią galėtų aktyviai įsijungti.

Šiandien iš įvairiausių jaunimo organizacijų puokštės pasirinkti tikrai yra sunku. Todėl neretai jaunuoliai susivilioja tuo, kas bent jau kažkiek būna girdėta ar matyta. Tokiu būdu jie atsiduria ne kur kitur, o oficialiai visuomeniniais pagrindais veikiančiose vadinamųjų tradicinių politinių partijų jaunimo organizacijose.

Čia viskas kaip ir normalu. Valstybę trokštantys pakeisti jauni idealistai žygiuoja į tuos barus, kur tokios galimybės lyg ir turėtų būti suteiktos.

Šiose organizacijose jaunuoliai gauna įvairios veiklos, susitinka su televizorių ekranuose dažnai matytais žymiais politikais, kitomis garsenybėmis. Politikos žvaigždžių aura ir parodytas asmeninis dėmesys tiesiog įkvepia. Jaunam žmogui tai suteikia pasitenkinimą. Jis pasijunta svarbiu ir dalyvaujančiu prasmingoje veikloje.

Dar didesnis džiaugsmas jaunuolius apima tada, kai atsiranda galimybė prisidėti prie rinkiminės kampanijos – juk tai jau beveik politinė veikla! O jei rinkimuose dar ir pergalė pasiekiama – jaunatviška „daugiadienė ekstazė“ tiesiog garantuota!

Bėga metai, o Lietuvą šitaip kuriantis jaunimas bręsta, įgyja daugiau „praktinės partinės išminties“, išmoksta diplomatinių gudrybių, idėjinių oponentų kritikos.

Tačiau per tą laiką jauno žmogaus širdyje, turbūt, labiausiai subręsta viltis, jog ateis diena, kai partinis jaunimas ims ir pakeis senimą. Galvojama, kad jei taip įvyks, būtinai atsiras ir galimybė pasukti „motininės“ partijos kryptį: priartinti partiją prie Lietuvos žmonių, atgauti piliečių pasitikėjimą.

Metai bėga toliau. O šios viltys, kaip nesipildo, taip nesipildo. Apdairesnis jaunuolis pradeda pastebėti, kad „nuskyla“ tik kai kuriems partinio jaunimo kolegoms. Jie ir rinkimuose kandidatuoja. Kartais – net laimi ir visai neblogus postus užima, gerą atlyginimą gauna.

Tai regint, neretam jaunuoliui norom nenorom kinta viduje puoselėtas įsitikinimas, kad jis aktyviai dalyvauja geresnės Lietuvos kūrime. Ilgainiui šį įsitikinimą ima keisti gan pragmatinis, gal net ciniškas, iki galo neįsisąmonintas jausmas, kad dalyvaujama paprasčiausiame kelių grupių kare dėl valdžios. Nebe „vardan tos Lietuvos“, bet valdžios.

Karas dėl valdžios tęsiasi, tačiau Lietuvoje niekas per daug iš esmės taip ir nesikeičia. Jaunimas regi tik augančią visuomenės atskirtį, politinių partijų ir visuomenės atotrūkį. Apie tai byloja šiandien vos 4 procentus tesiekiantis piliečių pasitikėjimas partijomis.

Tokioje situacijoje bent kiek mąstančiam politiškai aktyviam jaunuoliui turėtų piršte pirštis mintis, jog jis sėkmingai pakeis partijos senbuvius tik tada, kai taps į juos panašus. Tai reiškia tada, kai jam pradės rūpėti nebe Lietuva, bet valdžia.

Štai čia kiekvienas jaunimo atstovas ir priartėja psichologinį bei moralinį Rubikoną, kurį peržengus galiausiai apsisprendžiama, kam ateityje bus aukojamos dvasinės ir fizinės jėgos – partijai ar Lietuvai.

Kas galėtų pagreitinti šį apsisprendimą?

Dėkui Dievui, šiuometinė Kovo 11-oji buvo itin simboliška ir tapo tarsi dviguba švente Lietuvai. Manau, kad būtent šis įvykis ir būtų gera paskata jaunimui greičiau šią dilemą išspręsti.

Kodėl tai buvo dviguba šventė Lietuvai? Visų pirma, Katedros aikštėje susirinkusiųjų dėka renginys nevirto tik vienos subkultūros atstovų, bet tautiškai ir valstybiškai susivokusiu piliečių reikalu.

Antra – po Trispalve ir Vyčiu susitelkusių taikių piliečių žygis vadinamuosius „valdančiuosius“ ir „opozicionierius“ privertė galutinai nusimesti kaukes ir visai Lietuvai atskleisti suvienodėjusius savo veidus. Šį vadinamųjų tradicinių partijų suvienodėjimą liudija gal kiek skirtingu tonu išsakyta, tačiau faktiškai ta pati mintis, jog šiuometinės Kovo 11-osios eitynės nebuvo jokia patriotiškumo išraiška, o tik dar vienas smerktinas įvykis.

Toks antipilietiškas vienbalsio partinio choro koncertas aktyviam jaunimui turėtų suteikti peno apmąstymams. Turėtų tapti akivaizdus bent jau vienas dalykas – tokią poziciją išreiškusioms partijoms ne po jų, bet po Trispalvės ir Vyčio vėliava veikiantys piliečiai yra tiesiog nereikalingi.

Tuomet išaiškėja ir ta mistinė priežastis, kodėl Lietuvos partijomis taip katastrofiškai nepasitikima. Jos jau seniai nebeatstovauja Lietuvos žmonių interesų, bet toliau lošia galios žaidimus, kuriuos galima banaliai pavadinti partokratija.

Tokios krizės akivaizdoje politiškai aktyvaus jaunimo laukia pats didžiausias iššūkis, kuris vadinasi – Lietuva. Tai didelis iššūkis todėl, kad jis iš kiekvieno aktyvaus jaunuolio pareikalaus vienareikšmiškai atsakyti sau į klausimą: kam aš tarnausiu – partijai ar Lietuvai?

Deja, laiko ilgiems apsvarstymams valstybėje vykstantys procesai tiesiog nebepalieka.

Šis pranešimas skaitytas kovo 22 d. Vilniaus mokytojų namuose vykusioje jaunimo sambūrio „Pro Patria“ inicijuotoje paskaitoje-diskusijoje „Egzistencinės grėsmės valstybei ir tautos galimybės joms pasipriešinti“.