R.M.Lapas. Už kiekvieno didžio vyro – didi moteris! (II)

Likimo suvestos Paryžiuje

Tarpukario Paryžius, kuriame virė kultūrinis ir meninis gyvenimas, tarsi magnetas traukė gabius žmones iš viso pasaulio. Tad nenuostabu, kad jaunimas iš karo pelenų prisikėlusios Lietuvos irgi vyko ten studijuoti dailę ar muziką. Savo diplomatines įstaigas Prancūzijoje įkūrė ir jaunutė Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Likimas suvedė Paryžiuje ir dvi 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų žmonas – Verą Šernienę ir Bronę Klimienę.

1 + 1 = 4?

Jokūbas Šernas (1888–1926) – teisininkas, visuomenininkas, žurnalistas, ketvirtoje Lietuvos vyriausybėje 1919 m. jis buvo ministras be portfelio; 1923–1926 m. įsteigė ir redagavo žurnalą „Savivaldybė“; nuo 1925 m. – Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamento organizatorius ir pirmas direktorius, Prekybos ir pramonės banko direktorius. Įdomu tai, kad iš 20 signatarų jis vienintelis buvo ne katalikas, o evangelikas reformatas.

Žinojau, kad Šernas turėjo sūnų-aktorių Žaką (Jacques), bet tik tiek. Ir vėl į pagalbą atskubėjo Kauno viešosios bibliotekos darbuotojas Alvydas Surblys. Pasirodo, pirmąją žmoną Kleofą (kai kuriuose šaltiniuose ji – Kleopatra – R.M.L.) Brijūnaitę Jokūbas Šernas vedė dar Pirmojo pasaulinio karo metais. Kada su ja išsiskyrė, nėra tiksliai žinoma (1920 m. paso kortelė išrašyta dar Kleofai Šernienei). 1917 m. Šernams gimė dukra Irena Danutė, kurią po tėvų skyrybų augino dėdė Adomas Šernas su žmona Zuzana, nes Kleofa išvyko į JAV, kur gyveno jos motina. Vėliau prie jos prisijungs ir dukra (Irena Danutė mirė JAV 1998 m.).

Išsiskyręs su pirmąja žmona, signataras ieškojo laimės su kita moterimi – vedė Verą Fainbergaitę-Skorbnaja. Sutuokė juos evangelikų reformatų kunigas Adomas Šernas. 1925 m. liepos 30 d. porai gimė sūnus Jokūbas Bernardas, vėliau tapęs žymiu kino aktoriumi – Žaku (Jacques, Jack) Šernas (Sernas). Signataras nuo skrandžio vėžio mirė 1926 m. liepos 31 d., kai sūneliui tebuvo vieneri. Na, o kaip toliau klostėsi jo antrosios žmonos gyvenimas? Į daugelį klausimų apie tai atsakė garsusis Paris iš 1956 m. filmo „Helen of Troy“.

Iš Sankt Peterburgo – iki Paryžiaus

Kažkodėl buvau įsitikinęs, kad Žakas Šernas gyvena Paryžiuje ar kur nors Prancūzijoje. Patikrinau visus telefonų abonentų sąrašus. Malheureusement – pas de chance! Ir štai aptikau jo pėdsakus Italijoje. Paskambinau, autoatsakilis pabėrė daug skaičių italų kalba. Gal į kokią įstaigą pataikiau? Nutariau prašyti Lietuvos Respublikos ambasados Italijoje pagalbos.

Ir štai gaunu ambasados darbuotojos Sondros Litvaitytės laišką: ,,Gerbiamasis Raimundai, pavyko susitikti su Žaku Šernu ir užrašyti jo prisiminimus apie mamą Verą Fainbergaitę-Šernienę…“ Sondra atsiprašo už nelabai rišlų tekstą, aiškindama, kad nebuvo lengva perteikti lietuviškai Žako pasakojimą italų kalba. ,,Jis pats buvo labai susijaudinęs, matyt, ne taip dažnai tenka taip giliai prisiminti tuos nelengvus prieškario ir karo metus. Į kai kuriuos klausimus Žakas nelabai galėjo atsakyti, nepamirškime, kad jam 88 metai ir jau sunku atkurti tam tikrus epizodus“, – savo laiške rašo S. Litvaitytė. Mieloji Sondra, net žodžių trūksta išreikšti Jums savo dėkingumą!

Štai kokia Veros Fainbergaitės biografija susidėlioja iš jo sūnaus prisiminimų. Vera Fainbergaitė gimė 1902 m. Sankt Peterburge kailių perdirbėjų šeimoje. Turėjo seserį Riką ir brolį Monją. Nuo jaunumės domėjosi menu – literatūra, muzika, labai mėgo šokti. Buvo baleto mokytoja. Dažnai lankėsi Sankt Peterburgo operoje. Čia 1923 m. ir sutiko būsimąjį vyrą – signatarą Jokūbą Šerną. Santuoka įvyko 1924 m. Jokūbo Šerno gimtinėje, Nemunėlio Radviliškyje. Šernai gyveno savo nuosavame bute Kaune.

Vera skaudžiai išgyveno ankstyvą vyro netektį. Ypatingo sielvarto prislėgta našlė net atsisakė važiuoti automobiliu į kapines – savo vyrą į paskutinę kelionę nuo jų geltonojo namelio Laikinojoje sostinėje iki pat kapinių (apie 10 km) ji lydėjo pėsčiomis.

Po vyro mirties Vera privalėjo viena rūpintis sūneliu. Darbo ieškoti ji nusprendė užsienyje: iš pradžių Leningrade, paskui Berlyne, o galop Paryžiuje, kuriame ir apsistojo. Čia įsikūrusi, ji pasiėmė ir trejų metukų Jokūbėlį, kurį iki tol (kaip ir dukrą iš pirmosios signataro santuokos) Lietuvoje globojo vyro brolis Adomas.

Paryžiuje Vera palaikė glaudžius ryšius su ten gyvenusiais ir dirbusiais lietuviais, dalyvavo Lietuvos pasiuntinybės organizuojamuose renginiuose. Tuo metu Paryžiuje Lietuvos pasiuntiniu dirbo kitas 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Petras Klimas, ir Vera ten buvo mielai laukiama viešnia.

1930 m. Vera Šernienė (pranc. Charnasse) ištekėjo už rusų kilmės prancūzų gydytojo, kepenų ligų specialisto Nicola Goldenstein. Žiemas jie praleisdavo Paryžiuje, o vasaras – garsiajame gydomųjų vandenų miestelyje Vichy, kur, kaip ir Paryžiuje, gyd. Goldenstein vadovavo savo klinikai. Karo metus Goldenstein šeima praleido ramesniame Vichy.

Vera daug rašė. Nors ji laisvai kalbėjo lietuviškai, rusiškai, prancūziškai bei vokiškai, jos literatūriniai pėdsakai liko tik prancūzų kalba. Leidykla ,,Fayard“ 1933 m. išleido jos knygą lietuviškos tautosakos motyvais ,,Le mal irréparable“, 1934 m. – ,,Tu enfanteras dans la douleur“, o 1935 m. – ,,Le Charme. Nouvelle inédite“. Ji dalyvaudavo leidyklos literatūriniuose vakarėliuose ir socialiniuose pobūviuose, susipažindavo su kitais rašytojais.

Likimo kortos ir karo ašaros

Kaip ir kita signatarienė Sofija Smetonienė, madame Šernienė (Charnasse) mėgo lošti kortomis, tik ne proferansą, o bridžą. Šio užsiėmimo dėka Vera sugebėjo išlaikyti savo šeimą sunkiais karo metais, ir ne tik. Kaip teigė Žakas, jo motina dalyvaudavo įvairiuose bridžo turnyruose, kur dažnai tapdavo nugalėtoja.

Karo metais ji nustojo rašyti. Gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios, teko patirti daug skausmo. Žakas 1943 m. buvo ištremtas į Buchenvaldo koncentracijos stovyklą. Laimė, 1945 m. balandžio 11 d. jis buvo išlaisvintas ir gegužės 8 d. grįžo į Paryžių. Čia, pilna vilties, bet nieko apie savo sūnų nežinanti, laukė motina. Į Aušvico (Auschwitz) koncentracijos stovyklą buvo ištremtas Veros vyras Nicola Goldenstein. Jis, deja, nesulaukė tokio laimingo likimo kaip posūnis – Aušvice žuvo. Po karo Vera dažnai lankydavo savo sūnų Italijoje. Ilgiau pabūdavo tai Capri saloje, tai Romoje. Tačiau geriausiai ji jautėsi Paryžiuje. Ponia Šernienė čia mirė 1971 m.

Žakas Šernas prisimena savo mamą kaip labai gražią, gerą, kilnios sielos, teisingą, bet griežtą. Vaikystėje ji jam daug pasakojo apie Lietuvą ir jo tėvą – signatarą. Šiandien garsaus aktoriaus namuose pagarbioje vietoje kabo jo tėvo ir motinos nuotraukos.

,,Tik tos šventės malda aš ir šiandien gyvas“

Ieškodamas žinių apie Petro Klimo (1891–1969), Lietuvos teisininko, istoriko, publicisto, redaktoriaus, diplomato, užsienio reikalų ministro, Vasario 16-osios akto signataro, žmoną Bronę Klimienę, pirmiausia nutariau kreiptis į Paryžiuje gyvenantį jų sūnų Petrą Jr., kurį pažįstu jau beveik 40 metų. Petro atsakymas nenudžiugino. ,,Deja, – rašė jis, – visi šeimos dokumentai liko Lietuvoje. Dokumentai ir nuotraukos, kuriuos mano tėvai turėjo Paryžiuje, buvo sovietų pavogti 1940 metais.“ Petras Klimas tik trumpai parašė, jog jo mama susipažino su tėvu 1920 m., dirbdama užsienio reikalų ministerijoje. Apsivedė 1921 m. Palangoje. Prieš karą diplomatiniuose pasuose nebuvo žymima gimimo data, tačiau jam pavykę nustatyti, kad jo mama Bronė Mėginaitė gimė 1892 m. lapkričio 17 d. Kunigiškių kaime. Mirė ji 1957 m. gegužės 12 d. Grasse, Pietų Prancūzijoje. Ten ir palaidota. Jos motina Kseverija Tumaitė buvo Vaižganto sesuo.

„Savo atostogas tuo neramiu metu aš vainikavau savo vestuvėmis, – knygoje „Iš mano atsiminimų“ (Bostonas, Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1979) rašė Petras Klimas. – Mano pažintis su būsimąja žmona, Brone Mėginaite, buvo jau sena. Karo metu jinai mokytojavo Voroneže, o 1918 m. per Skandinaviją sugrįžo į Vilnių. Vėliau dirbo šifrante (stenografiste – R.M.L.) užsienio reikalų ministerijoje. Kai atėjo apsisprendimo valanda, aš spyriausi nebūsiąs tinkamas šeimos žmogus dėl apsikrovimo darbais. Bet ji priėmė visas sąlygas. Šliūbą davė jos dėdė kunigas Tumas-Vaižgantas Palangoje. Jis buvo tiek liberalus, kad net neužsiminė apie išpažintį, žinodamas mano antiritualinį nusistatymą. Nebuvo nė iškilmių. Aš net neturėjau puošnaus juodo kostiumo ir stovėjau prie altoriaus su pilkuoju darbiniu. Bet gal labai retai būna toks darnus, sklandus, meilės kupinas sugyvenimas, kaip buvo mūsiškis. Po vestuvių (1921.VII.7) mes padarėm trumpą ekskursiją į Drezdeną, susipažindami su jo paveikslų galerija. Grįžę Kaunan, apsigyvenome bute Poškos gatvėje. Ir vėl prasidėjo darbas.“

Kitoje vietoje randame Petro Klimo nuostabų savo žmonos charakterio apibūdinimą: ,,Ji pasiryžo paaukoti viską mūsų draugystei. Mus surišo ne padėtis, ne turtai, net ne intelektualiniai interesai, bet kažkas paslaptingesnio, ko dar niekas nesugebėjo apibrėžti. Žodžiais neapsakomas adoracijos jausmas mus jungė savo galinga misterija. Per visą gyvenimą jis nepasikeitė, nenubluko, neišsibaigė ir neišsigimė… Tik savyje mes šventėme tą mūsų šventę laimėse ir nelaimėse. Tik tos šventės malda aš ir šiandien gyvas….“ (iš knygos ,,Vaižgantas Laiškai Klimams“, Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998).

Klimams gimė du vaikai – sūnus Petras ir duktė Eglė. Bet karas išskyrė ir šią šeimą. 1941 m. pavasarį Klimai apsigyveno Grasse, Pietų Prancūzijoje. 1943 m. rugsėjo 18 d. gestapas suėmė Petrą Klimą. Kelis mėnesius jis buvo kalinamas Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos ir Lenkijos kalėjimuose. 1944 m. kovo 19 d. atvežtas į Kauno kalėjimą ir paleistas, o 1945 m. rugsėjo 19 d. suimtas NKVD. Nuteisiamas 10 metų Sibiro lagerių. Praradęs sveikatą, 1954 m. sausio 1 d. grįžo į Lietuvą. Kamuojamas ligų, sunkių praeities išgyvenimų, ilgėdamasis šeimos, kuri liko Prancūzijoje, dvasiškai nepalūžo, vėl pradėjo rašyti. Mirė Kaune 1969 m. sausio 16 d. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

P.S.
Tuo ir baigiu straipsnių ciklą apie signatarų žmonas, nublokštas toli nuo Lietuvos. Tai, ką skaitėte, buvo ne mano vieno dviejų mėnesių darbo rezultatas. Tad nuoširdžiausiai dėkoju visiems prisidėjusiems: Ingai Vizgirdienei (Lietuvos centrinis valstybės archyvas), Irenai Kvieselaitienei (Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka), Daliai Keršytei (Lietuvos nacionalinis muziejus), Birutei Railienei (Lietuvos mokslo akademija), Nijolei Šulgienei (Vilniaus universitetas), Meilutei Preikštenienei (Signatarų namai), istorikams Alfonsui Eidintui, Alfred Erich Senn, Vaidui Šeferiui bei Ingai Jakubavičienei, LR ambasados Italijoje darbuotojai Sondrai Litvaitytei. Taip pat signatarų giminėms: Ramai Backer ir Danutei Mažeikienei (JAV), Petrui Klimui, Jr. (Paryžius), Žakui (Jacques) Šernui (Roma). Išskirtinę padėką skiriu prof. Stasiui Vaitekūnui, knygos „Stanislovas Narutavičius: signataras ir jo laiškai“ autoriui, už leidimą pasinaudoti jo paskelbta medžiaga bei neįkainojamam patarėjui ir pagalbininkui, Kauno viešosios bibliotekos darbuotojui Alvydui Surbliui. Visoms šio avilio bitutėms tariu bičiulišką ačiū!