Taigoje ir širdyje išminti takeliai

Apie tremtį rašė daugelis. Visų atsiminimuose skirtingai atsispindi neteisybės, skriaudos, netekties godos. Kodėl Stasio Orvydo tėvai Antanas ir Stasė su devynmečiais dvyniais Stanislovu ir Angele atsidūrė Sibire, nepaaiškino net juos trėmę okupantai. Buožėmis buvo įvardijami turintys per 30 hektarų žemės. Jo tėvai turėjo tik  penkiolika. Matyt, kažkam žūt būt reikėjo įvykdyti, kaip tada sakydavo „nuleistą planą“. Tai buvo vykdoma bet kokia kaina. Kai į Vilnių vieno trėmimo metu vagonuose „pritrūko žmonių iki „plano“, KGB generolas iš Maskvos įsakė tiesiog stoties rajone suimti ir sugrūsti į vagonus 25 ten gyvenusių šeimų, kurios nebuvo net tremiamųjų sąrašuose.  Didžiulės trėmimo operacijos „Priboj“ 1949 metais balandžio – liepos mėnesiais ištremta per 30 tūkstančių žmonių. Tais metais pradėta žmones varyti į kolūkius. Matyt tikslas buvo įbauginti. Pasipriešinimo pogrindis ragino į kolūkius nestoti, žmonės taip pat nenorėjo paklusti valdžios norams. Paklusti galėjo priversti tik baimė, įgimtas savisaugos instinktas. Mano tėvas ir kaimynai visą parą, kaip kalėjime, uždaryti be maisto, įtikinėti tokiais „argumentais“: „atsidursite pas baltąsias meškas“, „ būsite apdėti nepakeliamais mokesčiais“ , net keliai į sodyba būsią aparti traktoriais. Po bemiegės nakties, galiausiai „savo noru“ visi kapituliavo. Vis dėl to, išeinant paklausus, ar dabar nebūsime tremiami į Sibirą, buvo atsakyta, kad to garantuoti niekas negali.

Orvydų šeimą apie penktą valandą ryto pažadino du ginkluoti kariškai ir du stribai. Kieme jau stovėjo vežimas. Į namą neįleido net iš kaimynystės atėjusios raišos senutės šeimininko mamos. Kaimynai, palydėdami, taip pat galėjo tik ranka pamoti ir nusiimti kepures. Susodino į gyvulinius vagonus su grotuotais langais. Viduje dviejų aukštų mediniai narai, kampe lovys tualetui, langai grotuoti. Šiauliuose traukinys sustojo Gubernijos geležinkelio stotyje. Vaikai ilgesingai žvelgė į aukštą grūdų sandėlį, laisvai vaikštančius žmones. Širdelės sprogo iš nuoskaudos. Suprantu, kaip jiems buvo sunku. Sovietinėje kariuomenėje pats dvejus metus skaudančia širdimi žvelgiau į tą patį bokštą. Nors galėjau vaikščioti po karinio dalinio teritoriją, žmonės už tvoros einantys pro tą sandėlį atrodė be galo laimingi, nes galėjo eiti kur nori ir kada nori.

Vagone įkalintiems žmonėms karininkas paaiškino, kad gaus karšto vandens ir juodos duonos. Už mėginimą pabėgti, būsią teisiami. Tėvas Obelių stotyje išmetė atsisveikinimo laišką. Kažkoks geras žmogus, jį radęs nusiuntė adresatui. Žmonės tik po mėnesio, nuvažiavus 6 tūkstančius kilometrų, rikiuotėje buvo nuvaryti į pirtį. Jaudina tai, kad tremtiniai nepalūžo. Sustojus Usolje –Sibirskoje ir apsiplovę pirtyje, susikūrė laužą taisėsi valgį, o Stasio tėvas išsitraukė smuiką ir pasakęs: „Neliūdėkim, broliai“ užgrojo „kur bakūžė samanota“. Tuoj atsirado ir armonikierius.  Kartu pradėjo groti valsus, polkas. Žmonės pradėjo šokti. Visoje Stasio Orvydo knygutėje dvelkia vilties, tikėjimo žmonėmis dvasia. Užėję su tėvu Sibiro taigoje esančio kaimelio trobon rado nuoširdžius žmones, kurie ne tik davė atsigerti, bet ir pavaišino „lepioškomis“. Tik iš mokyklos pradžioje su sesute dvyne Angele grįždavo verkdami, nes vaikai iš jų tyčiodavosi. Vėliau tie vaikai tapo draugais, su kuriais keliavo po taigą, kartu maudėsi, fotografavosi. Likusios nuotraukos rodo, kad lietuviukai rengėsi skoningiau, labiau mėgo puoštis. Nuotraukoje iš karto gali atskirti, kuris vaikas lietuvis. Net kelionė barža Stasiui neatrodė labai baisi. Ant denio pastatyta lauko virtuvė su katilais sriubai ir košei virti. Davė duonos, makaronų, cukraus, kiaulienos konservų, kondensuoto pieno. Tik valgant tą maistą, prie natūralių produktų pripratusiems lietuviams, nesijautė sotumo. Tai augančiam organizmui galėjo sukelti komplikacijų, todėl tėvai vertė kasdien gerti žuvų taukus. Matyt sovietų valdininkai jau suprato, kad norint turėti naudos iš vergų darbo, reikia, kad jie atvyktų ne visiškai išsekę. Net sargybinis ant baržos denio buvo tik vienas, čia pat vaikščiojo gydytojas. Iš tiesų pabėgti taigoje nebuvo kur. Kaip tu tūkstančius kilometrų gyvas nueisi, nors iki Uralo be maisto, drabužių, apavo. Jau po kelių šimtų kilometrų liksi basas, jei nesudraskys laukiniai žvėrys. Jie supranta kas yra silpnesnis. Grįžtant iš taigos su uogomis, sutikta meška tupėdavo ant tako tol, kol vaikai jai nepalikdavo surinktų uogų. Plaukiant barža matosi kaimeliai, besiganančios karvės. Tai turbūt vietinės. Man tarnaujant sovietinėje armijoje, sibiriečiai pasakodavo, kad karvėms jie net tvartų nestato. Po egle sukrauna šieną ir ten žiemai pririša karvę. Tik šunis gerus būtina turėti, kad atbaidytų taigos žvėris. Pienas turguje būdavęs pardavinėjamas kapojant kirviu, nes tuoj sušaldavęs. Kapituliavus Vokietijai per Žemaitiją kareiviai varydavo ir varydavo bandas šėmargių. Jie sakydavo, kad tai kompensacija už šaliai padarytu nuostolius, ir keliaus į šiaurę. Būdamas kursuose tuometiniame Leningrade iš Archangelsko ir kitų sričių žmonių sužinojau, kad iš tiesų pas juos buvo atvarytos ar atvežtos vokiškos karvės, kurios davė pradžią daugelio kolūkių bandų.

Galutinė tremties vieta — Irkutsko srities Bodaibo miestas. Laimė, kad Stasio tėvas pasisakė esąs mūrininkas, todėl liko dirbti komunaliniame ūkyje — nereikėjo važiuoti taigon kirsti medžių, kur daug mūsų tautiečių padėjo galvas ar prie geležinkelio darbų, kur buvo toks pat pragaras. Sunku mums įsivaizduoti Sibiro upes. Badaibo miestas stovi prie Lenos intako Vitimo upės. Nors miestas net 380 kilometrų nuo Lenos, upės plotis čia dar apie 800 metrų. Kiek mūsų Nemunų įsitektų jo tėkmėje! Komendantūroje, kur teko registruotis du kartus per mėnesį, priminė, kad čia jie perkelti visam gyvenimui. Džiugina tai, kad lietuviai laikėsi drauge, padėjo vienas kitam, kartu keliavo prie Baikalo, iškylavo. Leidus, apsigyventi Irkutske, ten jie subūrė chorą, šokių ratelį. Lietuviai stengėsi baigti vakarines vidurines mokyklas, stodavo studijuoti į aukštąsias mokyklas. Vienybė pas mus glūdėjo kraujyje. Tik beveik po devynerių metų leista grįžti Tėviškėn. Mažytė Stasio knygutė „Ten išminti takai“ — tik 36 puslapiai, bet kiek širdies čia įdėta, kaip norisi ją skaityti. Pabaigei, rodos take netikėtai atsitrenkei į nematomą kliūtį. Negi viskas? Kodėl viskas? Matyt inžinieriaus išsilavinimas ir labai konkretūs darbai įpratino vartoti sausų skaičių ir konkrečių žodžių derinius, bet kodėl jie taip griebia už širdies?