I. Andrukaitienė. Tauta prasideda nuo žodžio (23)

Irena Andrukaitienė | lrs.lt, I.Šilenkovos nuotr.

Irena Andrukaitienė | lrs.lt, I.Šilenkovos nuotr.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarės Irenos Andrukaitienės kalba, pasakyta iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime.

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininke, Nepriklausomybės Akto signatarai, gerbiami prezidentai, išklilūs svečiai, Seimo ir Vyriausybės nariai, mieli Lietuvos žmonės,

Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimtaisiais metais, aš, kaip ir čia esantys  Kovo 1-osios signatarai, Laisvės gynėjai kaip ir daugelis Lietuvos žmonių, žinojau atsakymus į daugybę klausimų. Kodėl mes esame Lietuva? Kodėl mes norime būti laisvi? Kodėl galime atiduoti viską, kad būtume tokie?

Šiandien aš noriu jūsų visų paklausti – kiek kainuoja Lietuva? Ar esantys šioje salėje gali atsakyti į tokį, atrodytų, visiškai paprastą klausimą? Kiek kainuoja Lietuva? Ar gali bet kuris Lietuvos žmogus šiandien atsakyti į šį klausimą? Kiek kainuoja Lietuva?

Ar kas nors žino, kaip reikėtų vertinti, įvertinti? Ką skaičiuotume? Žemę? Upes? Ežerus? Miškus? Visų mūsų darbą? Kiek visa tai galėtų kainuoti? Tūkstantį? Milijoną? Milijardą? Gal dešimt milijardų? O kiek kainuotume mes patys? Dar dešimt milijardų? Dvidešimt? Trisdešimt? O kodėl apskritai už mus būtų verta mokėti? Kad esame gražūs? Išsilavinę? Geri? Teisingi? Sąžiningi?

Dar visai neseniai šitoje salėje sėdėjo Justinas Marcinkevičius. Sovietiniais metais mes visi kartu su juo kartojome: „Lie – tu – va, Lie – tu – va“. Ir tada niekam nerūpėjo, kiek kainuoja žemė, kiek kainuotume mes patys. Brangiausias dalykas buvo ištartas žodis „Lietuva“. Neįkainojama buvo kiekviena ištarta lietuviška raidė.

Kiek dabar galėtume sumokėti, kad tada ištarta lietuviška raidė šiandien būtų ištarta taip, kaip anuomet? O kiek iš mūsų galėtų šiandien sumokėti už tai, kad tokia lietuviška raidė niekada nebebūtų ištarta? Kiek iš mūsų galėtų sumokėti, kad mes kalbėtume angliškai, prancūziškai, vokiškai, lenkiškai gal būt, bet tik ne Maironio, ne Marcinkevičiaus, ne mūsų visų kalba?

Garsus prancūzų kalbininkas Antuanas Mejė (Antoine Meillet) XX amžiuje visai Europai yra pasakęs: „Tas, kuris nori žinoti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba lietuvis valstietis.“

Ką reiškia tai, ką pasakė A.Mejė? Jis pasakė, kad lietuvių kalba yra ypatingai svarbi Europos kultūros dalis. Tai pamatas. Kamienas, iš kurio išaugo daugybė Europos kalbų. Apmaudu, kad mes patys, kaip ir didžioji Europos dalis, nesuvokiame šito turto vertės.

Iš mūsų gali atimti žemę, gali atimti valstybę, ir tai jau yra ne vieną kartą padaryta. Bet tauta net ir tada liktų gyva, kol bent vienas iš mūsų kalbėtų lietuviškai. Nes tauta ne tik valstybė. Tauta prasideda nuo žodžio. Žodis yra tautos dvasia. Lietuvos dvasia yra kiekviena iškovota lietuviškos abėcėlės raidė.

Šią dvasią gynė Sausio tryliktąją. Ir tie keturiolika žuvusiųjų įrodė, kad J.Marcinkevičiaus Lietuva yra gyva. Jos negali nei nupirkti, nei dovanoti. Ją gali tik perduoti – perduoti savo sūnui ar dukrai. Bet norint ją perduoti, reikia iš tiesų suprasti, kokį didelį turtą mes turime.

Mūsų kalba – unikali, seniausia iš gyvųjų keturių šimtų trisdešimt devynių indoeuropiečių kalbų, ji išlaikiusi archajiškiausius šios prokalbės bruožus. Mes iki šiol galėjome didžiuotis itin turtingu tarmių palikimu, nes nė vienoje kitoje Europos valstybėje, tokioje mažoje teritorijoje, nėra tiek daug ir tokių skirtingų tarmiškumo variantų: turime dvi pagrindines tarmes, penkiolika patarmių, per šimtą šnektų ir pašnektų, iš kurių dešimt yra ne Lietuvos teritorijoje, už Lietuvos ribų.

Mūsų kalbos savitumas (rašto ženklai, moteriškų pavardžių daryba, kirčiavimas ir kt.), jos archaiškumas rodo, kad visos kitos indoeuropietiškos kalbos, plačiai paplitusios ne tik Europoje, bet ir kituose kontinentuose, tiesiog yra žymiai jaunesnės. O mes pasiduodame jų įtakai ir patys padedame trinti Lietuvą iš žemėlapio: didesnės tautos mus verčia į mūsų kalbą įsileisti jų kalbų sistemas, verčia gėdytis, sakyčiau net verčia gėdytis, kad esame lietuviai, kad mes esame Lietuva.

Visa Europa turi saugoti mūsų kalbą kaip vis dar gyvą kultūros pamatą – juk Europos Sąjungos kalbų politika ir skatina išlaikyti Europos kalbų įvairovę, kuri yra laikoma viena didžiausių Europos vertybių. Todėl manau, kad šalia Kryždirbystės ir kryžių simbolikos Lietuvoje, šalia Dainų švenčių tradicijų ir jų simbolikos, šalia lietuviškų polifoninių dainų – sutartinių turėtų būti į UNESCO Nematerialaus kultūrinio paveldo sąrašą įtraukta ir unikali lietuvių kalba.

Linkiu ją saugoti. Parduoti kalbos negalime. Galime tik parsiduoti mes patys. Arba ne. Ačiū visiems, kurie tiki Lietuva ir jai skiria savo darbus. Vienas iš paskutiniųjų yra profesoriaus, akademiko Eugenijaus Jovaišos monografija apie aisčių kilmę, kuri pakeis požiūrį į mūsų istoriją ir padės pagrindus naujam mūsų pačių įsivertinimui. Matykime tai, kas garsina Lietuvą ir vertinkime. Ačiū jums ir su švente, mielieji.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .

23 komentarai

  1. Atgalinis pranešimas: Seime paminėtos Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 23-osios metinės | Alkas.lt

  2. Žaltys:

    Dabar visi susijaudins ir parduos Žemaitijos žemės turtus Amerikai. Mūsų Aplinkos ministras praneš: amerikiečių technologijos pačios ekologiškiausios pasaulyje, jokių avarijų nebus. Nors prieš rinkimus jis rūpinosi “paprastų žmonių” gyvenimu, “gera kaimynyste” su rusais… Didžiausi gamtos priešai yra kaimo brakonieriai.

    • Nagi:

      Nebijok Žalty, ši komunistų valdžia nieko neparduos amerikiečiams, jie Lietuvos žemės turtus greičiau atiduos Maskvai ir Gavnopromui, va tada ir ateis tą “žalčių” didžioji šventė, kai iš rytų užtekės skaisti Putino saulė.

  3. tampax'as:

    puiki kalba, gal kiek ir neatrališka (klausiau), bet akcentai sudėti. Manote, seimūnai įsikirto?

    • Birutė:

      😀 man ir tokia mintis kilo – ar įsikirto? Kai akyse lyg kadaise velniukai, dabar perbrauktos vertikaliai S raidės žybčioja 😀 Sutinku, kad kiek teatrališkai nuskambėjo, bet prieš vyrišką logiką ir išskaičiavimą moterys vien jausmus priešpastatyt tegali 😉 Kuo gi dar ištirpdyti suledėjusias širdis ir protus. O kalba tiesiog tobula. Reiktų paplatint ją visur, gal visi susipras ir nustos pardavinėt ir parsidavinėt

      • Nagi:

        Taip tikrai pritariu, puiki kalba Irenos Andrikienės, bet mano manymu ne ką blogesnė buvo ir Romo Gudaičio kalba. Tik ant tokių šviesuolių ir intelektualų laikosi tauta ir valstybė neišsivaikščiodama visai, o juk niekšai iš dabartinės valdžios baigia parduoti Lietuvą Lenkijai ir sau ramiausiai pažadėjo jiems Lietuvoje įvesti dvikalbystę.
        Šiam tikslui Tapkius Adamkievičius įkūrė lenkų-lietuvių klubą kurį pavadino gana originaliai, senųjų Lietuvos didikų vardu “Giedroicų”, jums teko girdėti Lietuvos didikus su šitokia pavardę, man tikrai ne. Apie kunigaikščius Giedraičius esu girdėjęs kad tokie Lietuvoje buvo, bet su Giedrocais neteko susipažinti, na bet jei Adamkievič šneka, tai matyt žino ką šneką. Juk gražu ir lietuviška a ne GIEDROICAS.

  4. Lamatas:

    Gražiai pasakyta . Beje ( čia visai ne priekaištas ), galima būtų dar prisiminti I. Kanto žodžius
    apie tai , kad lietuvių kalbą būtina išsaugoti , nes be jos dažnai neimanoma suprasti esmės .

  5. JOLĖ:

    Tai viena geriausių kalbų kada nors girdėtų. Mokytoja kalbėjo aiškiai, salėje klausėsi nusčiuvę, atrodė, kad dauguma jau seniai laukė žodžių
    “Parduoti kalbos negalime. Galime tik parsiduoti mes patys. Arba ne….”
    Taip ir norisi paklausti Socdemų, darbo partijos, tvarkiečių partijos ir jų lyderių “Už kiek parduodate mūsų kalbą?”
    Pone Butkevičiau, pone Uspaskichai, pone Paksai – ar jau suderėjote lietuvių kalbos kainą su lenkų akcija???
    Ačiū mokytojai iš Anykščių.
    Stebėkime ar bus parduota lietuvių kalba , kai lenkų akcijos pageidavimai Tautinių mažumų įstatymo forma bus svarstomi Seimo posėdžių salėje. Stebėkime kiekvieną Seimo narį, kaip jis balsuos.
    Ir tada suprasime kas pardavė, o kas ne.

  6. Galindas:

    Ačiū, Irenai. Tai meistriškai priešpastatyta šiandienos žmonių sąmonės nuotrupos: kaina, parduoti ir t.t. su amžinybe, žvelgiant į gyvą seniausiąją mūsų kalbą, kai kaimynai, lenkomanai gviešiasi ją naikinti, ką darė 500 metų. Taip plačiai ir dar iš Seimo nuskambėjo jos žodžiai, papildyti prancūzų kalbininko Meje fraze, kurią reikia skelbti nuolat ir ant kiekvieno kampo. Aišku, daug kam gal atrodo tik sparnuota frazė, tačiau 20 a. pradžioje ištarti prancūzo – mokslininko, tai ne paprasta frazė, o pagrįsta mokslu. Šaunuolė!

  7. su Zuoku ranka nesisveikinti!:

    … iš kurių dešimt yra ne Lietuvos teritorijoje, už Lietuvos ribų Būkim biedni, bet teisingi: negalima žmogui, nors kiek prisilietusiam prie politikos, skelbti viešai tokių nesąmonių. O gal mūsų politinės kultūros seklumas čia išlindo paviršiun?
    Visos mūsų tarmės yra Lietuvoje, bet ne visos jos yra Lietuvos Respublikos teritorijoje!
    Ir nedrebėkit iš baimės išgirdę, kad Lietuvos Respublika apima tik dalį visos Lietuvos. Užsivyniokit “politikai” tai ant ūso!

    • Getautas:

      Taip, – su Lenkija laisva valia Lietuva nuo 1569 metų nepasirašė jokių naujų sienų nustatymo sutarčių. Vadinasi, galioja siena, nustatyta Liublino unija, pagal kurią Suvalkai, Seinai, Punskas ir Augustavas priklauso Lietuvai.

      • Getautas:

        Lenkija, matyt, specialiai kelia sumaištį Vilniaus krašte, kad jos priedangoje Lietuvos kinkadrebiai žydrieji komuniagos pasirašytų naują sienos sutartį, kuria pripažintų Suvalkų kraštą Lenkijai.

  8. Petras:

    Puiki Mokytojos kalba! Pagarba Jai. Kol dar bus tokių Mokytojų – Lietuva nepražus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: