Ž.Makauskienė. Buldozeriu prieš gamtą

Lietuvos ir Lenkijos tarptautinės elektros jungties statyba – vienas iš strateginių Lietuvos energetikos projektų. Ši jungtis sujungs trijų Baltijos valstybių ir Vakarų Europos elektros perdavimo infrastruktūras ir sudarys sąlygas elektros rinkų integracijai, taip sumažinant energetinę priklausomybę nuo dabar dominuojančios Rusijos energetikos infrastruktūros.

Penkiasdešimties kilometrų jungties atkarpa bus tiesiama Lazdijų ir Alytaus rajonuose. Vyriausybės vardu projektą vykdančios bendrovės LitPol Link, kuriai vadovavo į naują Vyriausybę LLRA deleguotas kandidatas į energetikos ministrus Jaroslav Neverovič, pranešime skelbiama, kad rengiant specialųjį planą buvo atsižvelgta į visų suinteresuotų šalių – gyventojų, gamtosaugininkų, paveldosaugininkų – pastabas. Esą, jungties trasa suplanuota apeinant draustinius, istorijos ir kultūros paveldo bei kitas saugomas teritorijas.

Kitos nuomonės yra rudaminiečiai. Į Rudaminos asociaciją susibūrę žmonės bando ginti ne tik savo interesus, bet ir unikalią šio krašto gamtą ir istorines vertybes.

– Tai vienintelis Lietuvoje neurbanizuotas ruožas, kurio nepalietė melioracija, dėl to, kad jis buvo pasienyje. Šiame krašte išliko poledyninis peizažas su specifine forma. Žymus gamtosaugininkas, kraštovaizdžio tyrimų pradininkas prof. Česlovas Kudaba yra parašęs, kad tokie vaizdai, kokie yra aplink Rudaminą, dar išlikę tik palei Šatriją, – pasakoja vienas Rudaminos asociacijos atstovų, fizikos mokslų daktaras Ramūnas Valiokas.

Daug metų dirbęs mokslinį darbą Švedijoje ir Vokietijoje, iš Lazdijų krašto kilęs mokslininkas prieš daugiau nei dešimt metų grįžo į Lietuvą. Valstybiniame mokslinių tyrimų institute įsteigė laboratoriją, kurioje dirba dvidešimt žmonių, ir jai vadovauja. Nenorėdamas prarasti ryšio su savo kraštu, Rudaminoje nusipirko seną suniokotą dvarą.

– Dar gyvendamas Švedijoje galvojau, kad reikėtų įsigyti savo krašte žemės ar seną sodybą. Matydavau, kaip sparčiai Lietuvoje nyksta seni pastatai, kaip jie yra naikinami. Norėjosi išgelbėti ką nors vertingo. Suradome Rudaminoje seną dvarą, kurio būklė buvo apgailėtina, ir jį nusipirkome, – pasakoja Ramūnas, ir prisimena vaikystę, kurią praleido senelių namuose, Giraitės kaime. Netoli buvo Kirsnos upelio slėnis, o nuo kalno matėsi Rudaminos bažnyčios bokštai. Pradėjo bendrauti su vietos žmonėmis ir netikėtai sužinojo, kad per tą kraštą bus tiesiamas elektros tiltas.

– Netikėjau, kaip čia taip gali būti. Juk visai šalia yra Žuvinto rezervatas, Metelių regioninis parkas, Rudaminos piliakalnis ir pasienyje švariausias Lenkijoje Galadusio ežeras, planuojamas steigti Vingrėnų draustinis. Maniau, kad tai koks nesusipratimas. Klausinėju žmones, o jie nieko nežino. Tada pradėjau domėtis, kaip visa tai atrodo iš teisinės pusės. Pasirodo, yra sudaryti poveikio aplinkai vertinimo planai. Juos rengiant turėtų dalyvauti vietos bendruomenė, o pasirodo, kad žmonės nieko nežino. Paskambinau į bendrovę, kuri LitPol Link užsakymu vykdo tuos darbus, o jie sako, kad taip, čia jau viskas buvę, kad reikėjo sekti spaudą, internetą, ten skelbta, kai buvo atliekamas poveikio aplinkai vertinimas. Dabar suprantu, jog sąmoningai buvo daroma taip, kad žmonės nedalyvautų, – įsitikinęs R. Valiokas.

„Pasimaišę“ profesoriai

Jau beveik dvidešimt metų kalbama apie elektros tilto statybą, kas Lietuvai užtikrintų nepriklausomybę nuo Rusijos. Bet dėl įvairių priežasčių kalbos liko kalbomis. Vienas įtakingas verslininkas yra pasakęs skambią frazę, esą, tie elektros laidai reikalingi nebent varnoms tupėti. Nuo kalbų prie darbų pajudėta prieš keletą metų.

– Sužinojome, kaip buvo paišomos kelios elektros tilto trasos alternatyvos. Viena eina per Dusios ežerą. Tai, aišku, nesąmonė. Kita neva planuota per Aštriąją Kirsną, ir trečia ta, ties kuria apsistota kaip geriausia. Tai maždaug, kaip lygini, ar geriau, kad autostrada eitų iš kairės, ar dešinės Gedimino pilies, – sako R. Valiokas.

Mokslininkas teigia, kad rudaminiškiai tikrai nėra prieš elektros tiltą, visi juk supranta, kad Lietuvai jis būtinas. Bet per tiek metų galima buvo surasti tokį sprendimą, kuris tenkintų ir gyventojų interesus, ir aplinkosaugos reikalavimus.

Rudaminos asociacija siūlė alternatyvinį sprendimą – liniją tiesti ne oru, o požeminiais kabeliais, taip pat koreguoti būsimą linijos tiesimo trajektoriją, nukreipiant ją jau esamais infrastruktūros koridoriais gretimose Marijampolės ir Kalvarijos savivaldybėse.

– Kai pradėjome gilintis, ištraukėme bendrus planus ir pamatėme, kad visas Lazdijų kraštas priklauso žaliajai zonai, vadinamai gamtiniu karkasu. Jo paskirtis yra integruoti visas didžiausias vertybes, kurioms priklauso ir Galadusio, ir Žuvinto ežerai, ir Meteliai, ir miškai, ir piliakalniai. Geriausias kraštovaizdžio specialistas prof. Kavaliauskas negalėjo patikėti, kad per šitą teritoriją eis elektros linija. Tada susiradome bendro plano autorę ir iš jos sužinojome, kad gretimos Kalvarijų savivaldybės teritorijoje numatyta zona, kur galėtų būti plėtojama stambi infrastruktūra – „Via Baltica“, geležinkelis. Ten numatyti trys variantai, tai reiškia, kad yra iš ko pasirinkti. Tada jau klausiame specialistų ir išgirstame jų argumentus. Jie sako, kad ten įtakingi žemės savininkai. Galiausiai kalbant jau Seime pasirodo, kad viską galima keisti, viską galima derinti. Kaimyninių savivaldybių vadovai sako, kad galima dar pakoreguoti, kad būtų rastas geriausias sprendimas. Kalba eina apie dešimt kilometrų atkarpą, kurią nedaug pakoregavus galima daug ką išsaugoti. Bet iš užsakovų (LitPol Link) ateina atsakymas, kad ne, ką jūs, čia viskas nusitęs penkeriems metams. Kai pateiki argumentuotą klausimą, informaciją pateiki, tai iš specialistų, atsakingų už elektros liniją, išgirsti: ką tie mūsų profesoriai pasimaišę, vienam atrodo, kad tokia bala vertinga, kitam, kad kita. Kadangi profesoriai „pasimaišę“, tai ateina kažkoks žmogus, kuris turi kažkokį diplomą, ir jis išrenka vietą, kur galima kasti, versti, rauti, griauti, – apie bendravimą su atsakingais už elektros tilto tiesimą pareigūnais pasakoja R. Valiokas.

Pigūs ir neįtakingi

Lietuvos, kaip ir kitų ES valstybių, įstatymai reikalauja, kad vykdant tokio masto darbus būtina konsultuotis su vietos gyventojais ir atsižvelgti į jų nuomonę. Teisės aktai numato visuose projekto planavimo etapuose procedūras, kurias privalo atlikti darbų užsakovas. Galima tai atlikti formaliai – paskelbti internete projektą, nustatyti laiką, iki kurio galima teikti pastabas, ir jam pasibaigus laikyti, kad viskas yra padaryta. Taip buvo pasielgta ir su Rudaminos gyventojais.

– Kai buvo svarstomas planas dėl poveikio aplinkai Lazdijų savivaldybėje, tai tie ponai kone patys su savim šnekėjosi: UAB SWECCO, kuri rengė projektą, LitPol Link, kuri jį užsakė, ir UAB Lietuvos energijos atstovai. Niekas nedalyvavo iš visuomenės ir niekas nepasidomėjo, kodėl, – sako R. Valiokas, ir primena, kad jau kartą Lietuva pralaimėjo panašią bylą dėl Kazokiškės sąvartyno. Tarptautinis teismas pripažino, kad buvo šiurkščiai pažeista konvencija, nes projekto svarstyme nedalyvavo visuomenės atstovai. Kai UNESCO komitete buvo svarstoma Kazokiškės byla, buvo klausiama, ar ten yra bažnyčia. Patvirtinus, kad yra bažnyčia, UNESCO atstovas klausia, kodėl nebuvo paprašyta kunigo, kad jis paskelbtų ir pakviestų žmones ateiti pasižiūrėti, kur statomas sąvartynas.

– Neoficialiai prasitarta, kad per Kalvarijos savivaldybę atsisakyta tiesti elektros tiltą, nes ten yra įtakingi savininkai. Aš tik galiu numanyti, kas tai per savininkai. Tada pagalvojau, kad jeigu jie šituos žmones laiko neįtakingais, tai mano pareiga yra padaryti taip, kad jie būtų nors truputį daugiau įtakingi. Ne dėl savo intereso kovoju, nes linija neina per mano žemę, net aš jos nematysiu iš savo kiemo, – teigia R. Valiokas, kuris ne tik laiką, bet ir savo lėšas aukoja, kad būtų apgintas „neįtakingųjų“ Lietuvos piliečių interesas ir unikali gamta.

Pasak Rudaminos asociacijos, linijos tiesimo zonoje esančios žemės perėmimas servitutinėmis teisėmis valstybės reikmėms asocijuojasi su dar vienu Lietuvos kaimo žmonių, žemdirbių „išbuožinimu“. Šioje Lazdijų rajono dalyje, per kurią numatyta tiesti elektros tiltą, jokiuose teritorijų planavimo dokumentuose nebuvo planuojama infrastruktūros plėtra, bet buvo numatyta įgyvendinti aplinką tausojančias priemones, skatinti ekologišką ūkininkavimą ir turizmą. Čia ūkiai yra nedideli, nuo keliolikos iki kelių hektarų, ten buvo rėžiniai kaimai, siauri sklypai. Iš žemės nuosavybės dokumentų matyti, kad elektros linijos juosta eina skersai kiekvieno sklypo, kad padalina ir taip mažus sklypus į dar mažesnius plotus, tokiu būdu iš esmės keičia šios vietovės žemėvaldos struktūrą ir daugybės žmonių ekonominę situaciją. Kyla klausimai: kas už atramai naudojamą žemės dalį mokės žemės mokesčius? Kokia infrastruktūra, jos aptarnavimo ir apsaugos zona bei apribojimai bus, kai 2020 metais planuojama elektros linija pasieks 1000 MW?

Dalis Rudaminos žemės savininkų, kurių sklypuose numatyti elektros stulpai ar virš jų drieksis laidai, sutiktų, kad valstybė išpirktų jų žemes. Lietuvoje neseniai įvestas įstatymas, kuris leidžia svarbius valstybei projektus vykdyti greičiau, neįsiveliant į konfliktus, tarp kitko, išperkant žemę tokiems poreikiams. Tai dalis žemės savininkų sako: jeigu jums tos žemės reikia, tai pirkite iš manęs tuos penkis hektarus, nes man ten jau nėra gyvenimo.

Atmetant pasiūlymą elektros laidus tiesti po žeme, argumentuojama, kad tai kainuoja žymiai daugiau, o Lietuva neturi tam lėšų.

– Gal mes esame pigesni dėl to, kad pas mus žmonės yra „pigūs“, kad juos gali pastumti į šoną. O Danijoje reikia mokėti kompensacijas ir tiems, per kurių žemę eina, ir tiems, pro kurių langus bus vaizdas kitoks, nes dėl to nuvertės jų turtas. Kai tai įvertini, išeina, kad kainų skirtumo beveik nėra. Be to, ir technologijos pinga. Mums sakoma, kad technologiškai tai nepatikima, o iš danų išgirstame, jog pas juos sėkmingai, be jokių problemų trys objektai veikia jau keliolika metų. Kai surūšiuoji visus atsakymus, tai matai sukčiavimą. Nežinau, kiek jis yra kryptingas ir sąmoningas nuo pat pradžių, kiek dėl to, kad kaip nors išsisuktų iš padėties, – tęsia R. Valiokas.

Teismai vyksta, karavanas eina toliau

Rudaminos asociacija kreipėsi į Kauno apygardos teismą ir prašė iš dalies panaikinti Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento išvadą dėl 400 kW elektros energijos perdavimo oro linijos tiesimo nuo Alytaus iki Lenkijos Respublikos per Lazdijų rajoną kaip pažeidžiančią vietos visuomenės interesus. Tačiau teismas nesutiko su rudaminiečių pateiktais skundo motyvais ir juos atmetė. Konstatavo, jog energetikos specialistai ir aplinkosaugininkai, rengę šį projektą ir rūpinęsi jo derinimu su visuomene, nepažeidė jokių galiojančių teisės aktų, ir linijos tiesimas numatyta trajektorija yra teisėtas ir galimas.

Vis dėlto rudaminiečiai rankų nenuleidžia. Dabar pateikta apeliacija Aukščiausiajam administraciniam teismui, tačiau gali būti, kad posėdžio teks laukti ir metus. O jei ir šis atmes skundą, teisybės ieškos Strasbūre. Nors bylos teismuose, darbai juda pirmyn.

– Vyksta toks ciniškas žaidimas. Jie sako: mes nekertame Žuvinto, elektros linija eis nuo ežero 150 metrų atstumu. Kaip fizikas matau, kad tas poveikis bus. Ten yra paukščių nusileidimo takas. Taip pat linija eina šalia Kalniškės mūšio memorialo. Vykdytojai mums sako: mes išlaikome visus atstumus, nes stulpas stovės 100 metrų atstumu nuo Rudaminos piliakalnio apsauginės zonos. Ir taip iki Galadusio Lenkijos pusėje. O Galadusio ežeras yra saugomas „Natūra 2000“, Lietuvos pusėje buvo suformuotas kaip savivaldybių reikšmės draustinis, šiaurės pusėje Vingrėnų geomorfologinis draustinis. Ir abu tie draustiniai liečiasi. O jie sako: ne, ten yra 200 metrų tarpas tarp jų. Ir būtent ten numatyta elektros linija.

Tai kaip tu saugosi savo kraštovaizdžio teritoriją – stovėsi saugomoje teritorijoje ir matysi 60 metrų aukščio stulpus, kurie eina tarp vieno ir kito draustinio. Ir dar, matyt, bus tiesiama antra linija, – pasakoja mokslininkas.

Šioje istorijoje ciniškiausia yra tai, kad keliolika metų buvo trypčiojama vietoje, atsakingi už elektros jungčių su Vakarų Europa statybą valdininkai ėmė pinigus, bet neatliko savo darbų, o dabar suinteresuota Rudaminos visuomenė, stojusi ginti viešąjį interesą, įvardijama kaip trukdis Lietuvos strateginio objekto statyboje.