A.Endriukaitis. Mokama savižudiška kaina: savigarba ir išdidumu (24)

Algirdas Endriukaitis | N.Balčiūnienės nuotr., alkas.lt

Algirdas Endriukaitis | N.Balčiūnienės nuotr., alkas.lt

„Jums gyvenimas nepavyko?
Jūs neturėjote išdidumo jausmo.“
(Emilis Sioranas, prancūzų rašytojas, mąstytojas)
(,,Gorkije silogizmy“, Algoritm, Maskva, 2008, p. 67)

Daug nuomonių išsakoma apie santykius su Lietuvos lenkais. Niekaip neišspręsime, jei nekalbėsime atvirai ir tiesą. Beje, ne vien su Vilniaus krašto lenkais, bet iš esmės su Lenkija. Gerai, jeigu su Lenkija, tai nuo Lenkijos ir reikėtų pradėti svarstyti. Pažvelkime iš šalies. Kaip ten bebūtų, L. Linkevičiaus atsiprašymas dėl suverenaus Lietuvos Seimo gėdos ir G. Kirkilo skubus įsipareigojimas jau balandyje visus reikalus užbaigti primena, kad mes mąstome vasališkai, be savigarbos, išdidumo ir visiškai palaužta valstybine sąmone. Kokios pagarbos ir orumo galime laukti bet kuriais klausimais iš bet kurios šalies? Apie tai jau pasakė Lenkijos užsienio reikalų ministras: padės mums pirmininkauti ES ir netgi suorganizuoti ES Viršūnių susitikimą Vilniuje.  Galima įsivaizduoti ką ir kaip tokio mentaliteto pareigūnai gina su bet kuria galingesne valstybe.

Atsiribojama nuo to, kad tokios ginčytinos problemos nekyla atsitiktinai. Dabar bandoma pateikti ir piliečiams įteigti, didesniam ir galingesniam visuomet reikia nusilenkti ir paklūsti, nes priešingu atveju Lietuva, kaip tas ėriukas, visada bus neteisi ir kalta. O gal reikia paritetiškai ir svarbos eile tartis? Lietuviai tokius Varšuvai nepatenkinamus judesius daro istorinės savigynos motyvais. Ar tam nėra būgštavimų, kad Lenkijos valstybė XX amžiuje nesuteikė ženklų taip elgtis?

Pirmiausia dėl atsiprašymo. Dėl ko? Kas ir dėl ko? Chronologine eile. 1920 m. spalio 9 d. Lucjano Želigovskio maršas į Vilnių ir Vilniaus krašto buvimas (okupavimas) Lenkijos valstybės sudėtyje iki 1939 m. 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos valstybės ultimatumas Lietuvai. Šiandieninė Lenkijos valdžia turėtų teisiškai, politiškai, ekonomiškai, istoriškai, morališkai žmogaus teisių pamatu įvertinti tuos faktus ir pasekmes Lietuvos valstybei ir Lietuvos piliečiams. Tą patį svarbu padaryti ir dėl minėto 1938 m. kovo 17 d. ultimatumo. Primintina, kad, pavyzdžiui, Vokietijos aukštoji valdžia ir asmeniškai kancleris Vilis Brandt, atsiklaupęs aukų memoriale Lenkijoje, atsiprašė už fašistinės Vokietijos valdžios nusikaltimus. Toks atviras, tiesus ir garbingas Lenkijos valdžios tų santykių įvertinimas iškart būtų priimtas kaip visiško pasitikėjimo kaimynais ženklas ir tik po to galima sėstis prie stalo paritetiškai spręsti visus klausimus.

Šito ženklo Lenkijos valdžia nepadarė, tai yra nieko niekada nebuvę labai žalingo Lietuvai įvykdyta. Na o mes vis patiriame ženklų, kurie kelia nepasitikėjimą. Prisimename 1990-1991 Vilniaus krašto lenkų autonomijos siekius, prieš kurį laiką ginkluotų Lenkijos raitelių marširavimą po Lietuvą, 2012 m. kovo 17, Lietuvos pažeminimo dieną, lenkų demonstraciją Vilniuje, Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio daugkartinius ,,šeimininkiškus “ nurodymus ir komentarus Lietuvai.

Tiek L. Linkevičius, tiek G. Kirkilas savo jausmuose tiek jaunystėje, tiek po Kovo 11-osios nėra išgyvenę tikros nepriklausomybės prasmės, o procedūriniai paviršiniai sprendimai veda prie suvereniteto atsisakymo, savasties netekties ir patarnavimą galingesniems. Abudu politikai per dvidešimtmetį įgijo tokį supratimą, kad naudingiau besąlyginė kapituliacija, o tai horizonte regisi antros autonomijos judesiai. Jų nuostata atitinka bendrą Lietuvos valstybės chaosą, kuriame kiekvienas turi legalią teisę užmiršti Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Aktus, nubraukti Laisvės istoriją. Atsiklaupęs galiu prisiekti, kad šiandien apie idealizmą ir valstybę nėra su kuo kalbėti. Jeigu šie pareigūnai atstovauja Lietuvos valstybę, tai čia tiktų perskaityti A. Maldeikienės mintį: ,,Lietuvos bėda, kad čia nėra jokios ideologijos, išskyrus sveiko proto ir argumentų stygių“ (,,Veidas“, 2011-007-25). O tai reiškia tylaus ir ramaus nunykimo pagrindą.

Autorius yra Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *